Antikos kultūra: palikimas ir reikšmė (1 tema)

Senovės civilizacijose, Mesopotãmijoje ar Egiptè, raštas pradėtas naudoti IV tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje. Tuo pat metu ėmė rastis pirmieji sudėtingos konstrukcijos statiniai, kuriems reikėjo specifinių inžinerinių žinių ir tikslių matematinių skaičiavimų. Vis dėlto nei Mesopotamijoje, nei Egipte raštas ir sukauptos žinios nebuvo pasitelkti racionaliems ir kritiškiems visuomenės, politinio gyvenimo ir apskritai supančio pasaulio apmąstymams, t. y. tokiems svarstymams, kurių tikslas būtų kryptingas žiniomis ir žmogaus protu pagrįstas siekis suvokti tai, kas vyksta aplinkui, gamtinėje ir socialinėje tikrovėje. Senovės Graikijoje viskas susiklostė visiškai kitaip. Čia nuo IX a. pr. Kr. pradėta plėtoti rašto kultūra ilgainiui pasiekė aukštumas įvairiose srityse, visų pirma grožinėje literatūroje, poezijoje. Tekstai senąja graikų kalba pasirodė jau prieš kelis šimtmečius, o nuo VI a. pr. Kr. pradėtos užrašyti pirmųjų senovės graikų mokslininkų ir filosofų mintys, stebėjimai, kuriuos jie perduodavo žodžiu savo mokiniams. Tai buvo pirmieji kritiniai ir racionalūs tikrovės aprašymai, bandymas paaiškinti pasaulį. Visa jų kūryba šiandien vertinama kaip Europos, Vakarų pasaulio filosofijos ir mokslo pradžia. Kuo šie tekstai tokie išskirtiniai, kodėl jie laikomi kritiško ir racionalaus mąstymo pradžia?

Mokslininkai ir filosofai ne tik sprendė praktines kasdienybės problemas, bet ir užsiėmė pasaulio ir įvairių reiškinių stebėjimu, tyrinėjimu. Jau VI a. pr. Kr. tikrai žinomi pirmieji istoriškai paliudyti, neabejotinai gyvenę ir kūrę senovės graikų filosofai ir mokslininkai. Jie atliko astronominius ir matematinius skaičiavimus, kėlė teorijas, pagrįstas aplinkos, pasaulio, dangaus stebėjimais. Kai kurie to ir vėlesnio laikotarpio atradimai bei teorijos, siejamos su konkrečiais atradėjais ir mokslininkais, tebegyvuoja iki šių dienų (pavyzdžiui, Pitagoro teorema, Archimedo dėsnis).

Iš daugybės senovės graikų mokslininkų ir filosofų išsiskiria du – Platonas ir Aristotelis. Jie padarė milžinišką ilgalaikę įtaką Europos kultūros raidai, o jų vardai vėlesniais šimtmečiais minimi kaip didžiausi autoritetai. Jų tekstai tebeverčiami, studijuojami ir tyrinėjami iki šių dienų. Graikų filosofas Platonas (Platōn, 427–347 m. pr. Kr.) gimė Atėnuose – viename galingiausių to laikotarpio senovės graikų polių (1.1 pav.). Atėnų priemiestyje jis įkūrė neformaliąją filosofų ir mokslininkų draugiją – akademiją (dar vadinamą Platono akademija) (1.2 pav.). Šis pavadinimas kilo nuo Akademo giraitės. Šiandien žodis „akademija“ vartojamas aukščiausiai mokslo, meno institucijai, draugijai, aukštajai mokyklai, o kartais ir moksliniam veikalui pavadinti.

Platonui kaip filosofui milžinišką įtaką padarė kitas graikų filosofas – Sokratas (Sōkratēs), kurio mokiniu jaunystėje buvo. Tačiau Sokratas nepaliko jokių darbų, o jo idėjos žinomos tik kitų filosofų, pirmiausia paties Platono, dėka. Platono palikimas – daugiau nei dvidešimt filosofinių veikalų. Absoliuti dauguma Platono kūrinių yra dialogai, kuriuose svarstomi įvairiausi filosofiniai klausimai: apie politinę sistemą (kokia politinė santvarka geriausia ir kas turėtų valdyti valstybę), apie socialinę struktūrą (kokios grupės sudaro visuomenę ir kokios jų pareigos), apie pažinimą (kas yra žinojimas ir kaip jį galima pasiekti). Bene garsiausia Platono suformuluota filosofinė teorija – tai teorija apie nematerialų, neapčiuopiamą idėjų (formų) pasaulį, kuris negali būti suvokiamas žmogaus juslėmis ir egzistuoja anapus materialių daiktų. Pasak šios filosofo idėjų (formų) teorijos, egzistuoja du kokybiškai skirtingi tikrovės lygmenys: kintantis materialių daiktų, kurie apčiuopiami ir suvokiami juslėmis, pasaulis ir amžinas idėjų (formų) pasaulis, kuris gali būti suvokiamas tik žmogaus protu, mąstymu. Tik pažįstant šias idėjas (formas), galima pasiekti tikrąjį žinojimą, teisingai elgtis, suvokti tai, kas yra grožis. Taigi filosofija yra išminties meilė, kurią praktikuojantieji siekia suvokti ir apmąstyti šias amžinas ir nekintančias gėrio, grožio, tiesos idėjas.

Ši Platono teorija apie anapus materialių daiktų egzistuojantį nepažinų idealų idėjų (formų) pasaulį turėjo milžinišką įtaką visai Europos ir Vakarų pasaulio civilizacijai. Ilgainiui atsirado daugybė sekėjų, o vėlesnė Platono filosofinių idėjų plėtotė pavadinta platonizmo filosofija. Platono filosofija ir idėjų (formų) teorija padarė didelę įtaką visai krikščionybei, kurioje buvo išplėtota dvasinio gyvenimo, pranokstančio laikiną fizinį gyvenimą, samprata.

Platono mokinys Aristotelis (Aristotelēs, 384–322 m. pr. Kr.) pasuko kitu negu mokytojas mąstymo ir filosofinių svarstymų keliu (1.3 pav.). Aristotelis buvo kilęs iš Chalkidės miesto, įsikūrusio vienoje iš Egėjo jūros salų – Eubojoje, pavaldžioje Atėnams. Kaip ir jo mokytojas, Aristotelis IV a. pr. Kr. antroje pusėje įkūrė savo mokyklą – likėjų. Taip buvo vadinama giraitė netoli Atėnų. Šiandien kai kurios mokyklos, gimnazijos (pavyzdžiui, Prancūzijoje) vadinamos licėjais. Tai ne vienintelis šio filosofo palikimas. Aristotelis tam tikra prasme išsilaisvino iš savo mokytojo autoriteto šešėlio, o atskirõs mokyklos, kuri būrė jo bendraminčius ir sekėjus, įkūrimas tapo neabejotinu to įrodymu. Tad kuo visgi išskirtinis senovės graikų filosofas Aristotelis? Aristotelio mąstymas rėmėsi daiktų ir įvykių, materialiosios – gamtinės ir žmonių – tikrovės stebėjimu. Tai puikiai liudija jo intelektinė ir kūrybinė veikla. Būdamas atidus pasaulio ir jo reiškinių stebėtojas, jis aprašė įvairius gamtos reiškinius, todėl laikomas kelių mokslų (biologijos, meteorologijos ir kt.) pradininku. Stebėdamas augalų ir gyvūnų pasaulį, Aristotelis bandė nustatyti, kas būdinga gyvajai gamtai, ir padarė išvadą, kad visi organizmai pasižymi judėjimu ir kaita. Taip pat teigė, kad žmogus turi sielą (sen. gr. psychē – siela). Ji, pasak filosofo, žmogaus kūnui suteikia formą ir tikslą. Todėl Aristotelis kartais pavadinamas ir psichologijos pradininku. Jis daugiau dėmesio skyrė materialiajam pasauliui ir jo aiškinimui: žmogaus gebėjimui jį patirti, pajusti ir suvokti (A šaltinis), formulavo mąstymo principus, tam tikras griežtas taisykles, kuriomis vadovaujantis turi būti samprotaujama ir argumentuojama. Taigi Aristotelis yra ir logikos, mokslo, tiriančio taisyklingo mąstymo būdus, pradininkas. Jam buvo svarbu tiksliai apibūdinti ir aprašyti tikrovę, t. y. suformuluoti sąvokas, kuriomis galima pasaulį apmąstyti ir pavaizduoti. Aristoteliui nebuvo svetima ir fizika bei visatos prigimtis. Nors vėliau jo teorija pasirodė klaidinga, Aristotelio įsivaizdavimas, kad stabili Žemė yra visatos centras, vyravo iki pat XVII amžiaus. Aristotelis buvo ne mažiau įtakingas nei Platonas. Tai liudija ir pasiekta šlovė: ilgainiui Platono filosofija imta vadinti platonizmu, o Aristotelio filosofija ar ja besiremiantys filosofiniai svarstymai – aristotelizmu.

Šie du filosofai tėra visos graikų filosofijos ir mokslo ledkalnio viršūnė, tik du pavyzdžiai, tačiau be jų negalima suvokti tolesnės kultūros raidos. Kas sieja graikų filosofus, kokie graikų filosofijos savitumai? Graikų filosofija išskirtinė tuo, kad nuo pat pradžių pirmieji mąstytojai siekė racionaliai, t. y. stebėdami, kritikuodami ir tyrinėdami, aprašyti ir paaiškinti pasaulį ir visatą, nuo kosmoso iki žmonių gyvenimo. Be abejonės, filosofijai svarbūs gėrio, grožio ir tiesos klausimai. Visi šie svarstymai ir apmąstymai, prasidėję senovės Graikijoje, – tūkstantmetė, iki šiol tebesitęsianti mokslo ir filosofijos tradicija. Ir šiandien tebesprendžiami moralės ir etikos, žmogaus atsakomybės klausimai priklauso amžinosioms filosofijos problemoms. O gamtinio ir socialinio pasaulio, kaip ir apskritai visatos, aiškinimas pagrįstas mokslu.

Daugumą kultūros formų – nuo filosofijos ir mokslo iki architektūros ir teatro – senovės Romà perėmė iš Graikijos. Tačiau būta vienos srities, kurioje romėnai aplenkė savo pirmtakus. Tai teisė – sritis, kur fiksuojami ir įtvirtinami įstatymai, reguliuojantys įvairias kasdienio gyvenimo sferas. Teisė pradėjo formuotis su pirmaisiais senovės Ròmos valstybės rašytiniais įstatymais dar VI amžiuje prieš Kristų. Romos valstybėje buvo kuriami ir priimami nauji įstatymai. Jie atliepė visuomenės poreikius ir nustatė tvarką, kaip turi būti sprendžiami piliečių ginčai, nustatomos valstybės pareigūnų teisės ir pareigos, tvarkomi kariniai reikalai. Per kelis Romos valstybės gyvavimo šimtmečius priimta daugybė įstatymų, ir jie ne tik nesudarė jokios bendros sistemos, bet ir niekada nebuvo surinkti į vieną vietą ar sutvarkyti.

Tik VI a. pr., kai Vakarų Romos imperija jau buvo žlugusi, o Europoje į šiaurę nuo Alpių pradėjo formuotis pirmosios valstybės, Rytų Romos imperijos (Bizántijos) imperatorius Justinianas I Didysis (Flavius Justinianus, 483–565 m.) priėmė sprendimą surinkti ir susisteminti senojoje Romos valstybėje nuo VI a. pr. Kr. pab. iki jo paties dienų sukurtus įstatymus (1.12 pav.). Jis iškėlė tikslą, kad teisininkai, teisės profesionalai tuos įstatymus palygintų ir iš jų atrinktų teisiškai aktualiausius bei geriausius. Atrinkti įstatymai buvo susisteminti, t. y. kodifikuoti pagal tam tikras sritis (pavyzdžiui, civilinė teisė). Taip atsirado vidinė įstatymų tvarka. Šio sumanymo rezultatas – Justiniano kodeksas, kuris tapo fundamentalia knyga ir ateinančiais šimtmečiais turėjo įtakos teisės raidai. Kodėl apie tai kalbama? Kuo šie dalykai svarbūs ir aktualūs šiandien?

Šie Romos valstybės laikais leisti ir Justiniano I Didžiojo kodifikuoti įstatymai šiandien vadinami romėnų teise. VI a. Justiniano iniciatyva atlikta kodifikacija Europoje atrasta tik XII a. Šiaurės Itãlijoje. Neilgai trukus buvo suvokta šio atradimo vertė ir tam tikros teisinės normos, įstatymai pradėti taikyti katalikiškų Europos valstybių teismų praktikoje. Ypač pradėtos taikyti nuosavybės, turto teisės normos, kurios buvo itin menkai išplėtotos Viduramžių Europoje (1.13 pav.). Daugybė šiandienės teisės elementų yra tiesiogiai perimti iš romėnų teisės. Bene išraiškingiausi pavyzdžiai – testamentas, įvaikinimas, globa. Turtas ir nuosavybė (C šaltinis), kuriuos preciziškai bandė apibrėžti ir gynė romėnų teisė, priklauso pagrindinėms Vakarų pasaulio vertybėms.