Dantė Aligjeris ir „Dieviškoji komedija“
Mums nelengva suprasti Viduramžių žmogaus alegorinę mąstyseną ir saviraišką. Tų laikų menininkui alegorija beveik nesiskyrė nuo regimojo vaizdo. Netgi priešingai – realus vaizdas, įgavęs perkeltinę apibendrinamąją prasmę, tapdavo kur kas svarbesnis, įtaigesnis. Vienas žymiausių ne tik Viduramžių, bet ir visų laikų poetų Dantė Aligjeris (Dante Alighieri, 1265–1321) irgi rašė taip – abstrakčias idėjas išreikšdamas gerai suprantamais simboliniais vaizdais. Brandžiausią savo kūrinį – epinę poemą, parašytą itališkai (Toskanos tarme, tapusia italų literatūrinės kalbos pagrindu) 1308–1321 m. ir laikytiną savotiška Viduramžių kultūros santrauka, poetas pagal antikinę tradiciją pavadino „Komedija“, nes čia pesimistinės nuotaikos kaitaliojasi su optimistinėmis, o pabaigoje – didingi triumfuojančio rojaus vaizdai. Epitetą dieviškoji pridėjo Dantės gerbėjas, jau Renesanso epochos rašytojas humanistas Džovanis Bokačas (Giovanni Boccaccio, 1313–1375). Pirmą kartą pavadinimu „Dieviškoji komedija“ kūrinys išspausdintas 1555 metais.
Dantė kilęs iš Florencijos – vieno turtingiausių to meto Italijos miestų. Nors Vakarų Romos imperija neegzistavo jau aštuonis šimtmečius, Viduramžių visuomenės kultūrinėje atmintyje Roma tebebuvo pasaulio viešpatė. Romos vyskupas buvo aukščiausias autoritetas Vakarų krikščionių pasaulyje; jis vainikuodavo Šventosios Romos Imperijos valdovą, Dievo valios vykdytoją pasaulietiniuose reikaluose ir Bažnyčios gynėją. Gana greitai imperatoriai ėmė konkuruoti su popiežiais, ir ši kova dėl pirmenybės niokojo Europą, labiausiai Italiją. Miestų-valstybių piliečiai suskilo į dvi partijas: popiežiaus rėmėjus gvelfus, siekiančius apriboti imperatoriaus galias, ir pastarojo šalininkus gibelinus. Dantė, gimęs gvelfų šeimoje, įsitraukęs į partijų kovas ir skaudžiai dėl to nukentėjęs, „Dieviškojoje komedijoje“ ne kartą savo tėvynę vadina pavergtąja vargo šalimi, audros blaškomu laivu be vairininko. Poeto biografijos žinių išlikę nedaug, dažniausiai minimi du neginčijami dalykai: meilė jo kūrybos įkvėpėjai, mūzai, dieviškojo idealo simboliui Beatričei (Beatrice di Folco Portinari, apie 1267–1290) ir politinė veikla, pasibaigusi ištrėmimu iš Florencijos 1302 metais.
Jaunai mirusiai Beatričei Dantė skyrė visą savo kūrybą: eilėraščių rinkinį „Naujasis gyvenimas“ su autoriniais komentarais ir svarbiausią gyvenimo kūrinį – „Dieviškąją komediją“. Poemoje atsiskleidžia įvairiapusis Dantės išprusimas: jis puikiai išmano filosofiją, istoriją, literatūrą, ypač antikinę, astronomiją, gimtąją italų kalbą. Kaip atidus Tomo Akviniečio (apie 1225–1274) raštų skaitytojas, Dantė „Dieviškojoje komedijoje“ perteikė šio Bažnyčios daktaro teologines pažiūras. Svarbiausias šv. Tomo veikalas „Teologijos suma“ yra katalikų teologijos pamatas; Dantės „Dieviškoji komedija“ neretai pavadinama eiliuotąja suma.
Poemą sudaro trys dalys: „Pragaras“, „Skaistykla“ ir „Rojus“. Kiekvienoje po trisdešimt tris giesmes, „Pragaras“ dar turi įžanginę giesmę, tad iš viso šimtas giesmių. Kūrinys parašytas trieiliais posmais – tercinomis, kurių pirma eilutė rimuojama su trečia, antra – su kito posmo pirma. Iš struktūros matyti, kad poetas siekė aiškios simetrijos, daug dėmesio skyrė skaičių simbolikai.
Įdomu, kad pomirtinio pasaulio gyventojai – ne išgalvoti veikėjai. Pasak XX a. poeto, aistringo Dantės kūrybos gerbėjo Tomo Sternso Elioto (Thomas Stearns Eliot, 1888–1965), „sumaniai ir įtikinamai Dantė sugebėjo surikiuoti greta ir suderinti istorinius asmenis, savo amžininkus – draugus ir priešus, praeities veikėjus, legendinius ir biblinius personažus, jau sukurtų meno kūrinių herojus. Jam buvo prikaišiojama, iš jo buvo šaipomasi, kad suvedinėja asmenines sąskaitas, apgyvendindamas pragare pažįstamus žmones, kurių neapkentė; tačiau visi jie yra įkomponuoti į visumą, nes tiek istoriniai, tiek legendiniai personažai įkūnija tam tikras nuodėmes, kentėjimus, ydas, nuopelnus ir visi tampa vienos tikrovės ir vienos dabarties atstovais.“
I GIESMĖ
Gyvenimo nuėjęs pusę kelio,
Aš atsidūriau miško tankmėje,
Pametęs tiesų pėdsaką takelio.
Sunku man apie tai kalbėt, deja:
Tokia tamsi giria ta ir siaubinga,
Kad vėl jaučiu aš baimę širdyje!
Turbūt mirtis mažiau net šiurpulinga.
Tad vardan gėrio, surasto tenai,
Papasakoti viską bus naudinga.
Kaip aš paklydau, nežinau nūnai,
Nes kai žengiau į šitą girią klaikią,
Dar tebesupo sielą man sapnai.
Bet paskum, prisiartinęs kiek reikia
Prie kauburio, dunksojusio slėny,
Kuris man šitiek nerimasčio teikė,
Pakėliau aš akis: šviesa švelni
Sroveno jau iš kelrodės planetos,
Ir kalno šonai skendo jos ugny.
Išblaškė naktį rytmetys saulėtas,
Ir veikiai mano dvasios gelmėse
Bent kiek aprimo siaubas neregėtas.
Tarytum tas, kursai širdim drąsia
Ištrūko iš putoto okeano,
Bet klaidžioja dar žvilgsniais bangose, –
Taip lygiai išgąstinga siela mano
Tebesidairė ten be paliovos,
Kur niekada joks gyvis negyveno.
Kiek pailsėjęs po nakties liūdnos,
Aš pakilau ir nuėjau per klonį
Ramiu žingsniu prie apšviestos kalvos.
Bet vos tik leidaus vėlei į kelionę,
Kai, vizgindama uodegą mikliai,
Staiga iššoko lūšis margašonė;
Ji taką man pastojo atkakliai,
Ir aš, jos nevaliodamas nuvyti,
Galvojau grįžt, sustojęs pakelėj.
Tai buvo metas, kai maloniai švyti
Atbudus ryto saulė – ir būrys
Tyrų žvaigždžių padangėje matyti
Kaip dieviškosios Meilės žiburys.
Nors man laimingą pradžią pranašavo
Giedra mėlynė ir dailus žvėris,
Bet vos nuo baimės siela atsigavo,
Kai netoliese liūtą pamačiau,
Kuris, aukštai pakėlęs galvą savo,
Riaumodamas žingsniavo vis arčiau
Ir toks įdūkęs rodėsi iš bado,
Kad aš ore jo siautulį jaučiau.
Drauge su juo ir vilkė atsirado,
Kurios liesybė, geidulių pilna,
Į pražūtį savaime žmogų veda.
Piktų jos žvilgsnių įžūli liepsna
Nenoromis išsklaidė mano ryžtą
Greičiau pasiekti kauburį aną.
Ir kaip lošėjas išdidus sumyšta,
Kada ūmai po pergalių visų
Nuo jo iš karto laimė nusigrįžta, –
Taip lygiai pasidarė man baisu,
Ir aš nuo vilkės traukiausi iš lėto
Ten, kur lyg naktį visada tamsu.
Kai, išgąsčio pagautas netikėto,
Slinkau žemyn, – išvydau netolies
Vyriškio tylų, blyškų siluetą
Ir sušukau jam, pilnas nevilties:
„Ar tu vaiduoklis, ar žmogus, – vis viena
Pagelbėk man, maldauju iš širdies!“
Jis tarė: „Aš – nebe žmogus šiandieną.
Aš Mantujoje Cezario laikais
Išvydau saulę – ir tarp Romos sienų
Augustui valdant vaikščiojau kadais;
Tuomet tautiečiai mano dar tikėjo
Išpuikusiais pagoniškais dievais.
Poetas aš buvau; žygius Enėjo
Išgarsinau ir apsakiau, kaip jis
Iš Trojos miesto degančio išėjo.
Bet kam žengi į požemio sritis?
Kodėl nekopi tu į kalną šitą,
Kuris yra visų žmonių viltis?“
„Vadinasi, Vergilijus esi tu? –
Akis nudelbęs, jam tariau droviai, –
Šaltini džiaugsmo neišpasakyto!
Didingoje tavų eilių srovėj
Poetai semiasi jėgų iš seno.
Argi ne tu jiems pavyzdį davei,
Geriausias, mylimiausias dainiau mano, –
Argi ne iš tavęs lig šios dienos
Aš mokausi garbingo žodžių meno?
Išminčiau, žvelk: nuo vilkės alkanos
Atatupstom aš traukiuos lyg apmiręs…
Meldžiu tave, apgink mane nuo jos.“
„Sau kito kelio paieškok iš girios, –
Atsakė jis, pamatęs, kad verkiu. –
Tasai žvėris rajus ir užsispyręs
Kiekvieną puola – ir nėra tokių,
Kurie, su juo bent sykį susidūrę,
Nebūtų mirę po kančių sunkių.
Blogiausia tai, kad šią pabaisą niūrią
Negali nieks pasotint: amžinai
Į naują auką ji geismingai žiūri.
Daug suviliojo gyvių ji čionai
Ir dar nemaža turi suvilioti;
Bet didis Šuo ateis – ir žus jinai.
Apie turtus ir savo žemių plotį
Tasai taurus galiūnas negalvos,
Vien laimę stengsis tautai dovanoti.
Jis bus garbė Italijos šventos,
Vardan kurios Kamilė, Tumas, Nisas
Ir Eurialas žuvo kitados.
Kai vilkės neapkęs pasaulis visas,
Jis vėlei ją į pragarą įmes,
Kur slėpės ji, iš godulio sulysus.
Tau patariu dabar klausyt manęs:
Aš būsiu tavo kelrodžiu – tu eisi
Su manimi į požemio gelmes,
Tu į skausmų buveinę nusileisi,
Kur rauda ir maldauja sau mirties
Daugybė dvasių, mirusių kadaise.
Ten bus ir tie, kurie lengviau kentės,
Nes, apimti liepsnų, išsaugos viltį
Palaimintos sulaukti ateities.
Jei dar aukščiau norėsi tu pakilti, –
Vadovas prakilnesnis atsiras,
Ir man prieš jį teks pagarbiai nutilti.
Tada mes atsisveikinsim, nes tas,
Kurio didžios nepripažįstu galios,
Man uždraudė įžengti į dausas.
Visur jisai valdovas ir karalius,
Bet jo tikroji būstinė – dangus.
Laimingi tie, kuriem ten laisvas kelias!“
Aš jam tariau: „Vergilijau brangus,
Vardan dangaus, tau niekad neatverto,
Neduoki man įpulti į vargus,
Žingsniuok pirmyn – prie švento Petro vartų,
Leisk pamatyti tuos, kuriem seniai
Nuo pragaro kančių širdis apkarto.“
Ir paskui jį aš nusekiau klusniai.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Apžvelkite I giesmės siužetą.
- Glaustai atpasakokite I giesmę, pasakojimą užrašykite. Palyginkite savo ir klasės draugų pasakojimus: kas visiems atrodo svarbiausia, kas ne taip reikšminga?
- Suredaguokite savo pasakojimą taip, kad liktų ne daugiau kaip trys sakiniai, bet būtų paminėti svarbiausi giesmės veikėjai: trys alegoriniai žvėrys, Vergilijus, Beatričė.
- Pasigilinkite į alegorijų reikšmę.
- Peržvelkite išnašas: kaip poemos veikėjus interpretavo Viduramžių žmonės ir pats Dantė? Alegorijų reikšmes surašykite į lentelę.
- Peržvelkite išnašas: kaip poemos veikėjus interpretavo Viduramžių žmonės ir pats Dantė? Alegorijų reikšmes surašykite į lentelę.
Alegoriniai veikėjai | Alegorijos reikšmė |
Lūšis | |
Liūtas | |
Vilkė | |
Vergilijus | |
Beatričė | |
| |
2.2. Kad deramai suprastume Dantės, kaip meninės figūros, reikšmę, poemą turėtume perskaityti originalo kalba. Kai jos nemokame, tenka pasitikėti vertėjais. Paskaitykite, kaip skirtingus pirmos tercinos vertimus analizuoja Vilniaus universiteto profesorė, vertėja Genovaitė Dručkutė.
Itališkas originalas | Aleksio Churgino vertimas | Sigito Gedos vertimas |
Nel mezzo del cammin di nostra vita | Gyvenimo nuėjęs pusę kelio, | Per vidurį gyvenimo kelionės kas apsakytų, ką tada patyriau! |
Abiejuose vertimuose nebelieka daugiskaitos pirmojo asmens įvardžio nostra („mūsų“) – t. y. „mūsų gyvenimo“. <…> [N]uotykį patiriantis Dantė yra tik vienas iš daugelio, jis atstovauja visiems žmonėms, visiems krikščionims. Alegoriška ne tik kelionė, bet ir pats jos subjektas, poeto Dantės kelionė yra visos žmonijos kelias. S. Gedos vertime įvardžio „mūsų“ netekimą iš dalies kompensuoja paskutinis tercinos žodis „žmonės“, kreipinys, sujungiantis pirmą ir antrą posmelius ir sukuriantis tam tikrą bendrumo, visuotinumo lauką.
2.3. Paskutinė lentelės (žr. 2.1. klausimą) eilutė tuščia, ji skirta pasakotojui – Dantei. Kaip ir kiti veikėjai, jis čia daugiau nei poetas, kūrinio autorius ir pasakotojas. Remdamiesi profesorės aiškinimu, suformuluokite Dantės, kaip veikėjo, alegorijos reikšmę ir baikite pildyti lentelę.
2.4. Ne tik veikėjai, bet ir laikas bei erdvė Viduramžių poemoje yra iškalbingi ženklai. Pasvarstykite, ką reiškia klaikios girios ir apšviestos kalvos įvaizdžiai.
- Išsiaiškinus alegorijų reikšmę, galima suformuluoti „Dieviškosios komedijos“ pagrindinę mintį. Pavyzdžiui: Dantės kelionė pomirtiniame pasaulyje parodo, kaip pasitelkusi protą, valią ir tikėjimą žmonija atranda tobulėjimo kelią.
- Remdamiesi I giesmės analize, pasvarstykite, ar šis teiginys, jūsų manymu, išsamus. Gal reikėtų ką nors įterpti ar mintį išplėtoti?
- Suformuluokite savo teiginį.
III GIESMĖ
Čia kelias į dejonių viešpatystę,
Čia kelias ten, kur skausmas ir tamsa,
Čia kelias į šešėlių karalystę.
Kūrėją mano įkvėpė tiesa,
Pirmoji meilė suteikė jam galią
Ir išminties nemirštanti šviesa.
Mane pranokt vien amžinybė gali,
Bet kaip jinai – aš amžinas esu.
Čionai įžengęs, viltį mesk į šalį.
Man pasidarė akyse tamsu,
Išvydus tokį užrašą virš durų.
Ir aš tariau: „Vadove, man baisu.“
Jisai, pamatęs mano žvilgsnį niūrų,
Pasakė: „Baimei šičia ne vieta,
Ir vargas tam, kieno drąsa sugūra.
Buveinė šioji tiems yra skirta,
Kuriems kadaise apsiniaukė protas
Ir pažinimo laimė atimta.“
Idant geriau kelionėje man klotųs,
Jisai, ištiesęs dešinę linksmai,
Man žengti liepė į sritis miglotas.
Ten dūsavimai, skundai ir klyksmai
Nakty bežvaigždėj skardi taip siaubingai,
Jog aš nenorom pravirkau ūmai.
Atrodė, kad tamsybėj šiurpulingoj
Girdėt kalbų visokių mišinys,
Kad šioj balsų audroj net laikas dingo
Ir skamba visas oras raudomis,
Kurios netildamos tolydžio skraido
Tarytum smėlio drumstas sūkurys.
Ir aš tariau, apkurtintas jų aido:
„Vadove, ką tai reiškia? Ką girdžiu?
Mane šauksmai tie jaudina ir baido.“
„Tokia yra dalia menkų širdžių, –
Atsakė jis, – kurios nėra regėję
Nei paniekos, nei laurų išdidžių.
Tarp jų – piktieji angelai, mylėję
Vien tik save, nedrįsę eiti net
Nei už, nei prieš aukščiausiąjį kūrėją.
Šviesos dangus išvarė juos kaipmat;
Kad nesidžiaugtų pasmerktosios vėlės,
Nepriima jų pragaras taip pat.“
Tariau: „Vadove mano, koks kartėlis
Taip graužia juos?“ Ir man atsakė jis:
„Tatai bus aišku tau po valandėlės.
Didžiausioji svajonė jų – mirtis,
Jų pragyventos dienos tokios nykios,
Jog nebaisi jiems bet kokia lemtis.
Pasauly atminimas jų išnykęs;
Jie pragarui ir dangui nemieli.
Pažvelk ir eik, ramybėje palikęs.“
<…>
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Raiškiai perskaitykite ir aptarkite užrašą virš pragaro vartų.
- Kas, jūsų manymu, yra „aš“ – tas, kuris kalba pirmuoju asmeniu?
- Kurią eilutę laikytumėte gūdžiausiu pragaro apibūdinimu? Kodėl?
- Kokie jausmai užplūsta Dantę, įžengusį į pragaro prieangį?
- Su kokiomis esybėmis jis čia susitinka? Kodėl „pasauly atminimas jų išnykęs“ ir Vergilijus su panieka sako: „Pažvelk ir eik, ramybėje palikęs“?
Diskutuojame
Pasiruoškite disputui „Kodėl svarbu turėti ir gebėti ginti moralinę, pilietinę poziciją?“.
- Susiburkite į dvi komandas, kurios argumentuotai gins priešingas nuomones. Išsirinkite disputo vedėją.
- Raskite medžiagos, padėsiančios pagrįsti savo požiūrį.
- Iš anksto parenkite trumpas įvadines kalbas, klausimus oponentams.
- Pakvieskite į disputą mokytojų, kitų klasių mokinių. Jie galės palaikyti vieną ar kitą pusę arba įsiterpti į disputą su savais argumentais.
- Pragaro prieangyje, arba pirmame rate, – Limbe – buveinė sielų, nepažinusių Kristaus tikėjimo. Joms lemta ne kentėti, o liūdėti. Iš ten ateina ir Dantės palydovas Vergilijus. Pasvarstykite, kuriems žymiems Antikos, Viduramžių žmonėms ar literatūros personažams po mirties būtų skirta gyventi Limbe. Paskaitykite IV giesmę – pasitikrinkite, ar teisingai spėjote.
- Didieji senovės filosofai, poetai pagonys negali būti priimti į rojų, bet didžiuliai jų nuopelnai neleidžia Dantei, išmiklinusiam protą antikine išmintimi, pasmerkti jų kančioms. Kaip tai charakterizuoja „Dieviškosios komedijos“ autorių?
V GIESMĖ
Iš pirmo rato nukreipiau aš pėdas
Į antrą: jis mažesnis kaip anas,
Bet sukauptos jame baisesnės bėdos.
Čia Minas perkrato vėles visas
Ir savo uodegos didžiulėm ringėm
Riaumodamas pasmerkia kančiai jas.
Kai prieš jo teismą tenka stot mirtingiem,
Kaltes kiekvieno skuba jis pasvert
Ir skelbia rūsčią bausmę nelaimingiem,
Apsivyniojęs uodega tiekkart,
Kiek kam pakopų nusileisti skirta,
Kaip teikėsi jo išmonė nutart.
<…>
Aš supratau, jog šitaip aimanavo
Ir šitaip vargo tie, kurie protu
Vien kūno geiduliams aklai tarnavo.
<…>
Pagautos uragano dvasios lėkė
Vaitodamos. Ir aš tariau: „Kas jos,
Kurias audra juoda taip žiauriai pliekia?“
Vadovas man atsakė: „Iš pradžios
Pažvelk į šitą pirmą, Nino žmoną
Semiramidę, genamą kančios:
Pavaldinių ne vieną milijoną
Ši moteris turėjo kitada;
Dabar jos žemė – valdžioje sultono.
Jinai, baisios gašlybės pavergta,
Įteisino šią ydą pragaištingą,
Idant už ją nebūtų prakeikta;
O štai našlė Sichėjo nuodėminga,
Kurią sugniuždė aistros ne laiku,
Štai Kleopatra pernelyg jausminga
Ir Elena, sukėlus tiek aukų;
Antai Achilas, tas, kuriam kovoti
Prieš meilės galią – buvo per sunku;
Tristanas, Paris…“ Kaip man atkartoti,
Kaip suskaičiuoti paeiliui visus,
Kuriuos geismai pražudė nežaboti?
Išgirdęs damų ir karių vardus,
Kurie taip dosniai buvo suminėti,
Ilgai stovėjau liūdnas, nekalbus;
Galop neiškenčiau: „Dėl ko, poete,
Štai tuodu, net ir vėjo genami,
Nesiskiria? Man juos prakalbint knieti.“
Jis tarė: „Kai atskris ties tavimi,
Pašauk juos vardan meilės: vienu gaistu
Jie atsiskubins, tavo liepiami.“
Ir sušukau, matydamas, kaip švaisto
Juos vėtra, mūsų pusėn vydama:
„Prieikit, vargšai, jeigu jums tai leista!“
Kaip kad balandžių draugiška šeima,
Sparnus plačiai išskleidus, oru plaukia,
Į gimtą savo gūžtą lėkdama, –
Taip iš Didonės būrio atsitraukia
Ir atlekia dvi vėlės, į kurias
Kreipiaus ką tik pro sutemą nejaukią.
„Dėkojam tau, kad šias vietas nykias
Tu ryžais aplankyt ir pažiūrėti,
Kaip baudžia mus už kruvinas kaltes.
<…>
Aš gimus ten, kur marių bangos šnera,
Kur senas Po su savo sūnumis
Į Adriją nuo amžių vilnį varo.
Meilingai širdžiai meilė – kaip ugnis:
Susižavėjęs kūnu mano jaunu,
Jis nejautė, kad čia jo pražūtis.
Tikroji meilė viską užkariauna;
Ir aš jį taip ugningai pamilau,
Kad man lig šiol širdis neatsigauna.
Ta meilė mus prapuldė pagaliau…
Kentės kaip Kainas mūs žudiko siela.“
Išklausęs liūdną kalbą, dar giliau
Susimąsčiau apie jų baisią gėlą
Ir taip ilgai stovėjau tamsoje,
Kol išgirdau poeto balsą mielą:
„Ką tu galvoji?“ – „Ak, kokia svaja, –
Aš atsakiau, – kokia aistra galinga
Juos į bedugnę atvedė, deja!“
Ir, žvelgdamas į porą nelaimingą,
Tariau: „O, kaip tavęs klausyt graudu!
Šie tavo žodžiai man į širdį sminga.
Bet pasakyk, Frančeska: tuo metu,
Kai gimė meilės godos pirmutinės,
Kas uždegė jums aistrą? Kuo būdu?“
Ji tarė man: „Nėr didesnės kankynės,
Negu džiaugsmų dienas minėt varguos.
Beje, vadovas tavo dabartinis
Patvirtins tai. Bet jei lig pabaigos
Tau rūpi viską sužinot, – klausyki
Šios begalinio sielvarto kalbos.
Mes užsimiršę skaitėm vieną sykį,
Kaip Lančelotą pavergė aistra;
Dažnai, nenorom žvilgsniais susitikę,
Nukaisdavom abudu lyg žara,
Nors mudu nenumanėm, koks pavojus
Tavy, o meile, paslėptas yra!
Ir kai mes ten priėjom, kur herojus
Bučiuoja savo brangiąją veidan, –
Jis, vargšas, nieko blogo negalvojęs,
Į karštas lūpas pabučiavo man.
Daugiau skaityt tą dieną nebeteko…
Taip mus knyga įstūmė pragaran.“
Girdėdamas Frančeskos gailią šneką,
Užuojautą jos draugui pajutau;
Aš sudrebėjau, jėgos man išseko,
Ir žemėn aš lyg užmuštas kritau.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Papasakokite, už ką baudžiamos vėlės antrame pragaro rate. Kokias kančias joms tenka kęsti?
- Iš pradžių Dantei prieš akis praskrieja virtinė kadaise žymių žmonių ir literatūros personažų. Kuriuos iš jų atpažįstate? Pasirinkite vieną ir paaiškinkite, už ką vėlei reikia atkentėti pragare.
- Papasakokite Frančeskos ir Paolo meilės istoriją. Ar jų nuodėmė, jūsų manymu, verta pragaro kančių?
- Kaip į Frančeskos pasakojimą reaguoja Dantė? Kodėl?
- Ar galima sakyti, kad šiame fragmente atsiskleidžia poeto dvilypumas: jis Viduramžių pasaulėžiūros mąstytojas, bet sykiu jautrios širdies poetas, pranašaujantis naujus laikus ir naują požiūrį į žmogų? Argumentuokite.
- Graikų mito herojai Orfėjas ir Euridikė, taip pat kaip Paolas ir Frančeska, atsiduria pragare. Palyginkite šias dvi meilės istorijas. Kuo jos panašios ir kuo skiriasi?
[Trečiame pragaro rate Dantė mato apsirijėlius, už pilvapenystę pūvančius po lietumi ir kruša. Ketvirtame, ritindami didžiulius akmenis, kankinasi išlaidautojai ir šykštuoliai; čia yra godžių kardinolų ir net popiežių, klimpstančių purvo verpetuose, ir tų, kuriuos žemėje „graužė pykčio tvaikas“. Penkto rato pelkėje amžinai pešasi pikčiurnos. Šeštame rate iki raudonumo įkaitusiuose karstuose spirga eretikai. Kuo toliau keliauja Dantė, tuo baisesni pragaro vaizdai. Septintame rate kraujuje verda smurtautojai ir plėšikai; savižudžius, lošėjus ir kitus savo turto eikvotojus drasko pabaisos ir veja pragaro šunys; bevaisėje dykumoje ugninė kruša skalbia šventvagius ir lupikautojus. Aštuntas ratas skirtas apgavikams: suvedžiotojus ir sąvadautojus rimbais plaka velniai; dvokiančioje ertmėje murdosi pataikūnai; nuo uolų žemyn galva kybo svylančiomis pėdomis prekiautojai bažnytinėmis pareigybėmis; persuktomis galvomis atatupsti slenka nebylūs burtininkai, pranašautojai, raganos; velnių maišomoje dervoje verda kyšininkai; švininiais apsiaustais sukaustyti veidmainiai; siaubingos gyvatės gelia ir smaugia vagis; klastūnų vėlės įkalintos ugniniuose švituliuose, tarp jų ir gudragalvio Odisėjo; velniai kalavijais skerdžia kiršintojus; apsimetėlius, melagius, pinigų ir dokumentų klastotojus kankina šiurpios ligos.
Į devintą pragaro ratą veda šulinys, kuriame iki bambos vandeny mirksta Olimpo dievų gigantomachijoje įveikti jaunesnieji dievai – gigantai. Baisiausiame pragaro rate kali išdavikai: giminaičių, tėvynės ir vienminčių, draugų ir geradarių. Išdavikų vėlės, įšalusios į ledą, negali net verkti, nes ašaros tuoj sušąla. Pragaro dugne, žemės viduryje, kankinasi didžiausias išdavikas – Liuciferis. Poetas vaizduoja šėtoną kaip šlykštų padarą trimis veidais, apsiputojusį kruvinomis seilėmis. Jis dantimis drasko Brutą ir Kasijų, o nagais dar akėja nugarą viduriniuose nasruose besiblaškančiam Judui. Šiame vaizde susilieja teologinis ir politinis aspektas. Pačios sunkiausios nuodėmės, puikybės, kurstomas Liuciferis sukilo prieš savo Kūrėją, Judas išdavė Išganytoją. Sąmokslininkai Brutas ir Kasijus nužudė talentingiausią Romos karvedį ir valstybės vyrą Gajų Julijų Cezarį. Kovų dėl valdžios draskomoje Italijoje ištikimybė savo partijai buvo šventas dalykas, todėl Dantei ir politikoje nėra sunkesnio nusikaltimo kaip išdavystė.]
XXVI GIESMĖ
<…>
Taip ir prieš mus ugnių ugnelėm degė
Aštunto griovio giluma juoda,
Kur tūkstančiai naujų vėlių prasmegę.
<…>
Žiūrėjau, persisvėręs per granitą;
Kad nenukrisčiau, aš buvau tvirtai
Į briauną įsikibęs netašytą.
„Viduj tų žiburių, kuriuos matai, –
Vėl pasigirdo balsas mantujiečio, –
Belaisvės dvasios dega.“ „Aš tatai
Lyg numanau, – tariau jam. – Bet man kniečia,
Besistebint šia išmone gražia,
Paklausti vieno daikto: kas ten šviečia
Dvaila ugnim, į šakę panašia?
Jinai – bemaž kaip toji, kur pliskėjo
Edipo žuvusių sūnų lauže.“
„Ji degina, – atsakė, – Odisėją
Ir Diomedą, kenčiantį kartu,
Nes jie kartu tiek negandų pasėjo
Ir gailiai verkia dėl visų klastų,
Dėl arklio, įbrazdėjusio į Troją,
Tą lopšį Romos būsimų kartų,
Kuris Paladės vien per juos nustojo,
Ir dėl Deidamijos: net po mirties
Jinai Achilo gedi ir vaitoja.“
<…>
Mes lūkčiojom, kada ugnis ateis
Prie tilto; ir Vergilijus iš karto
Į juodu žodžiais kreipėsi tokiais:
„O, jūs, kuriuos liepsna dvišakė kerta!
Jei trumpo savo amžiaus dienomis
Jus pagerbiau, kaip jus pagerbti verta,
Ir apgiedojau savo eilėmis, –
Tai stabtelkit: lai vienas man pasako,
Kur po ilgų klajonių mirė jis.“
Žila liepsna sodresnę savo šaką
Pakrutino, švagždėdama kažką,
Tarytum kvapo balsui neužteko,
Suvirpo, lyg nematoma ranka
Ją palietė ar pūstelėjo vėjas, –
Ir sušnarėjo šitokia šneka:
„Kai pasprukau nuo Kirkės, išsėdėjęs
Virš metų nuo Gaetos netolies
(Taip šią vietovę praminė Enėjas),
Aš pajutau, kad nieks nenugalės –
Nei meilė tėvui, sūnui, žmonai mielai,
Nei didis ilgesys gimtos šalies –
To amžino troškimo mano sieloj
Pažint pasaulį, žmones, jų aistras,
Duot peno savo džiugesiui ir gėlai;
Ir leidausi laivu aš į marias
Su saujele draugų, nebe naujokų,
Kurie pasiūlė paslaugas geras.
Mačiau abu krantus ligi Maroko.
Ispãnijos, Sardinijos žemes,
Pro šalį nemažai salų prašoko;
Seni, paliegę buvome jau mes,
Kai įplaukėm į tarpuolį skardingą,
Kur Herkulis paliko dvi žymes,
Įspėdamas jūreivį supratingą;
Išnyko Seuta iš akių kairėj,
O dešinėj Sevilija pradingo.
Tariau aš: „Broliai! Audros, sūkuriai
Į vakarus pastot mums bandė kelią,
Bet veltui! Tebesaugokim budriai
Gyvybės, mums dar likusios, krislelį
Ir paskubėkim saulei iš paskos
Į neliestą žmogaus pasaulio dalį.
Juk mes – ne gyvuliai. Be atvangos
Privalom plėst akiračius, taurėti
Ir tobulinti dovanas gamtos.“
Šio trumpo žodžio tarsi apkerėti,
Suskato plaukt bičiuliai mylimi;
Kas būtų juos galėjęs suturėti?
<…>
Penkissyk mėnuo, šaltas ir ramus,
Padangėj atjaunėjo ir pražilo,
Mums beskrendant per vėjus ir griausmus, –
Kai priešais lyg koks milžinas iškilo
Didžiulis kalnas; iki šių dienų
Man jo niūkus paveikslas neišdilo.
Džiaugsmai pavirto ašarų klanu:
Nuo naujo kranto viesulas atgriuvo,
Mūs laivą apvertė aukštyn dugnu,
Triskart pasuko, suplakė į krūvą
Su šniokščiančiais aplink vandenimis,
Gilyn panėrė – taip, kaip lemta buvo, –
Ir amžiams pagramzdino į vilnis.“
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kas iš pradžių pasakoja apie Odisėją? Koks pasakotojo požiūris į graikų herojų?
- Už ką Odisėjas pateko į aštuntą pragaro ratą? Prisiminkite, kaip Odisėjo poelgius vertino graikai, ir palyginkite su Viduramžių požiūriu.
- Kas domina Dantę ir jo palydovą Vergilijų, kai jie susitinka su Odisėjo vėle?
- Savo pasakojimą Odisėjas pradeda nuo deivės Kirkės, kurios saloje su draugais išgyveno daugiau nei metus. Prisiminkite, kaip šios istorijos pradžia aprašyta Homero „Odisėjoje“. Kokią gyvenimo išmintį ji primena skaitytojui?
- Kokį įspūdį daro Odisėjo žodžiai apie savo senatvę? Prisiminkite skaitytas epo ištraukas: ar tokį įsivaizduojate Homero Odisėją?
- Koks didžiausias Odisėjo troškimas senatvėje? Kaip jis ketina įgyvendinti šį siekį?
- Paaiškinkite Odisėjo žodžius, kuriais jis drąsina bendražygius:
Juk mes – ne gyvuliai. Be atvangos Privalom plėst akiračius, taurėti
Ir tobulinti dovanas gamtos.
- Ar taip mąstantis Odisėjas jums pažįstamas iš Homero epo?
- Ar jo siekis būdingas Viduramžių žmogui?
- Pagonys įsivaizdavo, kad visas kosmosas, žmonės ir net dievai paklūsta neišvengiamai Lemčiai – Anankei, kuri yra pasaulio pradmuo, pirminė priežastis. Krikščionių Dievas yra pasaulio Kūrėjas, todėl visa jo rankose. Remdamiesi Odisėjo pasakojimo pabaiga, pasvarstykite, ar Viduramžių žmogus tiki likimu.
Apibendriname
Nubraižykite schemą ar minčių žemėlapį ir palyginkite Hado karalystę graikų mituose ir Dantės vaizduojamą pragarą. Nepamirškite, kad lyginate skirtingoms pasaulėžiūroms – pagoniškajai ir krikščioniškajai – būdingus vaizdinius.
ROJUS
[Antroje „Dieviškosios komedijos“ dalyje, „Skaistykloje“, kraupūs kančių vaizdai išnyksta, danguje sutviska žvaigždės, jūros dvelksmas atgaivina patirto siaubo išvargintą ir gailesčio prislėgtą Dantės krūtinę. Skaistykloje Dantė mato apsileidėlius prasčiokus ir valdovus, kurie iš tingėjimo ar apsvaiginti valdžios ir žemiškos garbės mažai tesirūpino atgaila. Smagurių, pavyduolių, pikčiurnų, išpuikėlių vėlės čia kenčia kaip ir pragare, bet jų kančios turi prasmę: apmąstydamos ydų baisumą ir dorybių grožį, jos mokosi nuolankumo, ima suvokti žemiškojo gyvenimo menkystę ir dangiškojo pasaulio grožį. Vergilijus nebelydi Dantės į rojų. Nuplautas Letos upėje ir gurkštelėjęs jos vandens, kuris dovanoja nuodėmių užmarštį tik atlikusiems sunkią atgailą, Dantė pasitinka iš dangaus nužengusią Beatričę.]
I GIESMĖ
<…>
Dabar, kai baigti darbą šį beliko,
Leisk, Apolonai, širdžia nedrąsia
Tikėtis laurų deramo vainiko.
Su mūzom tiek draugavęs Parnase
Į paskutinį žygį tavo šlovei
Žengiu ir tau lenkiuosi mintyse:
Įkvėpk mane, prabilki po senovei,
Parodyk jėgą savo, kaip tada,
Kai visą kailį Marsijui numovei.
O, tebūnie galia man suteikta
Nupiešt – nors blankiai – šventą karalystę,
Kurios vaizdai neblėsta niekada!
<…>
XVIII GIESMĖ
Skaistus dausų žibintas valandėlę
Tylėjo susikaupęs, o many
Minčių saldybė švelnino kartėlį;
Ir mano dvasios kelrodė kilni
Pasakė: „Apie kitką pagalvoki,
Nes link aukščiausio gėrio tu eini.“
Atsigręžiau ir pamačiau aš tokį
Meilumą angelišką žvilgsny jos,
Kad sau pačiam tariau tylom: „Sustoki,
Nelaidyk savo iškalbos gailios
Ir nesistenk paveikslą nutapyti,
Kurio mirtingas perteikt nevalios.“
Nebent tik tiek galėčiau pasakyti,
Kad aš, lakus ir tyras kaip svaja,
Patyriau tuokart džiaugsmą vienalytį,
Be priemaišos aistrų; žvelgiau į ją
Kaip į dangaus atošvaistę nemarią
Ir galią jos jutau aš savyje.
„Kitur pasižiūrėk dabar“, – ji tarė
Ir pavergė mane savu šypsniu,
Kurs man akis į rojų atidarė.
<…>
Tuomet atsisukau aš dešinėn,
Iš Beatričės laukdamas liepimo
Ar įsakmiu žodžiu, ar ženklu vien;
Ir jos veide tiek švento įkvėpimo,
Tiek džiaugsmo begalinio įskaičiau,
Jog visa kita lyg miglon nugrimo.
Kaip jaučias laimingesnis nei anksčiau
Tas, kurs padarė gera kam ir mato,
Kad jo dorybė kyla vis aukščiau,
Taip lygiai mano protas tuoj suprato
Iš vaizdo šio, jog draug su dangumi
Aš apsuku kaskart platesnį ratą.
<…>
Išvydau trisdešimt penkias balses
Bei priebalses – ir vieną paskui kitą,
Kaip jas regėjau, perteikiu visas.
„Diligite justitiam“, – įkrito
Man į akis; ir, žėrint žodžiam tiem,
„Qui judicatis terram“ – dar sušvito.
Priėjus joms lig paskutinės M,
Jupiteris atrodė sidabrinis
Su auksu mirguliuojančiom rievėm.
Ten pat naujų vėlių būrys ugninis
Atskrido ir giedojo himną tam,
Kurs buvo jųjų ilgesio šaltinis.
<…>
XXVII GIESMĖ
<…>
Tuomet vadovė mano įdėmi
Man tarė: „Tau vertėtų pažiūrėti,
Kiek nuskridai tu, savo akimi.“
Aš pažvelgiau: ar lengva patikėti,
Kad nuo Dvynių suspėjau kaip matai
Ketvirtį žemės rutulio apskrieti?
Man atsivėrė Kadikso krantai,
Beprotiškasis takas Odisėjo
Ir tau, Europa, taip mieli kraštai!
Plačiau aprėpti žvilgsnis netesėjo,
Nes saulė, man po kojų slinkdama,
Už Tauro jau toli pasistūmėjo.
Dvasia manoji, meile degdama,
Tuo tarpu troško vėl pirmykščio peno,
Kurio jai nuolat teikia mylima,
Nes visa, ką ranka gamtos ar meno
Sukūrė tam, kad džiugintų akis,
Ir širdį žavi mums per jas nuo seno,
Vargu ar visa tat atsilaikys
Prieš Beatričės šypsnio spindulėlį
Ir dieviškam jos grožiui atsakys.
<…>
XXIX GIESMĖ
<…>
„Aš tavo mintį, nė neklausiama,
Ji tarė, – įskaitau: man ją parodo
Beerdvė ir belaikė Vienuma.
Ne tam, kad savo dievišką aruodą
Praturtintų, o tam, idant „Esu“
Gyva jėga jos spindesio vienodo
Galėtų aiškiai pasakyt balsu,
Pagimdė meilė amžina, beribė
Devynias meiles devynių varsų.
<…>
O šie, kuriuos regi, ištikimai
Tebetarnavo tam, kieno malone
Jiems nemirtingi suteikti džiaugsmai
Už nuopelnus didžius ir už godonę,
Parodytą jų viešpačiui, kurį
Matyt – kitiems yra tiktai svajonė.
Tačiau tu įsisąmonint turi,
Kad galima malonę sau pelnyti
Vien meile, jei tyra ji ir kaitri.
<…>
Nuo pažinimo mat priklauso dovis
Ir meilės tos, kuri taip įvairiai
Liepsnoja rojuj nuo senų senovės.
Dangaus esybių spindintys būriai
Yra tarytum veidrodžiai, kur švyti –
Čia kiek blausiau, čia aiškiai ir stipriai –
Pati aukščiausioji galia vienlytė.“
Vertė Aleksys ChurginasKLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Į ką ir su kokiu prašymu kreipiasi Dantė I giesmės pradžioje?
- Apibūdinkite rojaus erdvę; palyginkite ją su pragaro ratais.
- Kokią Beatričę mato Dantė? Sukurkite ir užrašykite jos žodinį portretą.
- Kas yra Beatričė poetui Dantei?
- Kas, pasak Beatričės, tegali išgelbėti žmoniją?
- Nusakykite alegorinę Beatričės paveikslo reikšmę. Turėdami ją omenyje, interpretuokite „Rojaus“ vaizdus.
- Pakomentuokite Vytauto Kalinausko iliustracijoje perteikiamą Dantės kūrinio Beatričės simboliką.
Tiriame
Raiškiai perskaitykite tris posmus, kuriuose vaizduojamas padangėje įsižiebiantis lotyniškas sakinys.
- Pakomentuokite sakinio mintį.
- Kodėl šiame įspūdingame reginyje dalyvauja Jupiteris?
- Padiskutuokite, kodėl poetas pasirinko kaip tik šią Biblijos citatą. Ji sužimba žemės gyventojo, rojaus keleivio akyse; susiekite ją su Dantės gyvenamuoju laiku.
Rašome
Pasiruoškite rašyti Dantės, kaip „Dieviškosios komedijos“ pagrindinio veikėjo, išsamią charakteristiką. Atlikite parengiamuosius darbus:
- remdamiesi skaitytomis ištraukomis, surašykite veikėjo bruožus ir parinkite tinkamų citatų jiems iliustruoti;
- apgalvokite charakteristikos pradžią ir išvadas;
- sugalvokite vaizdų, lakonišką pavadinimą, perteikiantį rašinio pagrindinę mintį (veikėjo charakterio esmę).