Roma – miesto ir supervalstybės gimimas (6.1 tema)

Jau senovės Ròmos istorikai savęs klausė, kokios priežastys lėmė jų miesto ir valstybės iškilimą ir galią, prieš kurią negalėjo atsilaikyti kaimynai. Jie pažymėjo gamtinių sąlygų, leidusių miestui suklestėti, svarbą. Išties Romà buvo įsikūrusi geroje geografinėje padėtyje, dabartinės Itãlijos teritorijoje, Apeninų pusiasalio viduryje, netoli jūros (1 pav.). Čia, Lacijaus regione ir į pietus nuo jo, vyravo tokios klimato sąlygos kaip Graikijoje. Augo panašūs augalai, iš jų svarbiausi buvo vynmedžiai ir alyvmedžiai. Didelių upių, tokių kaip Egipte ar Mesopotamijoje, čia nebuvo. Tik šiaurės Italijos lygumoje tekėjo Po upė ir buvo daug plačių laukų ir pelkių, kurias vėliau romėnai nusausino ir įdirbo. Šiaurėje kraštą ribojo aukštų ir nelengvai įveikiamų kalnų, Alpių, grandinė (2 pav.). Vis dėlto jų perėjos buvo gerai pažįstamos jau senovėje, todėl kalnai netrukdė Romos priešams patekti į Itãliją iš sausumos pusės. Šios perėjos jungė Italiją su Europos giluma.

Romos miesto pradžia buvo nedideli kaimeliai, įsikūrę prie mažesnės Tibro upės. Prie upės buvo patogu gyventi, taip pat čia buvo seklesnė vieta, tinkama perkėlai. Čia kirtosi prekybos keliai, visų pirma druskos kelias, einantis upe nuo jūros aukštyn į krašto gilumą, ir sausumos kelias, einantis iš pietų į šiaurę. Tikriausiai gana anksti šioje vietoje atsirado turgavietė, kur buvo perkami ir parduodami artimų ir tolimų kraštų gaminiai. Šalia plytėjo derlingi laukai ir kelios kalvos, kurios leido gintis nuo pavojų. Būtent ant kalvų ateiviai lotynai, italikų gentis, atkeliavusi iš šiaurės, apie 1000 m. pr. Kr. įkūrė pirmąsias gyvenvietes. Joms susijungus – tai buvo naudinga tiek ekonomiškai, tiek politiškai – atsirado Romos miestas.

Romėnai savo miesto įkūrimą datavo 753 m. pr. Kristų. Jiems ši data buvo tokia svarbi, kad nuo jos net skaičiavo savo valstybės metus! O jūs ar galite pasakyti, kuriais metais nuo savo miesto ar miestelio įkūrimo gimėte? Žinoma, romėnai sukūrė legendų apie Romos įkūrimą – tokį jiems svarbų įvykį. Ir jos susijusios su Graikija. Antai buvo pasakojama, kad pirmųjų Romos valdovų protėvis – karžygys Enėjas iš Trojos. Po Trojos karo sugriovus miestą, jis dievų valia pasiekė Italiją. Čia jam buvo lemta sukurti naują stiprią valstybę. Jo tolimos palikuonės žynės, davusios skaistybės įžadą, ir karo dievo Marso sūnūs buvo broliai dvyniai Romulas ir Remas, neturėję išvysti šio pasaulio. Todėl tik gimę buvo įdėti į krepšį ir paleisti Tibro upe, tačiau vilkė juos išgelbėjo ir pamaitino. Vėliau brolius rado piemuo, pas jį juodu ir užaugo. Užaugę dvyniai nutarė įkurti miestą toje vietoje, kur buvo rasti, tačiau susiginčijo ir Romulas nužudė Remą. Taip Romulas tapo pirmuoju Romos karaliumi. Laikui bėgant ši legenda tapo svarbiausia, dažnai vaizduojama dailėje, o vilkė tapo Romos miesto ženklu (3 pav.).

Savo istorijos pradžioje Roma buvo nedidelis miestas, stipriai veikiamas kaimynų. Į šiaurę nuo jo gyveno etruskai. VIII–VI a. pr. Kr. etruskų kultūra klestėjo veikiama senovės Graikijos kultūros (4–5 pav.). Etruskai puikiai mokėjo apdirbti metalą ir gamino geros kokybės keramiką. Romėnai iš jų mokėsi ne tik šių dalykų, bet ir valstybės valdymo, architektūros, religijos, meno ir rašto. Būtent etruskai pritaikė vieną iš graikiškosios abėcėlės variantų (jų buvo net keli) savo sudėtingai ir visai kitokiai kalbai nei graikų. Iš etruskų šią abėcėlę perėmė romėnai, o šiandien mes ją naudojame. Vis dėlto etruskų kalba parašyti tekstai iki šiol mokslininkams tik iš dalies suprantami, nors ir lengvai perskaitomi. Galbūt jums ateityje pavyks juos iki galo suprasti? Etruskai kėlėsi gyventi į Ròmą ir buvo vieni iš pirmųjų jos valdovų.

Romos kultūrai, prekybai ir valdymo būdui įtaką darė ne tik kaimynai etruskai šiaurėje, bet ir kaimynai pietuose – graikų kolonijos, kurios buvo įsikūrusios dabartinės Italijos pietų ir vakarų pakrantėse bei Sicilijos salose. Tai jūsų jau pažįstama „didžioji“ Graikija, taip pavadinta romėnų. Graikų mokslo, medicinos, filosofijos laimėjimai buvo svarbūs augančiai jaunai romėnų valstybei ir kultūrai. Romėnų kaimynai pietuose taip pat buvo geri mokytojai prekiaujant ir keliaujant jūromis. Vėliau, nukariavus graikų polius Itãlijoje, ši įtaka dar labiau sustiprėjo. Graikija, ypač jos literatūra, buvo didžiulis pavyzdys. Pirmieji Romos istorikai, siekę aprašyti Romos istorijos pradžią, rašė graikiškai!

Pirmieji Romos valdovai, karaliai, pradedant Romulu, tikriausiai buvo legendinės asmenybės. Jos apaugusios mitais ir pasakojimais, joms priskiriami nuveikti ypatingi darbai, pavyzdžiui, pelkių nusausinimas, sienų ar šventyklos statybos, priešiško miesto varžovo nugalėjimas ar uosto Ostijoje, kur Tibras įteka į Tirėnų jūrą, įkūrimas ir kt. Pasak romėnų tradicijos, karalių iš viso buvo septyni, o trys paskutiniai buvo etruskai. Šie karaliai, kaip ir kitose senovės civilizacijose, visų pirma buvo kariuomenės vadai ir vyriausieji žyniai. Jie valdė padedami senãto – seniūnų susirinkimo, kurį sudarė kilmingų ir turtingiausių romėnų šeimų – patricijų – atstovai (6 pav.). Jie buvo laikomi pirmųjų Romos gyventojų palikuoniais, turėjo daug žemių ir didelę politinę įtaką, jų atstovai taip pat buvo karvedžiai.

Karaliaus valdžia nebuvo paveldima, o naująjį karalių išrinkdavo senatas. Žinoma, dievų ženklai turėjo patvirtinti, kad jis tinkamiausias žmogus toms pareigoms! Valdoma karalių Roma augo dėl plėtojamos prekybos ir vykdomų karo žygių. VI a. pr. Kr. pabaigoje ji tapo vienu didžiausių Italijos miestų, galinčių pasigirti dideliais pastatais. Lyguma tarp dviejų svarbiausių kalvų – Kapitolijaus ir Palatino – buvo nusausinta ir išklota akmenimis – paversta didele viešąja aikšte, vadinamuoju fòrumu (7 pav.). Kaip agora Graikijos poliuose, taip forumas Ròmoje tapo prekybos ir visuomeninio gyvenimo centru. Čia rinkosi miestiečiai, buvo turgavietė, o aplinkui stovėjo svarbiausių dievų šventyklos. Per kelis šimtus metų Roma iš mažo kaimelio tapo dideliu miestu!

7 pav. Taip Romos forumas atrodo dabar – aikštė daug kartų gražinta ir perstatyta.

Užkariavę dalį Sicilijos ir toliau plėsdami savo įtaką romėnai neišvengiamai susidūrė su itin stipriu priešininku – Kartagina (9 pav., palyginkite su 18 pav., p. 17). Tai buvo sena finikiečių (romėnai juos vadino pūnais) kolonija šiaurės Afrikoje, tapusi labai stipriu miestu bei prekybos centru ir valdanti didelę šiaurės Afrikos pakrantės dalį, taip pat dalį Ispanijos ir Sicilijos. Kartagina turėjo stiprią kariuomenę, ypač stiprų laivyną, o dėl prekybos ir sidabro kasyklų Ispanijoje buvo labai turtinga. Buvo aišku, kad šios dvi jėgos – Roma ir Kartagina – negalės ramiai sugyventi ir turės išsiaiškinti, kuri iš jų valdys šią Viduržemio jūros pasaulio dalį. Jų nesutarimai ir varžybos virto trimis ilgais tarpusavio karais, kurie vyko III ir II a. pr. Kristų. Per pirmąjį buvo kovojama visų pirma dėl Sicilijos. Romėnams pavyko nugalėti kartaginiečius sausumoje, išvyti iš salos, be to, jie sugebėjo pasistatyti laivyną ir nugalėti juos ir jūroje (10 pav.). Romėnai taip pat užėmė Sardinijos ir Korsikos salas, jos tapo naujomis Romos provincijomis.

Antrasis karas, kuris prasidėjo praėjus maždaug dvidešimt metų po pirmojo, buvo ilgiausias ir nuožmiausias. Kartaginos karvedys Hanibalas norėjo atkeršyti už savo miesto pralaimėjimą. Jis nusprendė pasiekti Italiją iš savo valdų Ispanijoje ir užpulti Romą iš sausumos. Su didele kariuomene, kurioje buvo ir dramblių, Hanibalas įveikė aukštas Alpes ir įžengė į šiaurės Italiją (11 pav.). Po kelių pergalių prieš romėnus 216 m. pr. Kr. kelias į Romą buvo laisvas ir Kartaginos kariuomenė buvo arti jos, bet Hanibalas sumanė pirmiau sutriuškinti romėnų kariuomenės likučius pietų Italijoje. Tačiau romėnai turėjo daugiau karių ir mokėsi iš pralaimėjimų, prisitaikė prie Hanibalo kovos būdo ir pakeitė taktiką. Užuot gynusi Romą, romėnų ir jų sąjungininkų kariuomenė persikėlė į šiaurės Afriką ir užpuolė pačią Kartaginą!

Hanibalas buvo priverstas grįžti ginti savo miesto ir pralaimėjo ne tik vienintelį, bet ir paskutinį mūšį. Kartaginiečiai turėjo atsisakyti teritorijų Sicilijoje, Sardinijoje, Korsikoje ir vakarų Ispanijoje. Šie kraštai tapo naujomis Romos provincijomis. Praėjus maždaug 70 metų po antrojo karo, 146 m. pr. Kr., Kartagina buvo galutinai romėnų sunaikinta – miestas sugriautas, gyventojai paimti į vergiją, o dirbami laukai apipilti druska, kad niekas negalėtų augti. Vargas tiems, kurie nepaklus ir kels bent menkiausią pavojų Romai – naujajai visų Viduržemio jūros vakarų valdovei!