Vertybių išbandymas totalitarizmo sąlygomis
XX a. vidurio istorija – tai dviejų prievartos ideologijų kovos istorija. Fašizmas ir komunizmas žadėjo šviesią ateitį Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918) nualintai Europai, tačiau ją įtraukė į dar daugiau aukų pareikalavusį Antrąjį pasaulinį karą (1939–1945). Šios prievartos ideologijos kėlė valstybės reikalus aukščiau žmogaus laisvės. Jų tikslas – totalitarizmas, visiška gyventojų kontrolė. Svarbiausi totalitarinio valdymo bruožai yra šie: šalyje tėra viena ideologija, viena partija, slaptosios tarnybos vykdo terorą, valdžios struktūros kontroliuoja visą informaciją, kultūrą ir ekonomiką. Fašistai tokio valdymo siekė aukštindami savo tautą ir menkindami kitas, komunistai – iškeldami neklasinės visuomenės pranašumus. Vieniems priešas – tos „žemesnės“ tautos (romai, žydai ir kt.), kurios kelia pavojų „išrinktųjų“ tautai, kitiems – turtingieji („buržuazija“, „buožės“), kurių turtą reikia išdalyti visiems po lygiai. Ir vieni, ir kiti siekė sunaikinti įsivaizduojamą priešą, troško užvaldyti pasaulį, todėl naujas karas Europoje buvo neišvengiamas. Šių prievartos ideologijų valdomos šalys skubėjo ginkluotis, stiprinti kariuomenę.
Abiejų ideologijų šalininkai piktinosi demokratija, daugiapartine sistema, žavėjosi vienpartine sistema ir kūrė neklystančio vado kultą. 1917 m. Rusijoje po perversmo valdžią užgrobia bolševikai ir vėliau, 1922 m., pagal bolševizmo principus sukuria Sovietų Sąjungą. Jiems iš pradžių vadovauja Vladimiras Leninas, po jo mirties – Josifas Stalinas. 1922 m. Italijoje į valdžią ateina Benito Musolinio (Benito Mussolini) vadovaujami fašistai, 1933 m. Vokietijoje – Adolfo Hitlerio (Adolf Hitler) vadovaujami nacionalsocialistai. Fašizmas Italijoje ir Vokietijoje sustiprėjo dėl skaudžios ekonominės krizės ir baimės, kad komunistai perims valdžią šalyje. Bolševikų ir fašistų valdomose šalyse buvo įvesta vienpartinė sistema, o kitaip galvojantieji įkalinami lageriuose arba nužudomi. Diktatoriai nekentė Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos dėl jų „supuvusių“ demokratijų, todėl A. Hitlerio ir J. Stalino bendradarbiavimas kurį laiką tapo įmanomas: 1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje buvo pasirašytas Molotovo–Ribentropo paktas (Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartis ir slaptas Vidurio ir Rytų Europos pasidalijimo protokolas). Jau tais pačiais metais prasideda Antrasis pasaulinis karas, Vokietija ir Sovietų Sąjunga nukariauja Lenkiją, Sovietų Sąjunga įveda karines įgulas į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, o kitais metais jas aneksuoja. Netrukus Vokietija pradeda karą su Sovietų Sąjunga.
Totalitarizmo sąlygomis paminamos demokratinės vertybės. Kai milijonai žmonių suvaromi į fronto apkasus ar išvežami į mirties stovyklas, niekam neberūpi pavienio žmogaus likimas, jo nuomonė nei skausmas. Fronte ar mirties stovykloje atsidūręs žmogus nėra tikras, ar sulauks rytojaus, tai labai sustiprina gyvenimo absurdiškumo pojūtį. Pagaliau kokią prasmę turi individo pasipriešinimas totalitariniam režimui? Šis klausimas nuolatos kils mąstančiam XX a. vidurio žmogui, kuris nenori likti aklas, bejausmis vertybių griūties dalyvis.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Atsakykite į poeto Alfonso Nykos-Niliūno dienoraštyje 1940 m. rugpjūčio 14 d. iškeltus klausimus. Atsakymus pagrįskite.
Laikraščiuose visur tik Stalinas, Stalino, Stalinui… Juo pradedami ir baigiami visi susirinkimai, visos manifestacijos, visos kalbos, visos rezoliucijos… Draugas, tėvas, mokytojas, vadas… Tiesiog sunku patikėti, kad buvę revoliuciniai demokratai bei kovotojai prieš autokratiją ir už individo laisvę taip vergiškai garbintų vieną asmenį – komedija (arba tragedija), kurios prasmės ligi šiol man nepavyko iššifruoti. Ką visa tai iš tikrųjų reiškia? Pataikavimas? Baimė? Prievarta?
- Pasvarstykite, kuo skiriasi pasyvus ir aktyvus pasipriešinimas okupantams. Štai keli istoriniai faktai: 1940 m. rugpjūtį daugiatūkstantinio visos Lietuvos mokytojų suvažiavimo dalyviai vietoj „Internacionalo“ protestuodami sugiedojo Lietuvos himną; pokario metais Lietuvoje vyko ilgas ginkluotas pasipriešinimas sugrįžusiems sovietų okupantams – „karas po karo“.
- Rašytojas ir kultūros tyrinėtojas Umbertas Ekas (Umberto Eco, 1932–2016) teigia, kad jau nuo senų laikų priešais laikomi ne tie, kurie mums grasina tiesiogiai, o tie, kuriuos kažkam naudinga vaizduoti grėsmingus. Ir ne tiek jų grėsmė pabrėžia kitoniškumą, kiek jų kitoniškumas tampa grėsmės ženklu. O kaip manote jūs? Kodėl nacistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų Sąjungos propaganda pikčiausiu priešu laikė taikias demokratiškas šalis, kurios nenorėjo karo?
Iš rašytojo Stefano Cveigo prisiminimų
Tarpukariu Europoje populiarus austrų rašytojas Stefanas Cveigas (Stefan Zweig, 1881–1942), iš arti matęs Pirmojo pasaulinio karo baisumus, skaudžiai juto Antrojo pasaulinio karo artėjimą. Nacistinei Vokietijai stiprinant savo įtaką Austrijoje, 1934-aisiais jam teko palikti tėvynę. Naciai degino jo, apšaukto žydų kosmopolitu, knygas. Negalėdamas susitaikyti su Europoje kilusia sumaištimi, rašytojas pasirinko savižudybę. Pateikiame ištrauką iš jo memuarų knygos „Europiečio prisiminimai“, išleistos po mirties, 1943 metais.
Dar kartą išėjau į miestą paskutinįsyk pasižiūrėti taikos. Miestas tyliai gulėjo saulėkaitoje ir atrodė toks pat kaip visada. Žmonės įprastai ėjo savo įprastu keliu. Jie neskubėjo, jie nesibūriavo pasišnekučiuoti. Šventadieniškai ramus ir laisvas buvo jų elgesys, ir vieną akimirką aš paklausiau save: nejaugi jie dar nežino? Bet jie buvo anglai, jie mokėjo valdyti savo jausmus. Jiems nereikėjo vėliavų ir būgnų, triukšmo ir muzikos, kad save pastiprintų ištvermingu, nepatetišku ryžtingumu. Kaip skyrėsi anos 1914 metų liepos dienos Austrijoje nuo šių, bet ir aš pats dabar buvau visai kitoks, ne tas jaunas, nepatyręs andainykštis žmogus, kaip mane, dabartinį, slėgė prisiminimai! Žinojau, kas yra karas, ir, žvelgdamas į pilnas, švarutėles parduotuves, prisiminimuose staiga išvydau 1918-ųjų krautuves, iššluotas ir tuščias, mačiau jas prieš save plačiai atmerktomis akimis. Kaip budriame sapne mačiau ilgas eiles sielvarto palaužtų moterų prie maisto prekių parduotuvių, motinas gedulo rūbais, sužeistuosius, suluošintuosius, visas tas kadaise išgyventas nakties siaubas vaiduokliškai atgijo spindinčioje dienos šviesoje. Prisiminiau mūsų senus kareivius, nuvargusius ir nudriskusius, kokie jie grįžo iš fronto, mano tvinksinti širdis jautė visą praėjusį karą šiame, kuris prasidėjo šiandien ir savo baisumus dar slėpė nuo žmonių akių. Ir aš žinojau: vėl visa, kas buvo, prasmego, visa, kas sukurta, pražuvo – Europa, mūsų tėvynė, kuriai gyvenome, sunaikinta daug ilgesniam laikui, negu siekia mūsų pačių gyvenimas.
Iš rašytojo Igno Šeiniaus prisiminimų
Lietuvių rašytojas Ignas Šeinius (tikr. Ignas Jurkūnas, 1889–1959), SSRS okupavus Lietuvą, 1940-aisiais slapta išvyko į Vokietiją, vėliau apsigyveno Švedijoje. Pateikiame ištrauką iš jo atsiminimų knygos „Raudonasis tvanas“, kuri buvo parašyta vos per šešias savaites Švedijoje ir pirmiausia pasirodė švedų kalba tais pačiais 1940 m., paskui – keliomis kitomis kalbomis. Lietuviškai ji išleista tik 1953 m. Niujorke. Knygoje vaizdžiai pasakojama apie išgyventą okupuotos Lietuvos kasdienybę, liūdnai, bet viltingai apmąstoma paliktos tėvynės ir visos Europos ateitis.
[1940] Birželio 15-oji.
<…>
Kai tik pasiekiau Vingį, priemiestį, kur gyvenu, matau, kad ten viskas atrodo taip, kaip turėtų atrodyti birželį, šeštadienio vakare. Priemiestis nusitęsia palei didelį, nepaprastai gražų pušyną, kur žmonės šiltais vasaros vakarais mėgsta ilgėliau pasilikti. Dabar tik retai kur tematyti žmogus, nors dar nėr ir aštuonių. Beveik kaip žiemą šiuo pat metu. Kur dingo jaunimas, bevaikštinėjančios jaunųjų porelės? Ką visa tai reiškia?
Gal aš klystu? Gal Vingis visados buvo toks tuščias, nors ir laikomas mėgstamiausiu ir gyviausiu priemiesčiu?
Tiesiai priešais ateina vidutinio amžiaus vyras, apsirengęs pilku vasarišku kostiumu. Atrodo matytas. Gal kur kokiose vaišėse. Dabar prisimenu. Tai lenkas inžinierius, Lenkijoj pastatęs dvi dideles radijo stotis; pavardė iškrito man iš atminties. Jis eina tiesiai į mane, lyg jam būtų kas negerai atsitikę, o priėjęs beveik kniumba mano rankose.
– Nebėr Lietuvos… Bolševikai atgriūva.
Kas jam daros? Ne, jis atrodo visai normalus.
– Ar tamsta dar nieko negirdėjai?.. O Viešpatie Dieve!.. Radijas pranešė apie tai jau trečią valandą… Ketvirtą valandą bolševikai peržengė sieną keliose vietose… Taip pat ties Gudagoju, tiesiai priešais Vilnių… Kas bus dabar su mumis?
Inžinierius žiūri į mane lyg iš karščio išdžiūvusiomis akimis, nenuleidžia nuo manęs žvilgsnio.
Staiga jaučiu, kad nustojau galimybės raminti ir guosti kitus žmones. Man daros tamsu, juoda akyse. Žibintuvai gatvėje linksta, meteorologijos pastato sienos, pro kurį abu šalia praeinam, siūbuoja, bangomis virsta.
Ne, tai negali būti! Tai netiesa, ką šis man mažai pažįstamas žmogus sako! Jam tikrai kas blogo atsitiko.
Nieko negaliu ištarti, kaip tik viena:
– Mes vis dėlto dar pažiūrėsim…
Greitai daros man pačiam taip sunku, kad aš sustoju, paspaudžiu inžinieriui ranką ir pasišalinu. Nežinau, ar einu lėtai, ar skubinu – atrodo, kad lekiu risčia. Kur? Kodėl? Žemė juda po kojų.
Nejau taip greit sutemo? Ar man tik taip regis?
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kokiu kontrastu paremta viena ir kita prisiminimų ištrauka?
- Kokie prisiminimų vaizdai S. Cveigui liudija karo baisumą? Apibendrintai įvardykite, ką rašytojui reiškia karas.
- Kaip Europos valstybes ištikusią tragediją išgyvena austrų rašytojas?
- Prisiminkite, ką skaitėte iš I. Šeiniaus kūrybos. Kurios jo atsiminimų ištraukos vietos jums primena, kad tai impresionistinio stiliaus autorius? Pacituokite ir pakomentuokite.
- Kurios I. Šeiniaus pasakojimo detalės įgyja perkeltinę reikšmę, tampa metaforiniais vaizdais? Kokios jų prasmės?
- Palyginkite abiejų fragmentų pabaigą: koks įvykių vertinimas išryškėja?
Rašytojas Marcelijus Martinaitis apie totalitarizmą
2006 m. pasirodė rašytojo Marcelijaus Martinaičio dienoraščių užrašai „Tylintys tekstai: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio“. Pradėti rašyti dar sovietinėje Lietuvoje, jie atspindi mąstymo laisvę branginančių intelektualų poziciją.
[1976] 05 01
Esame traukiami į įvairias masines eitynes, demonstracijas, „pritarimo“ mitingus. Žmonės neša šūkius ir vadų portretus, klykaudami tiems vadams jaučia narkomanišką pakilimą, „masinio susiliejimo“ svaigulį.
Bet štai vėliavos suvyniojamos, vadų portretai sunešami į sandėlius, ir tada žmogus pajunta, koks jis vienas, niekam nereikalingas, neturi ką su savimi veikti. Jo gyvenime beveik neliko žmogiškų bendravimo tradicijų, tik suvalstybintos šventės. Intymus žmonių bendravimas jam vis labiau nežinomas – tai išpjaunama jau vaikystėje. Bet jis nori pratęsti tą narkomanišką būseną. Tada prisigeria ir kur nors patvoryje voliojasi kaip kiaulė – iki kitų masinių eitynių.
<…>
[1976] 06 03
Laisvė yra pasirinkimas. Ir jokia valstybė negali kalbėti apie savo piliečių laisvę, jeigu nesudaro daugybės galimybių pasirinkti politiniame ar dvasiniame gyvenime.
Buvo panaikintos nedidelės, „ribotos buržuazinės laisvės“ ir suteikta viena neribota „socialistinė laisvė“ mylėti savo vienintelę partiją ir jos vadus, kurie ir panaikino tas „menkas“ laisves, suteikdami „laisvę“ be galo mylėti juos pačius už tai, kad gali juos mylėti.
Tai, kas vadinama ideologija, yra ypatingų priemonių sistema, užgniaužianti žmogaus valią, kad jis nejaustų savo paties gyvenimo, net skurdo, ir manytų esąs laisvas, rodydamas begalinį atsidavimą vadų portretams, jų kalboms. Ir jis būna apdovanojamas vien dėl to, kad neturi jokių individualių interesų, savo minčių. Ir jis tikrai jaučiasi laisvas, <…> kaip laisva mašina, medis, akmuo, sraigė, nes jo buvimas netampa sąmonės aktu. O sąmonė labiausiai save suvokia per individualios laisvės patyrimą. Kitaip egzistencija yra tuščia.
Todėl ideologija išjungia sąmonę kaip totalitariniam režimui neparankią galimybę patirti laisvę. Tam ypač naudojama marksistinė frazeologija, tam tikros apeigos, panašios į religines, menas, policinės priemonės, spauda. Visa tai turi pakeisti autentišką žmogaus gyvenimą, paslėpti jį nuo jo paties akių. Ar ne pirmą kartą žmonijos istorijoje tokiu globaliu mastu naikinamas žmogaus žmogiškumas, naikinamas su didžiuliu pakilimu ir su garsiais šūkiais apie humanizmą, laisvę ir laimę.
O kultūra, pradėjusi tarnauti totalitarizmui, tampa karine kultūra.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kokius bendrus totalitarizmo bruožus išryškina skaitytos M. Martinaičio užrašų ištraukos?
- Kuo M. Martinaičio tekstas susijęs su prieš tai pateiktais I. Šeiniaus ir S. Cveigo tekstais?
- Kaip manote, ar sovietmečiu per valstybines šventes žmonės jausdavo šventiškumą? Kodėl autorius kalba apie narkomanišką jų būseną?
- Kaip M. Martinaitis supranta tikrą ir tariamą žmogaus laisvę? Ko reikia, kad laisvė nebūtų tik iliuzija?
- Kokiais būdais totalitarinėje visuomenėje naikinamas individualus mąstymas? Kokios to pasekmės?
- Kokių panašių įžvalgų apie nužmoginančią sistemą galima rasti M. Martinaičio „Kukučio baladėse“?
Rašome
Remdamiesi M. Martinaičio dienoraščių užrašais, kitais skaitytais tekstais, sovietmečiu gyvenusių giminaičių, pažįstamų žmonių liudijimais, parašykite samprotavimo pastraipą apie totalitarizmą.
Egzistencializmo samprata
Egzistencializmas gali būti suprantamas kaip žmogaus būties (lot. existentia – būtis, buvimas), jos prasmės ir galimybių apmąstymas. Jis būdingas jau Antikos filosofams, tačiau pats terminas nesenas. Egzistencializmu pirmiausia vadinamas XX a. viduryje (ketvirtajame–šeštajame dešimtmetyje) Europoje plačiai pasireiškęs filosofinis ir literatūrinis judėjimas, kurio dėmesio centre yra individo būtis. Skirtingai nuo klasikinės filosofijos, egzistencializmas atsisako kalbėti apie pasaulį be žmogaus, apie būtį apskritai ir renkasi pavienio žmogaus problemas. Baigtinė žmogaus būtis pasaulyje ir jos įprasminimas – pagrindinė egzistencializmo problema.
Šis judėjimas buvo savitas atsakas į vertybių krizę, kurią išgyveno totalitarizmo ir dviejų pasaulinių karų sukrėsta Europos visuomenė. Buvo svarstoma, kaip žmogui gyventi tame susverdėjusiame pasaulyje, kokios jo laisvės ribos, kas iš tikrųjų yra toji žmogaus būtis. Egzistencinės filosofijos pradininku laikomas XIX a. danų filosofas Siorenas Kierkegoras (Søren Kierkegaard, 1813–1855) pabrėžė individualų žmogaus pasirinkimą: „Turiu atrasti tiesą, kuri būtų mano tiesa… idėją, dėl kurios galėčiau gyventi arba mirti.“ Vokietijoje egzistencinė filosofija paplito po Pirmojo pasaulinio karo. Prancūzijoje egzistencializmas stipriausiai pasireiškė Antrojo pasaulinio karo metais ir tuoj po jo, išlaisvinus šalį, jis buvo palydėtas triukšmingų kairiųjų intelektualų sambūrių Paryžiaus kavinėse ir vyninėse. Judėjimui Prancūzijoje pirmiausia atstovauja tokie egzistencijos filosofai kaip Žanas Polis Sartras (Jean-Paul Sartre) ir Alberas Kamiu (Albert Camus).
Egzistencialistams žmogus neatsiejamas nuo jo poelgių ir aplinkos: „egzistencija yra anksčiau nei esmė“, nes „žmogus pirma egzistuoja, susiduria su pasauliu, o tik paskui apibrėžia save“ (Ž. P. Sartras). Jie pasisako už „mąstymą vaizdais“ (A. Kamiu), nes asmeniškos patirties neįmanoma moksliškai aprašyti. A. Kamiu netgi teigė: jei nori tapti filosofu, rašyk romanus. Ne vienas egzistencializmo filosofas ir ėmėsi rašyti grožinę literatūrą − kūriniai tapo jų filosofinių esė tąsa arba ištakomis. Literatūroje egzistencializmas pasireiškė ne formos naujovėmis, o naujomis idėjomis. Tvirtinimo, kad gyvenimas yra absurdiškas, nes netvarus, ištakų rasime Blezo Paskalio (Blaise Pascal, 1623–1662) svarstymuose apie varganą žmogaus būtį pasaulyje. Panašios išvados būdavo daromos ir dar anksčiau (Senojo Testamento Mokytojo knyga ir kt.). XX a. absurdas tapo pagrindine daugelio kūrinių tema: Franco Kafkos (Franz Kafka), Ferdinando Selino (Ferdinand Céline), Ž. P. Sartro ir A. Kamiu romanai, Eženo Jonesko (Eugene Ionesco) ir Samjuelio Beketo (Samuel Beckett) dramos (absurdo teatras)… Absurdo problema svarbi A. Kamiu esė „Sizifo mitas“ (1942) ir Ž. P. Sartro traktate „Būtis ir niekas“ (1943). Šią problemą jie gvildeno ir pirmuosiuose romanuose: Ž. P. Sartro „Šleikštulys“ (1938) ir A. Kamiu „Svetimas“ (1942) be patetikos kalba apie nusivylimą, visuomenės absurdiškumą ir visišką pasaulio svetimumą žmogui.
Egzistencialistų kūriniams būdingas niekuo neišsiskiriantis, be didelių ambicijų arba netgi antiherojiškas pagrindinis veikėjas, kuris atsiduria ribinėse situacijose, kai turi pasirinkti, kuris išgyvena absurdą, skaudžiai patiria susvetimėjimą, vienatvę, mirties baimę. Pasakotojas atsisako visažinystės ir siekia būti labai arti pasakojamos istorijos veikėjo: kalbėti jo vardu, perpasakoti jo mintis, remtis jo pojūčiais. Vengiama stilistinių puošmenų, rašoma artima šnekamajai kalba, kuriai būdingas fragmentiškumas, kapoti, trumpi sakiniai, trūkinėjantis arba nutrūkstantis dialogas.
XX a. antros pusės lietuvių literatūra patyrė stiprų egzistencializmo poveikį tiek išeivijoje, tiek pačioje Lietuvoje. Tam buvo palanki Antrojo pasaulinio karo, partizaninio pasipriešinimo ir ilgos krašto okupacijos skaudi patirtis. Absurdo jausena itin stipri Balio Sruogos („Dievų miškas“), Antano Škėmos („Balta drobulė“), Algimanto Mackaus (poezija), Kosto Ostrausko (absurdo dramaturgija) kūryboje, ji daugiau ar mažiau pastebima ir Henriko Radausko, M. Martinaičio, Juozo Apučio, Ričardo Gavelio ir daugelio kitų rašytojų kūryboje.
Mūsų dienomis, kai pasaulį krečia su ekonomika, klimato atšilimu ir epidemijomis susijusios krizės, tvyro terorizmo grėsmė, radikalių judėjimų smurtas, o autoritariškai valdomose šalyse stiprėja polinkis į totalitarizmą ir skelbiamas siekis iš naujo padalyti pasaulį kaip savo priešininką matant demokratines šalis, egzistencializmo idėjos tampa tik dar aktualesnės.
Svarbesnės egzistencializmo sąvokos
Absurdas (lot. absurdus – nemaloniai skambantis, netikęs) – beprasmybė; kas prieštarauja logikai ir sveikam protui, prieštaringas teiginys arba reiškinys. Beprasmybės jauseną sukelia žmogaus ir pasaulio prieštaringumas, bet kokios vilties praradimas. Žmogaus gyvenimas absurdiškas, to įrodymas – neišvengiama mirtis: „Absurdas, kad gimėme, ir absurdas, kad mirsime“ (Ž. P. Sartras). Absurdo potyris pasireiškia baime, nerimu, netikrumu, šleikštuliu. Vis dėlto tik suvokęs absurdą žmogus gali pasijusti laisvas, įgauti drąsos veikti, prisiimti atsakomybę ir savo veikla suteikti neaiškiam pasauliui prasmę. Taigi suvokti absurdą – tai suvokti tiesą, priešinamą totalitarinių ideologijų melui apie iš anksto primetamą aiškią pasaulio ir žmogaus prasmę, tikslą.
Baimė atskiriama nuo bijojimo ko nors aiškaus ir apibrėžto, nuo išgąsčio. Anot A. Kamiu, žmogus nebus laisvas tol, kol neįveiks mirties baimės. Baimė gali būti patiriama ne tik mirties, bet ir neribotos laisvės ar atsakomybės naštos akivaizdoje.
Egzistencija – buvimas, būtis, kuri būdinga tik žmogui. Laisvė yra pamatinis žmogaus egzistencijos bruožas. Egzistuoti – tai prisiimti atsakomybę už savo laisvę. Egzistencija suvokiama kaip buvimas absurdo akivaizdoje, todėl egzistencinė filosofija kalba apie egzistencijos pojūtį, pasireiškiantį ypatingais atvejais: patyrus kančią, susidūrus su mirtimi ir pan.
Įsipareigojimas (angažavimasis) – tai atsisakymas būti neutraliam iškilus konfliktui. Anot A. Kamiu, „atsvara absurdui gali būti tik kovojančių su juo žmonių bendrija. Ir jeigu mes renkamės tarnavimą šitai bendrijai, tai renkamės tarnavimą dialogui <…> ir kovą su bet kokia melo ir tylos politika. Taip būni laisvas su kitais žmonėmis.“ Žmogus turi pasirinkti tam tikrą požiūrį, poziciją, pats apsispręsti, kokiai idėjai tarnauti ir kaip dalyvauti gyvenamojo meto įvykiuose. Įsipareigojimo terminą įvedė Ž. P. Sartras, jis tvirtino, kad apsisprendimo negalima išvengti, nes žmogus pasmerktas būti laisvas ir pasirinkti.
Laisvė suvokiama kaip galimybė apsispręsti, kaip prisiimta atsakomybė už savo veiksmus: „Laisvė – ne dovana, kurią gauni iš valstybės ar valdovo, o gėris, kurį kasdien turi išsikovoti pats, savo pastangomis“ (A. Kamiu). Kiekvienas žmogus yra „priverstas pats išrasti savo įstatymą“ (Ž. P. Sartras) ir taip kovoti su baime ir absurdo pojūčiu. Laisvė gali būti suprasta kaip dorovinių nuostatų (moralės) pasirinkimas ir ribų, kurių negalima peržengti, nusistatymas. Tas laisvės pojūtis gali kelti baimę, nes tai reiškia, kad žmogus yra visiškai atsakingas už savo veiksmus. „Mes patys kuriame Dievą. O ne jis mus“, – sakė A. Kamiu. Žmogaus laisvės siekio negali įveikti jokia totalitarinė sistema.
Maištas − tai nesitaikstymas su absurdu, teisingumo siekis. „Maištas gimsta pamačius tai, kas yra beprotiška, iš pasipriešinimo neteisybei ir tam, kas nepateisinama“ (A. Kamiu). Maištas yra prasmingas tiek, kiek sutelkia kitus, jiems padeda. A. Kamiu maištą atskiria nuo marksistui Ž. P. Sartrui svarbios revoliucijos, kuri siejama su prievarta, nes pasipriešinimas blogiui niekada nesibaigia ir negali būti išspręstas vienu ypu. Blogiui negali būti pasipriešinta blogiu, ideologijai – ideologija. Maištas negali kilti iš neapykantos, iš nepagarbos žmogaus gyvybei ir jo laisvei.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kodėl egzistencinės idėjos tampa aktualios krizių laikotarpiais?
- Suvokus absurdą, kyla maištas prieš jį. Kaip maištas susijęs su žmogaus laisve?
- Ar sąvokos „įsipareigojimas“ ir „laisvė“ egzistencialistų suprantamos kaip prieštaringos?
- Ar pritariate teiginiui, kad laisvė yra neatsiejama nuo atsakomybės? Kas jums yra laisvė?
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"