Temos reikšmingumas
- Įprasta teigti, kad 1940 m. birželį, sovietams okupavus Lietuvą, mūsų valstybė išnyko iš pasaulio politinio žemėlapio. Tačiau tai nėra visiška tiesa: per visas okupacijas liko veikti vienintelė nepanaikinta institucija – Lietuvõs diplomatinė tarnyba. Įvairiose šalyse likę lietuvių diplomatai stengėsi gauti tarptautinės bendruomenės paramą ir nutraukti okupaciją. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomybę, Lietuvos diplomatinė tarnyba tapo Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuvas sujungusia grandimi.
- Nacistinės Vokietijos okupuotoje Lietuvojè buvo įkurtas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) – organizacija, siekianti atkurti demokratinę Lietuvą. Nacių okupaciją pakeitus dar vienai sovietų okupacijai, VLIK nariai pasitraukė į Vakarus ir ten toliau kėlė Lietuvos okupacijos klausimą.
- Vakaruose per Lietuvos okupacijas atsidūrę lietuviai laisvės reikalų neužmiršo, nuolat kėlė Lietuvos nepriklausomybės klausimą. Ypač gausi ir aktyvi išeivių bendruomenė susiformavo JAV. Ji kartu su senaisiais emigrantais lietuviais ir jų palikuonimis nepaliko ramybėje JAV valdžios atstovų, nuolat primindavo apie sovietų okupuotą Lietuvą.
Sovietinės aneksijos nepripažinimas – Lietuvos diplomatų indėlis
Kaip jau minėta, artinantis sovietų okupacijai, dalis diplomatų, vedamų S. Lozoraičio, sukruto ir ėmė svarstyti būdus, kurie padėtų Lietuvai, jei ši būtų okupuota. Netrukus šiuos planus reikėjo įgyvendinti, bet tai padaryti nebuvo lengva. Kaip ir buvo nuspręsta, Lietuvos diplomatijos vadovu tapo S. Lozoraitis (22.1 pav.), tačiau daugiau jokių instrukcijų ar paaiškinimų, kaip elgtis per okupaciją, diplomatai negavo (A šaltinis). Situaciją sunkino faktas, kad Lietuvà priėmė sovietų ultimatumą, jam nesipriešino, šalyje politiniai pokyčiai vyko oficialiai vadovaujantis konstitucija. Juk diplomatai atstovavo valstybei, todėl jiems reikėjo aiškių veiklos gairių, o jų nebuvo.
Kita problema, su kuria susidūrė Lietuvos diplomatai priėmus ultimatumą, buvo neaiškūs santykiai su naująja valdžia. Liaudies vyriausybėje užsienio reikalų ministro pareigas einantis V. Krėvė-Mickevičius ramino diplomatus, kad santvarka nesikeičia, sovietai užtikrina saugumą ir panašiai. Kita vertus, pasiuntinius pasiekdavo ir kitokia informacija, bet apskritai jos trūko, todėl buvo sunku reziduojamose valstybėse paaiškinti, geri ar blogi yra politiniai pokyčiai Lietuvoje. 1940 m. birželio pabaigoje, siekdamas gauti daugiau informacijos, į Lietuvą atvyko K. Škirpa, tuo metu buvęs pasiuntiniu Berlýne. Čia jis aiškiai suvokė, kas nutiko Lietuvai, todėl grįžęs perspėjo diplomatus, kad naujoji valdžia tėra sovietų įsakymų vykdytoja.
Tikriausiai Liaudies vyriausybė ir sovietai jautė, kad Lietuvõs diplomãtinė tarnýba (LDT) įtariai žvelgia į naują valdžią Lietuvoje. Todėl 1940 m. liepos mėnesį dar iki Lietuvai oficialiai tampant sovietine respublika ji išsiuntė pranešimus Lietuvos pasiuntinybėms ir juose nurodė, kad pasiuntiniai turi grįžti į Kaũną tarnybos reikalais. Spėjama, kad sovietai tikėjosi sunaikinti diplomatines tarnybas ir užkirsti kelią pavojui, kuris kiltų, jei Vakarų šalis pasiektų žinios apie realią padėtį. Be to, į Lietuvą parvykusiems diplomatams galėjo grėsti realus pavojus. Neabejotinai jie tai suvokė, todėl visi mandagiai atsisakė parvykti, daugiausia motyvuodami sveikatos bėdomis. Tiesa, buvo ir originalesnių pasiaiškinimų, pavyzdžiui, pasiuntinys Prancūzijoje Petras Klimas neatvykimą teisino benzino stygiumi. Tokia diplomatija komunikuojant su savo oficialiais viršininkais rodė, kad veiksmai buvo derinami tarpusavyje, suvokta, jog Liaudies vyriausybė nėra savarankiška. Tokia situacija ir sovietams, kolaborantų vyriausybei buvo signalas, kad diplomatai nepasiduos. Tolesni diplomatų veiksmai tai įrodė.
Paskelbus, kad Lietuva tampa sovietine respublika ir nori savanoriškai prisijungti prie SSRS, Lietuvos diplomatai, neabejotinai derindami savo veiksmus tarpusavyje, ėmėsi dviejų žingsnių. Pirma, užsienio šalims, kuriose jie buvo akredituoti, įteiktos protesto notos dėl politinių pokyčių Lietuvoje. Jose deklaruota reali situacija ir SSRS veikla, taip pat prašyta nepripažinti Lietuvos prijungimo prie Sovietų Sąjungos. Į šį žingsnį labai greitai sureagavo JAV. 1940 m. liepos 23 d. buvo išleista valstybės sekretoriaus Bendžamino Samnerio Veleso (Benjamin Sumner Welles) deklaracija, kurioje teigiama, kad JAV vyriausybė nepripažįsta Èstijos, Lãtvijos ir Lietuvos prievartinio prijungimo prie Sovietų Sąjungos.
Šis dokumentas teikė vilties, kad JAV, o galbūt ir kitos didžiosios šalys nepamirš okupuotų valstybių. Antras LDT žingsnis – protestai, išsiųsti į Lietuvą, deklaruojant, kad sovietai neteisėtai okupavo Lietuvą. Buvo akivaizdu, kad po tokių žingsnių sovietai imsis naikinti LDT. Pasiuntiniai ne tik buvo atleisti iš pareigų, iš dalies jų deklaratyviai atimta pilietybė, siekta perimti atstovybių pastatus ir jų turtą.
LDT buvo iškilęs realus pavojus netekti savo funkcijų – ji nebūtų galėjusi toliau tarptautinėje bendruomenėje kelti Lietuvos laisvės klausimo. Likę dirbti diplomatai ėmė rinktis į tarpusavio pasitarimus. Vienam iš jų kilo mintis legalizuoti LDT veiklą pritaikant jai vyriausybės išeivijoje modelį. Tai buvo galima padaryti dar sovietų ultimatumo akivaizdoje, bet nepadaryta.
Bèrne (Šveicãrijoje) diplomatai susitiko su iš Lietuvos pasitraukusiu prezidentu A. Smetona. Jis jau buvo praradęs savo įtaką, nebuvo laikomas galimu Lietuvos vadovu, veikiančiu užsienyje. Vis dėlto laikytasi principo, kad jis buvo toliau pareigas einantis Lietuvos vadovas. Todėl 1940 m. lapkričio 23 d. A. Smetona atgaline data pasirašė vadinamuosius Kybartų aktus (22.2 pav.). Šiais dokumentais norėta juridiškai įtvirtinti, kad prezidentas, dar nepasitraukęs iš Lietuvos, 1940 m. birželio 15 d. LDT šefą S. Lozoraitį paskyrė Lietuvos ministru pirmininku, kuriam pavesta pavaduoti prezidentą. Tačiau šis dokumentas nei užsienyje likusiems lietuviams, tarp jų ir diplomatams, nei užsienio valstybėms įspūdžio nepadarė.
S. Lozoraitis, remdamasis Kybartų aktais, 1945 m. kaip Lietuvos ministras pirmininkas prisistatė JAV prezidentui Hariui S. Trumenui (Harry S. Truman), Didžiõsios Britãnijos ministrui pirmininkui Klementui Ričardui Atliui (Clement Richard Attlee) ir Prancūzijos vadovui Šarliui de Goliui (Charles de Gaulle). Šis bandymas prisistatyti Lietuvos vadovu nepavyko, bet rodė diplomatų pastangas spręsti Lietuvos laisvės bylą.
Diplomatai stengėsi nenutraukti savo veiklos, tačiau tai priklausė ne tik nuo jų (B šaltinis). Valstybėms ėmus pripažinti politinius pokyčius Lietuvoje, dalis atstovybių buvo uždaryta. Itin reikšminga, kad dalis atstovybių liko dirbti per visą okupacijos laikotarpį. Žinoma, jų skaičius buvo gerokai sumažėjęs, bet 1990 m. dar dirbo atstovybės Vãšingtone, Lòndone ir Vatikanè. LDT liko dirbti toliau, nors galimybės buvo stipriai apribotos tiek politiškai, tiek finansiškai (naudotos JAV bankuose iki okupacijos laikytos ir sovietams neperduotos lėšos). Per visą okupacijos laikotarpį veikusi LDT turėjo du vadovus: S. Lozoraitį (1940–1983 m.) ir Stasį Antaną Bačkį (1983–1991 m., 22.3 pav.).
Sumažėjus diplomatinių atstovybių skaičiui, didelei daliai išeivių jau po Antrojo pasaulinio karo persikėlus į JAV, Lietuvos laisvės bylos sprendimas persikėlė už Atlanto. Europoje liko diplomatijos šefas S. Lozoraitis (Vatikane), taigi jam buvo sunku išlaikyti savo statusą ir įtaką. Be to, kilo įtampa tarp diplomatų ir Vyriáusiojo Lietuvõs išláisvinimo komitèto (VLIK), kuris pasiskelbė aukščiausiu Lietuvos laisvės bylą keliančiu organu. Vis dėlto be veiklos diplomatai neliko: palaikydavo ryšius su kitų valstybių diplomatais, dalyvaudavo priėmimuose, renginiuose, kuriuose galėdavo priminti apie Lietuvos okupaciją. LDT išliko tiesiogine jungtimi 1990 metais atkuriant Lietuvą.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite du būdus, kuriais Lietuvos diplomatai pademonstravo, kad nepripažįsta Lietuvos okupacijos, ir juos išsamiau apibūdinkite.
- Kuo yra svarbi B. S. Veleso deklaracija?
- Apibūdinkite S. Lozoraičio vaidmenį keliant Lietuvos okupacijos klausimą.
- Įvertinkite Lietuvos diplomatinės tarnybos veiklą nepripažįstant sovietinės aneksijos.
TYRINĖKITE!
Remdamiesi interneto paieškos sistemomis arba leidiniais, nustatykite, koks likimas ištiko Lietuvos diplomatinių atstovybių pastatus šalyse, kurios pripažino Lietuvos okupaciją.
Lietuvos laisvės bylos Vakaruose kėlimas
Trumpai jau užsiminta apie Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK). Ši organizacija buvo įsteigta 1943 m. Kaunè per nacistinę Vokietijos okupaciją. Didžioji dalis organizacijos narių buvo įvairių pažiūrų politikai, veiklos pradžioje buvę žymūs ir įtakingi politikai. Pagrindinis organizacijos tikslas buvo atkurti demokratinę Lietuvos valstybę. Veikimo sąlygos okupuotoje Lietuvoje buvo itin sudėtingos, VLIK buvo politinės, neginkluotos kovos organizacija.
Sovietams reokupavus Lietuvą, VLIK savo veiklą ėmė plėtoti Vakaruose ir greitai pareiškė pretenzijas vadovauti visai Lietuvos išlaisvinimo kovai, tapo Lietuvos vyriausybe išeivijoje. Šios pretenzijos kirtosi su Lietuvos diplomatinės tarnybos vizija. VLIK nepripažino Kybartų aktų (C šaltinis). Nors mėginta derinti tarpusavio veiksmus, įtampos neišvengta. Be to, reikia pabrėžti, kad pirmaisiais pokario metais ir vėliau Vakaruose atsirado ir sprendžiant laisvės bylą dalyvavo ne viena lietuvių organizacija. Jau minėta, kad VLIK pavyko užmegzti ryšius su tais Lietuvos partizanais, kurie prasibrovė pro geležinę uždangą.
Be politinės veiklos, VLIK siekė telkti Vakaruose arba, kaip tuomet vadinta, tremtyje (turint mintyje lietuvius, pasitraukusius į Vakarus) gyvenančius lietuvius. Organizacijos iniciatyva 1946 m. Vokietijoje buvo priimta Lietuvių tremtinių bendruomenės (LTB) konstitucija. LTB vienijo Vakarų Europoje gyvenančius lietuvius, organizavo mokyklas lietuvių vaikams, rūpinosi kultūros puoselėjimu. Iš esmės kūrė savotišką „Mažytės Lietuvos“ modelį. Apie 1948–1949 m. daugelis lietuvių iš Vakarų Europos pasklido po kitas valstybes, daugiausia vadinamųjų dipukų (tai iš Lietuvos pasitraukę asmenys, jie Vakarų Europoje pateko į perkeltųjų asmenų stovyklas, angl. Camps of Displaced persons, nuo šio pavadinimo ir kilo terminas dipukai) persikėlė į JAV. Ten VLIK, o bene labiausiai jo pirmininko Mykolo Krupavičiaus (22.4 pav.) iniciatyva 1949 m. pavyko suburti Pasaulio lietuvių bendruomenę. Ši organizacija, aktyviai veikusi per okupaciją, ir šiandien vienija viso pasaulio lietuvius.
Lietuvos laisvės byla, kitaip tariant, nuolatinis priminimas, kad Lietuva neteisėtai okupuota SSRS, buvo itin svarbi VLIK ir kitų išeivijos organizacijų veiklos tema. Išeiviai lankydavosi pas aukštus JAV pareigūnus, kongresmenus, net JAV prezidentus (22.5 pav.). Organizuodavo renginius Vasario 16-osios ir svarbių sukakčių proga. Tai nebuvo bergždžias dalykas. JAV skyrė dėmesio okupuotoms teritorijoms. Svarbia, nors ir simboline priemone tapo „Amèrikos balso“ radijo transliacijos, nuo 1951 m. net iki 2004 m. vykdytos ir lietuvių kalba. „Amerikos balsas“ tapo reikšmingu informacijos šaltiniu okupuotos Lietuvos gyventojams. Jo reikšmę suvokė ir sovietai, todėl nuolat stengėsi trikdyti radijo transliacijas, kad žmonės neišgirstų iš Amerikos sklindančio laisvo žodžio.
Klausimai ir užduotys
- Koks buvo VLIK tikslas?
- Kuo VLIK veikla ir sudarymo principas skyrėsi nuo Lietuvos diplomatinės tarnybos (LDT)?
- Kodėl tarp VLIK ir LDT egzistavo politinė įtampa?
- Paaiškinkite, kuo Lietuvai buvo svarbi Kersteno komiteto veikla.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite šių laikų Pasaulio lietuvių bendruomenės veikla. Kuo ji svarbi viso pasaulio lietuviams išeiviams ir Lietuvai?
Darbas su šaltiniais
A šaltinis Istorikas Laurynas Jonušauskas apie Lietuvos diplomatinės tarnybos veiklą 1940–1941 metais
Vienareikšmiškai vertinti LDT veiklą pirmosios sovietinės okupacijos metu gana sudėtinga. Pirmomis okupacijos savaitėmis Lietuvos pasiuntiniai neskubėjo vertinti politinės padėties Lietuvoje. Tai lėmė įvairūs veiksniai: Lietuvoje sovietų agresijai nebuvo priešinamasi ginklu; LR prezidentas A. Smetona oficialiai perleido valdžią tuometiniam ministrui pirmininkui A. Merkiui, kuris, „atėjus“ sovietams, neprotestavo; naujos prosovietinės vyriausybės nariais tapo ikiokupaciniu laikotarpiu gerai žinomi žmonės; Lietuvos vykdomoji valdžia neteikė instrukcijų pasiuntiniams, stigo informacijos apie padėtį Lietuvoje. Taigi krašte vykę procesai kėlė nemažai dviprasmybių. Tačiau po oficialaus „savanoriško“ Lietuvos prijungimo prie Sovietų Sąjungos LDT in corpore stojo prieš SSRS vykdomą politiką Lietuvoje ir tai paskelbė visam pasauliui. Jausdami ribotas diplomatinės veiklos galimybes, pasiuntiniai nutarė įkurti egzilyje vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo organą, kuris vadovautų nepriklausomos Lietuvos atkūrimo procesui. Berne Lietuvos prezidentas A. Smetona pasirašė Kybartų aktus ir tuo fiktyviai įformino savo įpėdinį ir Lietuvos premjerą. Tačiau nei šių aktų tituliaras S. Lozoraitis, nei Tautinio komiteto pirmininkas E. Galvanauskas aptariamuoju laikotarpiu nieko nenuveikė, išskyrus tai, kad pastarasis nusiuntė laišką K. Škirpai, kuriame pavedė sudaryti Lietuvos vyriausybę.
1940 m. vasarą buvo uždaryta du trečdaliai Lietuvos diplomatinių atstovybių, ir jos atiteko Sovietų Sąjungos dispozicijai. Didžiosiose Vakarų valstybėse likusios Lietuvos pasiuntinybės ne tik tęsė diplomatinę veiklą, bet ir ieškojo politinių būdų atkurti Lietuvos valstybę. Vis dėlto Lietuvos pasiuntinių politinė akcija nebuvo stipri, jie netapo pasipriešinimo judėjimo citadele. Pasiuntiniams aktyviai veikti trukdė įvairios priežastys: nestabili tuometinė padėtis Europoje (Sovietų Sąjungos okupacinė politika, Vokietijos slinkimas į Rytus), neaiški pačios LDT padėtis (pasiuntinybių išlikimo klausimas), sudėtingas susisiekimo bei ryšių tinklas ir skirtingas kai kurių pasiuntinių požiūris į tam tikrus reiškinius (pvz., K. Škirpos ambicijos tapti Kybartų aktų tituliaru).
Laurynas Jonušauskas, Lietuvos diplomatinė tarnyba 1940–1941 m.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl šaltinyje teigiama: „Vienareikšmiškai vertinti LDT veiklą pirmosios sovietinės okupacijos metu gana sudėtinga“?
- Kokių veiksmų LDT ėmėsi Lietuvą oficialiai įtraukus į SSRS sudėtį?
- Apibūdinkite Kybartų aktų esmę.
- Koks buvo 1940 m. ir vėliau uždarytų Lietuvos atstovybių likimas?
- Nurodykite šaltinyje minimas priežastis, kodėl LDT netapo lietuvių pasipriešinimo centru.
B šaltinis Istorikė Asta Petraitytė-Briedienė apie Lietuvos diplomatinės tarybos veiklą per Lietuvos okupaciją
Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo LDT [Lietuvos diplomatinė tarnyba], kaip neturinti įgaliojimų, nevedė tarpvalstybinių derybų, jos nariai neratifikavo tarptautinių sutarčių. <…> Tačiau LDT nariai susitikdavo ir su juos pripažįstančių, ir su jų oficialiai nepripažįstančių valstybių užsienio reikalų ministrais arba pastarųjų vadovaujamų ministerijų pareigūnais, įteikdavo jiems memorandumus dėl Lietuvos okupacijos nepripažinimo bei lietuvių tautos teisių į laisvę ir nepriklausomybę. Tapusiems lyg tarptautinės politikos įkaitais diplomatams labai pravertė asmeniniai ryšiai. Jie buvo užsimezgę dar prieškariu lietuviams reziduojant įvairiose užsienio šalyse arba Kaune susitinkant su čia veikusiu aktyviu užsienio diplomatiniu korpusu. Artimus ryšius jau po okupacijos lietuvių diplomatai palaikė su užsienio politikais net ir tais atvejais, jei pastarųjų vyriausybės jų oficialiai nepripažino. Pavyzdžiui, sovietams užėmus Lietuvos pasiuntinybę Prancūzijoje, diplomato dr. S. A. Bačkio butas Parỹžiuje keliems dešimtmečiams buvo virtęs tarsi neoficialiu diplomatiniu biuru. Jame, ypač Vasario 16 d. paminėjimų proga, lankydavosi Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnai, parlamento nariai, politikai, kitų šalių diplomatai. Panašūs kasmetiniai Vasario 16-osios renginiai, taip pat Kūčių, Kalėdų ir Velykų šventės vykdavo ir Lietuvos pasiuntinybėje prie Šveñtojo Sòsto, kur susirinkdavo Ròmoje gyvenę lietuviai, dvasininkai, kviestiniai svečiai. Šykštūs archyviniai šaltiniai leidžia nuspėti, kad pats S. Lozoraitis lankydavosi vienos ar kitos šalies užsienio reikalų ministerijose, kalbėdavosi su vadinamaisiais Rytų Europos ar okupuotų Pabaltijo šalių skyrių ar departamentų vadovais. Jis palaikė ryšius su Romoje rezidavusiu užsienio diplomatiniu korpusu, atskiro mis kitose šalyse įsikūrusiomis užsienio ambasadomis ar dar iš prieškario laikų pažįstamais užsienio diplomatais.
Asta Petraitytė-Briedienė, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis (1940–1983), Vilnius: Versus aureus, 2012, p. 113–117.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo LDT neturėjo įgaliojimų? Kaip tai paveikė šios institucijos veiklą?
- Nurodykite ne mažiau kaip tris LDT veiklos okupavus Lietuvą ypatybes. Kuo ši veikla buvo svarbi už Lietuvą kovojantiems asmenims?
- Kodėl diplomato S. A. Bačkio butas Paryžiuje virto neoficialiu diplomatiniu biuru?
- Apibūdinkite šaltinyje aprašomus S. Lozoraičio veiksmus Lietuvos laisvės byloje.
- Pasvarstykite, kodėl Lietuvos diplomatai net ir okupavus Lietuvą toliau aktyviai vykdė savo funkcijas ir siekė, kad būtų atkurta Lietuvos laisvė.
C šaltinis Istorikas Laurynas Jonušauskas apie VLIK ir LDT santykius
1946 m. liepos 21–26 d. Berne įvyko pirmoji pasiuntinių ir VLIK’o konferencija, kurios vienas svarbiausių klausimų buvo bendros vadovybės – egzilinės vyriausybės prototipo – sudarymas. Konferencijos dalyviai sutarė sudaryti politinį organą, vykdantį vyriausybės funkcijas pagal 1922 m. Lietuvos Konstituciją. Tokio organo nariu vadovauti užsienio politikai buvo pakviestas S. Lozoraitis. VLIK’as savo veiklą apibrėžė taip: jis vykdo seimo funkcijas, kontroliuoja vykdomojo organo darbus ir nustato jo politikos liniją. Šį naują politinį organą VLIK’as galutinai sudarė 1946 m. lapkričio 12 d. ir pavadino jį Vykdomąja taryba.
Neformalių diskusijų metu VLIK’as išsakė nuomonę dėl Kybartų aktų ir diplomatijos šefo. Kaip minėta, VLIK’as Kybartų aktus laikė neturinčiais juridinės galios, tačiau manė, kad politinio tikslingumo sumetimais, komitetui nutarus, jie galėtų būti panaudoti. Dėl diplomatijos šefo funkcijų VLIK’as nepretendavo kištis į diplomatinių atstovybių ir jų vadovų kompetencijos sritį, tačiau sudarius naują vyriausybės funkcijas atliekantį politinį vykdomąjį organą (Vykdomąją tarybą) diplomatai turėtų paklusti šio organo nutarimams.
Lietuva 1940–1990. Okupuotos Lietuvos istorija, Vilnius: LGGRTC, 2007, p. 385.
Klausimai ir užduotys
- Koks buvo pagrindinis VLIK ir LDT susitikimo Berne tikslas? Paaiškinkite, kodėl jis buvo svarbus okupuotai Lietuvai.
- Nurodykite svarbiausią šio susitikimo nutarimą.
- Kodėl susitikimo dalyviai sutarė veikti pagal 1922 m., o ne pagal 1938 m. Konstituciją?
- Apibūdinkite VLIK poziciją dėl Kybartų aktų.
- Paaiškinkite, kuo buvo svarbus šaltinyje aprašytas LDT ir VLIK susitikimas.
Sąvokos
„Amèrikos balsas“ – JAV radijo programa, transliacijas į Europą pradėjusi 1942 metais. Šaltojo karo metais buvo svarbus informacijos šaltinis už geležinės uždangos esantiems žmonėms. Nuo 1951 m. iki 2004 m. programa transliuota ir lietuviškai.
Lietuvõs diplomãtinė tarnýba (LDT) – Lietuvos užsienio politiką įgyvendinanti diplomatų organizacija, kuri per okupaciją liko vienintelė nesunaikinta Lietuvos valdžios institucija.
Vyriáusiasis Lietuvõs išláisvinimo komitètas (VLIK) – 1942 m. įkurta politinė organizacija, siekusi atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvą.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"