Rusijos politika buvusiose LDK žemėse ir bandymai atkurti valstybingumą XIX a. pradžioje (19 tema)

ATR laikotarpiu Lietuva kartu su Lenkija arba viena galėjo priimti sprendimus, kurie jos gyventojams buvo priimtiniausi. Situacija pasikeitė panaikinus ATR, kai jos žemės prievarta atiteko naujiems šeimininkams. Įvykdžius III Lenkijos ir Lietuvos Valstуbės padalijimą, didžioji LDK dalis buvo prijungta prie Rusijos imperijos, o mažesnioji, vadinamoji Ùžnemunė, atiteko Prūsijai. 1815 m. Vienos kongreso sprendimu Užnemunė atiteko Rusijai (Prūsijos valdžioje ir toliau liko Mažóji Lietuvà). Po visų padalijimų Rusijai teko daugiau kaip pusė (62 proc.) Lénkijos ir Lietuvõs teritorijos ir maždaug pusė šių kraštų gyventojų (apie 6 mln.). Prie Rusijos prijungtos lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių gyvenamosios žemės. Senosios lenkų žemės per padalijimus atiteko Áustrijai (Galicija su Krókuva) ir Prūsijai (lenkų žemės su Váršuva ir Pòznane) (žr. 1 temos 1.6 pav.).

1795–1915 metai, kai Lietuva buvo Rusijos imperijos dalis, istorikų dažnai vadinami carų valdžios laikotarpiu. Iš karto imta naikinti buvusios Lenkijos ir Lietuvos Valstуbės valstybingumą, pradėta rusifikãcija. 1795 m. lapkritį paskelbta, kad naikinama Lenkijos ir Lietuvos karaliaus institucija, valstybės pareigūnai, titulai ir pilietybė. Lietuvoje pradėtos pertvarkos. 1796 m. pradžioje Lietuvos gyventojams paskelbtas Rusijos imperatorės Jekaterinos II manifestas, jame buvo reikalaujama jai prisiekti ir pripažinti „amžiną valdinystę ir ištikimybę“. Pranešta, kad šalyje kuriama tokia pati nauja administracija kaip ir Rusijos imperijoje, pripažįstama tikybos laisvė, bajorams – žemės nuosavybės teisė ir teisė valdyti priklausančius valstiečius. Nuo tų pačių metų pradžios dalis Lietuvos gyventojų tapo Rusijos valstуbės valdininkais.

Rusijos imperatorė Jekaterina II iš prijungtų LDK žemių norėjo sudaryti Vilniaus ir Slãnimo gubèrnijas, jas turėjo valdyti generalgubernãtorius. 1796 m. Jekaterina II mirė, caru tapo jos sūnus Pavelas I. Jis iš LDK žemių sudarė vieną Lietuvos guberniją. 1801 m. sąmokslininkai nužudė Pavelą I, caru tapo jo sūnus Aleksandras I (valdė 1801–1825 m.). Jis Lietuvos guberniją padalijo į Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gar̃dino gubernijas. Abi gubernijos sudarė Lietuvos generalguberniją (centras – Vilnius). 1819 m. nuo Lietuvos Vilniaus gubernijos atskirtos Palangõs ir Šventõsios apylinkės (jose gyveno daugiausia latviai) ir prijungtos prie Kur̃šo gubernijos. Didžioji dalis etnografinės Lietuvos žemių priklausė Vilniaus generalgubernijai, ją sudarė 11 gubernijų. 1843 m. iš septynių Vilniaus generalgubernijos apskričių sudaryta Kaũno gubernija, prie Vilniaus gubernijos prijungtos trys apskritys, kurios priklausė Gardino ir Minsko gubernijoms (19.1 pav.).

Lietuvoje, kaip ir Rusijoje, aukščiausia valdžia priklausė generalgubernatoriui (19.1 lentelė), jo būstinė buvo Vilniuje. Generalgubernatorių, kaip ir vicegubernatorių, skyrė Rusijos caras. Generalgubernatorius administravo gubernijas ir vadovavo apskričių vykdomosios valdžios organams, buvo krašte esančios rusų kariuomenės vadas. Ispravnikai buvo renkami iš apskrities bajorų. Nors veikė apskričių seimeliai ir buvo renkami gubernijų seimeliai, jų teisės, palyginti su LDK laikais, buvo gerokai menkesnės. Apskrities seimelyje buvo renkami apskrities valdžios pareigūnai ir atstovai į gubernijos seimelį, buvo sprendžiama, kaip paskirstyti valstybės nustatytus mokesčius ir prievoles. Apskrities seimelis savo pageidavimus ar pasiūlymus teikdavo aukštesniajai administracijai (kartais ir pačiam carui). Dar mažiau galių turėjo gubernijų seimeliai – jie buvo atstovaujamojo ar patariamojo pobūdžio. Iš pradžių bajorų seimeliai rinkdavosi kiekvienais metais, prasidėjus Rusijos okupacijai – tik kas trejus metus.

Labai nukentėjo smulkieji bajorai. Remiantis 1802 m. įsaku, seimelių susirinkimuose galėjo dalyvauti tik tie bajorai, kurie turėjo nekilnojamojo turto ir ne mažiau kaip 150 rublių metinių pajamų. Taigi seimeliuose nebuvo bežemių ir mažažemių bajorų. Antra vertus, bajorams pavyko išsaugoti teisę į žemę ir valstiečius, lenkų kalba liko pagrindinė bajorų seimelių ir apskritai viso viešojo gyvenimo kalba.

Caro valdžia kelis dešimtmečius leido veikti LDK teisei. Tačiau numalšinus 1830–1831 m. sukilimą sustiprėjo krašto ir kultūros rusinimas. 1840 m. buvo panaikintas Lietuvos Statutas, Lietuvos vardas išbrauktas tiek iš Vilniaus, tiek iš Gardino gubernijų pavadinimų.

Kiek geresnė buvo Užnemunės padėtis. Napoleonui Bonapartui nugalėjus Prūsiją ir Rusiją, 1807 m. įkurta Váršuvos kunigaikštystė, į ją įėjo Užnemunė (Suvalkijà). Dalyje šios teritorijos okupacinė valdžia buvo ne tokia griežta kaip Rusijos valdomoje Lietuvos teritorijoje. Visoje Varšuvos kunigaikštystėje ėmė galioti Napoleono kodeksas, buvo panaikinta baudžiava, valstiečiams suteiktos asmens laisvės, nors jie ir negavo teisės įsigyti žemės ir ją valdyti. 1815 m. Napoleoną pašalinus iš valdžios, nors Užnemunė ir atiteko Rusijai, šioje teritorijoje ir toliau liko galioti Napoleono kodeksas.