Pokyčiai Lietuvos švietimo srityje

Nepriklausomybės laikotarpiu daug pasiekta švietimo srityje. Kai Lietuvà paskelbė nepriklausomybę, šalyje veikė vos keletas mokyklų, nebuvo jokios bendros švietimo struktūros, todėl reikėjo sukurti švietimo sistemą. Po kurio laiko buvo priimtas Pradžios mokyklų įstatymas, juo vadovautasi iki Steigiamojo Seimo. Pagal šį įstatymą Lietuvojè pradėtos kurti ketverių mokslo metų pradžios mokyklos, jos buvo privalomos 7–14 metų vaikams. Kadangi mokyklų nepakako, iš pradžių privalomas mokyklos lankymas buvo įvestas ne visoje Lietuvoje, o tik kai kuriose jos dalyse.

Mokytojus skirdavo apskričių švietimo ir kultūros komisijos, jų darbą prižiūrėjo Švietimo ministerijos skiriamas apskrities mokyklų inspektorius. 1925 m. Pradžios mokyklos įstatymas buvo pakeistas – mokytojus skirti, kelti ir centralizúotai vykdyti daugelį kitų dalykų ėmėsi Švietimo ministerija, savivaldybėms liko tik mokyklų ūkio reikalai. Tais metais buvo sudarytos ir patvirtintos mokyklų programos. Pradžios mokyklos įstatymas numatė, kad viena mokykla skiriama 500 gyventojų, tačiau iš tikrųjų mokyklų buvo gerokai mažiau (įstatymo nustatyta norma pasiekta 1931 m.).

Bėgant laikui, daugėjo mokyklų, mokytojų ir mokinių (18.1 pav., 18.1 lentelė). Kai padėtis iš pagrindų pagerėjo, imtasi pagrindinio tikslo – privalomą pradžios mokymą įvesti visoje Lietuvoje. 1923 m. šalies gyventojų surašymo duomenimis, iš 1 645 183 gyventojų, vyresnių nei 10 metų, raštingų ir pusiau raštingų buvo 1 108 147, t. y. 67,36 proc. visų šios grupės asmenų – Lietuva gerokai atsiliko nuo Vakarų Euròpos valstybių. 1930 m. privalomas pradžios mokymas įvestas visoje šalyje, todėl pradžios mokyklose labai padaugėjo mokinių. 1939–1940 m. Lietuvoje iš esmės buvo panaikintas neraštingumas. 1939 m. šalyje veikė daugiau kaip 2,3 tūkst. pradžios mokyklų, jose dirbo 5,6 tūkst. mokytojų, mokėsi beveik 300 tūkst. vaikų.

Prieš paskelbdama nepriklausomybę, Lietuva neturėjo nė vienos aukštosios mokyklos; Rùsijos ir užsienio universitetuose mokėsi keli šimtai lietuvių studentų. Nepriklausomoje Lietuvoje sparčiai kūrėsi ir plėtėsi aukštųjų mokyklų tinklas. Jau 1918 m. gruodžio pradžioje Valstybės Taryba priėmė Vilniaus universiteto Statutą, pagal kurį nuo 1919 m. sausio 1 d. turėjo būti atkurtas Vilniaus universitetas su keturiais fakultetais.

Lietuvos valdžios planus sujaukė prasidėjusios kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės ir Vilniaus netektis. Iš pradžių Vilnių užėmė bolševikai, kiek vėliau – lenkai. Lietuvos valdžia, atsižvelgdama į sudėtingas sąlygas, universiteto idėją perkėlė į Kaũną, į kurį, netekus Vilniaus, persikėlė daugelis lietuvių inteligentų.

1920 m. sausio 27 d. Kaune iškilmingai atidaryti Aukštieji kursai, juose buvo šeši skyriai. Iš pradžių į kursus įstojo 522 klausytojai, iš jų 244 buvo tikrieji, t. y. turėjo brandos atestatus. Ši mokslo įstaiga padėjo universiteto pamatus. 1920 m. rudenį Aukštųjų kursų atstovų parengtas universiteto Statuto projektas buvo įteiktas švietimo ministrui. Po beveik dvejus metus trukusių diskusijų Lietuvos valdžia pagaliau ryžosi vietoj Aukštųjų kursų įsteigti universitetą. 1922 m. vasario 16 d. Kaune buvo atidarytas Lietuvos universitetas, jis 1930 m., visoje šalyje iškilmingai minint LDK kunigaikščio Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, pavadintas Vytauto Didžiojo universitetu (VDU) (18.3, 18.4 pav.).

Universitetas tapo pagrindine aukštąja mokykla, kurioje svajojo studijuoti daugelis šalies jaunuolių. 1922 m. balandžio 12 d. prezidentas patvirtino Steigiamojo Seimo kovo 24 d. patvirtintą Lietuvos universiteto Statutą, kuris pakeitė universiteto sandarą. Nuo to laiko universitetą sudarė 6 fakultetai: Teologijos-filosofijos, Humanitarinių mokslų, Teisių, Matematikos-gamtos, Medicinos ir Technikos.

Statutas įteisino universiteto autonomiją. Pagal Statutą universitetui vadovavo Universiteto Taryba, ją sudarė visų fakultetų tarybų nariai ir garbės profesoriai. Universiteto Taryba vieniems metams iš profesorių rinko rektorių, prorektorių ir sekretorių, kvietė arba konkursu rinko pedagogus. Rektorius, prorektorius, sekretorius ir fakulteto dekanai, kuriuos vieniems metams iš profesorių išrinkdavo fakultetų tarybos, sudarė universiteto vykdomąjį organą – Senatą. 1925 m. kovo 31 d. Seimas priėmė universiteto Statuto pakeitimą, pagal kurį buvo įsteigtas dar vienas fakultetas – Evangelikų teologijos. Nuo tada universitete buvo 7 fakultetai.

Kai įsigalėjo A. Smetonos autoritarinis valdymas, 1930 m. valdžia priėmė naują VDU Statutą, jis suvaržė universiteto autonomiją ir ypatingą dėmesį skyrė dėstytojams (1 šaltinis). Nuo to laiko universiteto vyresniojo personalo narius (profesorius, docentus) fakultetų teikimu skyrė šalies valdžia. Naujajame Statute numatyta, kad rektoriaus, prorektoriaus, dekanų, sekretorių ir valdymo institucijų kadencija pailgėjo iki 3 metų. Tuo metu VDU mokėsi apie 4 tūkst. studentų ir laisvųjų klausytojų.

1937 m. lapkričio 4 d. Seimas patvirtino dar vieną VDU Statutą. Jis sumažino Universiteto Tarybos padidino Senato vaidmenį, daugiau galių įgijo švietimo ministras – prezidentui jis galėjo siūlyti kandidatus į rektoriaus ir prorektoriaus postus, jeigu Universiteto Tarybos išrinktų kandidatų ministras du kartus nepristatydavo prezidentui arba šis jų nepatvirtindavo. Pagal šį Statutą, švietimo ministras turėjo teisę tvirtinti fakultetų dekanus ir įgijo kitų galių. Tokios naujo Statuto nuostatos valdžiai leido gerokai daugiau kištis į universiteto veiklą.

Kai 1939 m. buvo atgautas Vilniaus kraštas, VDU Teisių ir Humanitarinių mokslų fakultetai buvo perkelti į Vilnių. Vietoj lenkiško Stepono Batoro universiteto buvo įsteigtas antras lietuviškas universitetas. Nuo 1939 m. gruodžio 15 d. buvo sustabdyta lenkiškojo universiteto veikla ir lietuviškasis Vilniaus universitetas (VU) pradėjo veikti pagal VDU Statutą. 1940 m. vasarą iš VDU į VU buvo perkeltas ir Matematikos-gamtos fakultetas.

Lietuvos okupacijos išvakarėse buvo pertvarkyti keli VDU fakultetai, todėl jo studentų skaičius sumažėjo: 1939 m. pabaigoje studijavo 3 053, o pavasario semestre – tik 1 989 studentai. Iš tikrųjų nepriklausomybės laikotarpiu beveik visa Lietuvos studentija buvo susitelkusi Lietuvos universitete. Kitose Lietuvos aukštosiose mokyklose studijavo vos keli šimtai studentų. Daugiausia studentų per visą nepriklausomybės laikotarpį mokėsi 1932 m. – 4 817 studentų, iš jų VDU – 4 553 (94,5 proc. visų šalies studentų).

1939 m. duomenimis, 10 tūkst. Lietuvos gyventojų teko 16 studentų, kitose Europos valstybėse – nuo 11 iki 30 studentų. Pagal šį rodiklį ir mokslo lygį Lietuva neatsiliko nuo bendro to meto Europos išsilavinimo lygio (2 šaltinis). Tai buvo didelis vos du dešimtmečius gyvavusios nepriklausomos Lietuvos laimėjimas.