Temos reikšmingumas
- Diskusijos apie Lietuvos politinį savarankiškumą nenutyla nuo tada, kai XIV a. pab. Lietuvą ir Lenkiją sujungė dinastinė unija. Liublino unija tik dar labiau įaudrino šias diskusijas ir iš jų kilusius ginčus. Galiausiai šių diskusijų ėmėsi istorijos mokslas ir istorikai.
- Iš tiesų dalykai, dėl kurių ginčijamasi, dažnai priklauso nuo to, kaip jie vienos ar kitos pusės yra suprantami, interpretuojami. Dažnai nesutarimų kyla todėl, kad esama neatitikimų tarp to, kas deklaruojama dokumente, ir realaus gyvenimo. Liublino unijos akte buvo teigiama, kad „Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra jau vienas neišskiriamas ir vienalytis kūnas, taip pat viena bendra, neišskiriama Respublika, kuri iš dviejų valstybių ir tautų susidarė ir susijungė į vieną tautą“. Ar viskas šioje valstybėje buvo tapę viena?
- Jei į šį klausimą atsakoma neigiamai, tuomet galvojama, kad šis Liublino unijos teksto sakinys nevisiškai atitiko tikrovę, susiklosčiusią 1569 m. pasirašius unijos dokumentą. Čia reikia pradėti svarstyti, kas turima galvoje, kalbant apie LDK savarankiškumą. Kuo tai pasireiškė?
Vienas politinis kūnas – du nariai
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai nuolat pabrėžė, kad Lietuva yra savarankiška valstybė. Tokia jų pozicija rodė išskirtinę jų, kaip politinės grupės, politinės tautos savimonę. Tai nepasikeitė ne tik per XV a., kai lenkų ir lietuvių didikų bendradarbiavimas tik prasidėjo ir įsibėgėjo. Liublino unijos išvakarėse ir ją sudarant savosios valstybės atskirumo suvokimas ir kryptingas savarankiškumo gynimas lėmė tai, kad, 1569 m. liepos 1 d. Liubline priėmus uniją, ši bendra valstybė buvo suvokiama kaip sudaryta iš dviejų narių: Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Netrukus ji pradėta vadinti Abiejų̃ Tautų̃ Respùblika (ATR). Kai kada mokslinėje literatūroje šis po Liublino unijos susikūręs politinis darinys vadinamas federacija arba jungtine valstybe. Taip įvardijant susidariusią naują valstybę, siekiama pabrėžti, kad ji nebuvo vienalytė ir tarp ją sudariusių dviejų narių – Lenkijos ir Lietuvos – būta esminių skirtumų, kurie liudijo LDK savarankiškumą (A šaltinis).
Koks simbolinis aptariamos problemos – LDK savarankiškumo – lygmuo? Tuo laiku simbolizmas, tradicija, sąsaja tarp dabarties ir ateities, valstybės ir ją simbolizuojančio ir išreiškiančio valdovo turėjo didelę reikšmę. Liublino unija skelbė, kad Lenkijos karalystė ir LDK sudaro vieną respubliką, to laiko supratimu – valstybę (lot. res publica – valstybė, visuomeninis reikalas), kurią jungia bendrai lenkų ir lietuvių renkamas valdovas. Tačiau lietuvių didikams pavyko išsikovoti, kad ATR valdovo titulatūra nebuvo apsiribota tik karaliaus titulu. LDK kilmingųjų supratimu, ATR valdovo titulatūra, kurioje būtų minimas tik karaliaus titulas, būtų reiškusi, kad LDK tampa tik viena iš Lenkijos karalystės provincijų. Jų reikalavimu bendras valdovas vienu metu ATR Seimo buvo renkamas ir vainikuojamas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Taip, išsaugojus didžiojo kunigaikščio titulą, išsaugota ir didžiojo kunigaikščio institucija. ATR herbe tai puikiai išreiškė du valstybingumo simboliai: Lenkijos erelis ir Lietuvos Vytis (21.1 pav.). Galiausiai tai nebuvo tik simbolinis laimėjimas. Visa tai reiškė, kad Lietuvos politinė tauta, didikai ir bajorija yra atskira nuo lenkų kilmingųjų politinė bendrija. Juk tais laikais valdovo titulas ir institucija išreiškė ir tam tikros politinės organizacijos gyvavimą. Šiuo konkrečiu atveju – LDK kaip vieno iš ATR sudarančių narių egzistavimą.
Tačiau LDK savarankiškumas ATR neapsiribojo tik tuo, kad valdovo titulatūroje būta didžiojo kunigaikščio titulo, o jungtinės valstybės herbe šalia erelio visada vaizduojamas Vytis. Taip pat egzistavo ir kiti aiškiai apčiuopiami bei realų LDK savarankiškumą pagrindžiantys bruožai. Išskiriami trys iš jų: teritorija, institucijos ir pareigūnai. Nors Liublino unijos sudarymo išvakarėse Lenkijos ponai su Žygimanto Augusto pritarimu atplėšė nuo LDK didelę dalį teritorijų (Kyjivo, Palenkės, Podolės ir Voluinės vaivadijas), pasirašius unijos aktą LDK išsaugojo likusią savo teritoriją (21.2 pav.). Teritorijos išsaugojimas leido plėtoti tai, kas jau anksčiau buvo būdinga tik LDK. Žinoma, sava teritorija reiškė ir atskirą muitų sistemą. Kartu šioje teritorijoje išliko ir veikė savarankiškos institucijos: kanceliarija, iždas ir kariuomenė. O tai automatiškai reiškė ir savus šioms institucijoms vadovaujančius pareigūnus: kanclerį, iždininką, etmoną (kariuomenės vadą). Visa tai – didžiojo kunigaikščio titulas, teritorija, institucijos ir pareigūnai – jau buvo nemažai, tačiau toli gražu ne viskas. Po Liublino unijos LDK ir jai atstovaujanti politinė tauta, didikai ir bajorai kūrė ir įtvirtino teisines institucijas ir priėmė sprendimus, kurie vienaip ar kitaip išreiškė LDK savarankiškumą.
Klausimai ir užduotys
- Kokiu pavadinimu imta vadinti Lenkijos ir Lietuvos Valstybę pasirašius Liublino uniją?
- Kokius du svarbiausius titulus įgydavo asmuo, tapęs ATR valdovu?
- Paaiškinkite, kodėl LDK didikams buvo svarbu, jog ATR valdovas turėtų ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą.
- Nurodykite tris Lenkijos ir Lietuvos skirtumus, išlikusius pasirašius Liublino uniją. Kodėl tai buvo svarbu lietuvių didikams?
Teisinė sistema
XVI a. LDK vyko intensyvus teisėkūros ir teisinės sistemos kūrimas. XVI a. pr. didžiausią dėmesį tam skyrė LDK didikai. 1529 m. jų iniciatyva ir rūpesčiu priimtas ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo patvirtintas Pirmasis Lietuvos Statutas (21.3 pav.). XVI a. vid. jau plačiosios bajorijos masės reikalavo ir rūpinosi Antrojo Lietuvos Statuto parengimu, jį 1566 m. patvirtino Žygimantas Augustas. Šis teisėkūros procesas buvo svarbus ne tik Lietuvos kilmingiesiems ir jų išskirtinei padėčiai, teisėms valstybėje ir visuomenėje įtvirtinti. Kartu rengiant šiuos teisės kodeksus reiškėsi ir Lietuvos kilmingųjų politinė savimonė, buvo kuriamas ir įtvirtinamas supratimas, kad LDK yra suverenus politinis subjektas, o bajorija ir diduomenė kartu su didžiuoju kunigaikščiu savarankiškai priima sprendimus. Šių teisynų pradžioje visada buvo pabrėžiamas LDK valstybingumas, jos teritorijos saugojimas ir kilmingųjų vyraujanti padėtis valstybėje. Taigi šie teisynai buvo tam tikros politinės deklaracijos, LDK kaip politinio subjekto įtvirtinimas. Savos teisinės sistemos svarbą LDK bajorijos ir diduomenės politinei savimonei ir savarankiškumui liudija įvykiai sudarius Liublino uniją. Nors sudarant Liublino uniją ir ją pasirašius Lenkijos pusė kėlė klausimą dėl teisinių Lenkijos ir Lietuvos sistemų suvienodinimo, viskas vyko visiškai priešinga kryptimi.
LDK kilmingiesiems sava teisinė sistema ir institucijos reiškė savarankiškumą ir galimybę patiems spręsti problemas. Ankstesniais laikais valdovas buvo suprantamas kaip teisės ir teisingumo šaltinis, o XVI a. visa tai keitėsi. LDK kilmingieji vis labiau jautėsi savo valstybės šeimininkais, o turint omenyje, kad ATR valdovas didžiąją laiko dalį praleisdavo Lenkijoje, tai reiškė, kad jie patys turi spręsti savo reikalus. Todėl Lietuvos kilmingieji pasirūpino ir išsireikalavo, kad ATR valdovas Steponas Batoras patvirtintų aukščiausio LDK teismo – Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo – įkūrimą. Taip Lietuvos kilmingieji siekė savarankiškai spręsti teisines problemas. Šis teismas keitė ankstesnį didžiojo kunigaikščio teismą. Lietuvõs Vyriáusiasis Tribunõlas tapo nepriklausomu LDK aukščiausiuoju teismu, jis buvo sudarytas iš bajorų, kuriuos į teisėjus rinko į pavietų seimelius susirinkusi LDK bajorija (21.4, 21.5 pav.). Tos institucijos teisėjais, kaip ir kitų LDK institucijų pareigūnais, galėjo tapti tik LDK piliečiai. Ši apeliacinė institucija sprendė bylas asmenų, kurie nesutiko su žemesnių teismų, veikusių skirtinguose pavietuose, sprendimu. Tai reiškė, kad Lietuvos kilmingieji turi nuo Lenkijos ir jos elito nepriklausomą teismą. Sava teisinė sistema buvo reikšminga politinės tautos savimonės dalis. Tačiau LDK veikė ne tik nepriklausomas aukščiausiasis teismas, bet ir sava teisinė sistema.
Jau užsiminėme apie XVI a. veikusius LDK teisynus ir jų reikšmę kilmingųjų politinei savimonei. Treji metai prieš Liublino uniją LDK pasirodė Antrasis Lietuvos Statutas. Lietuvos kilmingiesiems šis teisynas buvo jų išskirtinio statuso visuomenėje ir valstybėje įtvirtinimo dokumentas. 1569 m. ir vėliau Antrasis Lietuvos Statutas tebeveikė. LDK kilmingųjų supratimu, sava teisė liudijo savarankiškos valstybės egzistavimą. LDK veikė savi įstatymai, kurie nebuvo suderinti su Lenkijos teise. Tik ką ATR valdovu tapus iš Švèdijos karališkosios dinastijos kilusiam Zigmantui Vazai Lietuvos didikai ir bajorija išsireikalavo, kad jis patvirtintų naują teisyną (B šaltinis). Naujasis ATR valdovas Zigmantas Vaza, siekdamas politinio tautos palaikymo ir spaudžiamas LDK kilmingųjų, 1588 m. patvirtino Trẽčiąjį Lietuvõs Statùtą (21.6 pav.). Šiame teisės kodekse LDK buvo traktuojama kaip suvereni valstybė, nesaistoma jokių Liublino unijos įsipareigojimų. Nėra net užsiminta apie kokį nors Lietuvos ir Lenkijos santykį ar jas siejantį ryšį. Trečiasis Lietuvos Statutas tapo LDK teisynu, kuriuo vadovaujantis daugiau nei du šimtmečius LDK buvo sprendžiamos bylos ir įgyvendinamas teisingumas. Užfiksuotomis teisės normomis buvo siekiama kiek įmanoma labiau apriboti lenkų kilmingųjų įtaką LDK politiniame ir socialiniame gyvenime. Šis teisynas virto Lietuvos politinės tautos pasididžiavimu ir savos politinės savimonės ramsčiu (C šaltinis).
Apibendrinant pabrėžtina, kad LDK savarankiška teisinė sistema – Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas ir Trečiasis Lietuvos Statutas – ne tik gynė Lietuvos kilmingųjų teises tvarkytis savo valstybėje pagal dešimtmečiais nusistovėjusius papročius ir taisykles, bet ir įtvirtino jų kaip atskiros politinės bendruomenės savimonę. Tai pasireiškė ir didžiojoje regiono tarptautinėje politikoje.
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kuo lietuvių didikams buvo svarbus Antrasis Lietuvos Statutas.
- Kurios institucijos funkcijas perėmė XVI a. suformuotas Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas? Kas galėjo tapti šios institucijos nariais? Paaiškinkite, kodėl buvo keliami tokie narystės reikalavimai.
- Įvertinkite Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo teisinę ir politinę reikšmę.
- Kokia buvo Lietuvos Statutų paskirtis? Kodėl jie buvo net trys?
- Įvertinkite Trečiojo Lietuvos Statuto reikšmę LDK politiniame ir teisiniame gyvenime.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kuriems kaimyninių valstybių teisės aktams ar dokumentams vienu iš pavyzdžių tapo Trečiasis Lietuvos Statutas.
Politiniai sprendimai
Nepaisant to, kad Liublino unijoje buvo teigiama, jog užsienio politika yra bendras visos ATR reikalas ir ji įgyvendinama kartu su valdovu ir bendru abiejų politinių tautų sutarimu, tikrovė buvo sudėtingesnė. Pirmiausia tai lėmė skirtinga abiejų šalių geografinė padėtis. LDK turėjo daugiau rūpesčių su Švèdija ir Rùsija. Todėl kai kada LDK politinis elitas – didikai priėmė sprendimus savarankiškai ir įgyvendino tokią užsienio politiką, dėl kurios nesitardavo su Lenkijos atstovais. Taip buvo susirašinėjama su užsienio šalių politikais, sudaromos sutartys. Neretai tokie unijos raidės neatitinkantys sprendimai rasdavosi krizinėmis, itin sudėtingomis tarptautinėmis aplinkybėmis. Kaip tik būtent tokia situacija susiklostė XVII a. viduryje. Tai laikas, kai iš esmės visa Europa buvo apimta ilgalaikių karų. Tuo tarpu ATR buvo krečiama nesibaigiančių karų su Maskvos didžiąja kunigaikštyste ir vidaus neramumų. Tačiau problemos tuo nesibaigė. XVII a. vid. iškilo Švedijos Karalystė, siekianti įsigalėti rytiniame Baltijos jūros regione. 1655 m. Švedijos kariuomenė užėmė didžiąją dalį Lenkijos teritorijos, įsiveržė ir į šiaurės Lietuvą. Kaip tik tuo metu Maskvos kariuomenė artinosi prie Vilniaus. ATR valdovas iš Švedijos kilęs Jonas Kazimieras Vaza pabėgo į užsienį. ATR buvo nusilpusi, niokojama svetimų kariuomenių ir be valdovo. Iš rytų kilo reali Maskvos valstybės grėsmė, vakaruose ir šiaurėje galią demonstravo Švedijos Karalystė. Didžioji Lenkijos dalis buvo užimta Švedijos kariuomenės – vieninteliai sąjungininkai patys buvo bejėgiai.
Šiomis sudėtingomis aplinkybėmis iniciatyvos, sprendžiant valstybės egzistencines problemas, ėmėsi galingiausi LDK didikai. Siekdamas pasipriešinti Maskvos kariuomenei, kuri jau kelerius metus niokojo LDK žemes, Vilniaus vaivada (21.7 pav.) ir LDK didysis etmonas (kariuomenės vadas) Jonušas Radvila (1612–1655) (21.8 pav.) pabandė atrasti sąjungininką. Jonušas Radvila, išsilavinimą įgijęs Vakarų Europos universitetuose, jau buvo pagarsėjęs kaip gabus karvedys ir savarankiškas politikas. Remiamas kai kurių Lietuvos didikų ir dalies bajorų, jis kreipėsi pagalbos į švedus, kurie tuo metu buvo užėmę šiaurinę Lietuvos dalį. Tokiu poelgiu jis rinkosi mažesnę blogybę ir tikėjosi jų pagalbos. 1655 m. su Švedija pasirašytas dokumentas, kuris vadinamas Kėdáinių unija. Jame teigiama, kad, nesulaukus pagalbos iš Lenkijos kovoje su rusais, LDK didikai ir bajorai buvo priversti kreiptis į švedus. Viename savo laiškų Jonušas Radvila taip apibūdino susiklosčiusią situaciją ir aiškino savo sprendimą sudaryti sutartį su Švedijos Karalyste: „Verkdami dėl netenkamos laisvės, iš dviejų blogumų turime pasirinkti mažesnįjį. Kadangi savų paprastų gelbėjimosi priemonių nepakanka, saugodamiesi Maskvos tironijos, kaip iš visų blogių paties blogiausio, sekdami Vilniaus vyskupo patarimą, parašėme laišką prašydami švedų paramos.“ 1655 m. su Švedijos Karalyste sudaryta Kėdáinių ùnija. Ją iš LDK pusės pasirašė minėtas Jonušas Radvila, kiti LDK didikai, o šalia buvę daugiau nei tūkstantis bajorų patvirtino. Kėdainių unija nutraukė 1569 m. Liubline sudarytą LDK ir Lenkijos karalystės uniją. Ši sutartis reiškė, kad sudarydama uniją su Švedija LDK pasiduoda Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo globon. Automatiškai ATR valdovas Jonas Kazimieras Vaza prarado savo kaip didžiojo kunigaikščio galias. Sudarant šią sutartį buvo tikimasi, kad Švedija padės kovoje su Maskva, tačiau tokios viltys nepasitvirtino. Švedijos kariuomenė Lietuvoje (Kaũno, Ukmergė̃s, Upýtės regionuose, Žemaitijoje) elgėsi kaip užkariautame krašte, todėl, 1656 m. sukilus bajorams ir valstiečiams, kuriems vadovavo didikai, švedai iš krašto buvo išvyti. Savo ruožtu Lenkijai pavyko išlaisvinti savo teritoriją iš švedų okupacijos. Kėdainių unija liko egzistuoti tik popieriuje.
Šią beveik beviltiškoje situacijoje sudarytą uniją tarp LDK ir Švedijos galima vertinti įvairiai. Viena vertus, Jonušo Radvilos vadovaujama LDK delegacija pažeidė uniją su Lenkija. Antra vertus, Lenkija neatėjo į pagalbą Lietuvai, tačiau tuo metu ji pati buvo bejėgė. Taigi, kaip įvertinti Jonušo Radvilos priimtą sprendimą? Istoriografijoje esama nuomonės, kad jis veikė itin sudėtingomis aplinkybėmis ir būdamas beviltiškoje situacijoje priėmė tokį sprendimą, kokį tuo metu matė vienintelį įmanomą. Kai kada teigiama, kad tam tikra prasme jis tapo aplinkybių auka. Šiame kontekste turbūt didžiausia žmogiška tragedija ta, kad jis gana greitai, sudarius Kėdainių uniją, susirgo ir mirė, todėl nebeturėjo galimybės toliau veikti kaip politikas ir karvedys. Bet kokiu atveju šis pavyzdys rodo, kad LDK politinė tauta ar atskiri jos nariai, didikai savarankiškai priėmė sprendimus, kurie nebuvo suderinti su lenkų politine tauta. Visa tai liudija, kad Lietuvos politinė tauta suvokė savo politinę atsakomybę už valstybę. Galiausiai, nepaisant visų vidinių skirtumų, nesutarimų tarp lenkų ir lietuvių, LDK savarankiškumo apraiškų, ATR po visų XVII a. vid. negandų gyvavo. Nuo pat 1569 m. sudarytos Liublino unijos ATR siejo bendros institucijos. Abi politinės tautos bendradarbiavo, sugyveno ir bandė spręsti kylančias problemas. Kokios institucijos siejo Lenkiją ir Lietuvą bendroje valstybėje? Su kokiais sunkumais jos susidūrė? Tai bus aptariama toliau.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite tris esmines politines problemas, su kuriomis XVII a. vid. susidūrė LDK. Kuri iš jų, jūsų nuomone, labiausiai veikė to meto LDK politinį gyvenimą? Atsakymą argumentuokite.
- Kieno iniciatyva su švedais pasirašyta Kėdainių sutartis? Ko ja buvo siekiama?
- Paaiškinkite, kodėl Kėdainių sutartis praktiškai niekada neįsigaliojo.
- Įvertinkite Kėdainių sutarties pasirašymą iš to meto LDK didiko, Lenkijos didiko ir Švedijos didiko perspektyvų.
- Pasvarstykite, ką apie LDK savarankiškumą liudija LDK didikų laikysena sprendžiant XVII a. vid. šaliai tekusius išbandymus.
Darbas su šaltiniais
A ŠALTINIS. Istorikė Jūratė Kiaupienė apie ginčus dėl Lietuvos savarankiškumo
Unijos sudarytojams XVI a. politikams nekilo abejonių, ar valstybės statusą išlaikė Lenkijos karalystė, dažnai vadinama Lenkijos karūna. Kitaip dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Liublino unijos procese Lenkijos politikai visaip įrodinėjo, kad Lietuva savarankiškos, atskirtos valstybės statusą prarado Jogailos ir Vytauto laikais, kai buvo inkorporuota į Lenkijos karalystę, o atnaujinus uniją įsivaizdavo Lietuvą tapsiant Lenkijos karalystės provincija. Siūlė ją vadinti Naująja Lenkija, kad net pavadinimas nebeprimintų Lietuvos valstybės.
Istoriografijoje šiuo klausimu nėra vieno visiems priimtino vertinimo. Kai kurie autoriai teigia, kad sukurta unitarinė valstybė, kurioje atskiros Lietuvos valstybės nėra, nes ji tapo viena iš provincijų. Kitų istorikų manymu, Abiejų Tautų Respubliką sukūrė dvi valstybės, Lenkija ir Lietuva, ir naujoji jungtinė valstybė buvo federacija, į kurią Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė kaip valstybė įėjo iki Abiejų Tautų Respublikos padalijimų XVIII a. pab. Dar aiškinama, kad abi 1569 m. federaciją, arba bendrą Respubliką, sudariusios valstybės, Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, atsisakė dalies savo suverenumo. Kai kas riboto valstybingumo federacinėje valstybėje sampratą taiko tik Lietuvai. Šimtmečius besitęsiantis ginčas dėl neišbaigtų Liublino unijos formuluočių, neleidžiantis vienareikšmiškai konstatuoti, kas sukurta 1569 m. Liubline – reali unija, t. y. įteisinta įstatymu, o ne dinastiniais ryšiais, federacija ar unitarinė valstybė, – nėra pasibaigęs ir vargu ar bus greitai išspręstas.
Jūratė Kiaupienė, Ingė Lukšaitė, Lietuvos istorija. V tomas. Veržli Naujųjų laikų pradžia. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1529–1588 m., Vilnius: Baltos lankos, 2013, p. 228.Klausimai ir užduotys
- Kodėl pasirašius Liublino uniją Lenkijos didikai vis dažniau ėmė abejoti politiniu LDK savarankiškumu?
- Kokiu pavadinimu Lenkijos politikai siūlė vadinti LDK?
- Nurodykite šaltinyje minimas istorijų versijas dėl valstybingumo, pasirašius Liublino uniją. Kuriai versijai ir kodėl pritariate jūs?
- Pasvarstykite, kodėl net šiais laikais esama nevienodų Liublino unijos, LDK ir Lenkijos valstybingumo vertinimų.
B ŠALTINIS. Ištrauka iš Trečiojo Lietuvos Statuto
Visų pirma, mes, valdovas, pažadame ir įsipareigojame ta pačia priesaika, kuria prisiekėme visų mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės žemių piliečiams, kad visus kunigaikščius, dvasininkus ir pasauliečius ponus tarėjus, vėliavinius ponus, šlėktas, miestus ir visus mūsų pavaldinius bei visus luomus toje mūsų valstybėje, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, ir visose kitose žemėse, nuo seno tai valstybei priklausančiose, pradedant nuo aukščiausiojo luomo ligi pat žemiausiojo, ta pačia teise ir straipsniais, žemiau šiame statute surašytais ir mūsų suteiktais, turime teisti ir tvarkyti. Taip pat svetimšaliai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės užsieniečiai, atvykėliai ir kokiu nors būdu atsikėlę žmonės turi būti teisiami ta pačia teise ir tose [teismų] apyga rdose, kur kas nors prasižengs.
https://www.3statutas.lt/pirmas-skyrius-apie-musu-valdovo-asmeni/Klausimai ir užduotys
- Įvardykite šaltinyje minimą valdovą.
- Kurioms visuomenės grupėms galiojo Trečiojo Lietuvos Statuto nuostatos?
- Nors šaltinyje rašoma apie visus luomus, Statutas buvo naudingiausias vienai visuomenės grupei. Kuri tai grupė ir kuo jai naudingas šis teisės dokumentas?
- Kokį teisės principą, galiojantį ir šiais laikais, atitinka Statute įrašyta nuostata, kad užsieniečiai, atvykėliai ir kokiu nors būdu atsikėlę žmonės turi būti teisiami ta pačia teise ir tose [teismų] apygardose, kur kas nors prasižengs?
C ŠALTINIS. LDK didikų supratimu, teisynas ne tik įtvirtino LDK savarankiškumą ir atskirumą nuo Lenkijos, bet ir buvo jų teisių, politinių laisvių garantas. Trečiojo Lietuvos Statuto rengėjas Leonas Sapiega Statuto pratarmėje rašo apie savos teisės ir teisyno svarbą.
Ir jeigu doram žmogui nėra nieko malonesnio, kaip, saugiai savo tėvynėje gyvenant, nesibijoti, kad jo gerą vardą kas nors suterš arba jo kūną ir sveikatą sužalos, ar jo nuosavybę pažeis, už tai ne kam kitam, o tik teisynui jis turi būti dėkingas, nes nuo bet kokio pasikėsinimo saugomas teisės sau ramiai gyvena ir jokios savivalės, šmeižto ar skriaudos nepatiria. Tad visų teisynų pasaulyje paskirtis ir prigimtis yra ir turi būti tokia, kad niekieno geras vardas, sveikata ir turtas būtų nepaliečiami ir kad niekas jokio nuostolio nepatirtų. Tokia tad ir yra mūsų laisvė, kuria mes tarp kitų krikščioniškų tautų didžiuojamės, kad valdovo, kuris pagal savo valią, o ne pagal mūsų teises viešpatautų, neturime ir kad ramiu gyvenimu bei savo turtu, kaip ir savo geru vardu, laisvai naudojamės. Ir jei kas nors mus šiuose trijuose dalykuose kuriuo nors būdu nuskriausti įsigeistų ir pagal savo nuožiūrą, o ne pagal mūsų teisyną siektų virš mūsų iškilti, tasai ne mūsų valdovas, o mūsų teisės ir laisvės laužytojas būtų, mes gi jo vergais turėtume tapti. <...> Ligi šiol buvo dar ir tas nemažas sunkumas, kad ne kiekvienas galėjo turėti Statutą dėl sunkaus ir ilgo perrašinėjimo, tačiau, ir šiame reikale ateidamas pagalbon kiekvienam piliečiui bei tarnaudamas valstybės gerovei, ryžausi, negailėdamas lėšų nei triūso, šį veikalą išspausdinti, kad šitaip kiekvienam būtų užtikrintas patogesnis ir lengvesnis kelias teisei pažinti. Dabar, kai jau kiekvienas, jei tik panorės, galės Statutą savo rankose turėti, prašau: teikitės, Gerbiamieji, šį veikalą maloniai iš manęs priimti, o turėdami savo laisves, užtikrintas teisyno, žiūrėkite, kad rinktumėt į teismus bei tribunolus ne tik gerus, nuodugniai teisę išmanančius, bet ir dievobaimingus bei dorovingus žmones...
„Leono Sapiegos prakalba į visus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės luomus“, Trečiasis Lietuvos Statutas 1588–1988. Jubiliejinės parodos katalogas, Vilnius, 1988, p. 7–8.Klausimai ir užduotys
- Kas, pasak šaltinio autoriaus, užtikrina galimybę gyventi saugiai ir ramiai valstybėje?
- Kokia, anot L. Sapiegos, šio teisyno paskirtis?
- Paaiškinkite, kokia teise tarp kitų krikščioniškų tautų didžiuojasi šaltinio autorius.
- Statute užsimenama apie politines valdovo teises. Paaiškinkite, ar šis Statutas buvo naudingas šalies valdovui. Atsakymą pagrįskite.
- Kokiu būdu Trečiasis Lietuvos Statutas tapo prieinamesnis nei pirmtakai?
- Kokį pageidavimą Statuto skaitytojams išsakė vienas iš šio dokumento rengėjų?
Sąvokos
Abiejų Tautų Respùblika – jungtinė Lenkijos ir Lietuvos Valstybė, gyvavusi 1569–1795 m. Šis pavadinimas įsitvirtino nuo 1582 m., valdant Steponui Batorui. Valstybė buvo elekcinė monarchija. Ją siejo dvi pagrindinės institucijos: bendrai renkamas valdovas – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis – ir bendras Seimas.
Kėdáinių ùnija – 1655 m. spalio 20 d. LDK didikų ir bajorų delegacijos, vadovaujamos didžiojo LDK etmono Jonušo Radvilos, ir Švedijos Karalystės atstovų Kėdainiuose sudaryta sutartis. Dėl sudėtingos LDK situacijos, siekiant pagalbos kovoje su Rusija, pasirašytas pasidavimo Švedijos karaliaus globon aktas. Taip nutraukta unija su Lenkija ir sudaryta unija su Švedija. Unija truko kelis mėnesius ir realiai neveikė.
Lietuvõs Vyriáusiasis Tribunõlas – LDK aukščiausiasis teismas (1581–1794). Jis pakeitė ligtolinį aukščiausiąjį didžiojo kunigaikščio teismą. Tribunolas buvo sudarytas iš 49 pavietų bajorų atstovų, kurie buvo renkami įvairių pavietų seimeliuose.
Trečiàsis Lietuvõs Statùtas – 1588 m. priimtas ir ATR valdovo Zigmanto Vazos patvirtintas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės kodeksas, kuris galiojo LDK teritorijoje. Šis kodeksas liudijo ir pabrėžė LDK teisinį ir politinį savarankiškumą.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"