Šioje temoje MES:
- apibūdinsime kultūrinius pokyčius Europoje ir Lietuvoje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje;
- išskirsime pagrindinius romantizmo, realizmo ir modernizmo bruožus;
- aptarsime Lietuvos kultūros pasiekimus XIX a. ir panaikinus lietuviškos spaudos draudimą.
Europos kultūros pasiekimai XIX a.
AKTUALU! Kodėl XIX a. pirmoje pusėje Europoje atsirado romantizmas?
XIX a. pirmoje pusėje Europoje įsigalėjo romantizmas, jis buvo priešingybė Apšvietos skelbtoms idėjoms (žr. 2 temą). Romantizmas didelį dėmesį skyrė emocijoms, jausmams, praeičiai, liaudies kultūrai, religijai. Romantikai palankiai vertino viską, kas prieštaravo esamoms taisyklėms, išaukštino individualybę. Didelis dėmesys skirtas menui, jis pirmą kartą tapo saviraiškos forma.
Romantizmo epochoje rašytojai pirmą kartą kėlė tautos kalbą, būtį, praeitį, kultūrą. XIX a. pradžioje Vilniaus universiteto (VU) auklėtinis Adomas Mickevičius savo kūriniuose daug dėmesio skyrė herojiškai lenkų tautos praeičiai. VU baigęs lietuvių istorikas Simonas Daukantas taip pat buvo romantikas, jis su pasigėrėjimu aprašė Lietuvos istoriją. Romantizmas taip pat būdingas poetui Jonui Mačiuliui-Maironiui ir kitiems aptariamojo laikotarpio rašytojams.
Romantizmo dvasia muziką kūrė Johanesas Bramsas (Johannes Brahms), Friderikas Šopenas (37.1 pav.), Hektoras Lui Berliozas (Hector Louis Berlioz), Robertas Šumanas (Robert Schumann), Ferencas Listas (Ferenc Liszt), Feliksas Mendelsonas (Felix Mendelssohn), Richardas Vagneris (Richard Wagner) ir kiti.
Pasidomėkite, kodėl F. Šopenas laikomas žymiu muzikos atstovu.
XIX a. vidurio Euròpos kultūrai būdingas realizmas. Svarbiausias jo bruožas – nepagražintas, tikroviškas nagrinėjamos temos vaizdavimas. Realizmas buvo reakcija į romantizmui ir klasicizmui būdingą idealizavimą. Realizmo kūrėjai daug dėmesio skyrė kasdienybei, paprastų žmonių gyvenimui. Kūriniuose dažnai buvo pabrėžiama žmonių socialinė nelygybė. Ši tema dažna rašytojų romanuose, šio žanro kūriniai XIX a. tapo pagrindine literatūros forma. Žymiausiais Europos realizmo rašytojais romanistais laikomi Onorė de Balzakas (Honoré de Balzac, 37.2 pav.), Stendalis (Stendhal), Čarlzas Dikensas (Chares Dickens), Fiodoras Dostojevskis ir kiti.
XIX a. paskutiniame ketvirtyje Europos kultūroje atsirado natūralizmas. Šios krypties menininkai savo kūryboje įvykius, vaizdus stengėsi perteikti itin tikroviškai ir tiksliai. Kūrėjai ypatingą dėmesį skyrė žmonių kasdienybei, fiziologinei prigimčiai. Žymiausias natūralizmo atstovas – rašytojas Emilis Zolia (1840–1902).
XIX a. septintajame dešimtmetyje Prancūzijoje atsirado nauja tapybos kryptis – impresionizmas. Jo atstovai kūriniuose stengėsi įamžinti įspūdį, sustabdyti akimirką. Didelis dėmesys pradėtas skirti visumai, o ne detalėms. Žymiausiais XIX a. dailininkais impresionistais laikomi Eduaras Manė (Édouard Manet), Klodas Monė (Claude Monet), Polis Sezanas (Paul Cézanne), Vinsentas van Gogas (37.3 pav.) ir kiti.
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje atsirado ir modernizmas. Šiam stiliui būdingas dekadentiškumas (visuomenės, valstybės, bendruomenės būklė, kai pasireiškia kultūros, meno, moralės, dvasingumo nuosmukis), klasikinių, ypač realistinio meno, tradicijų neigimas, unikalumo, kai kada ekstravagantiškumo siekimas, sąlygiškumas, komplikuotumas, naujoviškos, neįprastos meninės priemonės.
Aprašytos meno kryptys padarė didelį poveikį tiek to meto Europos, tiek Lietuvõs kultūrai.
Pasidomėkite, kuo V. van Gogas nusipelnė dailei.
Klausimai ir užduotys
- Kuo skiriasi romantizmas nuo natūralizmo?
- Kuo panašūs realizmas ir natūralizmas?
Masinės kultūros atsiradimas
AKTUALU! Kokie svarbiausi masinės kultūros požymiai?
Dėl industrinės revoliucijos keičiantis miestams (1 šaltinis), ėmė formuotis naujas gyvenimo būdas, susijęs su mãsinės kultūros atsiradimu. Prieš industrinę revoliuciją kultūra buvo prieinama dažniausiai nedideliam ratui žmonių – vadinamajam elitui – aukštuomenei. Nuo šiol kultūros pasiekimais ėmė naudotis dauguma įvairių visuomenės sluoksnių. Tam įtakos turėjo geresnis žmonių išsilavinimas, nes to reikėjo pirmiausia industrinės revoliucijos metu praktikoje naudojamiems įvairiems technologiniams prietaisams, mašinoms. Visuomenė privalėjo šviestis. Tuo tikslu daugelyje Europos valstybių buvo įvestas privalomas visuotinis mokslas ne tik berniukams, bet ir mergaitėms. Išsilavinę žmonės ėmė skaityti spaudą, įvairių literatūros žanrų (pavyzdžiui, romanus, apsakymus) knygas, jos sulaukdavo vis didesnio visuomenės susidomėjimo.
Gaunamos nuolatinės pajamos leido didesnį dėmesį skirti laisvalaikiui, jį labiau planuoti. Imta daugiau domėtis turistinėmis kelionėmis, sportu, kultūros renginiais. Masiškai pradėta lankyti teatrus, koncertus. 1895 m. Paryžiuje, kuriame buvo didelių pokyčių (2 šaltinis), broliai Lui ir Ogiustas Liumjerai (Louis ir Auguste Lumière) pademonstravo pirmąjį kino filmą (37.4, 37.5 pav.). Filmai greitai išpopuliarėjo Europoje ir JAV. Savo laisvalaikio įspūdžius visuomenė galėjo įamžinti fotografijose (1839 m. fotografavimo būdą išrado prancūzas Lui Žakas Mandė Dageras (Louis-Jacques-Mandé Daguerre).
Laisvėjant visuomenei, didelio dėmesio sulaukė periodinė spauda. Dėl masinių tiražų, reklamos skelbimų mažėjo laikraščių kaina, todėl spauda tapo vis prieinamesnė žemesniems visuomenės sluoksniams. Dažniau skaitoma spauda glaudžiai susijusi su išpopuliarėjusiomis kavinėmis (3 šaltinis). Masiškai steigiamose kavinėse virte virė visuomenės gyvenimas. Jose žmonės aptardavo naujienas, dalydavosi pasiekimais, rūpesčiais, išgyvenimais. XIX a. visuomenei kavinių lankymas pamažu tapo sudėtine gyvenimo dalimi.
Europiečių laisvalaikį praturtino ir pradėtos rengti pasaulinės parodos. 1861 m. pirmoji paroda buvo surengta Lòndone. 1889 m. Paryžiuje surengtos parodos proga Gustavas Aleksandras Eifelis (Gustave Alexandre Eiffel) pastatė 301 metro aukščio bokštą, jis buvo pavadintas Eifelio vardu. Pasibaigus parodai nuspręsta palikti šį bokštą. Juo prancūzai didžiuojasi ir šiais laikais. Kaip jau rašyta, 1900 m. Paryžiuje vykusioje pasaulinėje parodoje pirmąkart dalyvavo ir lietuvių delegacija.
Dauguma aptartų XIX a. Europos kultūros pasiekimų naudojami ir šiais laikais.
Klausimai ir užduotys
- Kuo skiriasi masinė ir elitinė kultūra?
- Kodėl XIX a. visuomenė vis daugiau dėmesio skyrė laisvalaikiui?
Kultūros padėtis Lietuvoje XIX a.
AKTUALU! Kodėl 1830–1832 m. buvo uždarytas Vilniaus universitetas?
Panaikinus ATR, 1797 m. LDK Vyriausioji mokykla buvo pertvarkyta ir pavadinta Vilniaus vyriausiąja mokykla. Įsteigti trys fakultetai: Moralinių mokslų, Fizinių mokslų ir Medicinos mokslų. Didžioji dalis dalykų mokyti lenkų kalba, dalis – lotynų kalba. 1803 m. Vilniaus vyriausioji mokykla pavadinta Vilniaus imperatoriškuoju universitetu. Šiai aukštajai mokslo įstaigai buvo pavesta globoti Vilniaus švietimo apygardos mokyklas.
Universitete (1809 m. jame studijavo 366, o 1830 m. – 1 321 studentas) plito pažangios to meto, pirmiausia švietėjų, idėjos, romantizmas (4 šaltinis); dalis studentų priklausė nelegalioms studentų draugijoms (plačiau žr. 20 vadovėlio temą apie 1830–1831 m. sukilimą Lietuvojè), o dalis dėstytojų – masonų ložei. XIX a. trečiajame dešimtmetyje Rusijos valdžia vis labiau ėmė kontroliuoti universitetą, o po 1831–1832 m. sukilimo, kuriame dalyvavo 400 studentų ir dėstytojų, 1832 m. Vilniaus imperatoriškasis universitetas buvo uždarytas.
Po 1830–1831 m. sukilimo buvo uždarytas Vilniaus universitetas, kiek vėliau – Medicinos ir chirurgijos akademija, Ròmos katalikų dvasinė akademija. Lietuva neteko svarbaus kultūros centro. Universiteto darbą tęsė mokslo ir kultūros draugijos: Vilniaus medicinos draugija (veikė iki 1840 m.), Vilniaus archeologijos komisija (įkurta 1855 m.) ir Senienų muziejus (37.6 pav., jo įkūrėjas – grafas Eustachijus Tiškevičius).
Archeologijos komisija domėjosi ne tik archeologija, istorija, bet ir literatūra, daile, architektūra. Bene didžiausias komisijos nuopelnas – muziejaus atidarymas Vilniuje. Istorikų teigimu, jis turėjo nemažą įtaką lietuvių kultūros ir raštijos kūrėjams, kurie žengė pirmuosius žingsnius tyrinėdami lietuvių kalbą, papročius ir krašto istoriją.
XIX a. viduryje, per vadinamąją Valančiaus epochą, kuriam laikui Var̃niai tapo Lietuvõs kultūros centru. Kartu su Motiejumi Valančiumi čia savo veiklą vykdė būrys žemaičių kultūrininkų. Rietavè gyveno ir Var̃nių kultūrininkams priklausė pirmųjų lietuviškų kalendorių autorius Laurynas Ivinskis (1810–1881).
Svarbus vaidmuo teko ir Vilniaus piešimo mokyklai, ji 1866–1915 m. veikė uždaryto Vilniaus universiteto patalpose. XX a. pradžioje ši mokykla buvo pripažinta geriausia dailės mokykla visoje Rusijoje.
Klausimai ir užduotys
- Kuo Lietuvai XIX a. pradžioje buvo svarbus Vilniaus universitetas?
- Apibūdinkite Lietuvos kultūros padėtį uždarius Vilniaus universitetą.
TYRINĖKITE!
Remdamiesi internetu, nurodykite žymiausius Vilniaus piešimo mokyklos absolventus. Koks svarbiausias jų indėlis piešimo (dailės) srityje?
Panaikinus spaudos draudimą
AKTUALU! Kokie svarbiausi Lietuvos pasiekimai kultūros srityje atgavus lietuvišką spaudą?
Panaikinus spaudos draudimą, buvo galima neseniai draustus spaudinius leisti legaliai. Nors išliko spaudos cenzūra, pradėti leisti dienraščiai, savaitraščiai ir kitokio pobūdžio spauda. 1904 m. pabaigoje Vilniuje išėjo pirmas legalus lietuviškas dienraštis „Vilniaus žinios“. Toliau vyko lietuvių visuomenės kultūrinė ir politinė raida, ideologiškai skaidėsi ir periodiniai leidiniai. Augo pažintinės, mokslo populiarinamosios ir net mokslinės literatūros leidyba, didėjo lietuviškų knygų tiražai. Buvo leidžiama vis daugiau lietuviškų leidinių, atsirado vis daugiau skaitytojų, stiprėjo jau mokančių skaityti gyventojų įgūdžiai.
Nuo 1905 m. pasikeitus politinėms sąlygoms visoje Lietuvoje buvo sparčiai kuriamos legalios, daugiausia kultūrinio pobūdžio, organizacijos. 1907 m. buvo įkurta Vilniaus mokslo bičiulių draugija, Lietuvių dailės draugija, Vilniaus „Aušros“ draugija. Bene reikšmingiausia buvo Lietuvių mokslo draugijos (37.7 pav.), įkurtos 1907 m. Vilniuje, veikla. Jos steigimu daugiausia rūpinosi J. Basanavičius, jis siekė šią organizaciją paversti Lietuvos mokslų akademija.
Draugija leido leidinį „Lietuvių tauta“, prie jo leidybos prisidėjo žymiausi to meto lietuviai mokslininkai: J. Basanavičius, Jonas Jablonskis, Kazimieras Būga, J. Tumas-Vaižgantas, Ignas Jonynas. Draugija turėjo savo muziejų ir biblioteką. J. Basanavičius bibliotekai padovanojo 4 000 knygų, kitas knygas dovanojo pavieniai asmenys, įvairios draugijos. 1909 m. draugijos iniciatyva buvo sudaryta mokyklinių vadovėlių rengimo komisija, ji per pirmus penkerius veiklos metus parengė net 115 vadovėlių vidurinėms mokykloms. Lietuvių mokslo draugija sėkmingai veikė ir atkūrus nepriklausomybę, jai toliau pirmininkavo J. Basanavičius (iki mirties 1927 metais).
Ypač aktyvios buvo lietuvių dvasininkų globojamos kultūrinės organizacijos. 1906 m. Kaũno gubernijoje buvo įsteigta lietuvių katalikų draugija „Saulė“. Jos nariai siekė plėsti katalikišką ir lietuvišką švietimą. Draugija steigė pradžios mokyklas ir dviklases mokyklas, 1911 m. Kaunè surengė mokytojų ir buhalterių kursus. 1910 m. „Saulės“ draugija jau turėjo 72 skyrius ir išlaikė 45 pradžios mokyklas, o jose mokėsi daugiau kaip 2 650 mokinių. Pirmojo pasaulinio karo metais „Saulės“ draugija sėkmingai veikė Rusijoje, Voroneže. Panašią veiklą vykdė ir kitos katalikų kultūrinės draugijos: „Žiburys“ (veikė Suválkų gubernijoje), „Rytas“ (veikė Vilniuje). 1908 m. įsteigta Lietuvių katalikų blaivybės draugija buvo ypač populiari: 1914 m. visoje Lietuvoje turėjo 212 skyrių ir 34 311 narių.
XX a. pradžioje įvyko didelių lietuvių literatūros, muzikos, dailės, teatro pokyčių. Kartu su vyresniosios kartos rašytojais (Maironiu, Žemaite, G. Petkevičaite-Bite, Šatrijos Ragana) XX a. pradžioje į lietuvių literatūros gyvenimą įsitraukė kiti literatai: Liudas Gira, Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga, Antanas Vienuolis, Vincas Mykolaitis-Putinas ir kiti jaunosios kartos rašytojai. Kai kurie žymiausi lietuvių rašytojai bendradarbiavo 1913–1914 m. ėjusiame literatūros ir dailės žurnale „Vaivorykštė“ (redaktorius L. Gira).
1907 m. Vilniuje buvo atidaryta pirmoji lietuvių dailės paroda (37.8 pav.). Joje pirmą kartą savo darbus pristatė ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (37.9 pav.). XX a. pradžioje jis sukūrė ir pirmąsias simfonines poemas „Miške“ ir „Jūra“. 1906 m. Vilniuje buvo pastatyta kompozitoriaus Miko Petrausko pirmoji lietuviška opera „Birutė“ (37.10 pav.).
Visi šie faktai liudija, kad 1904–1915 m. Lietuvos kultūra išgyveno tikrą kūrybos proveržį. Būdama politiškai priklausoma, lietuvių tauta sugebėjo kurti visiškai savitą ir nuo nieko nepriklausomą kultūrą.
Kodėl šis skelbimas parašytas net trimis kalbomis?
Klausimai ir užduotys
- Apibūdinkite Lietuvių mokslo draugijos veiklą.
- Kaip lietuviškos spaudos draudimas pakeitė Lietuvos kultūrinį gyvenimą?
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Nurodykite svarbiausius XIX a. Europos kultūrinius laimėjimus.
- Kuo skiriasi romantizmas nuo realizmo?
- Apibūdinkite masinės kultūros požymius.
- Nurodykite svarbiausius XX a. pradžios Lietuvos kultūrinius laimėjimus.
TYRINĖKITE!
Remdamiesi internetu, apibūdinkite Jono Šliūpo, Julijos Beniuševičiūtės Žymantienės (Žemaitės), Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Ignoto Domeikos, Vytauto Kairiūkščio, Jono Mačiulio (Maironio), Adomo Mickevičiaus, Martyno Počobuto pasiekimus kultūros srityje. Rastą informaciją aptarkite su klasės draugais.
Darbas su šaltiniais
1 ŠALTINIS
Industrinė revoliucija ir miestai
Pačioje XIX amžiaus pradžioje trečdalis Britanijos populiacijos gyveno miestuose. Iki 1851 metų jau pusė gyventojų buvo persikėlę į miestus ir miestelius – tai pirmoji žmonijos visuomenė pasaulyje, kuri tapo labiau miestietiška nei kaimiška. Negana to, nepraėjus nė trims dešimtmečiams, du iš trijų britų buvo miestiečiai. <...> Čikagos ankstyvoji istorija dar labiau priminė sprogimą: nuo mažiau nei šimto žmonių 1830 metais ji išaugo iki 109 000 gyventojų 1860 metais, 503 000 – 1880 metais ir 1,7 milijono – 1900 metais. Tokiu tempu negali pasigirti joks kitas miestas pasaulio istorijoje.
Pramoninė revoliucija suteikė maisto, aprangos, įrankių, rakandų, statybinių medžiagų, transporto tinklus ir galią, tad tapo įmanoma sparti masinė urbanizacija. Čikagos pasipūtimą, naujumą ir šiuolaikiškumą išryškino iki tol neregėtas dalykas – XIX amžiaus devintajame dešimtmetyje virš prerijų iškilę dangoraižiai. Dangoraižiai buvo ir yra kapitalizmo triumfo bei technologijų viešpatystės simbolis. <...> Elektra leido atsirasti liftams, elektros lemputėms, telegrafui ir telefonams – šie naujausi išradimai, taip pat šildymo bei ventiliavimo sistemos sudarė sąlygas dirbti bokštuose. Dangoraižiais buvo tiek pats pastatas, kiek ir mašina, ir įkūnijo XIX amžiaus technologinių pasiekimų viršūnę.
Pagal Ben Vilson knygą „Metropolis. Miesto istorija – nuo senovės iki šiandien“, Vilnius, 2021, p. 221–222.
Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus:
- Kodėl aptariamuoju laikotarpiu didėjo miestų gyventojų skaičius?
- Kodėl britų visuomenė miestėjo sparčiausiai pasaulyje?
- Kokie svarbiausi urbanizacijos požymiai minimi šaltinyje?
- Apibūdinkite dangoraižio reikšmę aptariamojo laikotarpio visuomenei.
- Kurie šaltinyje aprašyti techniniai to meto pasiekimai naudojami ir šiais laikais?
2 ŠALTINIS
Apie pokyčius Paryžiuje XIX amžiuje
Miestas ir jo problemos atsidūrė pasikeitusio pasaulio centre: jis jau nebuvo valdžios simbolis, bet pats tapo valdžios šaltiniu, o visų svarbiausia – nepaprastu politinės valdžios įrankiu. 1789, 1794, 1799, 1830 ir 1848 metų revoliucijų likimas sprendėsi Paryžiuje. Režimams įvairiose šalyse, kurie išsilaikė po 1848 metų kovų, svarbiausia problema buvo pradėti kontroliuoti miestus. <...>
Lemiami įvykiai vyko Paryžiuje. Šis miestas tapo pavyzdžiu likusiai Europai ne tik dėl savo funkcionalaus plano, bet ir dėl įtaigaus vaizdo. <...>
(1) Viešosios ir privačios erdvės, kurios anksčiau dažnai susiliedavo, buvo griežtai atribotos viena nuo kitos. Miesto salės, namai, butai, dirbtuvės ir įstaigos buvo kiekvienas sau, paskiras, saugomas įstatymo ir papročių, jų viduje vyko kasdienis privatus gyvenimas. <...>
(2) Griežtas viešosios ir privačios erdvės atsiribojimas atskyrė naujus miesto rajonus nuo senamiesčio, iš kurio jie kilo. <...> Liūdnos baigties sulaukė tik labai seni ir svarbūs pastatai, kuriuos meno istorikai pavadino istoriniais paminklais ir stilistiniais naujų statybų modeliais ir kurie visuomenės akyse buvo tiesiog neatskiriama miesto dalis. Šie pastatai buvo „izoliuoti“ ir tapo tarsi naujojo miesto vaizdo centru, tačiau vis dėlto prarado savo išskirtinumą šioje aplinkoje, nes naujas tankesnis užstatymas atitiko jų proporcijas. Jie stovėjo kaip „paminklai“, nesusiję su miesto aplinka, kaip ir meno kūriniai muziejuje esti atskirti nuo jų pirminės paskirties.
Šitaip menas pradėjo palengva tolti nuo gyvenimo, kasdienė aplinka ėmė skursti, o grožis persikėlė į atskirą pramogų bei laisvalaikio sritį.
Pagal Leonardo Benevolo knygą „Europos miesto istorija“, Vilnius, 1998, p. 182–183, 188–189, 191, 193.
Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus:
- Kaip šaltinyje vertinamas Paryžius? Atsakymą argumentuokite šaltinio teiginiu.
- Pakomentuokite, kaip Paryžius susijęs su politine valdžia.
- Nurodykite tris požymius, dėl kurių Paryžius tapo pavyzdžiu kitiems miestams.
- Šaltinyje pateiktą Paryžiaus aprašymą palyginkite su pasirinktu XIX a. Europos miestu ir nurodykite miestų panašumus arba skirtumus.
- Pasidomėkite, kuo šaltinyje aprašyto Paryžiaus vaizdas panašus ar nepanašus į dabartinį šio Prancūzijos miesto vaizdą.
TYRINĖKITE!
Remdamiesi internetu, nurodykite, kuo Paryžius aptariamuoju laikotarpiu buvo panašus ir kuo skyrėsi nuo Londono ir Vienos.
3 ŠALTINIS
Apie kavinių populiarumą XIX amžiuje
Centrinis kavinių vaidmuo šiuolaikinėje miesto kultūroje yra giliai įsirėžęs į istoriją ir romantinį lygmenį. <...> Labiau už viską Paryžiui tapti XIX amžiaus kultūros sostine padėjo „tai, kad jis yra pokalbių ir kavinių miestas“. Nuo minėto amžiaus septintojo dešimtmečio centrinius rajonus kertančiuose bulvaruose atsivėrė aibės kavinių. Amerikiečių turistas 1869 metais apstulbęs dairėsi į visų klasių žmones, „rūkančius, geriančius, plepančius ir skaitančius laikraščius“ ant šaligatvio. „Štai kas yra tikra demokratija“, – nusprendė jis. Čia jis pamatė judrų šiuolaikinį visuomenišką miestą, kuriame atsitiktinai susitinka nepažįstamieji, kur galima sėdėti ir stebėti aplinkinius žmones bei nesibaigiantį gatvių teatrą, susilieti su kitais. XIX amžiaus devintajame dešimtmetyje Paryžiuje jau buvo 40 000 kavinių, siūlančių milžinišką pasirinkimą, kur ir su kuo bendrauti. <...> Darbininkijos posakis „kavinės draugas“ reiškė tą, su kuriuo tu reguliariai bendrauji savo kaimynystės kavinėje, tačiau niekada nesusitinki jokioje kitoje aplinkoje.
Pagal Ben Vilson knygą „Metropolis. Miesto istorija – nuo senovės iki šiandien“, Vilnius, 2021, p. 197–198.
Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus:
- Kodėl aptariamuoju laikotarpiu išpopuliarėjo kavinės?
- Raskite šaltinyje masinės kultūros požymių.
- Nurodykite apsilankymo XIX a. kavinėse privalumus.
- Pasidomėkite, kuo bendravimas XIX a. kavinėse panašus į šių dienų kavinių lankytojų bendravimą.
- Ką jums galėtų reikšti šaltinyje minimas „kavinės draugas“? Atsakymą argumentuokite.
4 ŠALTINIS
Apie romantizmą Lietuvoje
Romantizmo epocha itin svarbi lietuvių tautos istorijai: veikiama romantinių idėjų susiformavo lietuvių tautinė, kalbinė ir poetinė savimonė. XIX a. pradžioje romantizmo idėjų lopšys buvo Vilniaus universitetas, jo auklėtinių rašyta poezija buvo lenkakalbė, tačiau pamažu apie didingą Lietuvos praeitį, istoriniuose šaltiniuose aprašytus kunigaikščių žygius, taip pat iš pasakų, legendų žinomus nutikimus imta rašyti ir lietuviškai, romantinius jausmus – meilę tėvynei, jos gamtai, tėvų kalbai – stengtasi uždegti ir lietuvių širdyse. XIX a. antroje pusėje romantinių ir tautinių idėjų sklaida nelegaliai leidžiamose knygose, laikraščiuose buvo panaši į literatūrinį ir politinį sąjūdį, svarbiausias anuometės kūrybos tikslas buvo skatinti tautinį sąmoningumą ir pilietinį aktyvumą. Dėl šio sąjūdžio lietuviai tapo kultūringa tauta, o pasiekę kultūrinę autonomiją, siekė ir didesnio tikslo – politinės nepriklausomybės. Žymiausiu tautinio atgimimo laikotarpio poetu, lietuvių poetinės istorijos kūrėju tapo Jonas Mačiulis-Maironis, pradėjęs skelbtis Jono Basanavičiaus leistame laikraštyje Aušra.
Pagal Austės Nakienės straipsnį „Romantizmo motyvai partizanų ir tremtinių dainose“, Tautosakos darbai, 2021, t. 61, p. 71.
Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus:
- Kodėl XIX a. Lietuvoje ėmė plisti romantizmas?
- Nurodykite svarbiausius romantizmo požymius.
- Kodėl XIX a. pradžioje Vilniaus universiteto auklėtiniai savo kūrinius daugiausia rašė lenkų kalba?
- Kokiais būdais Lietuvoje plito romantizmo idėjos?
- Pasidomėkite, kuo šaltinyje minimi J. Mačiulis-Maironis ir J. Basanavičius nusipelnė Lietuvos kultūrai.
Sąvokos
Elitas – rinktinė visuomenės dalis, kuriuo nors atžvilgiu išsiskirianti iš kitų socialinių grupių.
Impresionizmas – XIX a. antroje pusėje Prancūzijoje gimęs meno judėjimas, kurio atstovai atsisakė laikytis akademinių pasaulio vaizdavimo tradicijų.
Mãsinė kultūrà – populiarioji kultūra, prieinama ir suprantama plačiam vartotojų ratui.
Modernizmas – XIX a. pab. – XX a. avangardistinės meno kryptys, srovės ir stiliai; būdingas dekadentiškumas, klasikinių, ypač realistinio meno, tradicijų neigimas, unikalumo, kai kada ekstravagantiškumo siekimas, sąlygiškumas, komplikuotumas; naujoviškos, neįprastos meninės priemonės.
Natūralizmas – literatūros, teatro ir dailės kryptis, siekianti fotografinio tikrovės kopijavimo.
Realizmas – meno ir literatūros kryptis – nepagražintas, realistiškas temos vaizdavimas. Siauresne prasme – XIX a. vidurio Europos meno ir literatūros sąjūdis, reakcija į romantizmui ir klasicizmui būdingą idealizmą, polinkis vietoj įprastų akademinių (pavyzdžiui, mitologijos, istorijos ir didingų peizažų) temų rinktis kasdienio gyvenimo ir atidžiai stebimos socialinės aplinkos temas.
Romantizmas – literatūros, muzikos ir vaizduojamųjų menų stilius, pabrėžiantis individualaus menininko vaizduotę, jausmus ir kūrybiškumą.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"