Kaip suprasti?
Jau minėjome, kad mitiniuose pasakojimuose siekiama išsiaiškinti pasaulio sandarą, gamtos reiškinių kilmę ir dėsnius.
Viena iš grėsmingų galingos gamtos jėgų, su kuria susidurdavo žmonės, yra vėjas. Tad natūralu, kad tiek senovės graikai, tiek lietuviai siekė suvokti, ką gali vėjas ir kaip su juo susidūręs turi elgtis žmogus. Vėjas gali ne tik plukdyti burinius laivus, bet ir juos skandinti – tai ypač aktualu prie jūros gyvenančioms tautoms. Jis gali pernešti žmones iš vienos vietos į kitą ar tiesiog nupūsti, sugriauti, užpustyti namus, bet gali ir atnešti ilgai lauktą lietų. Kaip elgtis, kad ši gamtos jėga nesukeltų grėsmės, o priešingai – padėtų? Kaip bebūtų, vėjas atneša permainų.
Eolo maišas
(ištrauka)
Jau esate skaitę ir kalbėję apie didvyrį, Itakės karalių, dešimt metų iš mūšio namo keliavusį Odisėją, kuris apgavo kiklopą Polifemą pasivadinęs Nieku, išdūrė jam akį, o ištrūkęs iš jo olos atskleidė savo vardą.
Pateikiamoje ištraukoje Odisėjas pasakoja apie vieną iš savo ilgos kelionės namo nuotykių. Skaitydami atkreipkite dėmesį į tai, kaip vėjų karalius Eolas padėjo Odisėjui.
1
– Paskui, – tęsė Odisėjas toliau, – mes atkakom prie vienos salos, kuri priklausė Eolui, Hipoto sūnui, geram dievų draugui. Ta sala plūduriavo vandeny, apjuosta vario siena, pastatyta ant lygaus akmens.
2
Eolas turėjo savo rūmuose šešis sūnus, tiek pat dukterų ir kasdien su jais ir žmona iškilmingai pokyliaudavo. Ištisą mėnesį maloniai vaišino mus tas gerasis karalius po savo stogu, labai uoliai kamantinėdamas apie Troją, graikų žygius ir grįžimą namo. Aš viską jam išpasakojau ir galiausiai paprašiau, kad padėtų mums pasiekti namus. Jis labai mielai sutiko ir atsisveikindamas padovanojo labai išpampusį maišą, pasiūtą iš devynerių metų jaučio odos. Tame maiše buvo užrišti visi vėjai, kokie tik yra, nes Eolas tėvo Dzeuso buvo paskirtas vėjų valdovu ir galėjo jiems įsakinėti. Blizgančia virve, suvyta iš sidabro gijų, pats Eolas pririšo tą dovaną prie mano laivo ir taip stipriai ja užveržė, kad negalėtų išeiti nė mažiausias oro burbuliukas. Žinoma, visokių vėjų jis ir namie dar kiek reikiant pasiliko. Tatai mums paaiškėjo, kai jis paliepė labai švelniam vakariui išpūsti mūsų bures ir greitai, lengvai parnešti mus į tėviškės žemę.
3
Tačiau mūsų pačių paikumas įstūmė mus į didžiausią nelaimę. Buriavom jau devintą dieną vis į priekį, o dešimtąją naktį atsidūrėm taip arti mano tėvynės Itakės, kad jau galėjom įžiūrėti kranto sargybos žiburius. Bet lyg tyčia mane nuvargusį apėmė snaudulys. O aš visą laiką be paliovos savo laivo bures laikiau pakreiptas taip, kad kuo greičiau priplauktume tėviškę, ir nenorėjau to darbo patikėti niekam kitam. O kai užmigau, laivo žmonės pradėjo sukti galvą, kas galėtų būti tame didžiuliame maiše, kurį man padovanojo karalius Eolas. Ir paaiškėjo, kad visus juos buvo apsėdusi klaidinga mintis, jog aš vežuosi tame maiše galybę sidabro ir aukso.
„Visur tą Odisėją gerbia, – pagaliau neištvėrė vienas. – Kiek visokio grobio jau vien iš Trojos jis vežasi! O mes, iškentėję tokius pat pavojus ir tiek pat privargę, grįžtam į tėvynę tuščiom rankom. Dabar štai Eolas jam vėl įdavė maišą, pilną sidabro ir aukso. Kaži, kad taip ėmus ir pasižiūrėjus tų brangenybių?“
4
Šios nelemtos minties mano pagalbininkai tuoj ir nusitvėrė. Jie atrišo maišą, ir, vos tik spėjo virvę atleisti, visi vėjai vienas per kitą iššvilpė lauk. Kilo pašėlus audra, kuri nubloškė mūsų laivus į atvirą jūrą.
5
Aš pats, prižadintas vėjų šniokštimo, pašokau iš miego ir, kai pamačiau, kokią nelaimę jie užtraukė, iš pradžių akimirką galvojau, ar ne geriau bus šokti per bortą ir nugarmėti bedugnėn. Bet greitai susitvardžiau ir nutariau likti ant denio ir iškęsti viską, kas benutiktų. Įsidūkęs uraganas nuginė mus atgal iki pat Eolo salos. Palikęs visus kitus laive, su vienui vienu draugu ir vienu šaukliu tuoj nuskubėjau kunigaikščio pilin ir užtikau jį su žmona ir vaikais bepietaujantį. Visi gerokai nustebo, pamatę mus sugrįžusius. Bet išgirdęs, kodėl taip atsitiko, vėjų valdovas atsistojo rūstus nuo sosto ir sušuko:
„Prakeiktasis žmogau, tikriausiai pyksta dievai ant tavęs, ne kitaip! Tokio aš negaliu nei pas save priglausti, nei palydėti! Lauk iš mano namų, nenaudėli!“
Nusiminę išplaukėm toliau.
Vertė Adelė Laigonaitė, Antanas ŽukasAptariame tekstą
- Į kam priklausančią ir kaip apibūdinamą salą atkeliavo Odisėjas? [1]
- Kaip apibūdinamas Eolas ir jo šeima? [1, 2]
- Kiek laiko pas Eolą viešėjo Odisėjas? Kaip jis leido laiką? [2]
- Ko iš Eolo prašė Odisėjas ir kaip į tai reagavo Eolas? [2]
- Ką Eolas padovanojo Odisėjui? Detaliai apibūdinkite dovaną ir papasakokite, kaip Eolas ją įteikė. [2]
- Iš ko paaiškėja, kad Eolas Odisėjui atidavė ne visus vėjus? [2]
- Kaip ir kas plukdė Odisėjo laivą namų link? [2]
- Kas ir kodėl nutiko Odisėjui dešimtą buriavimo dieną? [3]
- Kokia mintis nedavė ramybės Odisėjo bendražygiams? [3]
- Kaip pasielgė Odisėjo bendražygiai ir kas tuomet nutiko? [4]
- Kas prižadino Odisėją? Kaip jis norėjo pasielgti ir kaip galiausiai pasielgė? [5]
- Kaip apibūdinamas uraganas? Pacituokite. [5]
- Kur atsidūrė Odisėjo laivas? [5]
- Kur nuskubėjo Odisėjas ir kaip jį sutiko šeimininkai? [5]
- Pacituokite, ką, išgirdęs Odisėjo pasakojimą, sušuko Eolas. Kaip jis pavadino Odisėją? [5]
- Kaip dėl to pasijuto ir kaip pasielgė keliautojai? [5]
Tyrimas
Su istorijos ir geografijos mokytojais patyrinėkite žemėlapį ir išsiaiškinkite:
- kur yra Troja, iš kurios namo keliavo Odisėjas;
- kurioje jūroje yra Eolijos, arba Lipario, salos;
- kurioje jūroje yra Itakės sala.
Grafiškai pavaizduokite Odisėjo kelionę iš Eolijos į Itakę ir nurodykite, kuria kryptimi – pietų, šiaurės, vakarų, rytų – jis plaukė su savo bendražygiais.
Apibendriname
- Apibūdinkite Eolą, jo gyvenamąją vietą ir gyvenimo būdą.
- Kaip Eolas siekia padėti Odisėjui grįžti namo?
- Kodėl Eolas savo dovaną slepia tokiame maiše, jį taip stipriai užriša ir pats pririša prie Odisėjo laivo? Kas padeda laivą plukdyti reikiama kryptimi?
- Po kiek laiko Odisėjas pamatė savo tėvynės Itakės krantus? Kodėl jis užsnūdo?
- Kodėl Odisėjo bendražygiai atrišo maišą? Kokį požiūrį į Odisėją ir Eolą atskleidžia šis jų veiksmas?
- Pradėdamas pasakojimą apie laivą ištikusią nesėkmę Odisėjas sako: „Tačiau mūsų pačių paikumas įstūmė mus į didžiausią nelaimę.“ Kaip manote, kodėl jis vartoja įvardį „mus“. Kodėl ne tik bendražygius, bet ir save laiko paiku?
- Kaip manote, kodėl „pašokęs iš miego“ Odisėjas akimirką pagalvojo, „ar ne geriau bus šokti per bortą ir nugarmėti bedugnėn“?
- Kokias Odisėjo savybes atskleidžia jo susitvardymas?
- Kodėl Eolas ir jo šeima nustebo išvydę sugrįžusį Odisėją?
- Kodėl Eolas išvijo Odisėją iš savo namų? Atsakymą susiekite su anksčiau skaitytu pasakojimu apie Odisėją ir Polifemą.
- Įrodykite arba paneikite teiginį, kad Odisėjui ir jo bendražygiams nepavyko grįžti namo todėl, kad jie pažeidė Eolo draudimą.
- Kokį gamtos reiškinį šiuo pasakojimu aiškinosi senovės graikai? Kaip jie šį reiškinį vertino, įsivaizdavo? Kokie jausmai – baimė, pagarba, panieka, o gal smalsumas – geriausiai atskleidė jų santykį su šiuo gamtos reiškiniu?
Tyrimas
Raskite informacinį tekstą apie audras, viesulus ar uraganus ir išsiaiškinkite:
- kaip susidaro viesulas, o kaip – uraganas;
- kur ir kaip kyla viesulai ir uraganai.
Pasvarstykite, kodėl senovės graikams buvo svarbus, įdomus būtent uraganas. Surinktą informaciją trumpai pristatykite bendraklasiams.
Tyrimas
Vėliau jūrininkai savo kelionėms palengvinti naudojo vėjų rožę. Raskite daugiau informacijos apie ją:
- kada sukurtas šis vaizdinys?
- kaip ir kodėl jis keitėsi?
- kuo jis naudingas jūreiviams?
- kuriose gyvenimo srityse dar naudojama vėjų rožė?
Surinktą informaciją trumpai pristatykite bendraklasiams.
Laimanas Frankas Baumas
Laimanas Frankas Baumas (Lyman Frank Baum, 1856–1919) – amerikiečių rašytojas, dirbęs žurnalistu Pietų Dakotoje, Niujorke studijavęs aktorystę, režisavęs spektaklius ir juose vaidinęs.
Rašytojas žinomas kaip fantastinių kūrinių serijos apie stebuklingą Ozo šalį kūrėjas. Labiausiai jį išgarsino 1900 m. išleista pasaka „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“ apie mergaitę Dorotę ir tris jos draugus – Kaliausę, Geležinį Medkirtį ir Bailųjį Liūtą, keliavusius į Smaragdo miestą. Ši pasaka susilaukė daugybės kino ir televizijos ekranizacijų, pagal ją statomi spektakliai.
Nuostabusis Ozo šalies burtininkas
(ištrauka)
Perskaitykite dar vieną tekstą, susijusį su vėju, – pačią pasakos pradžią. Vėliau Dorotė su draugais patiria daugybę nuotykių: susiduria su raganų burtais, sutinka kalbančių žvėrių ir kt.
Skaitydami pasakos ištrauką, atkreipkite dėmesį į tai, kas būdinga joje siaučiančiam viesului, kokį vaidmenį jis atlieka.
1 skyrius
Viesulas
1
Dorotė gyveno pačiame didžiųjų Kanzaso prerijų viduryje kartu su dėdule Henriu, ūkininku, ir tetule Ema, ūkininko žmona. Jų namelis buvo visai mažučiukas, nes rąstų jo statybai reikėjo gabentis vežėčiomis daugybę mylių. Jo grindys, stogas bei keturios sienos sudarė tik vieną vienintelį kambarį. O tame kambaryje stovėjo senoviška viryklė, indauja lėkštėms susidėti, stalas, trys ar keturios kėdės ir dvi lovos.
Viename kambario kampe, didelėje lovoje, miegojo dėdulė Henris ir tetulė Ema, kitame, visai mažytėje lovelėje, – Dorotė. Tasai namelis buvo netgi be palėpės ir be rūsio, tik žemėje buvo iškasta nedidelė duobė, vadinama audrorūsiu, kad šeima turėtų kur pasislėpti nuo šiame krašte dažnai siaučiančių baisių viesulų, valiojančių ligi pamatų išgriauti bet kurį namą. Kambario vidury atkėlęs grindyse išpjautą dangtį, galėjai kopėčiomis nulipti į tą nedidukę, tamsią slėptuvę.
2
Stovint tarpdury Dorotei kiekvienąsyk atsiverdavo ta pati pilka, didžiulė ir visomis kryptimis lygut lygutėlė plynė be jokio namo ar medelio ligi pat tolimiausių tolių, kur ji pagaliau susiliedavo su dangumi. Suarta dirva nuo saulės kaitros buvo sukepusi į storą pilką plutą, skersai išilgai sueižėjusią smulkučiais grioveliais. Žolė, ir ta čionai nebuvo žalia – ilgi jos stiebai stirksojo pilki, išdeginti saulės. Kadaise namas buvo nudažytas, tačiau nuo baisios šutros dažai nuėjo pūslėmis, ir lietūs ilgainiui juos nuplovė, tad namelis kiūtojo toje plynumoje toks pat bespalvis ir dulsvas, kaip ir visa kita aplinkui.
3
Kai čionai atsikėlė, tetulė Ema buvo jauna ir graži moteris, bet saulė ir vėjas ją taip pat pakeitė: išblukino akių spindesį – jos liko šaltos ir pilkos, nugairino skaistų lūpų bei skruostų raudonį – jie irgi tapo pilki. Tetulė sulyso, paniuro ir visai nustojo šypsotis. Kai Dorotė, kuri šiaip jau buvo našlaitė, atvyko į tetulės Emos namus, toji stačiai apstulbo išgirdusi mergaitę juokiantis ir nuo tada kiekvienąsyk, išgirdusi džiugų jos balselį, šūktelėdavo iš nuostabos ir spausdavo ranką prie širdies, niekaip nesuprasdama, ko ta mergaitė šitaip kvatojasi?
Dėdulė Henris irgi niekad nesijuokdavo, nes sunkiai plūkėsi nuo ryto ligi pat nakties ir nežinojo, kas yra džiaugsmas. Jis irgi buvo pilkutėlis – nuo ilgos barzdos ligi pat prastų darbinių batų, atrodė rūstus, vienišas ir mažakalbis.
Daugiausia Dorotę juokindavo Toto. Tai jis neleido Dorotei supilkėti, beje, ir pats jis nebuvo pilkas. Jis buvo juodas. Juodut juodutėlis šuniukas ilgais švelniais gaurais ir mažutėmis lyg angliukai akelėmis, valiūkiškai žibančiomis abipus juokingai pūpsančios nosytės. Toto šėldavo visą dieną, o sykiu su juo – ir Dorotė, kuri labai jį mylėjo.
4
Bet šiandien juodu nežaidė. Dėdulė Henris sėdėjo ant slenksčio ir susirūpinęs žvalgėsi į dangų, dar pilkesnį negu paprastai. Dorotė stovėjo tarpdury, laikydama Toto ant rankų, taip pat įsmeigusi akis aukštybėsna. Tetulė Ema mazgojo indus.
Toli šiaurėje pasigirdo tylus vėjo kaukimas, ir dėdulė Henris su Dorote išvydo, kaip nuo artėjančios audros gūsių subangavo aukšta žolė. Paskui kažin kas šaižiai sušvilpė pietuose. Pažvelgę tenai, jiedu pamatė ir iš tos pusės žole atvilnijančius šuorus…
Staiga dėdulė Henris pašoko ant kojų.
– Artinas viesulas, Ema, – šūktelėjo jis žmonai, – einu sužiūrėti gyvulių. – Ir tekinas nuskubėjo prie stoginių, kuriose buvo laikomos karvės ir arkliai.
Tetulė Ema, pagaliau metusi savo darbus, žengė prie durų. Ji iš pirmo žvilgsnio suprato, kad pavojus jau čia pat.
– Dorote, greičiau! – sukliko jinai. – Bėk prie slėptuvės!
Sulig tais žodžiais Toto stryktelėjo Dorotei iš rankų ir palindo po lova. Mergaitė leidosi jam įkandin. Tuo tarpu tetulė Ema, vejama neapsakomo siaubo, atvožė slėptuvės dangtį ir kopėčiomis nusikepurnėjo gilyn į mažą tamsią ertmę. Dorotė, pagaliau nutvėrusi Toto, puolė iš paskos, tačiau jai dar tebesant vidury kambario, vėjas taip klaikiai sustūgo, o namelis taip pašėlusiai ėmė drebėti, kad praradusi pusiausvyrą Dorotė klestelėjo ant grindų.
5
Paskui nutiko keistas dalykas.
Kambarys porą trejetą kartų apsisuko vietoje ir ėmė lėtai kilti. Dorotė pasijuto, lyg skristų…
Šiaurės ir pietų vėjai susitiko kaip tik ten, kur stovėjo namelis, tad jis atsidūrė pačiame viesulo vidury. Tenai oras paprastai būna visiškai ramus, bet didžiulė abiejų vėtrų jėga, spausdama namelį iš visų pusių, kėlė jį vis aukštyn ir aukštyn, kol tasai pasiekė pačią sūkurio viršūnę ir ten pasiliko, nešamas tolyn mylių mylias lengvai lyg plunksnelė.
6
Stojo neperregima tamsa, ir aplink šiurpiai kaukė vėjas, tačiau Dorotei visai patiko šitaip keliauti. Po kelių smagių suktukų namelis smarkiai pasviro, ir Dorotė pasijuto švelniai sūpuojama – tarsi kūdikis lopšyje.
Toto ši kelionė, priešingai, buvo labai nemaloni. Garsiai skalydamas jis blaškėsi po kambarį, nors Dorotė kuo ramiausiai sėdėjo ant grindų, laukdama, kas gi čia bus toliau.
Sykį Toto prišoko per daug arti atdaros angos į slėptuvę ir nejučia įsmuko tenai. Išsyk Dorotė pamanė daugiau jau niekad nebepamatysianti mažojo savo šunelio, bet netrukus išvydo šiapus grindų kyšančias jo auseles – smarkus oro spaudimas neleido jam nukristi žemėn. Prišliaužusi artyn Dorotė stvėrė Toto už ausies ir vėl įtraukė vidun. Paskui rūpestingai užvožė slėptuvės dangtį, kad tokių nelaimių daugiau neįvyktų.
7
Slinko valandos, ir Dorotė pamažu visai nustojo baimintis – nebent tik kad buvo nesmagu vienai. Be to, vėjas staugė taip garsiai, jog ji manė tuojau visai apkursianti. Tiesa, iš pradžių mergaitė šiek tiek krimtosi nuo minties, kad ištikš į šipulius, kai namelis nukris žemėn, bet kol kas nieko baisaus nesidarė, tad ji nusiramino ir nutarė ramiai palaukti, ką jai atneš ateitis. Siūbuojančiomis grindimis ji nurėpliojo prie savo lovytės ir atsigulė. Šalia jos įsitaisė ir Toto.
Netrukus, nepaisant nei pašėlusio vėjo kaukimo, nei smarkaus namelio sūpavimo, jos akys savaime užsimerkė ir ji kietai užmigo.
Vertė Liuda PetkevičiūtėAptariame tekstą
- Su kuo ir kur gyveno Dorotė? [1]
- Kaip atrodė jų namas, kokios jo dalys minimos tekste? [1]
- Kam buvo skirtas audrorūsys? Apibūdinkite, kur jis buvo, kaip atrodė, kaip į jį patenkama. [1]
- Raiškiai perskaitykite vietos, kur stovi Dorotės šeimos namai, aprašymą. Aptarkite, kuo ypatinga tokia aplinka. [2]
- Apibūdinkite Dorotės tetulę Emą ir dėdulę Henrį. Kuo jie panašūs? [3]
- Su kuo Dorotė mieliausiai leisdavo laiką? [3]
- Kaip jautėsi, ką veikė visi šeimos nariai tą dieną? [4]
- Ką išgirdo ir išvydo dėdulė Henris su Dorote? [4]
- Kaip sureagavo dėdulė Henris? Aptarkite jo ir tetulės Emos veiksmus. [4]
- Kur nubėgo šunelis Toto ir kokių veiksmų ėmėsi Dorotė? [4]
- Kur, tetulei pasislėpus rūsyje, liko Dorotė? Pacituokite visą sakinį. [4]
- Koks keistas dalykas tuomet nutiko? [5]
- Kaip paaiškinamas viesulo susidarymas? [5]
- Kur susidarius sūkuriui atsidūrė namelis ir kas su juo nutiko? [5]
- Kaip viesulo nešamame namelyje jautėsi Dorotė ir kaip Toto? [6]
- Ko išsigando Dorotė? Ar jos baimė buvo pagrįsta? [6]
- Kokios detalės nusako vėjo galią, stiprumą? [7]
- Kaip slenkant valandoms nutaria elgtis Dorotė vėjo nešamame namelyje? [7]
Apibendriname
- Raskite pasaulio žemėlapyje Kanzasą. Kokios gamtos sąlygos šioje žemės vietoje?
- Kaip tekste apibūdinamas kraštovaizdis? Kokios detalės, jūsų manymu, geriausiai atskleidžia šios Amerikos vietovės gamtos ypatumus?
- Kaip Dorotės šeimos namelis pritaikytas gyventi Kanzase?
- Kas leidžia teigti, kad Dorotės šeima ne pirmą kartą patiria viesulo galią?
- Kaip kylant vėjui elgiasi dėdulė Henris, tetulė Ema, Dorotė ir šunelis Toto? Remdamiesi schema, pakomentuokite, kaip kiekvieno elgesį lemia susidūrimas su gamtos stichija, kas išduoda jų jausmus.
- Išrinkite citatas, atskleidžiančias, kaip kyla vėjas ir kaip vėliau aprašoma jo galia.
- Kodėl ir kaip susidaro vėjo sūkurys? Ar ištraukoje pateiktas jo aprašymas atitinka informaciją, kurią suradote nagrinėdami informacinį tekstą apie uraganą ir viesulą?
- Kaip manote, kodėl viesulo nešamame namelyje Dorotė ir Toto elgiasi taip skirtingai? Kodėl ir kaip Dorotei pavyko išgelbėti Toto?
- Istorijos apie vėjo galią Odisėjo pasakojime ir pasakoje apie Dorotę yra labiau panašios ar skirtingos? Nuomonę pagrįskite.
Diskusija
Kylant vėjui dėdulė Henris pirmiausia skuba pasirūpinti gyvuliais, Dorotė rūpinasi Toto. Kaip jūs elgtumėtės tokioje situacijoje? Kodėl?
Sužeistas vėjas
Perskaitykite lietuvių sakmę apie vėją. Skaitydami atkreipkite dėmesį, kaip joje vaizduojamas vėjas, kokios savybės jam suteikiamos.
Vienas žmogus vėtė rugius kluone. Kai tik mes su šiūpele – vis pavėjui. Užeina už durų – pro duris vėjas pučia ir pelus ant rugių neša; užeis nuo peludės – iš už peludės vėjas pučia. Vėtė vėtė dar valandėlę, bet taip jau ant vėjo įniršo, jog, išsiėmęs lenktinį peilį, kaip paleis pro duris! Vėją tarytum kas ranka atėmė! Gražiai dabar sau rugius išsivėtęs, išeina žmogus už kluono peilio ieškoti. Peilio nėra, tik aplašinta krauju žemė. Jis dar toliau sekęs pagal kraujo lašus ir atėjęs į girią. Stovi čia dailus butelis. Įeinąs į vidų, žiūrįs – senas senis guli, serga.
– Ar neradai tu mano peilio? – paklausė žmogus.
Su šiais žodžiais senis parodęs savo veidą, didžiai peiliu pervertą.
– Aš tą peilį atiduosiu, tik tu pūstelėk sykį į šitą dūdelę, – ir padavęs žmogui į rankas dūdutę.
Šis pūstelėjęs sykį, atsiėmęs savo peilį ir namo išdrožęs.
Pareinąs namo – o čia nė vienos trobos, tik akmenys iš pamatų likę ant vietos. Taip pats nupūtė savo namus.
Aptariame tekstą
- Ką žmogus dirbo kluone? Kaip jam sekėsi?
Tyrimas
Išsiaiškinkite, kas yra pelai. Ką reiškia vėtyti grūdus? Kodėl grūdai metami prieš vėją?
- Kodėl ir ant ko žmogus supyko? Kokiu veiksmažodžiu nusakoma žmogaus emocija?
- Kodėl žmogus peilį metė pro duris?
- Ką pamato žmogus, baigęs darbą ir išėjęs iš kluono?
- Kur nuėjo žmogus, sekdamas kraujo pėdsakais?
- Apie ką kalbėjosi žmogus ir sužeistas senis?
- Ko paprašė senis mainais už peilį?
- Ką žmogus rado, grįžęs į namus?
- Ką turėjo suprasti žmogus?
Apibendriname
- Už ką yra baudžiamas žmogus?
- Ar galima sakyti, kad žmogus susidūrė su dieviškų galių turinčia būtybe? Paaiškinkite, kodėl taip manote.
- Kaip vėjas elgėsi su žmogumi?
- Kaip manote, kodėl senis pats nenugriovė žmogaus namų, bet laukė, kol tas papūs dūdelę?
- Kaip žmogus elgiasi su aukštesnėmis gamtos galiomis?
- Prisiminkite, kuris antikinis herojus grasino ginklu dievybei.
- Kokia šio pasakojimo tema?
- Ko moko šis pasakojimas? Kokia pagrindinė jo mintis?
- Ar šiais laikais žmonės susiduria su gamtos jėgomis? Kaip jas panaudoja savo reikmėms? Kaip joms priešinasi? Ar būna už tai baudžiami?
Rimvydas Stankevičius
Lietuvių poetas Rimvydas Stankevičius gimė 1973 m., Vilniaus universitete studijavo lituanistiką. Daugiausia kuria poeziją, yra parašęs esė knygų, dainų tekstų. 2016 m. poetas apdovanotas Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2022 m. – Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
R. Stankevičius savo kūryboje remiasi lietuvių liaudies mitologija, jos siužetus retsykiais perkurdamas ar pratęsdamas. Vienas tokių kūrinių – eiliuota pasaka „Pūgos durys“, parašyta sujungiant kelias lietuvių mitologines sakmes. Čia pakeleiviai, pūgos nublokšti į paslaptingą malūną, pasakoja, kas jiems nutikę.
Pūgos durys
(ištrauka)
Vienas iš šio kūrinio pasakojimų pagrįstas jūsų ką tik skaityta sakme apie sužeistą vėją. Skaitydami jį stebėkite, kas tekste atpažįstama iš sakmės, o ką naujo sugalvojo autorius.
Sužeistas vėjas
(Žemdirbio pasakojimas)
1
Tasai, kur baimę tramdė – neištvėrė
Ir nuo kėdės pašoko siautulingai.
Turbūt lange išvydo baisų žvėrį,
Kad taip ūmai išblyško ir sustingo?..
2
Susverdėjęs nurijo gurkšnį godžiai,
Ant stalo negrabiai pastatė taurę –
Ir tartum kruopos iš maišiuko kiauro
Iš jo burnos byrėti ėmė žodžiai:
3
„Jei reik kaltų – tai aš dėl visko kaltas,
Nes dėl manęs išties taip siunta vėjas.
Teisinga būtų man pusny sušalti,
Juk ir esu pūgos šios sukėlėjas.
4
Rugius dar vakar savo kluone vėčiau,
O mano darbas nė iš vietos nėjo.
Įgudęs aš – žinau, kaip mest prieš vėją,
Bet nuolat tarsi pavėjui stovėčiau –
5
Į grūdus vėl pelų sukrito luobas,
Sugrįžo iš paskos lyg nenukultas,
Ar žerk į viršų, ar kratyk į duobę –
Vienodas galas. Nors tu kryžium gulkis.
6
Išsiėmiau tuomet lenktinį peilį
Ir švystelėjau per duris įpykęs…
Nuščiuvo vėjas, sudejavęs gailiai,
Tik peilio neradau – stačiai pranyko.
7
O šįryt pasibeldė… Įsileidau…
Ir štai trobon įžengia senis liesas –
Gili kraujuojanti žaizda ant veido…
Ir į mane peiliuką mano tiesia.
8
„Ar šitas tavo? Pasiimk, jei šitas.
Bet gal galėtum sutaisyt dūdelę?
Ji tinka viesulus ir debesis ganyti…
Bet užsikimšo – pūstelėk kartelį.“
9
Tik papūčiau – ir baisios vėtros kėlės,
Lyg skiedrą nunešė mane, trobelę…
Ir snigo, pustė, skleidės speigo gėlės…
Štai taip likau benamis ir bedalis.
10
Dabar jau suprantu – tai būta vėjo.
Pataikė mano peilis jam į veidą.
Tad nubaudė griežtai, kaip ir derėjo.
Bet vis dar dūksta, vis dar neatleido.“
Aptariame tekstą
- Aptarkite pirmuose dviejuose posmuose aprašytą žmogaus savijautą. Kaip atskleidžiama tokia jo būsena? Kas apie jo būseną kalba? [1, 2]
- Su kuo palyginamas žmogaus pasakojimas? Kodėl? [2]
- Kuriuo asmeniu imama šnekėti trečiame posme? Kuo save kaltina kalbantysis? [3]
- Kas, anot kalbančiojo, būtų teisinga? [3]
- Apie kokį vakarykštį įvykį pasakoja žmogus? Kaip kalbantysis vertina savo gebėjimą dirbti tokį žemdirbio darbą? [4]
- Kaip kalbantysis perteikia savo neviltį dėl nepavykstančio darbo? Koks posakis geriausiai išreiškia jo bejėgiškumą? [4, 5]
- Kaip pasielgia įpykęs žmogus? Kaip vėjas reaguoja į tokį žmogaus elgesį? [6]
- Po kurio laiko nuo įvykio ir kur žmogų aplanko liesasis senis? [7]
- Kaip senis atrodo? Koks jo apsilankymo tikslas? [7]
- Kas kalba aštuntame posme? Ką žmogui siūlo ir ko paprašo? [8]
- Kam skirta dūdelė, kurią senis prašo pūstelėti? [8]
- Kas įvyko, papūtus dūdelę? Kas ištiko žmogų? [9]
- Ką sakosi suprantąs žmogus? [10]
- Kaip žmogus vertina jam skirtą bausmę? [10]
Apibendriname
- Abiejuose tekstuose apie sužeistą vėją raskite pasakotojo, žemdirbio ir vėjo žodžius. Pasiskirstę vaidmenimis, raiškiai juos perskaitykite. Palyginkite šių tekstų pasakojimo vaizdingumą, veikėjų charakterius.
- Palyginkite pasakojimą apie grūdų vėtymą sakmėje ir eiliuotame pasakojime. Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi? Užpildykite lentelę.
Pasakojimas apie grūdų vėtymą | Pasakojimų panašumai | Pasakojimų skirtumai |
„Sužeistas vėjas“ | | |
„Pūgos durys“ | | |
- Kaip ir kur žmogus susitinka su seniu sakmėje ir eiliuotame pasakojime? Kuo skiriasi šie susitikimai?
- Kaip manote, kodėl eiliuotame pasakojime senis pats ieško savininko ir siūlo jam grąžinti peilį?
- Kokį nusižengimą padarė žmogus sakmėje ir eiliuotame pasakojime? Kada ir kaip jis pats tai supranta?
- Kaip žmogus vertina jam skirtą bausmę sakmėje ir kaip eiliuotame pasakojime?
- Kaip manote, ar nubaustas žmogus gali tikėtis atleidimo? Kuriame pasakojime tai aiškiau išsakoma?
- Tai dieviškojo ir žmogiškojo pasaulio susidūrimas. Koks jis žmogui? Kokias išvadas turėtų padaryti žmogus?
- Pasvarstykite, ar sutampa sakmės ir eiliuoto pasakojimo pagrindinės mintys.
- Ką bendro turi pasakojimai apie vėjus senovės graikų mite apie Odisėją ir lietuvių sakmėje bei autoriniuose kūriniuose?
- Kuris iš pasakojimų apie vėjus jums atrodo įdomiausias? Kodėl?
Tyrimas
Pasidomėkite, kaip vėjas susijęs su pūga, ir išsiaiškinkite:
- kaip kyla pūga;
- kokie būna pūgos stiprumo lygiai (pūgos intensyvumas nustatomas pagal vėjo stiprumą, matomumo nuotolį ir pūgos trukmę);
- kuo pūga pavojinga gamtai ir žmogui;
- kaip elgtis patekus į pūgą;
- ar dažnos pūgos Lietuvoje;
- kur pasaulyje siautėja didžiausios pūgos;
- kokie užfiksuoti pūgų rekordai.
Surinktą informaciją trumpai pristatykite bendraklasiams.
Kuriame tekstą
Sukurkite į sakmę panašų pasakojimą apie žmogaus susidūrimą su kuria nors iš gamtos stichijų. Kurdami apgalvokite:
- su kuria stichija susiduria pagrindinis veikėjas;
- kas ir koks yra pagrindinis veikėjas;
- kur ir kokiomis aplinkybėmis susiduriama su gamtos stichija;
- kaip atrodo stichija – ar ji įgavusi žmogaus pavidalą, ar ne;
- kokį draudimą pažeidžia pagrindinis veikėjas, kaip elgiasi;
- kas pasikeičia nepaisant draudimo;
- kokia pasakojimo pagrindinė mintis.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"