Kaip mums sekasi rašyti?

Kęstutis Kasparavičius

PARKERIS

Mano parkeris labai anksti išmoko rašyti. Daug anksčiau negu skaityti ir kalbėti. Jis visas buvo juodas, su žalio marmuro spalvos dangteliu ir ypač didžiavosi savo blizgančia auksine plunksna. Rašė jis išties puikiai, be to, jo rašysena laikui bėgant vis gražėjo. Netrukus parkeriui nusibodo rašyti paprastas raides. Raštas darėsi vis įmantresnis, su pagražinimais ir įspūdingais užraitymais. Parkeriui ėmė atrodyti, kad popieriaus lapas – tai ledo aikštelė, o jis pats – nuostabus čiuožėjas. Mintyse jis jau girdėjo sužavėtų žiūrovų džiūgavimą, audringus plojimus ir šūksnius „bravo“.

Kai kartą aš norėjau parašyti laišką, parkeris tiek įsismagino, tiek priraitė, kad pasidarė neįmanoma perskaityti. Tada aš užsukau žaliąjį parkerio dangtelį, įdėjau į dailų odinį futliarą ir paslėpiau kuo giliau į rašomojo stalo stalčių.

– Geriau jau rašysiu laišką paprasta rašomąja mašinėle, – nusprendžiau aš.