Religijos ir meno pradžia

Mums, XXI a. žmonėms, apsuptiems įvairių technikos naujovių, nelengva įsivaizduoti, kad tuos kelis milijonus metų nuo savo pradžios žmogus buvo tik dalelė gamtos. Ir labai nuo jos priklausė. Visa, kas supo, jam buvo didžiulė paslaptis – ir dangaus kūnų judėjimas, ir metų laikų kaita, ir gyvūnai ar jų elgesys, ir augalai ar jų gyvenimo ciklas. Žmonės taip pat galvojo apie gyvenimo pradžią ir mirtį ir kas po jos laukia. Tai liudija atsiradęs paprotys rūpestingai laidoti mirusiuosius (29 pav.). Tuometiniai žmonės, nors ir stengėsi, daug šio pasaulio paslapčių negalėjo paaiškinti taip, kaip mes šiandien galime.

Mokslininkai negali tiksliai pasakyti, kaip pirmykštis žmogus suvokė visus šiuos pasaulio slėpinius. Juk jis dar nemokėjo rašyti ir nepaliko mums jokių paaiškinimų! Vis dėlto galime įsivaizduoti, kad imta kurti istorijas, kuriose gamta ir jos reiškiniai buvo suasmeninami ir įkvepiami gyvybės – taip atsirado pasakojimų apie nematomas dvasias ir jų veikimą. Prie laužo pasakojamos istorijos pamažu virs mitais – istorijomis apie dievus ir jų gyvenimą, pasaulio ir žmonių sukūrimą. Jais bus bandoma paaiškinti įvairias pasaulio paslaptis. O kai matomiems ar nematomiems objektams suteikiama antgamtinių savybių bei ypatingų galių ir tikimasi jų pagalbos, gimsta religija. Svarbūs buvo mirusieji. Žmonės tikriausiai tikėjo, kad jų protėviai tam tikru būdu tebegyvena ir gali ne tik pasyviai stebėti, bet ir daryti gyviesiems įtaką, jiems padėti ir globoti jų bendruomenę.

Su šiomis dieviškomis būtybėmis norėta bendrauti, suprasti jų siunčiamus ženklus ir, visų pirma, gyventi santarvėje. Joms norėta atsidėkoti už sėkmingą medžioklę, kelionę ar vaiko gimimą ar paprašyti pagalbos susirgus. Tad imta atnašauti aukas. Su aukomis susiję įvairūs ritualai – pagal tam tikrą tvarką ir taisykles atliekami veiksmai. Jie suteikė bendruomenei ir žmonėms ramybę ir aiškumą, kaip reikia elgtis. Panašiai kaip mums mūsų paprasti kasdieniai ritualai! Įvairios ypatingos gamtos vietos – uolos, medžiai, išskirtiniai akmenys ar šaltiniai – buvo laikomos galimomis dieviškų būtybių buveinėmis. Vėlyvajame akmens amžiuje žmonės taps sėslesni, savo dievams ims kurti garbinimo vietas ir statyti namus – pirmąsias šventyklas (30 pav.).

Būtent religija vėlyvajame akmens amžiuje paskatino statyti megalitus – ypatingus milžiniškus statinius iš didelių akmenų. Tokių pastatų esama įvairiose vakarų Europos vietose. Ne taip lengva atsakyti į klausimą, kaip tie milžiniški akmenys buvo gabenami. Taip pat mokslininkams nėra visiškai aiški ir šių pastatų paskirtis. Vis dėlto tokie milžiniški pastatai kurti ne žmonėms gyventi. Jie ne rūmai, bet visų pirma vietos, skirtos dievams ar protėviams garbinti. Tokiems statiniams pastatyti reikėjo ypač daug laiko ir jėgų, bet ko tik nepadarysi dėl dievų ar sudievintų protėvių! Kai kurie iš šių statinių, kaip antai garsusis Stonhendžas Anglijoje (31 pav.), buvo skirti ir astronominiams stebėjimams, kurie tikriausiai buvo svarbi religinių apeigų dalis. Sekant dangaus kūnų judėjimą ir metų laikų kaitą radosi kalendorių. Religinės šventės stiprino bendruomenės ryšius, lygiai kaip ir dabar.

Beje, spėjama, kad su ankstyvaisiais dailės kūriniais pasirodė ir pirmieji muzikos instrumentai, kaip antai paprastos fleitos iš vamzdinių kaulų (32 pav.). Taigi, tapyba, skulptūra ir muzika gimė maždaug tuo pačiu metu ir buvo tarpusavyje susijusios. Galbūt tai liudija apie dievybių garbinimą ir religines šventes, kuriose skambėjo muzika ir, tikriausiai, dainos! Juk religinėse apeigose paprastai gausu žodžių ir pasakojimų. Kai kuriuos žmones, kurie buvo išmintingi ir žinojo daug pasakojimų apie dievus, imta ypač gerbti. Jie įgavo daugiau svarbos, nes geriau suprato dievų ženklus ir mokėjo juos paaiškinti. Tikėta, kad šie žmonės galėjo numatyti ateitį ar pagydyti. Juk ligos nebuvo suprantamos tik kaip kūno negalia. Jas galėjo sukelti blogos dvasios, todėl visų pirma buvo gydoma magiškais užkalbėjimais. Šie išmintingi ir daug žinantys žmonės tapo žmonių ir dievų tarpininkais, religinių švenčių ir aukojimų vadovais bei vykdytojais. Mokslininkai vadina juos šamanais, vėliau jie taps žyniais, prižiūrinčiais šventyklas ir besirūpinančiais dievų garbinimu.