Gyvenimas Romoje (6.5 tema)

Mokslininkai mano, kad imperijos laikotarpiu Romos gyventojų skaičius pasiekė milijoną ir kad laikui bėgant ji tapo didžiausiu miestu ne tik Viduržemio jūros regione, bet ir visame pasaulyje (51 pav.). Tik Aleksandrija iš pradžių galėjo jai kiek prilygti, bet geriausios jos šlovės dienos buvo jau praeityje. Roma, priešingai, toliau augo ir gražėjo. Imperatoriai norėjo save įamžinti vis įspūdingesniais statiniais. Romėnai savo sostinę vadino tiesiog Miestu, nes laikė ją svarbiausia ir pavyzdžiu kitiems miestams. Roma visus traukė, į ją iš visos imperijos kėlėsi žmonės. Miestas, panašiai kaip anksčiau Babilonas ar Aleksandrija, tapo įvairiausių kalbų ir kultūrų katilu. Manoma, kad svetimšalių jame gyveno daugiau nei romėnų. Be lotynų ir graikų, buvo galima girdėti įvairiausių kitų kalbų.

Be to, apie trečdalį Romos gyventojų sudarė vergai. Jų miesto gatvėse buvo galima pamatyti ir neatpažinti, nes apranga jie neišsiskyrė. Kiti vergai dirbo sunkius darbus už namų sienų ar požemiuose. Dauguma jų taip pat buvo atkeliavę iš svetur kaip karo belaisviai, kalbėjo įvairiomis kalbomis ir išpažino skirtingas religijas. Todėl šalia romėnų šventyklos, didelės ar mažos (52 pav.), galėjo stovėti judėjų sinagoga, egiptiečių deivės Izidės ar kitų rytiečių garbinamų dievų šventykla. Ne visiems romėnams, kaip ir kiekvieno daugiataučio miesto vietiniams, tai patiko. Antai savo akimis Romos virsmą stebėjęs romėnų istorikas Tacitas apgailestavo, kad į Miestą „suplaukia ir tarpsta visos šlykštynės bei begėdystės“.

53 pav. Moneta, nukalta Koliziejaus statybų baigimo proga, o jį atidarė žaidynės, kurios truko šimtą dienų!

Be šventyklų, iš pirmo žvilgsnio panašių į graikiškąsias, Romos mieste buvo daug kitų, dar įspūdingesnių, statinių. Čia, kitaip nei Egipte ar Mesopotamijoje, patys didžiausi buvo skirti ne dievams, o pramogoms! Štai milžiniškas Koliziejus, baigtas statyti 80 m. po Kr. (53 pav.), buvo skirtas gladiatorių kautynėms, laukinių žvėrių pjautynėms ir kitiems vaidinimams, sutraukiantiems minias žiūrovų. Tokie amfiteãtrai, ovalūs romėniški teatrai su aukštai kylančiomis sėdimų vietų eilėmis, panašiai kaip mūsų laikų sporto arenose, buvo pastatyti įvairiuose imperijos miestuose. Romos Koliziejus buvo pats didžiausias ir įspūdingiausias, jame tilpo iki 50 000 žiūrovų (54 pav.). Keturis šimtus metų jis buvo naudojamas įvairioms romėnų pramogoms. Taip pat milžiniškas statinys buvo vadinamasis Didysis cirkas (lot. Circus Maximus), tik paprastesnės architektūros, panašus į graikų stadioną. Jame apie 200 000 žiūrovų galėjo stebėti žirgų traukiamų vežimų lenktynes (55 pav.).

Minėtasis forumas, Romos istorijos pradžioje atsiradęs slėnyje tarp Kapitolijaus ir Palatino kalvų, tapo miesto politinio ir ekonominio gyvenimo centru, miesto širdimi (56 pav., palyginkite su 7 pav., p. 85). Anksčiau jis buvo ir Romos respublikos ženklu. Čia stovėjo kurija – rūmai, kuriuose rinkosi ir posėdžiavo senatas. Šalia vyko tautos susirinkimai ir teismų posėdžiai. Forume stovėjo dvi ypač senos ir svarbios šventyklos – deivės Vestos ir dievo Saturno. Vienoje degė amžinoji ugnis, o kitoje buvo valstybės iždas ir archyvas. Be šių, forume buvo ir kitų pastatų, kaip antai bazilikos – didžiulės salės su kolonomis, skirtos teismams, susirinkimams, bankams, pinigų keitykloms ir prekybai. Tikri verslo centrai! Taigi Romos forume gyvenimas virte virė.

Forumą kirto pagrindinė Romos gatvė – Šventasis kelias. Juo religinių švenčių procesijos eidavo į artimiausias šventyklas. Čia taip pat stovėjo triùmfo árkos – puošnūs akmeniniai garbės vartai su viena ar keliomis arkos pavidalo angomis (57 pav.). Jos buvo statomos imperatorių pergalėms įamžinti, puošiamos jų žygių vaizdais ir įrašais. Ant Kapitolijaus kalvos stovėjo šventyklos, iš jų svarbiausia buvo skirta pagrindiniams romėnų dievams Jupiteriui, Junonai ir Minervai (58 pav.). Ant Palatino kalvos stovėjo imperatorių rūmai. Roma, žinoma, turėjo ir kelis teatrus, bet už Koliziejų jie buvo daug mažesni!

Teatrų, šventyklų, termų ir stadionas buvo ir Marso laukuose. Tai Tibro vingio juosiama miesto teritorija už Kapitolijaus kalvos, kitoje pusėje nei Romos forumas. Anksčiau čia buvo kariuomenės pratybų vieta, bet Romai augant ir kylant vis daugiau statinių ji tapo viena iš romėnų mėgstamų poilsio vietų. Čia stovėjo ir Augusto taikos aukuras su egiptietišku obelisku. Netoliese buvo du mauzoliẽjai – dideli antkapiniai statiniai. Jie buvo pastatyti imperatoriams Oktavianui Augustui ir Hadrianui (59 pav.). Čia buvo palaidoti ne tik jų dviejų pelenai (romėnai mirusiuosius degino), bet ir daugelio kitų Romos imperatorių sudeginti palaikai.

60 pav. Ar norėtumėte gyventi tokiame name? Kurį kambarį pasirinktumėte?

Žinoma, be šių įspūdingų statinių, Romoje buvo ir gyvenamųjų namų. Turtingesni gyveno savo namuose, vieni didesniuose, kiti mažesniuose, bet visi jų namai (60 pav.) turėjo po vidinį kiemą, į kurį patekdavo šviesa ir lietaus vanduo, surenkamas į viduryje esantį baseinėlį. Aplink šį keturkampį kiemą buvo išsidėstę miegamieji, valgomieji, svečių ar poilsio kambariai. Taip buvo atsiribojama nuo gatvės triukšmo ir svetimų žvilgsnių. Romėnų namams daug svarbiau buvo vidaus įrenginiai ir puošyba nei išorės vaizdas. Didesni namai dar turėjo po mažesnį ar didesnį sodelį, dažnai su kolonomis. Triukšmingoje Romoje jis buvo tikra atgaiva ir prabanga. Tokiuose namuose gyveno visa šeima, taigi ir vergai. Namo priekinėse patalpose, prieinamose iš gatvės, buvo galima įrengti savininko dirbtuvę, parduotuvėlę ar užkandinę.

Romoje, kaip ir kiekviename dideliame mieste, buvo daug tankiai apstatytų rajonų, jų vingiuojančiose siaurose gatvelėse, daugiaaukščiuose namuose gyveno vargingoji, taigi didžioji Romos gyventojų dalis (61 pav.). Tokie kelių aukštų romėnų namai vadinami insulėmis. Pirmuose jų aukštuose buvo parduotuvėlės, užkandinės, kirpyklos ir smuklės. Viršutiniuose aukštuose – nuomojami butai. Kuo aukščiau, tuo butai buvo prastesni ir mažesni, juose gyventi buvo ne tik nepatogu, bet neretai ir pavojinga. Nepamirškime ir įvairiausių paprastos statybos dirbtuvių, kuriose amatininkai degė keramiką, kepė duoną, kalė ir lydė metalą, apdirbo medį, – triukšmo ir dūmų netrūko. Tikra priešingybė išdidžiajai marmurinei Romai!

Kad užsitikrintų Romos gyventojų, visų pirma skurdžiai gyvenančių, prielankumą, imperatoriai turėjo pasiūlyti kai ką daugiau nei sėkmingus karo žygius toli prie imperijos sienų. Vienas iš svarbiausių uždavinių buvo pasirūpinti, kad pavaldiniai. būtų sotūs. Tai pirmas žingsnis norint užsitikrinti valdžią ir būti mėgstamam. Todėl imperijos laikais neturtingiems Romos gyventojams buvo labai pigiai parduodama arba net nemokamai dalijama duona ar grūdai – pagrindinis jų maistas. Tai nebuvo lengvas. uždavinys valstybės tarnautojams. Italijos žemdirbiai negalėjo užauginti tiek javų, kad aprūpintų milijoną Romos gyventojų. Todėl ne tik Egiptas, bet ir Sicilija ar net tolimos Juodosios jūros pakrantės buvo svarbiausi Romos aruodai. Iš ten laivai atgabendavo milžinišką kiekį grūdų į Ostiją, artimiausią Romos uostą prie Viduržemio jūros. Toliau laivais grūdai buvo gabenami aukštyn upe iki Miesto.

Maistas buvo ne vienintelis dalykas, užtikrinantis pavaldinių prielankumą. Kas gali būti geriau už pramogas? Imperatorių valia amfiteatruose buvo rengiamos įvairiausios žaidynės. Antai gladiãtoriai, žaidynėse dalyvaujantys kovotojai, kovėsi vienas su kitu (66 pav.). Jais galėjo būti vergai, karo belaisviai ar nusikaltėliai, pasmerkti mirti. Vieni buvo menkai apmokyti kautis, kiti buvo patyrę kovotojai, tikri profesionalai. Buvo net gladiatorių mokyklų. Ištrūkęs iš tokios mokyklos gladiatorius Spartakas su savo bendražygiais pradėjo sukilimą. Kovų rūšių, naudojamų ginklų, drabužių ir apsaugos priemonių buvo įvairiausių, juk kovos turėjo būti nenuobodžios! Kautasi ir vienas prieš vieną, ir grupėmis. Neretai kovos baigdavosi vienos pusės mirtimi arba sunkiais sužeidimais. Nebegalinčio kautis gladiatoriaus likimą spręsdavo žiūrovai: pakeltas nykštys reiškė palikti gyvą, o nuleistas – nužudyti. Kiek žmonių mirčių matė Koliziejaus žiūrovai?

Kad būtų įdomiau, vykdavo ir žvėrių tarpusavio pjautynės ar kovos su žmonėmis (67 pav.). Žiūrovai arenose galėjo stebėti, kaip plėšrūnai medžioja kitus gyvūnus. Prieš laukinius žvėris buvo išleidžiami ir beginkliai, ir įvairiais ginklais ginkluoti žmonės, kartais su šunimis. Kad būtų dar įdomiau ir dar labiau įtiktų vis įnoringesnei sostinės publikai, trokštančiai kaskart įspūdingesnių reginių, iš tolimų kraštų atgabendavo nematytų gyvūnų – liūtų, dramblių, krokodilų... Didžiulė Koliziejaus arena tiko ir žadą atimantiems spektakliams rengti. Užtvindytame amfiteatre buvo rengiami jūrų mūšiai. Nepamirškite ir arklių traukiamų vežimų lenktynių Didžiajame cirke. Kaip manote, kas daugiau žiūrovų sutraukdavo – štai tokios pramogos ar teatras?