Kur gyveno mūsų protėviai: nuo palapinės iki pirmosios sostinės

Bronzos amžiuje daugėjant gyventojų ir jiems tampant vis sėslesniems, gyvenimas ėmė gerėti. Žmonės vis daugiau užsiaugindavo gyvulių, augalų maistui, spartėjo prekyba. Atskiros šeimos ar giminės ėmė spiestis ir gyventi ant mažesnių ar didesnių kalvų, šalia upių ar kitokių vandens telkinių. Gyvenamąją erdvę ant kalvos jie apsitverdavo ir įtvirtindavo stačių kuolų tvoromis – už tokių įtvirtinimų jausdavosi daug saugiau. Tokias vietas ir šiandien vadiname piliãkalniais – jie yra mūsų protėvių pirmųjų namų aplinka. Tiesa, augant gyventojų skaičiui, gyvenvietės ėmė kurtis šalia piliakalnių, o ant jų stovėjo įtvirtinimai, kurių prireikdavo kilus pavojui.

Ant piliakalnių žmonės statė įvairius pastatus: vienuose gyveno patys, kituose laikė gyvulius, atsargas (3.7 pav.). Statiniai buvo keturkampiai, renčiami sustatant stulpus. Sienos išpintos šakomis ir užkamšytos samanomis, sutvirtintos moliu. Piliakalnių pastatus šildė paprasti židiniai, primenantys kruopščiai suręstas laužavietes iš akmenų ir molio.

Viena seniausių ir unikaliausių Lietuvos vietovių, kuri susijusi net su keliais piliakalniais, yra Kernavė̃. Tai vienas pirmųjų mūsų šalies Viduramžių miestų, galbūt net pirmoji šalies sóstinė. Gamtinė aplinka tam puikiai tiko. Iš vienos pusės Kernavę saugojo Neris, kuri buvo ir puikus prekybos kelias, iš kitos pusės ją juosė penki piliakalniai, sudarantys stiprią gynybinę sistemą. Ant pagrindinio piliakalnio – Aũkuro kalno – stovėjo kunigaikščio pilis – rezidencija. Ją saugojo galingi kaimynai – Mindaugo Sosto ir Lizdeikos kalno gynybiniai piliakalniai. Jų papėdėje įsikūrusio žemutinio miesto sodybose triūsė amatininkai (3.8 pav.). Amatininkų namų kvartalai driekėsi slėnyje iki Neriẽs upės. Dalis gyventojų buvo įsikūrę kitoje piliakalnių pusėje, aukštutiniame mieste.

Panagrinėkime pagrindinių Kernavės objektų – penkių piliakalnių – paskirtį. Šiandien jie visi turi pavadinimus (3.1 lentelė). Tiesa, tai šiuolaikiški pavadinimai, o kaip kernaviškiai vadino piliakalnius prieš 700 metų, nėra žinoma (3.9 pav.).

Kernavė ypač suklestėjo XIII–XIV amžiuje. Pats miestas buvo medinis, taigi, jame nebuvo mūrinių pastatų. Kernavėje taip pat buvo gatvelių su mediniais šaligatviais, palei tas gatveles buvo išsidėsčiusios sodybos su aptvertais kiemais. Įeiti į tokios sodybos kiemą buvo galima pro specialius vartelius. Mūsų laikais Kernavėje pastatyta medinių statinių, kurie vaizduoja, kaip galėjo atrodyti visas miestas (3.10 pav.).

Kiekgi žmonių galėjo gyventi tokiame Viduramžių mieste? Archeologai spėja, kad erdvėje tarp piliakalnių ir Neries, Pajáutos slėnyje, galėjo būti apie 80 sodybų, jose gyveno apie 500 gyventojų. Šiandien atrodytų, kad tai labai nedaug, tačiau prieš 700 metų, turint tiek gyventojų, drąsiai buvo galima vadintis ne kaimu, o miestu. Be to, didžiausią dalį gyventojų sudarė miestietiškų profesijų atstovai: amatininkai, pirkliai, kariai.

Atskiras miesto sodybas sudarė gyvenamieji namai, pastatyti iš rąstų, apkaišytų samanomis, su lentiniais dvišlaičiais stogais. Namai turėjo grindis, varstomas duris, mažus langus ir molines krosnis. Šalia namų stovėjo tvartai, pirtys, dirbtuvės. Taigi, kasdienėms buities ir darbo reikmėms jau buvo statomi atskiri statiniai. Kernavė ypač garsėjo meistrais, tad panagrinėkime, kokie amatininkai gyveno ir dirbo šiame mieste (3.2 lentelė).

Prie upės buvo sezoninė prieplauka laivams ir tikriausiai nedidelis turgus, nes archeologai toje vietoje yra radę svarstyklių ir svarelių dalių (3.14 pav.). Kernavėje taip pat gyveno žvejai, jie aprūpindavo miestą žuvimis.

Su turgumi susijusi ir kita svarbi Kernavės gyventojų veikla – prekyba. Buvus aktyvią prekybą rodo archeologų radiniai, kurie kildinami iš kaimyninių ir net tolimesnių šalių ir miestų. Be to, Rygõs miesto prekybos knygose XIII–XIV a. sandūroje yra minimi du Kernavės pirkliai – Rameišis ir Studilas. Tai vieni pirmųjų žinomų Lietuvos verslininkų.