Laisvas žodis partizanų bunkeriuose

Žmogaus, o ypač tautos, laisvei kainos nėra. Laisvė neįkainojama todėl, kad be jos gyventi neįmanoma, gyvenimas tampa beprasmis. Žmogus, išsižadėjęs laisvės, netenka savo žmogiškojo orumo…

Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio
​Ir gyvą širdį prie gyvos širdies,
​Kad tamsiame vidurnakty nežuvę
​Pakiltų rytmečiui gyventi ir žydėt.

Broliai ir sesės!

Žiema jau baigias. Praeis dar viena kita savaitė ir mūsų gimtoji žemelė nusikratys sniego danga, sukausčiusia jos krūtinę, galingai sušniokš išsilaisvinę iš ledų vergijos mūsų ežerai ir upeliai. Švelni šiluma lyg motinos palytėjimas nušliauš Nemuno, Dubysos slėniais ir tyliu atodūsiu kvėptels krauju ir ašarom nulaistytai žemei: „Pabusk!“ Ir niekam nesulaikyt pavasario žygio, kurio pradžią mums paskelbs Tėvynės kloniais nuskardėjęs Prisikėlimo varpų gaudesys.

Broli, sese! Kur tu bebūtum: ar kolchozinės vergijos prislėgtoj kaimo pirkioj, ar tamsiame fabrike prie dūzgiančių mašinų, iščiulpiančių beprotiškom soclenktynėm paskutines tavo jėgas, ar mokyklos, nuodijančios komunizmo idėjomis tavo jauną sielą, suole, išbėk nors valandėlei nuo to košmaro į bundančią gamtą. Čia pajusi tu, išgirsi iš kiekvieno žemės grumsto kalbant savo tėviškės dvasią: „Sūnau, dukra, pabusk! Kelkis…“ Tu pavasario vėjo dvelkime išgirsi bolševikinės vergijos prislėgtos, iškankintos Tėvynės skundą, išgirsi bolševikinio teroro persekiojamų ir kankinamų brolių bei seserų aimanas. Kiekvienas besikaląs daigelis, besprogstąs pumpurėlis tau bylos ir apie prisikėlimą.

Broli, sese! Gamta kelias, o mes? Ar amžinai tęsis ta baisioji žiema, komunizmo vergija mūsų šalelėje? Ar ilgai kalėjimų rūsiuose, tamsiose kasyklose ir Sibiro ledynuose stingdys priešas mūsų tautos dvasią? Ar ilgai mes būsime beteisiai vergai savo žemėje, ar ilgai ją vilgys savo krauju ištikimieji tautos sūnūs? Ar ilgai tu drebėsi kiekvieną minutę dėl savo rytojaus, dėl savo likimo? Ir tu pajusi galingame pavasario sriaute atsakymą: „Neilgai!“

Taip, mielas broli ir sese. Su prisikeliančia gamta, su kiekviena diena artėja ir mūsų Tėvynės Didysis Pavasaris, artėja Tautos Prisikėlimas. Kiekvieną dieną jau gali suliepsnoti III pasaulinis karas (kurio jau niekam, kaip ir pavasario, nesulaikyt) savo žemę drebinančiais bombų sprogimais skelbdamas bolševizmo pavergtoms tautoms prisikėlimą, o jų tironams neišvengiamą pražūtį.

Lietuva kelsis! Tai nekelia abejonės, bet, broli ir sese, ar esame tam pasirengę? Ar laike baisios vergijos išsaugojome nesuterštą lietuvio vardą, neapnuodijome savo dvasios komunizmo nuodais, nenugrimzdome gyvenimo purvan? Gerai pagalvokime. Deja, kiek daug dar keliaklupsčiaujama, pataikaujama priešui. Kiek daug pavydo, skundų, nevieningumo. Kiek daug brolių ir sesių skęsta samagone ir moraliniame skurde. Tai teršia mus, skaldo ir žudo tautos jėgas. To neturi būti.

Brangus broli ir sese. Prisikėlimo varpų gaudesys tesužadina mumyse ryžtą kovai su tuo, kas žemina mūsų tautą, skaldo jos jėgas, trukdo laisvės kovai. Didingas gamtos prisikėlimas teuždega mūsų širdyse dar karštesnę Tėvynės meilę ir ryžtą įsijungti visomis jėgomis į pasipriešinimą bolševikams, į kovą dėl laisvės – Tėvynės Pavasario.

Atiduok Tėvynei, ką privalai.

(1951 m. kovo 1 d., nr. 3)

Rengdavome partizaninius pobūvius, kuriuose Bronius apibūdindavo politinę padėtį pasaulyje ir Lietuvoje. <…> Dažnai su Bronium išeidavom į ramų miško kampelį, kur Bronius man skaitydavo savo eilėraščius ir prašydavo įvertinimo. <…> Jo eilėraščiai buvo nepaprastai gilūs ir prasmingi. Tai buvo lyg ir atsakas į Bernardo Brazdžionio klausimą „Kur tu, Lietuva?“

Brandžiausieji jos [Krivicko kūrybos] puslapiai liudija buvus talentą, pajėgų išreikšti (taigi: įamžinti) tragiškiausią ir kartu didingiausią dalyką – jausmus ir mintis žmogaus, suvokusio, kad laisvė yra ir asmens, ir tautos visavertės egzistencijos pamatas, suvokusio, kad visada yra galimybė rinktis – laisvę, nors ir gyvybės kaina.

Mano dienos nebūtin pasvirę.
​Aš keliauju rudenio taku.
​Ir gryniausio aukso vainiku
​Mano kaktą puošia lapai mirę.

(„Mano dienos nebūtin pasvirę“)

Sėdėjau vieną kartą lygumoj tarp žibančių ražienų,
​Tirštai apkibusių voratinkliais baltais.
​Po aukštu rudenio dangum jaučiaus be galo vienas.
​Mačiau, kaip gervės išskrenda lėtai mojuodamos sparnais.

Miškai aplink, tartum bronzinės salos,
​Spindėjo tolumoj pro mėlynus ūkus,
​O saulė, vakarop palinkus ir nubalus,
​Nužėrė auksu mirštančius laukus.

Tyla liūdna. Tyla gili be galo.
​Tyla bekraštė rudenio rimties.
​Ir jos alsavimas, toks šaltas kaip metalas,
​Į mane dvelkė nuojauta mirties.

Tan nujautiman grimzdamas, iš lėto
​Aš paskendau svajonėj ir sapne
​Ir, rodos, pamačiau gracingą siluetą
​Tuščiais laukais ateinant į mane.

Auksinių lapų spindinti karūna
​Ant jo karališkos galvos,
​Ir purpurinė skraistė dengia liekną kūną,
​O smilkiny žėruoja spindesys šarmos.

– Kas tu esi? – paklausiau sužavėtas
​Jo veido ir jo skraistės skaistumu.
​– Esu Ruduo. Auksinis ir saulėtas.
​Esu karalius šitų lygumų.

Aš įsakiau miškams margai pražysti,
​Paliejau žemėn daug skaidrių dažų.
​Todėl šiandieną mano karalystėj
​Taip liūdna ir gražu.

Beržai nusvirusiom šakom, tartum ugnies fontanai
​Sustingę, šviečia vidury laukų.
​Ir lapai krisdami, tartum margi drugiai, plevena
​Ir kilimus nuaudžia ant takų.

Lengvi ūkai, akiratį aptraukę,
​Dūluoja tolumoj kaip melsvas ilgesys,
​Ir vienišą rudens keleivį traukia
​Pakilt ir eit jau į kitas šalis.

O taip! Aš išpuošiau laukus šitai didžiulei šventei,
​Nes laikas baigias man.
​Vos keletas dienų beliko čia gyventi,
​Paskui ir purpuras, ir auksas kris purvan.

Bet stoviu išdidus aš prieš likimą
​Ir paskutinius mirksnius puošiu kuo galiu:
​Geriu akim liepsnojančių spalvų žaidimą,
​Belaukdamas žiemos ateinant šiauriniu keliu.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – ––​
​Ir jis nuėjo eisena ritminga
​Per auksu žibančius laukus, tačiau,
​Betolstant skraistei jo spalvingai,
​Aš ilgai ir liūdnai mąsčiau.

Man rodės, iš kraštų šiaurinių
​Ateina šiton lygumon Žiema,
​Paviršium ežerų stiklinių,
​Kaip krištolo grindim, gracingai šokdama.

Ir plakasi plačiai jos skraistės sidabrinės,
​Kai lekia ji žingsniu ir lengvu, ir grakščiu,
​Ir švaistos snaigės, ir žėruoja ynys
​Ant jos blakstienų ir plaukų šviesių.

O paskui ją – su kvepiančiais vainikais
​Pavasarį ateinantį jaučiu.
​Girdžiu, kaip šlama naktimis kvapioj žolėj jo žingsniai tykūs,
​Kaip skamba paukščių džiaugsmas iš miškų plačių.

Vėliau matau aš Vasaros grįžimą:
​Apsiaučia žemę virpantys kaitros sparnai.
​Laukuos prasideda tykus brendimas.
​Miškuos išsirpsta uogos kruvinai.

O Vasara, stebėdama gamtos nokimą,
​Sutingus ilsis laukuose, brunetė ir nuoga,
​Tačiau, kai girių riešutai ir sodų vaisiai kristi ima,
​Jinai pasikelia staiga

Ir, tardama sudie, liūdnai ranka pamoja
​Ir traukia į pietus tolyn,
​Nes blizga Rudenio dažai jau šiaurės tolumoje,
​Nes dieviškas Ruduo keliauja mūs šalin.
​– – – – – – – – – – – – – – – – – – – –​
​Ir taip jie visados praeina,
​Viens kitą vydami.
​Ir žėri sniegas. Skamba paukščių dainos.
​Ir dūžta vaisiai, žemėn krisdami.

Be galo, be pradžios jų kelias,
​Jų eisena čia amžina.
​O mano metai praskamba pro šalį
​Taip greitai, kaip viena diena.

Ir, rodos, lapų vystančių kritimą
​Nedaugel kartų dar mačiau,
​O smilkiniai šarmot jau ima
​Ir akys žvelgt rūsčiau.

Todėl, kada brunetė Vasara man moja
​Ar kai pavasarinis griausmas skamba už kalnų,
​Aš laukiu Rudenio dažų sublizgant lygumoje,
​Ilgiuosi jo dienų liūdnų,

Nes man Ruduo yra kaip tikras brolis,
​Nes laukiam mes likimo to paties
​Ir lapų auksu, putinų karoliais
​Papuošiame dienas, netekusias vilties.

– – – Tos dienos slenka priešmirtinės, gražios,
​Be vėjo plaukia raganų plaukai.
​Ir, žvelgdamas aplink, degu ekstazėj,
​Kaip dega saulėj gelstantys miškai.

1945 II 21

Ruduo dūduot ir trimituot kas rytą
​Pradėjo lūpom viesulų.
​Ūkimą gūdų jo didingų dūdų
​Ir riksmą trykiančių trimitų
​Jau šaukia šakos ąžuolų žilų.

– Žiūrėk! Regėk! Jau laikas paskutinis! –
​Taip rėkia vėtra grodama:
​– Jau žemėn purto savo didį turtą
​Ruduo rudai raudonas ir auksinis…
​Atūš, atūš tuoj iš žiemių žiema!..

Širdis jautri! Ją atdaryk! Jon rinki
​Tu turtą rudenio kerų.
​O giriom raudant, ir tą skaudžią skriaudą,
​Ir kraują brolių kritusių atminki,
​Ir sielvartą švelniųjų seserų…

Ir tvirtas būk! Vėl vieną žiemą žiaurią
​Dievų valia tu pereit privalai!
​Pro plieno speigą, mirčiai aplink laigant,
​Turėsi nešti tu tą skaudžią taurę,
​Kai skeldės stambūs, rambūs ąžuolai.

1949

Žuvusiam broliui

Buvo saulė netoli laidos.
​Jam šešėliai švelnūs ant kaktos.
​Paspaudimas rankos jo tvirtos.
​Ir toks liūdnas balsas nuojautos:
​Niekad, niekados
​Jis daugiau tau rankos nepaduos.

Išsipildė mano mintys tos…

Vidury dienos tokios skaisčios, baltos,
​Vidury nakties tartum derva juodos,
​Girioj prie laužų liepsnos aukštos
​Man visur vaidenas visados:
​Buvo saulė netoli laidos
​Ir šešėliai anta jo kaktos…

Jau nuo tos skausmingos valandos
​Ligi galo motina raudos
​Ir kasdien skaudžias maldas kartos,
​Kad negrįžo iš kautynės tos,
​Kad ištryško kraujas ant kaktos,
​Kad iš rankos barbaro piktos
​Ten ant gatvės dulkinos karštos
​Krito akmenys ant karžygio lavono.

Duodu žodį priesaikos šventos
​Neatleisti priešui niekados,
​Kol širdis man plakti nenustos.

Niekad, niekados…

Mano lūpose nėra maldos,
​Mano sielvarte nėra raudos.
​Ak, tik skausmas amžinos skriaudos,
​Kad prie durų nebūties šaltos
​Amžinai mes esam išsiskyrę.

1947

***

Vardan meilės visa ką pakelti
​Tu nušvitus priesaiką darai,
​Bet, brangioji, pasvarstyk gerai,
​Pirm nei kopsi tu į mano valtį:

Per kraujuotus vandenis raudonus,
​Vejamas mirties, aš plaukt turiu.
​Supa vėtra ant bangų niaurių
​Mano brolių žuvusių lavonus.

Bet tarei: Kai jau esu pamilus,
​Kas man vėtros ir pavojai vylūs?
​Plauksiu jau visur su tavimi.

Ir pamojai man, laivan įlipus,
​Ir, grūmojant viesului, pro rifus
​Leidomės kraujuota vilnimi.

***

Aš mačiau, kaip vėtra paskandino
​Laivą vidur marių neramių,
​Ir keleiviai virš klaikių gelmių
​Suposi platybėj vandenyno.

Vieni jų iš siaubo begalinio
​Korėsi kitiem dar ant pečių
​Ir į gelmę vandenų rūsčių
​Grimzdo, į aukas įsikabinę.

Bet kiti tvirtai prieš lemtį klaikią
​Grūmės, kol, garbingai susitaikę,
​Stichijos žiauriosios įveikti,

Grimzdo jūron išdidžiai, be baimės!
​Lai laikais gigantiškos nelaimės
​Bus jie nors šiais žodžiais pagerbti.

1950

Šarvo žvynas ant manęs nešvyti
​Ir nekabo kardas prie juosmens.
​Mano rankoj tik lazda piemens
​Ir svaidyklė akmenim svaidyti.

Kalnuose palikęs savo bandą,
​Į stovyklą karo ateinu,
​Nes tenai, ganyklose kalnų,
​Aš girdėjau tą gėdingą gandą,

Kad visoj tautoj jau nėr kas gina
​Vardą vieno iš visų dievų,
​Kurs, sukūręs mus kvapu savu,
​Šviest mum siunčia saulę ir sietyną.

Iš gėdos jutau, lyg liestų veidus
​Geležis, įkaitus raudonai:
​Tik dėl Jo širdis taip mirtinai
​Tegalėjo būti įsižeidus.

Ir todėl štai prieš tave aš stosiuos!
​Nors žinau: ranka man per silpna…
​Bet lyg žaibo žvilganti liepsna
​Dega pyktis sielos įžeistosios!

Miesto mūrus persmeigti įstengia
​Tavo rankoj geležis baisi.
​Tu į kalną panašus esi,
​Kurį žvynas metalinis dengia.

Bet kaip baisią tu turėtum galią,
​Nepabūgsiu jos aš niekados,
​Nes vis viena mirčiau iš gėdos,
​Jeigu lenkčiau Jo šmeižikui kelią.

O Jehova, stiprink ranką kario,
​Kurs galingas vien Tavu vardu!
​Pulki, prieše, ietim ir kardu,
​Denkis skydu, tartum vartais vario!
​– – – – – – – – – – – – – – – – – – – ––
​Ir išdidęs milžinas pakilo,
​Saulėj šarvais žerdamas ugnis.
​Ir stambus it skydas smilkinys
​Nuo svaidyklės vieno smūgio skilo.

1951

APIBENDRINAME

1. Remdamiesi skaitytais eilėraščiais, apibūdinkite B. Krivicko poezijos subjektą.
2. Aptarkite, kokie kultūros ir literatūros kontekstai pasitelkiami vaizduojant partizanų kovą ir jos dalyvių likimą.
3. Kaip manote, kodėl B. Krivicko eilėraščiuose toks dažnas rudens motyvas? Kodėl jis simboliškas?
4. Palyginkite šių eilėraščių ir cituoto partizanų laikraštėlio kreipimosi temas.
5. Aptarkite B. Krivicko kūrybai svarbią garbės temą. Pateikite šiuolaikinių pavyzdžių.
6. Kaip suprantate poeto pasakymą apie savo kūrybą: „Ne viskas atitiks laiko dvasią“? Labai panašiai karo metais teisindamasi yra sakiusi ir S. Nėris. Koks vieno ir kito poeto kūrybos likimas? Kaip šiandien atsakytumėte į klausimą, ar B. Krivicko poezija atitiko laiko dvasią?
7. Palyginkite meilės temą B. Krivicko ir V. Mačernio kūryboje.

Mokytoja Mikalina buvo ne žemaitė, kažkur iš Aukštaitijos, atsikėlusi į miestelį tais metais, kai vokiečiai uždarė Kauno universitetą. Ten ji mokėsi kartu su tokiu Povilu Beržonskiu, gal tas ir pasakė, kad mokykloje trūksta mokytojos, bet juk trūko mokytojų ir tuose miesteliuose, kurie daug arčiau jos tėviškės. O čia užkampis užkampiausias, keisčiausia tarmė, nesuprasi, nei ko klausia vaikas, nei ką sako suaugęs, baisiai šiurkštūs žmonės, grubus jų apsiėjimas. Bet ji neišvažiavo, o kodėl – juk nepaimsi ir nepaklausi. Kai ji čia atvažiavo – aukšta, jauna, graži – visi jaunesni vyrai bemat įtraukė pilvus, ištiesė pečius ir dažniau timpčiojo į viršų apsmukusias kelnes. Iš pradžių miestelio moterys sekė kiekvieną jos žingsnį, bet kad nebuvo ko: sekmadienį, išėjusi iš bažnyčios, ji pastovėdavo su tuo Beržonskiu po kaštonu, patyliukais ten kalbėdavosi, paskui gražiai paduodavo vienas kitam ranką ir išsiskirdavo. Ji grįždavo į savo mažą butelį pašte ir skaitydavo. Vakarop, kai gražu, išeidavo už miestelio, pavaikščiodavo žvyrkeliu, kartais niūniuodavo vaikščiodama. Moterys klausinėjo klebono, ar kartais ne kokia slapta vienuolė, tas pasakė, kad ne.

O paštas – tai medinis dviaukštis namas, įspraustas tarp kitų tokių pat. Pirmajame aukšte – tas paštas, antrajame – du maži buteliai. Suprantama, kad pašto viršininkas gyveno viename, o Mikalinos buvo tas kitas. Nors pašto viršininkas – paniuręs, nuplikęs viengungis, sudžiūvęs ir net susisukęs nuo tos viengungystės, bet moterys turėjo šiokių tokių vilčių:

– Kai ilgai trinsis viens kitam po akių, matysi, kad susikukuos.

– Ai, ne! Kad ligi pat keturių dešimtų – nieko, nenorėk, kad kas jau ir būtų! Gal vienkiaušis koks, gal ką…

– Nepasakok! Manasis buvo kartu pirty, yr kiaušiai abudu!

Pašto viršininką suėmė vieną pirmųjų. Rado jo albumuose angliškų, amerikoniškų, braziliškų pašto ženklų. Paskaitė už šnipą – ir prapuolė žmogus. Tada ten atsikėlė pats leitenantas Per Bliuską, bet jis retai tepareidavo. Kiauras naktis sėdėjo daktaro namų rūsy ir tardė suimtuosius. Mokytoja Mikalina nebevaikštinėjo vakarais už miestelio ir nebeniūniavo.

Ir anksčiau mažas tebuvo mažo miestelio gyvenimas, o dabar visai sunyko, susitraukė, sulindo pats į save kaip riešutas į kevalą. Trūko duonos, žibalo, drabužių, tačiau miestelyje dar netrūko vaikų, ir mokykla veikė. Uždėjusi savo delną ant jų mažų plaštakėlių, Mikalina mokė juos rašyti ir „m“, ir „a“, ir visas kitas raides. Vėliau jie užaugs į visokiausius vyrus ir moteris, bet visi bus jautę jos delno prisilietimą ir užuodę geltonų plaukų kvapą. Ajerais kvepėdavo tie plaukai, malūno tvenkinio ajerais.

Visi matė, visi žinojo, kokios buvo jos dienos, o kokios buvo jos naktys?

Abudu jos buto langai žiūrėjo beveik tiesiai į miestelio aikštę. Jos vidury, ne, gal kiek arčiau prie vienos iš susibėgančių gatvių, buvo pastatytas medinis kryžius, ir dvi eglės – jau aukštesnės už tą kryžių – žaliavo iš šonų. Jeigu eglės, tie liūdnieji medžiai, – vadinasi, kažkokiam tragiškam įvykiui paminėti, kokiam – ji dar nežinojo. Gal čia žuvo koks nepriklausomybės kovų savanoris, gal kas kitas, nes eglaitės negalėjo praaugti kryžiaus per kelerius metus. Ir nepriklausomybės kovų prie miestelio nebuvo, tik aštuonioliktaisiais, pasinaudoję tarpuvaldžiu, keturi bolševikėliai įkūrė savo „revoliucinę“ tarybą, bet po kelių savaičių nuo Sedos pusės atjojo Plechavičius su vyrais, bolševikėlius išvaikė, o patį aršiausią pasivarė už miestelio ir nušovė. Tą ji žinojo iš mokyklos sargo.

Ji neturėjo ant langų ilgų gražių užuolaidų, tik tokias šviesias kartūnines iki pusės stiklo, – stovėdamas apačioj ant grindinio ne ką tu ten pamatysi, tik lubų kraštelį. Todėl jai nereikėjo vos atsibudus eiti prie lango jų traukyti. Jos taip ir šviesuodavo užtrauktos per visą dieną. Ji tiktai žvilgtelėjo į pilkai užmūrytą dangų ir pasiėmė skėtį. O apačioj, ant šlapio grindinio, sustojo kaip įkalta. Akis pati pamatė, kad po kryžium kažkas baltuoja. Ten gulėjo du, išrengti iki marškinių ir basi. Kraujas niekur neraudonavo. Nei ant kūnų, nei ant akmenų, nakties lietus viską nuplovė. Ji nusuko žvilgsnį, nudūrė galvą ir nuskubėjo mokyklos pusėn, o eidama kartojo kaip užsukta: „Šiandien neik ir nestovėk prie lentos, šiandien neik ir nestovėk prie lentos, juodame fone vaikai tuojau pamatys, kokia tu išbalusi ir išsigandusi…“ Vaikai patys buvo išbalę ir išsigandę, bet jie per laiką pripras.

Jau pačią pirmąją žiemą, kai ji viena liko išvėsusioje mokykloje ir karpė baltas snaiges Kalėdų eglutei, tyliai įėjo mokyklos sargas ir pakvietė arbatos. Du tokie mieli senukai, kurie viską darė kartu: kūreno krosnis, plovė grindis, šlavinėjo takus, barstė smėliu, buvo prisodinę po langais alyvų ir jazminų. Vos ne iki pat Vėlinių didžiojoje klomboje vis žydėjo ir žydėjo jurginai. Jiedu ir glaudėsi čia pat mokykloje, pas juos visuomet būdavo šilta ir švaru, ir net vakare kvepėjo neseniai išplautomis grindimis. Gal vieni patys miestelyje suprato, kaip sunku čia jaunai merginai tarp svetimų, o dar žiemą, o dar ilgiausiais vakarais, o dar nemokant tarmės, kuria visi aplinkui šneka, ir vis bijant apsijuokti. Suprato gal ir ne vieni patys, tik vieni patys vis kvietėsi tos arbatos. Vėliau ji ir nekviesta užeidavo. Smalsūs, guvūs buvo senukai, domėjosi, iš kur ji kilimo, kas tėvai, o kaip pas juos vadina šitą daiktą, o kaip aną, lyg būtų kokie kalbininkai. Ji mielai pasakojosi, mielai pati klausėsi, nes jiedu juk buvo miestelyje gimę, augę ir pasenę, viską apie jį žinojo, visus pažinojo, ir jau tada jos galvoje šmėstelėjo ta mintis, bet šmėstelėjo ir dingo…

Tą rytą ji negalėjo vesti pamokų. Prigrasiusi vaikus, kad daugiau neitų į aikštę prie kryžiaus ir nespoksotų į pamestuosius, ji pasibeldė pas senukus, nekviesta atsisėdo, pasidėjo alkūnes ant stalo, įsikniaubė į jas ir apsiraudojo. Niekas jos neguodė, netildė, ji verkė, kol išsiverkė.

Abudu senukai sėdėjo greta ant lovos krašto ir žiūrėjo į langą. Tada sargas ir pasakė lyg pats sau:

– Ten guli Vaškys ir Ruginis.

Ji įsidėmėjo. O senoji pridūrė:

– Vaškys dar buvo iškūlęs mokyklos langą. Svaidėsi sniegais – ir iškūlė.

Šį kartą jai nepasiūlė arbatos. Kaip būtų dabar ją gėrę? O sargas pasakė ir dar:

– Mes, Lietuvos savanoriai, visi buvom surašyti. Kas žuvo, kas buvo sužeistas, kas paliko gyvas. Nė vieno neužmiršo.

Namo ji grįžo lėtai, vis taip pat nudūrusi galvą, o kai ėjo per tiltą, subildėjo po kojomis senos lentos, ir kartu su tuo bildesiu į jos galvą įsirėžė, įsikalė mintis: „Šalis, kuri užmiršo savo žuvusius vaikus, pati yra pasmerkta žūti. Anksčiau ar vėliau.“ Ir kita mintis nei iš šio, nei iš to: „Kokie jie senukai!.. Juk neturi dar nė šešiasdešimties metų!“

Jai labai patikdavo ką tik išplautų grindų kvapas. Savo grindis ji plaudavo tris kartus per savaitę. Paskui sėdėdavo nieko neveikdama ir svajodavo. Taip kvepėtų jos tikrieji namai, kuriuose ji gyvens ir pasens. O paskutinis kvapas, kurį ji užuos, tegu būna šalto šulinio vandens ir degančio vaško. Ir kvapas vabalo, kurį anūkė netyčia sutraiškė delne, atbėgo skubiai pakviesta iš kiemo ir dabar stovi prie lovos, kaltai slėpdama tą delniuką sau už nugaros.

Ji nuplaudavo ir laiptus, bet tiktai kartą per savaitę. Laiptų plovimas nebuvo malonus darbas. Jai atrodydavo, kad Per Bliuską, kuris grįžta paryčiais iš daktaro namų rūsio, ant savo batų gali parnešti kraujo.

Prieš ją čia gyveno senas našlys mokytojas. Vasaros dieną, pasiėmęs knygą, jis nuėjo į Prūdgalius. Knygą rado ant kranto, o jį patį – jau iškilusį iš vandens prie ajeryno. Tokia mirtis per karą jai visai neatrodė baisi. Viskas čia buvo taip, kaip jis ir paliko išeidamas: baldai, knygos, pasiklota lova, maža keptuvėlė ant mūriuko su įmesta į ją duonos riekele, o toje riekelėje – net jo dantų kandimo žymės. Ji apsiverkė pamačiusi, bet paskui apsiramino: tas senas mokytojas šitaip jai tartum perdavė ir savo knygas, ir savo kasdieninę duoną. Nors susirišk į mazgelį ir nešiokis ant kaklo.

Kai pirmą kartą plovė grindis, stengėsi pasiekti visas kertes, visus užkaborius už baldų. Tarp mūriuko ir sienos buvo siauras tarpas, jame tilpo tik aplamdytas šiukšlių kibiras. Ir tas buvo išneštas, ant dugno baltavo dviejų kiaušinių lukštai. Pakėlė kibirą ir pastatė už savęs. Tas tarpas turėjo būti nešvariausias. Jai pasirodė, kad vienas grindjuostės gabalas, įkypai suleistas su kitu, tartum kliba. „Vajėzau! – pasibaisėjo. – Pro čia man prilįs pelių!..“ Paklibino pirštais, bandė pastumti į kairę, dešinę, patraukti į save, bet nebuvo už ko suimti. Tada pakišo po ja mokytojo duonriekį peilį – ir lengvai pakėlė į viršų. Iš grindjuostės kyšojo du mediniai dygliukai, o grindų lentoje buvo matyti dvi skylutės. Sujuodavo plyšys, į kurį galėjai įkišti ranką. Lengvai įstatė grindjuostę į vietą. Buvo sau ta slaptavietė – ir tegu būna. Ji dar neturėjo ko slėpti.

Pati žinojo, kodėl dabar prisiminė tą slaptavietę, kodėl taip lėtai eina per tiltą, kodėl dar lėčiau kyla grindiniu į kalną. Jie tebegulės ten, o ji nedrįs dar kartą į juos pažvelgti. Gana to, kad dabar jau žino abiejų pavardes. Vakare užrašys. Užrašys ir tai, kad Vaškys buvo iškūlęs mokyklos langą, o dabar, spalio dvyliktą dieną, guli nušautas ir pamestas miestelio aikštėj.

Dabar, būdama tarybinė mokytoja, ji nebegalėjo užeiti nei į bažnyčią, nei į kleboniją. Iš klebono šeimininkės sužinotų labai daug miestelio istorijų ir visas užrašytų. Net pačiai atrodė, kad yra pasimaišiusi dėl tų savo užrašymų. Jau kiaurai suprato viską žemaitiškai, tik neturėjo vilties pati kada nors išmokti. Neišmoksi, žemaičiu reikia gimti. Ir jautė, kad miestelis tartum palengva atitirpsta, – dar nepriėmė jos visai už savą, gal dėl žemaitiškai nemokėjimo, bet ir nebelaikė suvisam svetima. Žemaičiai turėjo patys įsitikinti, kad mokytoja vieną dieną nepames jų vaikų ir nedings, neatlaikiusi gyvenimo čia gūdumo, grubumo ir nuošalybės.

To vakaro užrašas buvo ir pirmas, ir pats trumpiausias. Svarbiausio ji dar nežinojo: kur juos užkas? Žvyrijose ar Velėnijose? Velėnijomis žemaičiai vadina durpynus. Aplink Žvyrijas buvo vaikščiojusi, o į Velėnijų pusę niekada net nepasuko, – kam jai ta bjauri liulanti vieta?

Kai užrašė tuos kelis sakinius, susimąstė: kokių ji turi juodų drabužių? Turėjo vieną juodą sijoną, jos žieminis paltas taip pat buvo juodas. Turėjo ir juodą skarelę, nusipirko dar Kaune, kai reikėjo važiuoti į tetos laidotuves. Pasirodo, viską ji turi.

Iki vidurnakčio jie nieko nesiims. Tik tada, kai bus pats pavargusių žmonių įmygis. Ir gal visai ne šią naktį, o kitą ar net trečią. Bet ji bus pasiruošusi. Numigs iš vakaro, o prieš vidurnaktį atsikels.

Ji stovėjo priešais nuskendusio mokytojo veidrodį, svarstydama, kaip čia geriau apsirišti juodąją skarelę, kad matytųsi tiktai akys. Dabar gerai. Kai ji sėdės tamsoje, užsigesinusi lempą ir prisikišusi arti lango, iš lauko tikrai neturėtų boluoti nei jos šviesūs plaukai, nei veidas.

Dabar ji taip ir padarė, tartum pasitreniravo. Nelijo, bet nebuvo ir mėnesio, spalio naktys retai būna šviesios. Ji tikėjosi, kad tamsoje už lango įžiūrės dvi baltas dėmes, juk jie guli visai netoli, beveik po jos langais, ir turėtų balkšvuoti apatiniai jų marškiniai. Bet nebalkšvavo. „Kodėl?.. Kodėl?.. – ji daužė kumščiu sau į kelį. – Ar aš pusaklė kokia, kad neįžiūriu?..“ O po valandėlės jau ramino save kitais žodžiais: „Palauk. Nepulk į paniką. Negali nieko matyti, bet gali viską girdėti.“

Neišskraidins jie pamestųjų oru kaip kokie šikšnosparniai, atvažiuos, pasikinkę arklį, arba atburgs savo kledaru sunkvežimiu. Caksės į grindinį arklio kanopos, dardės tekiniai, o sunkvežimis kels dar didesnį triukšmą.

Privažiavo tas sunkvežimis tiktai naktį iš sekmadienio į pirmadienį, bet ji laukė pasiruošusi. Leitenanto nebuvo namie, niekas negirdėjo, kaip ji nulipo laiptais. Variklio garsas tolo į Žvyrijų, ne į Velėnijų pusę. Velėnijos gana toli už miestelio, ten jie patys gali užsirauti ant partizanų.

Variklis nutilo Žvyrijose. Labai arti ji nėjo, atsitūpė duobėje, klausėsi, kaip jie ten darbuojasi kastuvais. Ji ateis čia dieną, aiškiai pamatys šviežiai sujudintą žvyrą. Aprašys viską parėjusi ir net nubraižys planelį.

Vakarais ji labai daug mąstė. Kitos jos amžiaus moterys tikrai tiek daug negalvoja. Ji galvojo ir apie tai, kad turėtų kam nors pasisakyti, tačiau kam? Mokyklos sargui? Klebonui?.. Ne, ne laikas. Ir tų užrašų dar tiek nedaug tėra. Ji tik surašė visus miestelio stribokus ir abu saugumo tardytojus – Per Bliuską ir tą kitą, surašė išvežtus, pasitraukusius su vokiečiais, paimtus į rusų kariuomenę, išbuožintus, atbėgusius į miestelį iš kaimų, kad nebūtų nubausti partizanų, – viską sužinojo iš sargo. Buvo beužrašanti ir stribokų vaikus, kuriuos mokė, jų buvo penki, bet sėdėjo, sėdėjo prie stalo pasirėmusi ir neužrašė.

Tą dieną atvažiavo iš rajono švietimo inspektorius, apžiūrėjo visą mokyklą, dar buvo ir tuščių užrakintų klasių, pasakė, kad nuo kito rugsėjo mokykla bus priauganti, – kiekvienais mokslo metais prisidės po klasę, kol pavirs į septynmetę, reikės iš kažkur ištraukti dar keturis mokytojus. Turėjo išpasakoti inspektoriui, ką mokykla ruošia spalio šventėms, kokius eilėraščius vaikai deklamuos apie Staliną. Jam išvažiavus, ji ir mokė tų eilėraščių, bet labai įsiskaudėjo galvą, ji pasibeldė pas sargą pasakyti naujienos ir išgerti arbatos.

Tą kartą jie kalbėjosi net ilgiau nei paprastai. Jau nebegulėjo aikštėje Vaškys ir Ruginis.

– Ir niekas nesužinos, kur užkasti kaip šuneliai… – sargienės akys buvo pilnos ašarų.

– Yra, kas ži… – ir Mikalina prikando lūpą.

Sargas labai atidžiai pasižiūrėjo į ją:

– Aš esu Beržonskių dėdė.

Vajėzau, kaip Mikalinai staiga atlėgo!..

Jau visai čia pat buvo Visi Šventi. Mikalina vėl apsirengė juodai. Negalėjai žinoti, ar nebus ten pastatę sargybinio. Retai pasitaiko toks oras, kad per Visus Šventus – ir be vėjo, ir be šlapdribos. Pritūpdama tai vienoje, tai kitoje duobėje, Mikalina artėjo prie jai žinomos vietos. Du kartus pargriuvo, bet iš rankų nieko neišmetė. Nebuvo tikra, kad taip tiksliai ir pataikys, bet nors daugmaž.

Rytui auštant vieniša žvakė, įstatyta į stiklainį, dar tebedegė Žvyrijose.

Artėjo tos spalio revoliucijos metinės. Kažkas atvažiuos iš rajono ir, žinoma, skaitys ilgą paskaitą. Jos mokinukai, jau išmokę keturis eilėraščius apie Staliną, turėjo šį vakarą juos deklamuoti miestelio klube, – duok Dieve, kad neišsigąstų, nesuklystų, neužsikirstų. Bus bėdos. O klubas – tai buvusi šaulių salė. Nuskendęs mokytojas prieš karą statydavo joje vaidinimus, buvo subūręs styginių orkestrėlį, šitą ji irgi aną vakarą užrašė. Dabar klube vykdavo tiktai šokiai, nedažnai, kas antrą, kas trečią sekmadienį. Vyks ir šiandien. Ji nė karto juose nebuvo, anksčiau pati nenorėjo, o dabar – nė už ką. Kaip galima šokti salėje, kurios languose dar neseniai atsispindėjo ant grindinio pamesti lavonai?..

Nors buvo pirmadienis, ji tikėjosi ilgiau pamiegoti. Pamokų nebus, apie vidurdienį ji paskutinį kartą parepetuos su vaikais. Ją pažadino graudus, nykus karvių mūkimas. Prišoko prie lango, pažiūrėjo per užuolaidėlių viršų. Krito tiršta stambi šlapdriba, per ją kažkur varė keturias neryškiai dūluojančias ir mūkiančias karves. Jos širdį staiga užgulė toks nykumas, tokia bėdos nuojauta, kad ji nieko daugiau nesugalvojo, tik vėl kristi į lovą ir įsikniaubti į pagalvę. Nereikia ieškoti priežasčių, kodėl toks nykumas staiga užgula širdį, vis tiek niekada nerasi. Reikia laukti ir išlaukti. Po valandos, po kitos jis ir pats praeina.

Į duris kažkas beldėsi. Vakar ji šiaip paklausė mokyklos sargienės, ar jie raugiasi žiemai kopūstų, dabar, matyt, jų ir atnešė. Bet už durų, maloniai šypsodamasis, stovėjo leitenantas Per Bliuską, rankoje laikė popieriaus lapą.

– Atėjau prašyti jūsų pagalbos.

– Nežinau, kuo galėsiu padėti.

– Aš paaiškinsiu.

– Tada prašom, – ir ji pasitraukė atbula, norėjo greičiau jį pervesti per nesutvarkytą virtuvę, vakar vakare vėl tęsė tuos savo užrašus.

Ji atsisėdo ant lovos krašto ir jam ranka parodė į kėdę prie stalo:

– Prašom sėstis. Ten.

– Aš pastovėsiu, – ir stovėjo priešais toks aukštas, toks nemalonus, kad ranka pati pakilo prie kaklo: ar neatsirišę ant krūtinės raišteliai?

– Miestelyje šiąnakt priklijuota proklamacijų, – leitenantas perlenkė lapą pusiau, bet ji spėjo perskaityti, nors ir aukštyn kojom. Žaliu mokykliniu pieštuku. Spausdintom raidėm. Puslankiu: „Už Tėvynės laisvę!“ Ir apačioj – Gedimino stulpai. – Teksto neskaitykit, apačioj yra eilėraštis. Ar esat kur nors jį skaičiusi anksčiau?

Kai ji perskaitė, vėl paklausė:

– Maironio?.. Brazdžionio?..

– Ne.

– Gal esat skaičiusi jį kur nors spaudoj? Žurnale? Laikrašty?

– Ne.

– O gal Beržonskio?

Ji pati pajuto, kaip staiga išraudo – iki pat tų raištelių. Papurtė galvą, tiktai šiek tiek ją nuleido:

– N-ne.

Leitenantas atsiėmė popierių, įsikišo į kišenę.

– Ačiū, kad padėjot.

– Kad nepadėjau.

– Padėjot, padėjot.

Jis pasisuko eiti, o ji – atsistojusi nuo lovos – paskui jo nugarą. Vos neatsirėmė į ją, kai Per Bliuską staiga stabtelėjo virtuvėlėj. Atremti į mūriuką stovėjo jos prastieji žieminiai batai, storai aplipę ir moliais, ir žvyrais. Kodėl, kodėl ji laukė, kad jie išdžiūtų?

– Apsirenkit.

… Kai ėjo miestelio gatve greta vienas kito, ir jiedu vos dūlavo pro šlapdribą…

APIBENDRINAME

1. Apibūdinkite Mikalinos portretą ir charakterį: kaip ji atrodo, rengiasi, kokia jos buitis, kalba, elgesys, apie ką ji svajoja.
2. Aptarkite, kur ir kokiu metu vyksta novelės veiksmas. Atkreipkite dėmesį į dienos ir nakties sugretinimą (kada vyksta tardymai, kada išvežami partizanų kūnai ir pan.), vaizduojamą metų laiką. Kokią nuotaiką kuria laiko nuorodos?
3. Iš kokių detalių juntama įtarumo, nepasitikėjimo, baimės atmosfera, tvyranti to meto žmonių gyvenime?
4. Kokios moralinės nuostatos ir motyvai lemia Mikalinos apsisprendimus?
5. Prisiminkite žemesnėse klasėse skaitytus tekstus: Homero „Iliados“ ištrauką apie Hektoro laidotuves, senovės graikų dramaturgo Sofoklio tragediją „Antigonė“, kurioje sesuo nori palaidoti savo žuvusį brolį, taip pat Marijos Meilės Kudarauskaitės eilėraštį „Karalienė iš Žemaitijos“, pasakojantį apie slaptą žuvusio partizano perlaidojimą, ir pasvarstykite, kodėl taip svarbu pagerbti žuvusiuosius kovoje.
6. Kaip vertinate Mikalinos sprendimą dokumentuoti miestelio gyvenimą? Kas ją skatina tai daryti ir kiek tai prasminga?
7. Perskaitykite Povilo Girdenio vaikystės atsiminimais paremtą pasakojimą, kaip jis pirmą kartą išgirdo posakį „per bliuską“. Pasvarstykite, ką novelės autorius R. Granauskas nori pasakyti suteikdamas leitenantui tokį neįprastą vardą.

„Kraujuojanti bliuska“

Niekada visų Lietuvos regionų gyventojai neišvengdavo pykčių ir barnių. Tie pykčiai ir barniai kartais pasiekdavo aukščiausią stadiją, kai pakeltu tonu sakomus ar rėkiamus žodžius pradėdavo keisti aktyvūs, skausmą oponentui sukeliantys ir jo kūną žalojantys veiksmai. Suvalkiečiai vieni kitiems dažniausiai duodavo į galvą, į dūdą, į dantis, dzūkai – in dancis ar in lempų, aukštaičiai – snukin ar tiesiog į snukį, o žemaičiai?..

Buvau ketverių ar penkerių. Su močiute, kurią visada žemaitiškai vadindavau babūne, Mažeikių autobusų stotyje laukėme keleivinės, kad pasiektumėme kaimą, kuriame leidau visas vaikystės vasaras. Oras buvo saulėtas, šiltas, o mes buvome kaip reikiant nusivaikščioję po kriautoves, todėl tingiai sėdėjome ant suolo. Greitai radusi bendrą kalbą su pažįstama ar nepažįstama panašaus amžiaus moteriške, babūnė kalbėjo kažką man visiškai neįdomaus. Gali būti, aptarinėjo sausus, daržams netinkamus orus, gali būti, peikė netikusį, tingėjusį darboutis, norėjusį vien madingai puoštis visokiais kremplenais ir dieną naktį linksmintis jaunimą.

Ramų garbaus amžiaus moteriškių pokalbį nutraukė iš kažkur atslinkęs jaunas, girtas, kaip reikiant sumuštas vyriškis, apibrozdinta kakta ir tebekraujuojančia nosimi. Jo languoti marškiniai buvo apvarvėję krauju. Skaudžiai nukentėjęs žmogus atrodė baisiai, bet dėl to nė kiek neliūdėjo. Juokaudamas ir linksmai keiksnodamas pasakojo, kaip su keliais sėbrais gėrė butelką, begerdami jie susisporijo ir susimušė. „No vat er gavau aš par bliuska“, – baigė neilgą pasakojimą, šniurkščiodamas sumušta nosimi. Bliuska – tai marškiniai, tad vaikiškai negalėjau atsistebėti, kaip gali būti taip, kad kažkam trinktelėjus per marškinius, jie ima kraujuoti.

Vėliau ne kartą girdėjau apie davimą ar gavimą per bliuską. Tada jau žinojau, kad kalbama apie tai, ką sausai ir teisiškai būtų galima pavadinti bendrojo pobūdžio fiziniu smurtu, nekonkretizuojant sužalotų kūno vietų. Kitais atvejais Žemaitijoje gaunama ir duodama į kramę (galvą), par morza, par vēpelė, par vepšlas, par potrālakė, o įpykus net ir par lerva.

1. Aptarkite pasakotojo požiūrį į papasakotus įvykius. Kodėl mokytoja pavadinama šventąja Mikalina? Ką reiškia šis šventas vardas?

J. Lukša, begyvendamas Paryžiuje ir susipažinęs su Vakarų demokratinių kraštų galvojimu, nenumatė greitų permainų ar karo, kaip kad buvo galvojama Lietuvoje, ir tuo pačiu Sovietų Sąjungos subyrėjimo ir greito Lietuvos išvadavimo iš vergijos. Todėl reikia ruoštis ilgų distancijų laisvės kovai, kuo mažiau praliejant kraujo. Jo planas buvo sumažinti partizanų skaičių iki minimumo, pervedant juos į legalų gyvenimą. Tačiau jis buvo numatęs labai sustiprinti egzistuojančio centrinio organo vadovybę, kuri turėtų nuolatinį ryšį su užsieniu, iš jo gautų materialinę ir moralinę paramą vedamai kovai prieš okupantą. O visą Lietuvą planavo nusagstyti mažais atsparos taškais, kuriuose budėtų ne po daug partizanų-žvalgų, gerai paruoštų, kietų idealistų, sugebančių ne tik kautis, bet daugiausia informuoti tautą apie vidaus ir pasaulio įvykius, žiūrėti, kad tauta nepalūžtų kovoje dėl laisvės ir joje visada rusentų nepriklausomybės ugnis. Tokie žvalgų branduoliai turėtų turėti labai gerą tarpusavio ryšį ir būtų labai saugūs, sunkiau iššifruojami, o tauta justų, kas ją gina, kas kovoja prieš rusifikaciją, komunistų savivaliavimą ir visokias žmonėms nuoskriaudas, kolonizavimą krašto svetimtaučiais, trėmimus, įkalinimus ir kt. Gera vidaus ir užsienio informacija galėtų būti okupantui pavojingesnė šiuo metu kaip ginkluotas priešinimasis, kuris bus reikalingas ir prasmingas, pribrendus laikui ir pakitėjus sąlygoms.

Rašome

Čia pateikiame seriją nuotraukų iš įvairių J. Lukšos gyvenimo etapų. Jose kontrastingai dera kovotojo kelio ir trumpo atokvėpio, prasiveržus į Vakarus, vaizdai. Remdamiesi šiomis nuotraukomis, parašykite reportažą arba novelę. Pagrindinis jos veikėjas nebūtinai turi būti partizanas J. Lukša, galite kalbėti abstrakčiau. Bet įsižiūrėkite į nuotraukų detales – jos padės tiksliau aprašyti veiksmo aplinką, veikėjų išorę, veido bruožus. Atkreipkite dėmesį į paskutinėje nuotraukoje pasikeitusį J. Lukšos veidą.

APIBENDRINAME

1. Apibendrindami skaitytus kūrinius apie partizaninį pasipriešinimą pokario Lietuvoje, pasvarstykite, kokie pasirinkimai tuo metu buvo iškilę Lietuvos gyventojams.
2. Remdamiesi partizanų laikraštėlio straipsniu, B. Krivicko biografija bei jo kūryba, kitais jūsų skaitytais kūriniais ir istorijos žiniomis, apibūdinkite partizaniniame pasipriešinime dalyvaujančio žmogaus savijautą, jo apsisprendimo motyvus.

Diskutuojame

Kaip pokario metais Lietuvoje buvo suvokiama garbė ir tautos orumas? Kokią tai turėjo prasmę ir įtaką pasipriešinimui sovietinei okupacijai?