Kai pasijunti suaugęs

1

Vaidoto mama išvažiuoja. Pirmą kartą ji palieka sūnų vieną tokiam ilgam laikui: net penkioms dienoms. Kiek mama susirūpinusi ir įsijaudinusi, tiek Vaidotas ramus ir išdidus: juk dabar jis kone įšventinamas į suaugusiųjų luomą, jam patikimi namai ir leidžiama tvarkytis vienam visas penkias dienas – tai bus pavydo draugams! Kaip gaila, kad mokykloje jau prasidėjo vasaros atostogos – būtų kuo pasipuikuoti prieš antrokus, o ir pati auklėtoja rimčiau į jį pažiūrėtų...

2

– Šaldytuve visko prikrauta... būtinai pasišildyk sultinio... nepalik įjungtos viryklės... duris gerai užsirakink, nepažįstamų žmonių neįsileisk... stipriai užsuk vandens čiaupą... guldamas patikrink, ar visur išjungei elektrą... per daug nesigarsink, jog gyveni vienas... prieš valgį prauskis rankas... rodos, viską pasakiau... ar ne viską? – rauko kaktą mama.

3

– Viską, viską, – skuba patikinti Vaidotas.

– Vakare nepamiršk išvėdinti kambario!

– Jau sakei, – primena Vaidotas.

– O ar sakiau, kad palaistytum kaktusą?

– Sakei, viską susakei, ma, – sunkiai atsidūsta berniukas. Jau tie suaugusieji! Kai patys tokie užmaršūs, tai mano, jog ir vaikai nieko neatsimena.

4

– Na tai lik sveikas, sūneli, – graudžiai atsisveikina mama ir glaudžia prie savęs berniuką. – Kad tik tau ko neatsitiktų!.. Beje, paskambins viena kita teta, ir jeigu ko prireiks – tik duok joms žinią, bematant atskubės padėti.

5

– Ma, na ko gi man gali prireikti? – kone įsižeidžia Vaidotas. – Aš pats galiu padėti tetoms. Važiuok rami, puikiai mokėsiu manytis ir be tetulių.

– Tikiu, – paglosto jam galvą mama ir pagaliau išvažiuoja.

6

Vaidotas užrakina duris ir lieka vienintelis ir teisėtas viso buto šeimininkas. Pradžioje jis tiesiog apsvaigsta nuo laisvės, erdvės ir didybės. Lyg kalakutas vaikštinėja iš kampo į kampą po visą butą, įsismarkavęs net supila puodą vandens ant kaktuso, kuris ir be to tik tik palaistytas. Paskui jis atidaro šaldytuvą, viską pažiūri naujomis, vienintelio savininko akimis, krimsteli to, lyžteli ano, šio to gurkšteli – visai kitas skonis, kai valgai pats sau vienas... Ir vėl Vaidotas matuoja žingsniais kambarius, o jo žingsniai lyg platesni, lyg oresni, o kai panosėje užniūniuoja, tai, pasirodo, ir balso esama storėlesnio, kone boso. Berniukas dar sykį patikrina, ar išjungtos dujos, ar nevarva čiaupas, ar tualete išjungta elektra, tada ramus sėdasi į kėdę ir atsiverčia knygą, tačiau knyga – „Emilis ir jo žvalgai“ – dar vakar tokia įdomi ir nuotykinga, dabar pasirodo pernelyg vaikiška. Berniukas ima dairytis po lentynas šio to rimtesnio, ir jo žvilgsnis užkliūva už knygos, kurią paliko ant rašomojo stalo mama. Tai eilėraščiai, o eilėraščių jis ligi šiol pakęsti negalėdavo. Tačiau dabar – tai išsižiotų mama! – jis varto knygelės lapus ir lėtai, garsiai šen bei ten paskaito. Daug ko nesupranta, bet kai kas ir visai pakenčiamai skamba, o vienas posmas taip patinka, jog kartoja jį net kelis kartus, kol išmoksta atmintinai:

7

Iš okeano kyla vėjas,
​Iš okeano pakraščių
​Naktis dainuodama atėjo
​Padangių vieškelių plačiu.

​​Sakyk, juodoji viešnia mano...

8

Ūmai sučirškia telefonas. Vaidotas neskubėdamas kelia ragelį. Anksčiau jis prabildavo „alio“, o dabar kuo storesniu balsu taria:

– Vaidotas klauso.

– Sveikas, Vaidotai, – atskrenda iš kito laido galo. – Čia teta Aldona. Sakyk, mama jau išvažiavo?

– Išvažiavo.

– Ir dabar tu vienas?

– Vienas.

– Visiškai visiškai vienas vieniausias? – negali patikėti teta Aldona.

– Visiškai vienas.

– Nenusimink, vargšeli, – ima guosti teta. – Kitiems vaikams, žinok, būna dar riesčiau, pavyzdžiui, mūsų name gyvena mergaitė, kurios mama jau du mėnesiai ligoninėje... Ar gerai duris užsirakinai?

– Gerai, – atsako Vaidotas.

9

– O ką dabar veiki? – tardo teta Aldona.

– Dabar kalbuosi su jumis telefonu.

– Ak, pokštininkas... Ką šiaip veiki?

– Skaitau knygą.

– O ką veiksi perskaitęs knygą?

– Valgysiu. O pavalgęs vėl skaitysiu. O paskaitęs vėl valgysiu, – išberia Vaidotas.

– Labai gerai, – nesupranta juokų teta Aldona. – Sočiam daug ramiau ir šilčiau. Tad eik, valgyk, o jeigu bus baisu, tai paskambink man, aš ką nors suorganizuosiu, gerai?

– Viso gero, – greit atsisveikina Vaidotas.

– Ko taip skubi padėti ragelį? – tetos balsas nepatenkintas. – Gal jau draugų prisivedei pilną butą?

– Nieko nėra, aš vienas, – ginasi berniukas.

– Žiūrėk man, nes kaipmat suorganizuosiu patikrinimą, – rūpinasi teta. – Na, viso gero.

– Viso gero, – net atsidūsta berniukas, padėjęs ragelį.

10

Jis vėl grįžta prie eilėraščių knygos. Tačiau poezija jau pabaidyta lyg laukinė paukštė ir nebenori grįžti atgal. Gal išėjus į kiemą? Jau vakarėja, lauke šilta, girdėti smagūs vaikų balsai. Vaidotas skuba prie durų, bet jį pasiveja naujas telefono skambutis.

<...>