Chapter 6.16 (Gimtoji kalba 4 kl.)

Mamos mokykla

  • Kai buvo uždraustas lietuviškas raštas, neleista ir lietuviškai mokytis mokyklose. Todėl dažnai vaikai pradėdavo mokytis namuose. Paskaitykime Prano Mašioto prisiminimus apie savo vaikystę.

Pranas Mašiotas

Mamos mokykla

Skaityti mane mokė mama. Kai aš augau, visus vaikus mamos mokydavo abėcėlės.

Tuomet mokyklų buvo nedaug, tik miestuose ir bažnytkiemiuose. Skurdu būdavo tėvams siųsti vaikus į tokią mokyklą dar nieko nemokančius. Tai mamos pačios pradėdavo mokyti savo mažulius lietuviškai. Mokydavo mamos darbo iš rankų nepadėdamos. Mane mama mokė iš plonučio plonučio elementoriaus, be jokio paveikslėlio, be jokio pagražinimo. Išmokė pažinti visas raides ir vardais jas vadinti. Paskui turėjau slebizuoti: b a ba, c a ca, d a da, – ilgai ilgai slebizuoti. Mama išslebizuos eilutę ir liepia kartoti, o pati verpia ar kitą darbą dirba. Dažnai, įknibus į darbą, ir neklauso, o aš vis slebizuoju.

Ir aš dažnai praganydavau eilutę. Tai šuo sulos, tai kumeliukas sužvengs – bene iškęsi pro langą nepažiūrėjęs. Tuo tarpu eilutė susimaišė su kitomis, ir ieškok jos. Nelengva būdavo surasti – visos lygiai mirga, visos rodosi vienokios. Mama turėdavo padėt surasti.

Nesparčiai ėjo mokslas. Mama dažnai kitais reikalais atsitraukdavo, tai man ilgai slebizavoti nusibosdavo – kito kurio darbo prašydavau.

Mama dažnai tėvelį stabdydavo, sakydavo:

– Tu, tėve, pamokyk, gal geriau seksis.

– Nagi, Praniuk, paslebizavok! – sakydavo, stabtelėjęs trumpai valandėlei.

Kokią eilutę išklausydavo ir eidavo savo keliais.

Bet tėveliui mano mokslas rūpėjo. Norėjo leisti į pradedamąją ir paskui – dar aukščiau.

Kartą išsitraukė iš pabalkės žąsies sparną, išsirovė plunksną ir ėmė drožinėti, man tuojau parūpo, ką tėvelis daro.

– Padarysiu tau plunksną, sako, – galėsi rašyti.

„Gal nebereikės slebizuoti“, – dingtelėjo man į galvą.

Netrukus sėdėjau prie stalo ir vadžiojau plunksna vingius. Jų tėvelis buvo popieriuje prirašęs. Mano tėvelis rašyti kiek mokėjo, iš savęs buvo pramokęs.

Šis mokslas man labai patiko. Pavingiavęs kurį laiką, gavau raides rašyti. Paskui ir žodžius. Berašydamas išmokau ir slebizuoti.

Raštas – raštu, reikėjo ir iš knygų pramokt skaityti. Mama šoko ieškoti elementoriaus, bet jo nerado. Buvo užkišusi kur už balkio ar gal dar geriau kur padėjus, kad po akių nebūtų. Mat tuomet visos lietuviškos knygos buvo draudžiamos. Ir elementorių drausdavo. Neradusi elementoriaus, mama toliau mokė mane iš maldų knygų.

Ir kitose šeimynose vaikus tuomet namie pradėdavo mokyti. Tik ne visur pajėgdavo pramokyti rašyti. Visi vaikai pirma išeidavo mamos mokyklą, paskui stodavo į pradedamąją.

Pagal knygą „Mano poilsis“
​Dailininkė Birutė Demkutė

  1. Kodėl ir ko mamos mokydavo vaikus?
  2. Iš kokios knygos Pranukas mokėsi abėcėlės?
  3. Ką reiškia „slebizuoti“, „slebizavoti“?
  4. Ką mama veikdavo, mokydama vaiką?
  5. Kaip Pranukui sekėsi mokslai?
  6. Kaip jį mokė rašyti?
  7. Kodėl namuose buvo slepiamos lietuviškos knygos?
  8. Kodėl tėvai rūpinosi, kad jų vaikai mokėtų skaityti ir rašyti lietuviškai?
  9. Kokia pagrindinė šio pasakojimo mintis?

Užduotys

  • Perskaitykite paryškintą sakinį. Jame aprašoma, kaip atrodė elementorius, iš kurio mokėsi Pranukas.
  1. Palyginkite senojo elementoriaus ir „Vaivorykštės“ vadovėlio viršelius. Apibūdindami vartokite kuo daugiau būdvardžių.
  2. Mintimis nusikelkite į ateitį. Pafantazuokite, iš kokių vadovėlių vaikai mokysis ateityje.
  • Maža
  • Plieninė
  • juodas
  • baltame
  • baltais
  • Mažas
  • juodos

 šulinėlis, juodas vandenėlis,

kas nori gurkšnoja ir  laukais nešioja?

spintelė turi šimtus durelių? 

žagrė lauke aria, 

vagas verčia?

 Baltos lankos,  avys,

kas išmano – tas jas gano?

Please wait