Uodas (III)

Antanas Vaičiulaitis

Uodas

Trečioji dalis

Teisėjai išsitraukė nosinukus, nusišluostė ašaras ir išėjo sprendimo duoti.

– Dovanokim, – tarė teismo pirmininkas.

– Gerai, – sutiko posėdininkai.

Tik ūmiai vienas jų, kuris salėje snaudė, o nubudo kaip tik gynėjui baigiant, paklausė:

– Beje, kuo tas žvėris nusikaltęs?

– Užpuolė karalių.

– O ką sako apie tai įstatymai?

Atsivertė jie storas knygas ir perskaitė:

– Mirtis.

– Įstatymas yra įstatymas, ir nusikaltėlio jau nė pats Dievas neišgelbės, – tarė miegalius.

– Neišgelbės, neišgelbės, – pakartojo kiti.

Taip uodas buvo pasmerktas mirti nukertant galvą.

Kitą dieną, lygiai dvyliktą valandą, saulei gražiai šviečiant, atsidarė kalėjimo vartai ir pasirodė orkestras, kuris grojo gedulo maršą. Paskui žengė sargas su nusikaltėliu stiklinėj dėžutėj, padėtoj ant aksominio priegalvėlio. Greta ėjo budelis. Ant galvos jis turėjo raudoną kepuraitę su ilgu kutu, buvo apsivilkęs žalią liemenę ir mūvėjo trumpas mėlynas kelnes. Jo parankinis nešė kardą uodui kirsti. Visi, lydimi kareivių kuopos, pasuko į aikštę. Čia tuoj atvažiavo karalius ir jo patarėjai, kuriuos rėkdami sveikino išsirikiavusi kariuomenė ir visas miestas. Sargas, budelis ir parankinis lėtai užlipo į paaukštintą vietą. Buvo taip tylu, kad girdėjai, kaip karveliai ant bokšto burkuoja.

Teisėjas perskaitė sprendimą.

– Pradėti! – davė ženklą karalius.

Parankinis atvožė dėžutę, sugnybo uodą ir nunešė prie trinkos.

– Paguldyk ir laikyk, kad nesispardytų, – tarė budelis ir, užgrojus orkestrui, jau norėjo kirsti.

Tik štai jis nuleido kardą ir prisikišęs žiūrėjo, kur uodo galva, nes iš toliau nebuvo jos matyti.

– Daugiau iškišk, – liepė jis ir ant nosies galo užsidėjo akinius.

Tačiau ir dabar nieko nebuvo matyti. Reikėjo dar labiau atleisti uodą. O jo būta klastingo: kol kentė, tai nejudėdamas kentė, bet vos tik pasijuto laisvesnis, tik sprūstelėjo ir palėkė. Parankinis išsigandęs nualpo ir griuvo aukštininkas. Tačiau budelis galvos nepametė. Jis čerkštelėjo kardu per tuščią trinką, paskui, lyg didžiausiam jaučiui sprandą nurentęs, nusišluostė prakaitą, papurtęs atgaivino savo parankinį ir pašnabždėjo jam, kad tylėtų.

Kai žmonės suvirto uodo palaikų apčiupinėti, budelis pasigyrė:

– Aš jį taip sumaliau, kad nė dulkės neliko.

Tai išgirdę, visi jie, ir duonkepys, ir siuvėjas, neišskiriant jau pačios miesto tarybos, ėmė šaukti: „Valio!“ Iš tvirtovės dundėjo patrankos, o kareiviai dainuodami traukė gatvėmis. Tos dienos didvyris buvo budelis. Į jo parankinį panelės laidė meilius žvilgsnius ir kalbėjosi tarp savęs:

– Kokios jautrios širdies jisai!

Vakare vėl buvo pokylis. Gėrė ir valgė visi, kas norėjo ir nenorėjo.