Būti savimi
- Daugelis pasvajojame, kad dėl tam tikrų priežasčių norėtume būti panašūs į ką nors kitą. Paskaitykime pasakojimą, ką taip manančiai liepaitei patarė medžiai ir vėjas.
Vladimiras Bendoraitis
Būti savimi
Vasaros lietutis prausė žemę. Nuplovė pakelės dulkes nuo seno ąžuolo, atgaivino lazdyną, nuskaidrino pušaitės spyglius, pagirdė krūmus. O kai nustojo lyti, visi dar džiaugėsi vandens lašais, riedančiais per lapus. Ne iš karto medžiai pastebėjo, kad jauna liepaitė stovi nusiminusi.
– Ko tu liūdi? – paklausė laukinė obelis, rodydama saulei užsimezgusius obuoliukus.
– Kaip aš neliūdėsiu? – atsakė liepaitė. – Štai pražydau, o mano žiedais niekas nesižavi, net nepastebi jų. Kai tu žydėjai, niekas pro šalį nepraeidavo, visi sustodavo ir ilgai gėrėdavosi. Kaip aš norėčiau būti obelis.
– Kam tau būti obelimi? Tu juk liepa, – nusistebėjo obuoliukų mama.
– Į mano žiedus irgi retas atkreipia dėmesį, – guodė ąžuolas. – Argi verta dėl to sielotis?
– Bet užtat tu toks stiprus, o rudenį smagiai barstai giles. Norėčiau būti ąžuolas, – liepaitė net pasistiepė iš to didelio noro.
– Tu juk liepa, – nusišypsojo ąžuolas. – Štai šermukšnis visai nesielvartauja, kad jis šermukšnis. Nenori jis būti nei obelis, nei eglė. Ar ne, šermukšni?
– Nenoriu, – sutiko šermukšnis, – visai neblogai būti šermukšniu.
– Tavo uogos tokios gražios ir raudonos. O kad turėčiau tokias uogas, – atsiduso liepaitė.
– Nereikalingos tau raudonos uogos, tu juk liepa... – bandė aiškinti šermukšnis.
– Tu juk liepa, tu juk liepa, – užpyko liepaitė. – Dainuojate vis tą pačią dainą. O aš nei žiedų gražesnių neturėsiu, nei karpytų klevo lapų, nei raudonų uogų, nei ąžuolo stiprumo.
Minutėlę visi tylėjo. Nežinia, kiek būtų tylėję, jei ne vėjas, atšniokštęs iš laukų.
– Tu juk liepa, – šlamino jis niurzglės lapus. – Didžiuotis tuo reikia. Apie tave dainas dainuoja ir pasakas seka, tavo žiedeliais nuo ligų gydosi. O kiek bitės iš jų medaus prineša! Anksčiau žmonės iš liepos klumpes, tokius medinius batus, dar kibirus kibirėlius skobdavo, o dabar gražiausius suvenyrus drožinėja.
– Taip, taip, taip, – pritarė šnarėdami kiti medžiai.
– Na, neliūdėk, – šnibždėjo vėjas liepaitei, lyg raketa nušvilpdamas tolyn.
Ir vėl minutėlę visi tylėjo. O liepaitė pagalvojo, jog būti liepa nėra taip bloga. Netgi gera. Galbūt geriausia. Būti savimi visada visų geriausia.
Iš knygos „Iš ko susideda metai“Dailininkė Diana Radavičiūtė
- Dėl ko liūdėjo liepaitė?
- Ko liepaitė pavydėjo ąžuolui, šermukšniui?
- Ką liepaitei pasakė vėjas? Kokias jos savybes vėjas paminėjo?
- Kokią išvadą padarė liepaitė išklausiusi vėjo žodžių?
- Kokia pagrindinė šio pasakojimo mintis? Raskite sakinį, padedantį atsakyti į šį klausimą.
- Pasvarstykite, ar šis pasakojimas gali būti pamokantis jūsų bendraamžius, o gal ir jus pačius.
Užduotys
- Suraskite tekste būdvardžius, apibūdinančius šiuos daiktavardžius.
.... ąžuolas, .... liepaitė, .... noras, .... uogos, .... batai.
- Įvardykite, kaip būdvardis derinamas prie daiktavardžio.
- Nurodykite išrinktų būdvardžių giminę ir skaičių.
- Pasirinkite po vieną daiktavardžių ir būdvardžių vyriškosios ir moteriškosios giminės junginį. Juos išlinksniuokite vienaskaita ir daugiskaita.
- Lietuvoje yra daug vietovių, susijusių su liepos vardu. Dailiai į sąsiuvinį nurašykite šiuos vietovardžius.
Leipalingis, Liepkalnis, Liepynė, Aukštaliepis, Liepdegėnai, Liepdvarys, Liepiškė.
- Sutartiniais ženklais pažymėkite reikšmines žodžių dalis.
- Pabraukite sudurtinius vietovardžius.
- Patyrinėkite teksto iliustraciją. Remdamiesi tekstu sugalvokite ir suvaidinkite liepos, peliuko ir bitutės pokalbį. Įsivaizduokite, kad liepa nori būti kuo nors kitu, o bitutė ir peliukas aiškina, kad geriausia būti savimi.
Tvirtos pilys
Plačiais krantais
Spalvingų skarų
Šiaudinei kaliausei
Tamsiuose rūsiuose
Permainingiems orams
Sraunias upes
Švelnia ranka
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"