Dramblys nori dangaus

[1]

​Žvelk, ant kaimyno stogo​
​Rožinis sėdi Dramblys.
​Kaip skraidyti jis moka,
​Koks gražus jo straublys.​​​

Spokso, užvertęs galvą,
​Judina savo ausis.
​Ką jis ten murma, kalba,
​​Tik pažiūrėk, paklausyk:​​

– Mano mielasis Vėjau,
​Kaip aš noriu dangaus,
​Nieko taip nenorėjau –
​Kaip dangaus paragaut.​​​

Noriu gardaus mėnulio,
​Debesėlių saldžių,
​Vėjau, mano bičiuli,
​Ir cukruotų Žvaigždžių.

​Susikibę už rankų –​​​​
​Vėjas ir tavo Dramblys –
​Skrenda tiesiai į dangų,
​Vis aukštyn ir tolyn.​​​

[2]
​​​

Nosys abiem apšalo,
​Pilna visur debesų,
​Nėr to dangaus nė galo
​Ir nesimato ausų.​​​

Ir staiga jie suprato,
​Ir nuliūdo Dramblys,
​Net ir Vėjas pamatė,
​Kad dangaus nepavys.​​​

Nepavyks pasigauti
​Debesėlio saldaus,
​Nepavyks paragauti
​Mėnesėlio medaus.​​​

Ak, kaip gaila, kaip gaila
​Debesėlių saldžių,
​Ak, kaip linksma ir kvaila –
​Panorėti žvaigždžių.​​​

Iš knygos „Žvėrynas. Žolynas“
​​Dailininkė Inga Gilė