Paukščiai pamiršta, kas jų mama ir tėtis (II)

Rūta Montvilaitė

Paukščiai pamiršta, kas jų mama ir tėtis

Antroji dalis

Kiras dažnai nesuprasdavo kai kurių kuosos žodžių, ir jam jau nemalonu buvo prašyti, kad paaiškintų. Tad ir šįkart jis paprasčiausiai nutylėjo, mėgindamas pats susivokti. Mat kuosa, ilgai gyvendama šalia žmonių, buvo prisiklausiusi jų kalbų – iš ten ir tie keisti, negirdėti žodžiai. Ji apskritai domėjosi žmonėmis, kaip kad kiras – medžiais. Ir dar jūra.

– Žmonių jaunikliai ilgai gyvena su tėvais. Paprastai nepertraukiamai bendrauja visą laiką, kol šie gyvi. Žmonės visada žino, kas jų mama ir tėtis.

– O kodėl taip yra? Tiksliau, norėjau pasiteirauti, o kodėl mes nežinome? – paklausė kiras, staiga suvokęs, kad negali pasakyti, kas padėjo kiaušinį, iš kurio jis išsirito, ir kas jį prižiūrėjo lizde. Tai tiesiog išgaravo iš galvos. Taip nutikdavo visiems paukščiams. Ši jų ir žmonių skirtybė kirą akimirką pribloškė.

– Gamta visada tvarkosi kuo paprasčiau, – aiškino kuosa. – Ji atsisako to, kas nereikalinga. Matyt, paukščių giminei tvirtos šeimos nebūtinos. Mums gerai ir be jų.

– Tikriausiai... – tarė kiras, nors viduje šiek tiek abejojo. Juk visai puiku būtų štai taip išskristi kur nors su mama – be tikslo, vien pamiklinti sparnų, pasižvalgyti.

Senelė pakvietė anūką prie savęs ir dabar jie žingsniavo greta vienas kito tyliai šnekučiuodamiesi.

– Jie turi savo tradicijų, tie žmonės, – tarė kuosa. – Ypač artimi. Mėgsta kartoti malonius dalykus ir suteikia jiems ypatingą reikšmę.

Kiras klausėsi draugės ir nenuleido akių nuo žmonių. Jam buvo smalsu ir tuo pat metu graudu. Mat staiga suvokė, kad viskas – senutė ir anūkas, ir jų pasivaikščiojimas – yra laikina. Kirui jų, o kartu ir savęs labai pagailo.

– Ir aš norėčiau turėti tradicijų, – po kiek laiko pasakė.

Kuosa atsisuko ir atidžiai pažvelgė į jį.

– Bičiuli, tu jau daraisi beveik žmogus, – tarė. – Visada jaučiau, kad esi linkęs į žmogiškus dalykus.

– O ar tai blogai? – nusijuokė kiras.

– Ne, neblogai. Netgi, sakyčiau, priešingai. Be to, man tai įdomu.

– Man irgi, – atsakė kiras, geriau įsižiūrėdamas į senąją moterį ir berniuką. – Žmonės man įdomūs.