Pirmoji diena Mėnulyje

Nikolajus Nosovas

Pirmoji diena Mėnulyje

Susikabinę rankomis, bičiuliai išėjo iš raketos ir, nusileidę kopėtėlėmis, atsidūrė Mėnulio paviršiuje. Jie aiktelėjo iš džiaugsmo – prieš jų akis atsivėrė žavingiausias peizažas. Apačioje, prie pat keliautojų kojų, driekėsi lyguma, panaši į nejudantį, sustingusį jūros paviršių su negiliomis daubomis ir nuožulniai kylančiomis kalvomis. Kaip ir jūros vanduo, šis vilnijantis, sakytum, suakmenėjęs Mėnulio paviršius buvo žalsvai mėlynas. Tolumoje, už banguojančios lygumos, dunksojo kalvos. Jos buvo gelsvos, tarsi supiltos iš smėlio. Už kalvų stūksojo skaisčiai raudoni kalnai. Jie stiebėsi į viršų it sustingę liepsnos liežuviai.

Virš to nuostabaus pasaulio it bedugnė praraja juodavo dangus su miriadais stambių ir smulkių žvaigždžių. Paukščių Takas lyg koks žėrintis kelias driekėsi per visą, tą bedugnę ir dalijo ją pusiau. Kairėje, tarp žvaigždžių, susispietusių virš horizonto, švietė kaitri Saulė. Dešinėje žibėjo švelniai žalia Žemės planeta. Saulės spinduliai krito į ją iš šono, todėl ji buvo panaši į pusmėnulį.

Netoli kalnyno, dunksinčio tolumoje, stūksojo vienišas kalnas, panašus į tamsų kūgį ar piramidę. Nuo jo papėdės link kalvos, į kurią nusileido raketa, lyg plonytis siūlas vinguriavo takelis.

– Reikia manyti, kad tas takas ne savaime atsirado, – tarė Spurgučiui Nežiniukas.

– Tą piramidę, matyt, bus pastatę lunatikai. Jie pramynė į ją ir takelį. Manau, kad pirmiausia mes ir turėtume ištirti piramidę. Kaip tau atrodo?

Nesulaukęs atsakymo, Nežiniukas ėmė žvaliai žingsniuoti link Mėnulio takelio.

Kai kurie mano, kad, vos atsidūrę Mėnulyje, tuoj ims straksėti jo paviršiumi kaip žiogai, kadangi traukos jėga Mėnulyje beveik šešis kartus mažesnė negu Žemėje. Tačiau nei Nežiniukas, nei Spurgutis to nepatyrė. Mat ilgą laiką išbuvo nesvarumo būklės ir spėjo atprasti nuo svorio. Tas svoris, kurį jie juto Mėnulyje, pagal juos buvo pats įprasčiausias.