Chapter 4.2 (Istorija 11)

Antikos kultūra: palikimas ir reikšmė (1 tema)

Temos reikšmingumas

  • Šiuolaikinės Euròpos kultūrą suformavo įvairios istorijos epochos, intelektualiniai ir meno judėjimai, gretimos ir tolimos kultūros. Šiandien kiekviena kultūra yra įvairialypis ir sudėtingas darinys, turintis pamatus, paklotus prieš šimtmečius ir tūkstantmečius. Vienas iš tokių pamatų kertinių akmenų – Antika.
  • Antika – ištisa Europos istorijos epocha, kuri truko ilgiau nei tūkstantmetį (VI a. pr. Kr. VI a.). Antikos kultūrą ir visą šią epochą sudaro senovės Graikija ir senovės Romà. Abi jos radosi ir pradėjo vystytis į Viduržemio jūrą įsirėžusiuose Peloponeso ir Apeninų pusiasaliuose.
  • Antikos kultūra pasklido toli už pirminių ribų – Viduržemio jūros regiono. Ilgainiui ji padarė esminę įtaką viso Europos žemyno istorinei raidai ir tebėra neatskiriama Europos ir apskritai vakarietiškos kultūros dalis. Kokias svarbiausias Antikos kultūros sritis būtų galima išskirti? Kas joms būdinga? Kur su jomis susiduriama šiandien ir kokia jų reikšmė?

Žinios ir pažinimas: filosofija ir mokslas

Senovės civilizacijose, Mesopotãmijoje ar Egiptè, raštas pradėtas naudoti IV tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje. Tuo pat metu ėmė rastis pirmieji sudėtingos konstrukcijos statiniai, kuriems reikėjo specifinių inžinerinių žinių ir tikslių matematinių skaičiavimų. Vis dėlto nei Mesopotamijoje, nei Egipte raštas ir sukauptos žinios nebuvo pasitelkti racionaliems ir kritiškiems visuomenės, politinio gyvenimo ir apskritai supančio pasaulio apmąstymams, t. y. tokiems svarstymams, kurių tikslas būtų kryptingas žiniomis ir žmogaus protu pagrįstas siekis suvokti tai, kas vyksta aplinkui, gamtinėje ir socialinėje tikrovėje. Senovės Graikijoje viskas susiklostė visiškai kitaip. Čia nuo IX a. pr. Kr. pradėta plėtoti rašto kultūra ilgainiui pasiekė aukštumas įvairiose srityse, visų pirma grožinėje literatūroje, poezijoje. Tekstai senąja graikų kalba pasirodė jau prieš kelis šimtmečius, o nuo VI a. pr. Kr. pradėtos užrašyti pirmųjų senovės graikų mokslininkų ir filosofų mintys, stebėjimai, kuriuos jie perduodavo žodžiu savo mokiniams. Tai buvo pirmieji kritiniai ir racionalūs tikrovės aprašymai, bandymas paaiškinti pasaulį. Visa jų kūryba šiandien vertinama kaip Europos, Vakarų pasaulio filosofijos ir mokslo pradžia. Kuo šie tekstai tokie išskirtiniai, kodėl jie laikomi kritiško ir racionalaus mąstymo pradžia?

Mokslininkai ir filosofai ne tik sprendė praktines kasdienybės problemas, bet ir užsiėmė pasaulio ir įvairių reiškinių stebėjimu, tyrinėjimu. Jau VI a. pr. Kr. tikrai žinomi pirmieji istoriškai paliudyti, neabejotinai gyvenę ir kūrę senovės graikų filosofai ir mokslininkai. Jie atliko astronominius ir matematinius skaičiavimus, kėlė teorijas, pagrįstas aplinkos, pasaulio, dangaus stebėjimais. Kai kurie to ir vėlesnio laikotarpio atradimai bei teorijos, siejamos su konkrečiais atradėjais ir mokslininkais, tebegyvuoja iki šių dienų (pavyzdžiui, Pitagoro teorema, Archimedo dėsnis).

Iš daugybės senovės graikų mokslininkų ir filosofų išsiskiria du – Platonas ir Aristotelis. Jie padarė milžinišką ilgalaikę įtaką Europos kultūros raidai, o jų vardai vėlesniais šimtmečiais minimi kaip didžiausi autoritetai. Jų tekstai tebeverčiami, studijuojami ir tyrinėjami iki šių dienų. Graikų filosofas Platonas (Platōn, 427–347 m. pr. Kr.) gimė Atėnuose – viename galingiausių to laikotarpio senovės graikų polių (1.1 pav.). Atė priemiestyje jis įkūrė neformaliąją filosofų ir mokslininkų draugiją – akademiją (dar vadinamą Platono akademija) (1.2 pav.). Šis pavadinimas kilo nuo Akademo giraitės. Šiandien žodis „akademija“ vartojamas aukščiausiai mokslo, meno institucijai, draugijai, aukštajai mokyklai, o kartais ir moksliniam veikalui pavadinti.

1.1 pav. Senovės graikų filosofo Platono skulptūra, Atė́nai, XIX a.
1.2 pav. Romėniško grindinio mozaika, vaizduojanti Platono akademiją, Pompėja, I a. pr. Kr., Nacionalinis Neapolio archeologijos muziejus

Platonui kaip filosofui milžinišką įtaką padarė kitas graikų filosofas – Sokratas (Sōkratēs), kurio mokiniu jaunystėje buvo. Tačiau Sokratas nepaliko jokių darbų, o jo idėjos žinomos tik kitų filosofų, pirmiausia paties Platono, dėka. Platono palikimas – daugiau nei dvidešimt filosofinių veikalų. Absoliuti dauguma Platono kūrinių yra dialogai, kuriuose svarstomi įvairiausi filosofiniai klausimai: apie politinę sistemą (kokia politinė santvarka geriausia ir kas turėtų valdyti valstybę), apie socialinę struktūrą (kokios grupės sudaro visuomenę ir kokios jų pareigos), apie pažinimą (kas yra žinojimas ir kaip jį galima pasiekti). Bene garsiausia Platono suformuluota filosofinė teorija – tai teorija apie nematerialų, neapčiuopiamą idėjų (formų) pasaulį, kuris negali būti suvokiamas žmogaus juslėmis ir egzistuoja anapus materialių daiktų. Pasak šios filosofo idėjų (formų) teorijos, egzistuoja du kokybiškai skirtingi tikrovės lygmenys: kintantis materialių daiktų, kurie apčiuopiami ir suvokiami juslėmis, pasaulis ir amžinas idėjų (formų) pasaulis, kuris gali būti suvokiamas tik žmogaus protu, mąstymu. Tik pažįstant šias idėjas (formas), galima pasiekti tikrąjį žinojimą, teisingai elgtis, suvokti tai, kas yra grožis. Taigi filosofija yra išminties meilė, kurią praktikuojantieji siekia suvokti ir apmąstyti šias amžinas ir nekintančias gėrio, grožio, tiesos idėjas.

Ši Platono teorija apie anapus materialių daiktų egzistuojantį nepažinų idealų idėjų (formų) pasaulį turėjo milžinišką įtaką visai Europos ir Vakarų pasaulio civilizacijai. Ilgainiui atsirado daugybė sekėjų, o vėlesnė Platono filosofinių idėjų plėtotė pavadinta platonizmo filosofija. Platono filosofija ir idėjų (formų) teorija padarė didelę įtaką visai krikščionybei, kurioje buvo išplėtota dvasinio gyvenimo, pranokstančio laikiną fizinį gyvenimą, samprata.

Platono mokinys Aristotelis (Aristotelēs, 384–322 m. pr. Kr.) pasuko kitu negu mokytojas mąstymo ir filosofinių svarstymų keliu (1.3 pav.). Aristotelis buvo kilęs iš Chalkidės miesto, įsikūrusio vienoje iš Egėjo jūros salų – Eubojoje, pavaldžioje Atėnams. Kaip ir jo mokytojas, Aristotelis IV a. pr. Kr. antroje pusėje įkūrė savo mokyklą – likėjų. Taip buvo vadinama giraitė netoli Atėnų. Šiandien kai kurios mokyklos, gimnazijos (pavyzdžiui, Prancūzijoje) vadinamos licėjais. Tai ne vienintelis šio filosofo palikimas. Aristotelis tam tikra prasme išsilaisvino iš savo mokytojo autoriteto šešėlio, o atskirõs mokyklos, kuri būrė jo bendraminčius ir sekėjus, įkūrimas tapo neabejotinu to įrodymu. Tad kuo visgi išskirtinis senovės graikų filosofas Aristotelis? Aristotelio mąstymas rėmėsi daiktų ir įvykių, materialiosios – gamtinės ir žmonių – tikrovės stebėjimu. Tai puikiai liudija jo intelektinė ir kūrybinė veikla. Būdamas atidus pasaulio ir jo reiškinių stebėtojas, jis aprašė įvairius gamtos reiškinius, todėl laikomas kelių mokslų (biologijos, meteorologijos ir kt.) pradininku. Stebėdamas augalų ir gyvūnų pasaulį, Aristotelis bandė nustatyti, kas būdinga gyvajai gamtai, ir padarė išvadą, kad visi organizmai pasižymi judėjimu ir kaita. Taip pat teigė, kad žmogus turi sielą (sen. gr. psychē – siela). Ji, pasak filosofo, žmogaus kūnui suteikia formą ir tikslą. Todėl Aristotelis kartais pavadinamas ir psichologijos pradininku. Jis daugiau dėmesio skyrė materialiajam pasauliui ir jo aiškinimui: žmogaus gebėjimui jį patirti, pajusti ir suvokti (A šaltinis), formulavo mąstymo principus, tam tikras griežtas taisykles, kuriomis vadovaujantis turi būti samprotaujama ir argumentuojama. Taigi Aristotelis yra ir logikos, mokslo, tiriančio taisyklingo mąstymo būdus, pradininkas. Jam buvo svarbu tiksliai apibūdinti ir aprašyti tikrovę, t. y. suformuluoti sąvokas, kuriomis galima pasaulį apmąstyti ir pavaizduoti. Aristoteliui nebuvo svetima ir fizika bei visatos prigimtis. Nors vėliau jo teorija pasirodė klaidinga, Aristotelio įsivaizdavimas, kad stabili Žemė yra visatos centras, vyravo iki pat XVII amžiaus. Aristotelis buvo ne mažiau įtakingas nei Platonas. Tai liudija ir pasiekta šlovė: ilgainiui Platono filosofija imta vadinti platonizmu, o Aristotelio filosofija ar ja besiremiantys filosofiniai svarstymai – aristotelizmu.

1.3 pav. Senovės graikų filosofo ir mokslininko Aristotelio biustas, romėniška graikiško originalo kopija, marmuras, Romà, II a. pr.

Šie du filosofai tėra visos graikų filosofijos ir mokslo ledkalnio viršūnė, tik du pavyzdžiai, tačiau be jų negalima suvokti tolesnės kultūros raidos. Kas sieja graikų filosofus, kokie graikų filosofijos savitumai? Grai filosofija išskirtinė tuo, kad nuo pat pradžių pirmieji mąstytojai siekė racionaliai, t. y. stebėdami, kritikuodami ir tyrinėdami, aprašyti ir paaiškinti pasaulį ir visatą, nuo kosmoso iki žmonių gyvenimo. Be abejonės, filosofijai svarbūs gėrio, grožio ir tiesos klausimai. Visi šie svarstymai ir apmąstymai, prasidėję senovės Graikijoje, – tūkstantmetė, iki šiol tebesitęsianti mokslo ir filosofijos tradicija. Ir šiandien tebesprendžiami moralės ir etikos, žmogaus atsakomybės klausimai priklauso amžinosioms filosofijos problemoms. O gamtinio ir socialinio pasaulio, kaip ir apskritai visatos, aiškinimas pagrįstas mokslu.

Klausimai ir užduotys

  1. Paaiškinkite, kokią įtaką krikščionybei galėjo turėti Platono filosofinės mintys.
  2. Kokia forma buvo užrašyta didžioji dalis Platono rašytinio palikimo? Kaip manote, kodėl būtent tokia?
  3. Paaiškinkite pagrindinę Platono filosofijos teoriją. Nurodykite, kokią įtaką ji turėjo filosofijos mokslui.
  4. Kodėl Aristotelis laikomas kelių gamtos ir kitų mokslų pradininku?
  5. Paaiškinkite, kuo Aristotelio filosofiniai apmąstymai skyrėsi nuo Platono ir kitų graikų filosofų.
  6. Pateikite ne mažiau kaip tris graikų filosofijos išskirtinumo ypatybes.

TYRINĖKITE!

Graikų filosofams priskiriama daug išskirtinių minčių. Naudodamiesi knygomis arba internetine paieška raskite ne mažiau kaip penkias Platono ir Aristotelio mintis. Paaiškinkite jų reikšmes ir pasvarstykite, ar jos vis dar aktualios šiais laikais.

TYRINĖKITE!

Platonas įkūrė akademiją, o Aristotelis – likėjų (licėjų). Abu šie pavadinimai vartojami ir šiais laikais. Pasidomėkite, kurios Lietuvõs švietimo ir mokslo institucijos vadinamos akademijomis ir licėjais.

Menas: architektūra ir teatras

Graikų filosofija ir mokslas – tik viena Antikos kultūrinio palikimo dalis. VII–V a. pr. Kr. suklestėjo ir vėliau buvo plėtojamos įvairios meno sritys. Pirmiausia jos radosi senovės Graikijoje ir plito graikų kolonizuotose Viduržemio ir Juodosios jūros pakrantėse bei kitose jų apgyventose teritorijose, pavyzdžiui, Anatolijoje (dab. Turkijoje). Po kelių šimtmečių šias meno formas perėmė ir toliau vystė senovės romėnai. Antikinė architektūra ir graikų teatras išplito po visą Romos valstybę. Šiandien teatras sulaukia išskirtinio visuomenės dėmesio. Antikinėje architektūroje išplėtotos formos ir estetiniai principai įvairiose istorijos epochose tapo proporcingumo ir darnumo etalonu. Kokie esminiai elementai būdingi antikinei architektūrai? Ką jie suteikė statiniui?

VII–VI a. pr. Kr. Graikijoje ir Romoje ši architektūra įgavo tas savo formas, be kurių šiandien antikinė architektūra neįsivaizduojama (1.4 pav.).

1.4 pav. Partenonas – Atėnų miesto globėjos Atėnės šventykla, pastatyta ant aukščiausios miesto kalvos, vertinama kaip senovės graikų architektūros viršūnė, V a. pr. Kr. antra pusė.​

Kai II a. pr. Kr. Ròmos valstybė užkariavo graikų apgyventą Peloponeso pusiasalį, romėnai perėmė daugelį graikų kultūros bei meno elementų ir patys tapo graikų architektūros skleidėjais visame Viduržemio jūros regione ir anapus jo. Tačiau pirmiausia šios architektūros formos perimtos ir išplito senovės Romos valstybėje (1.5 pav.). Antiki architektūrà pagrįsta griežta architektūrinių elementų ir jų proporcijų sistema. Visi pastato elementai sudaro darnią sistemą – suderintas dydis, apimtis. Esminis antikinės architektūros elementas, susiformavęs Graikijoje, o vėliau plačiai naudotas romėnų architektūroje, buvo orderis (architektūrinis orderis). Òrderis – pastato atraminė, laikančioji konstrukcija, kurią sudaro pagrindas, kolona ir ant jos gulanti horizontalioji pastato dalis. Antikinėje architektūroje skiriamos trys orderių rūšys: dorėniškasis, jonėniškasis ir korintiškasis (1.6 pav.). Nors jų struktūra panaši, kiekvienas pasižymi ir savitais bruožais. Kokie tie bruožai? Kuo skiriasi šios architektūrinio orderio rūšys?

1.5 pav. Romėnų šventykla – puikus graikų architektūros ir jos formų perėmimo pavyzdys. Bacho šventykla dabartiniame Libanè, II–III a. sandūra.
1.6 pav. Antikinės architektūros struktūrinis elementas, laikančioji konstrukcija – orderis: dorėniškasis, jonėniškasis ir korintiškasis

Pirmasis susiformavo dorėniškasis orderis. Jį paprastai matome VII–VI a. pr. Kr. statytuose pastatuose. Dorėniškasis orderis pasižymi, stambiomis, sunkiomis kolonomis, o ant jų esanti horizontalioji pastato dalis be įmantrių dekoratyvinių elementų. Jam būdingas masyvumas ir paprastumas (1.7 pav.). Antrasis orderio tipas – jonėniškasis, suklestėjęs V–IV amžiuje prieš Kristų. Jonėniškajam orderiui būdingos grakštesnės kolonos, daugiau ornamentikos. Viršutinė kolonos dalis padailinta spirale, dar vadinama voliuta (1.8 pav.). Paskutinis susiformavo korintiškasis orderis. Jis išplito III a. pr. Kr., tačiau menines aukštumas pasiekė ne Graikijoje, o senovės Romos valstybėje. Bene pagrindinė korintiškojo orderio ypatybė – viršutinė kolonos dalis padailinta, papuošta akanto lapų formų ornamentais, o kolonos plonos (1.9 pav.).

1.7 pav. Dorėniškoji graikų šventykla, Sicilija, V a. pr. Kr.
1.8 pav. Artemidės šventyklos, kuri pastatyta vadovaujantis jonėniškuoju orderiu, liekanos. Aiškiai matomos jonėniškojo orderio kolonos, Efesas, Turkija, V a. pr. Kr.
1.9 pav. Romėnų šventykla, pastatyta vadovaujantis korintiškuoju orderiu, Nimas, Prancūzija, I a.

Antikinės architektūros orderis įprastas daugeliui graikų ir romėnų antikinių pastatų. Nors šio orderio elementai būdingi ir turtingų romėnų priemiesčio viloms, ir turtingų miestiečių gyvenamiesiems namams, svarbiausia – visuomeninės paskirties pastatai. Senovės Graikijoje ir graikų kolonizuotuose Viduržemio ir Juodosios jūros regionuose orderis pirmiausia būdingas šventykloms. Senovės Romos valstybėje didelė dalis statinių, pastatytų vadovaujantis orderiu, taip pat buvo šventyklos, o triumfo arkose gausu ir korintiškojo orderio elementų. Orderis kaip architektūrinė konstrukcija pastatui suteikia lengvumo, monumentalumo, iškilmingumo ir architektūrinės visumos darnos (B šaltinis). Vėliau šios antikinės architektūros formos įkvėpė Renesanso ir Klasicizmo menininkus bei architektus (1.10 pav.). Būtent Renesanso epochoje antikinė architektūra, Antikoje išplėtotas architektūrinis orderis tapo proporcingumo ir estetikos sinonimu, grožio etalonu. Dar vėlesniais, jau moderniaisiais laikais (XIX–XX a. pr.), paprastai orderis pastatuose buvo naudojamas kaip dekoratyvinė, puošni pastato detalė.

1.10 pav. Britų muziejus Lòndone, statytas 1825–1850 metais. Šio pastato pagrindinis struktūrinis elementas, laikančioji konstrukcija – jonėniškasis orderis.

VI–V a. pr. Kr. formuojantis klasikinei graikų architektūrai, iš kasmečių ritualinių-religinių procesijų, eisenų ir giesmių ėmė rastis graikų teatras. Iš pradžių šios procesijos buvo tiesiogiai susijusios su ritualinėmis metų šventėmis, visų pirma derlingumo, augalijos, stichinių gamtos jėgų dievo ir vyno išradėjo Dioniso kultu, jo garbinimu. Senovės graikų dievui Dionisui buvo giedamos šlovinamosios giesmės – ditirambai, organizuojamos teatrališkos procesijos. Ditirambai buvo giedami tokia tvarka: pagrindinį giesmės tekstą giedodavo chorvedys, o choras – tik tam tikrą pasikartojančią, pagrindinę kūrinio dalį. Ilgainiui iš šių procesijų ir jas lydinčių giesmių ėmė rastis tam tikri inscenizuoti vaidinimai. Juose vaizduojami įvairūs mitologiniai herojai. Vaidinimuose dalyvaudavo choras ir vienas aktorius su įvairiomis kaukėmis, išreiškiančiomis skirtingus charakterius. Taip kuriamas choro ir aktoriaus (jo įkūnijamų personažų) dialogas. Atsirado sąlygos sudėtingiems, kompleksiškiems siužetams ir pasakojimams kurti, ir visa tai išsivystė į vieną sceninio meno rūšį – graikų teatrą. Kai kada šis graikų teatras vadinamas drama. Toks jo pavadinimas pirmiausia susijęs su pačia šio sceninio meno forma – vaizduojami sudėtingi personažų charakteriai, vidinis žmogaus virsmas, sprendimai ir problemos. Kas būdinga graikų teatrui? Su kuo siejamas jo suklestėjimas?

Grai (Atė) teatras suklestėjo V a. pr. Kr. Atėnuose. Šis periodas susijęs su graikų dramaturgijos pradžia, kūriniais, kuriuose bandoma atskleisti žmogaus gyvenimo sudėtingumą, socialinių ir vidinių įtampų virsmus. Graikų teatro ir dramaturgijos iškilimas siejamas su trimis vardais, trimis graikų dramaturgais, gyvenusiais VI–V a. pr. Kr.: Aischilu (Aishylos), Sofokliu (Sophoklēs) ir Euripidu (Euripidēs).

Aischilas, graikų dramaturgijos pradininkas, kūriniuose kalba apie tai, kaip pažeidžiant socialinę ir moralinę tvarką sulaukiama dievų rūstybės. Tai liudija apie to laiko graikų pasaulėvaizdį. Kūriniuose vaizduojant išskirtinius įvykius (pavyzdžiui, Salamino mūšį) sprendžiamos ir gyvenamojo laikotarpio moralinės, religinės bei politinės problemos. Taigi jo kūriniai atliepia visuomenės gyvenimą ir liudija aktualias gyvenamojo meto problemas. Sofoklio kūriniai daug sudėtingesni, juose daugiau veikėjų. Pagrindinė kūrinių tema – žmogaus silpnumas, ydos, didžiausios jų – puikybė, godumas, įsivaizdavimas, kad žmogus yra visažinis. Sofoklis kalba apie amžinąsias žmonijos problemas, aktualias visais laikais, todėl yra laikomas graikų dramaturgijos viršūne. Euripido kūryboje parodoma žmogaus vidinė drama, prieštaravimai, silpnumas ir pasidavimas aistroms. Jis bene pirmasis siekė parodyti žmogaus vidinį pasaulį, kupiną įtampos, prieštaravimų ir silpnybių.

Apibendrinant galima pasakyti, kad graikų teatre ir jame statomuose dramaturgų kūriniuose buvo sprendžiamos to meto socialinės, moralinės ir politinės problemos, žmogaus gyvenimo, kupino aistrų ir silpnybių, drama. Teatras plačiąja prasme tapo vieta, kurioje nagrinėjamos visuomenės ir žmogaus gyvenimo temos. Taigi teatras atliko šviečiamąją funkciją ir iki šių dienų narplioja amžinąsias žmogaus ir visuomenės problemas. Ilgainiui vaidinimai buvo atliekami ir rodomi specialioje, tam pritaikytoje aplinkoje, kur scena, tribūna galėjo būti matoma nuo kalno šlaito iš skirtingų pusių (1.11 pav.). Toks amfiteatro principas išlikęs ir dabar. Dramaturgija tapo atskiru literatūros žanru, o teatras šiandien yra viena svarbiausių ir populiariausių sceninio meno formų.

1.11 pav. Graikų amfiteatras vienoje iš graikų įkurtų kolonijų – Sirakūzuose, Sicilijoje, V a. pr. Kr.

Klausimai ir užduotys

  1. Nurodykite dvi svarbiausias antikinės architektūros formas. Paaiškinkite, kokią įtaką tai turėjo vėliau susiformavusiems architektūros stiliams.
  2. Remdamiesi vadovėlyje pateiktais antikinės architektūros pavyzdžiais, ne mažiau kaip dviem teiginiais pagrįskite arba paneikite mintį, kad „antikinė architektūra pagrįsta griežta architektūrinių elementų ir jų proporcijų sistema“.
  3. Kokie architektūriniai sprendimai buvo pritaikyti graikų teatruose, kad pasirodymus matytų ir girdėtų daug žiūrovų? Pasvarstykite, ar tais pačiais sprendimais naudojamasi ir šiais laikais. Argumentuokite.
  4. Kokia buvo ką tik atsiradusio teatro paskirtis? Kaip ši paskirtis keitėsi vėliau?
  5. Nurodykite populiariausius graikų dramaturgus. Kokios temos vyravo jų sukurtuose spektakliuose?

Romėnų teisė

Daugumą kultūros formų – nuo filosofijos ir mokslo iki architektūros ir teatro – senovės Romà perėmė iš Graikijos. Tačiau būta vienos srities, kurioje romėnai aplenkė savo pirmtakus. Tai teisė – sritis, kur fiksuojami ir įtvirtinami įstatymai, reguliuojantys įvairias kasdienio gyvenimo sferas. Teisė pradėjo formuotis su pirmaisiais senovės Ròmos valstybės rašytiniais įstatymais dar VI amžiuje prieš Kristų. Romos valstybėje buvo kuriami ir priimami nauji įstatymai. Jie atliepė visuomenės poreikius ir nustatė tvarką, kaip turi būti sprendžiami piliečių ginčai, nustatomos valstybės pareigūnų teisės ir pareigos, tvarkomi kariniai reikalai. Per kelis Romos valstybės gyvavimo šimtmečius priimta daugybė įstatymų, ir jie ne tik nesudarė jokios bendros sistemos, bet ir niekada nebuvo surinkti į vieną vietą ar sutvarkyti.

Tik VI a. pr., kai Vakarų Romos imperija jau buvo žlugusi, o Europoje į šiaurę nuo Alpių pradėjo formuotis pirmosios valstybės, Rytų Romos imperijos (Bizántijos) imperatorius Justinianas I Didysis (Flavius Justinianus, 483–565 m.) priėmė sprendimą surinkti ir susisteminti senojoje Romos valstybėje nuo VI a. pr. Kr. pab. iki jo paties dienų sukurtus įstatymus (1.12 pav.). Jis iškėlė tikslą, kad teisininkai, teisės profesionalai tuos įstatymus palygintų ir iš jų atrinktų teisiškai aktualiausius bei geriausius. Atrinkti įstatymai buvo susisteminti, t. y. kodifikuoti pagal tam tikras sritis (pavyzdžiui, civilinė teisė). Taip atsirado vidinė įstatymų tvarka. Šio sumanymo rezultatas – Justiniano kodeksas, kuris tapo fundamentalia knyga ir ateinančiais šimtmečiais turėjo įtakos teisės raidai. Kodėl apie tai kalbama? Kuo šie dalykai svarbūs ir aktualūs šiandien?

1.12 pav. Justinianas I Didysis su savo dvaru: kariais ir aukštaisiais dvasininkais, sieninė mozaika, San Vitalės bazilika, Ravena, VI a.

Šie Romos valstybės laikais leisti ir Justiniano I Didžiojo kodifikuoti įstatymai šiandien vadinami romėnų teise. VI a. Justiniano iniciatyva atlikta kodifikacija Europoje atrasta tik XII a. Šiaurės Itãlijoje. Neilgai trukus buvo suvokta šio atradimo vertė ir tam tikros teisinės normos, įstatymai pradėti taikyti katalikiškų Europos valstybių teismų praktikoje. Ypač pradėtos taikyti nuosavybės, turto teisės normos, kurios buvo itin menkai išplėtotos Viduramžių Europoje (1.13 pav.). Daugybė šiandienės teisės elementų yra tiesiogiai perimti iš romėnų teisės. Bene išraiškingiausi pavyzdžiai – testamentas, įvaikinimas, globa. Turtas ir nuosavybė (C šaltinis), kuriuos preciziškai bandė apibrėžti ir gynė romėnų teisė, priklauso pagrindinėms Vakarų pasaulio vertybėms.

1.13 pav. XII a. Europoje atrasta romėnų teisė netruko tapti svarbia įvairių Europos šalių teisės ir kasdienio gyvenimo dalimi. Knygos, kurioje išspausdintas Justiniano kodeksas, antraštinis lapas, 1663 m.

Klausimai ir užduotys

  1. Kuris valdovas susistemino visus Romos įstatymus į vieną teisės aktą? Koks buvo jo tikslas?
  2. Pasvarstykite, kodėl iki VI a. nebuvo susisteminta romėnų teisė.
  3. Pateikite ne mažiau kaip tris romėnų teisės principus (arba praktikas), naudojamus šių dienų teisinėje sistemoje. Kurie iš jų, jūsų nuomone, aktualiausi? Atsakymą pagrįskite.

Darbas su šaltiniais

A ŠALTINIS. Senovės graikų filosofas Aristotelis apie jusles ir pažinimą

Nagrinėjant kiekvieną juslinio suvokimo rūšį atskirai, reikia pirmiausia apsvarstyti jų objektus. <...>

Regėjimo objektai yra tai, kas matoma; o matoma pirmiausia yra spalva, taip pat kažkas, ką galima žodžiais paaiškinti, bet kas neturi savo pavadinimo. <...> 

Uoslė ir jos objektai ne taip lengvai apibrėžiami, kaip tos juslės, apie kurias iki šiol kalbėjome, nes uoslės prigimtis nėra tokia aiški, kaip garso ar spalvos esminės savybės. Taip yra todėl, kad žmogaus uoslei trūksta tikslumo ir kad šiuo atžvilgiu ji net negali lygintis su daugelio gyvūnų uosle. Iš tikrųjų žmogus silpnai suvokia kvapus, ir suuodžiamųjų objektų suvokimas visuomet yra lydimas malonumo arba nemalonumo jausmų... <...>

Ką galima pasakyti apie liečiamuosius objektus – galima pasakyti ir apie lytėjimą. Jei lytėjimas yra ne viena juslė, o aprėpia daugelį skirtingų, tai turi būti ir daug skirtingų liečiamų objektų [savybių]. <...>

Kad nėra kitų juslių, be tų penkių rūšių, kurias esame išgvildenę, būtent – regėjimo, klausos, uoslės, skonio ir lytėjimo, tuo galima įsitikinti taip samprotaujant. Jei tiesa, kad mes iš tikrųjų suvokiame objektus, kurie sukelia lytėjimo pojūtį (nes visos šių objektų būsenos suvokiamos lytėjimo organu), reikia pripažinti, jog, trūkstant tam tikro pojūčio, mums stinga ir atitinkamo jutimo organo. Toliau – jei visa, ką juntame tiesiogiai paliesdami, suvokiame lytėjimo organu, kurį iš tikrųjų turime, tai, antra vertus, visi tie objektai, kuriuos mes suvokiame be tiesioginio sąlyčio, dalyvaujant tam tikram tarpininkui, žadina jutimo organą padedant paprastiems elementams, t. y. orui ir vandeniui.

Aristotelis, „Apie sielą“, iš sen. graikų k. vertė V. Sezemanas, Rinktiniai raštai, sud. A. Rybelis, Vilnius: Mintis, 1990, p. 360–361, 368, 372, 377.

Klausimai ir užduotys

  1. Nurodykite objektus, kuriuos, pasak Aristotelio, lengviausiai galima pamatyti. Paaiškinkite, kodėl jis taip teigia
  2. Ką, pasak šaltinio autoriaus, žmogui sunku suprasti ir pajusti? Paaiškinkite, kodėl jis taip teigia.
  3. Kokias žmogaus jusles tekste nurodo Aristotelis?
  4. Kaip manote, kodėl Aristotelis svarsto ir aptaria šiame šaltinyje aprašytus dalykus? Kokią racionalią šio svarstymo esmę jis mato?
  5. Įvertinkite Aristotelio filosofinių minčių įtaką filosofijos mokslui.

B ŠALTINIS. Graikų filosofas Plotinas apie meną ir grožį

Beveik visi teigia, kad, taip sakant, regėjimo grožį kuria dalių darnumas – tiek vienų dalių su kitomis, tiek ir su visuma – bei prie to pridėta graži spalva. Jiems ir apskritai visiems kitiems būti gražiems reiškia būti darniems ir saikingiems. Jiems joks vientisas daiktas nebus gražus, o gražus būtinai bus sudėtingas, ir graži jiems bus visuma, o kiekviena dalis atskirai neturės savyje to, kas yra gražu, o tai jos įgis tik susitelkdamos į visumą, kad ji būtų graži. Bet jeigu graži visuma, turėtų būti gražios ir dalys, nes visuma susideda ne iš bjaurių dalių, ir grožis turi apimti viską.

Estetikos istorija. Antologija, iš sen. graikų k. vertė A. Kudulytė-Kairienė, Vilnius: Pradai, 1999, p. 660.

Klausimai ir užduotys

  1. Nurodykite, kokią problemą šioje ištraukoje gvildena Plotinas.
  2. Kuo šaltinyje aptariama problema buvo aktuali Plotino laikų visuomenei? Paaiškinkite, ar ji dar aktuali šiais laikais.
  3. Gali susidaryti įspūdis, kad Plotinas daro savaime suprantamas išvadas, pavyzdžiui: „Bet jeigu graži visuma, turėtų būti gražios ir dalys.“ Kaip manote, ar iš tiesų tokie teiginiai yra paprasti? Argumentuokite.

C ŠALTINIS. VI a. pirmos pusės Justiniano kodeksas apie nuosavybę ir jos teisę

Pagrindinis daiktų skirstymas į dvi grupes: tam tikri daiktai priklauso Dievo teisei, kiti – žmonių [sukurtai] teisei. Dieviškajai teisei priklauso įšventinti ir religiniai daiktai. Taip pat ir šventi daiktai, pavyzdžiui, [miesto] sienos ir vartai, tam tikra prasme yra dieviškosios teisės dalykai. Tai, kas priklauso dieviškajai teisei, nėra kieno nors nuosavybės dalis; o tai, kas priklauso žmonių [sukurtai] teisei, dažniausiai yra kieno nors nuosavybė, bet gali ja ir nebūti: juk palikimą sudarantys daiktai tol, kol neatsiranda paveldėtojas, nėra kieno nors nuosavybė. Žmonių teisei priklausantys daiktai yra vieši arba privatūs: vieši daiktai traktuojami kaip nepriklausantys kieno nors nuosavybei: manoma, kad jie priklauso [Romos piliečių] visumai; privatūs daiktai yra tie, kurie priklauso atskiriems asmenims.

Be to, tam tikri daiktai yra materialūs, kiti – nematerialūs. Materialūs yra tie daiktai, kuriuos galima paliesti: pavyzdžiui, žemės sklypas, žmogus, drabužis, auksas, sidabras ir, trumpai tariant, daugybė kitų daiktų. Nematerialūs yra tie daiktai, kurių neįmanoma paliesti, pavyzdžiui, sudaryti iš tam tikros teisės: paveldėjimas, uzufruktas, bet kokiu būdu įgytos prievolės.

<...>
​Tam tikri daiktai, remiantis prigimtine teise, yra bendri visiems; kai kurie priklauso tam tikrai bendruomenei; kiti yra niekieno; didžioji dalis daiktų priklauso atskiriems žmonėms ir yra įgyjami kiekvieno atskirai įvairiais pagrindais.

Remiantis prigimtine teise, bendri visiems daiktai neabejotinai yra šie: oras, tekantis vanduo, jūra ir kartu jos pakrantės.

Analogiškai, remiantis prigimtine teise, iškart tampa mūsų brangakmeniai, perlai ir kiti daiktai, kuriuos randame pajūryje.

Taigi niekam nėra draudžiama žengti į pajūrį žvejoti, tačiau reikia laikytis atokiai nuo vilų, pastatų ir paminklų, kurie, skirtingai nei jūra, nepriklauso bendrajai [tautų] teisei... <...>

Remiantis tautų teise, naudojimasis pakrantėmis, kaip ir pačia upe, yra viešo pobūdžio, todėl bet kas gali laivu priplaukti prie kranto, rišti virves prie ten augančių medžių, džiovinti ištrauktus tinklus, pasidėti kokį nors krovinį, taip pat ir nevaržomai plaukti upe. Tačiau krantai yra nuosavybė tų, kurių žemės sklypas su jais [krantais] ribojasi: dėl šios priežasties savininkams priklauso ir pakrantėje augantys medžiai.

Tiems, kurie žvejoja jūroje, yra leistina pasistatyti pajūryje lūšnelę, kurioje galėtų prisiglausti.

Imperatoriaus Justiniano digestai, arba Pandektos, iš lotynų k. vertė S. Vėlyvis, R. A. Misevičiūtė, Vilnius: Registrų centras, 2010, p. 169–173.

Klausimai ir užduotys

  1. Kuo Rytų Romos imperijai buvo svarbus Justiniano kodeksas?
  2. Į kokias dvi grupes teisę skirsto Justiniano kodeksas? Paaiškinkite, kaip kodekso kūrėjai suprato šias abi grupes.
  3. Nurodykite ir šiandien galiojančius tris Justiniano kodekse įtvirtintus principus.
  4. Kodekse teigiama, kad „naudojimasis pakrantėmis, kaip ir pačia upe, yra viešo pobūdžio“. Toks principas galioja ir šiais laikais, bet gana dažnai būna pažeidžiamas. Kaip manote, kodėl taip nutinka?
  5. Įvertinkite Justiniano kodekso reikšmę jo laikų ir šių dienų visuomenėms.

Sąvokos

Antiki architektūra VI a. pr. Kr. V a. senovės Graikijoje ir senovės Romoje pastatų statybos menas, išplitęs Viduržemio jūros regione. Antikinei architektūrai būdinga orderinė sistema, pagrįsta griežtomis architektūros elementų proporcijomis.

Grai filosofija (sen. gr. phileō – meilė, sophia – išminti VI a. pr. Kr. prasidėję įvairių filosofų, mokslininkų samprotavimai apie pasaulį, Žemės ir visatos sąrangą bei prigimtį. Ilgainiui šie svarstymai apėmė ir moralės, pažinimo, grožio temas. Graikų filosofija grindžiama racionaliu ir kritišku santykiu su tikrove.

Graikų (Atėnų) teatras – VI a. pr. Kr. prasidėjo kaip ritualizuotų giesmių ir eisenų šventės, skirtos senovės graikų derlingumo, augalijos, stichinių gamtos jėgų dievo, vyno išradėjo Dioniso garbei. Ilgainiui išsivystė į sceninį meną, kuriame vaizduojamas žmogaus gyvenimas, jo silpnybės. Graikų teatre su pirmųjų dramaturgų kūriniais susiformavo tragedijos ir komedijos žanrai.

Òrderis – antikinėje architektūroje atsiradusi pastato laikančioji konstrukcija, susidedanti iš trijų architektūrinių elementų: pagrindo, kolonos ir ant jos esančios horizontaliosios dalies. Ilgainiui antikinėje architektūroje susiformavo trys orderio rūšys (dorėniškasis, jonėniškasis, korintiškasis), pasižyminčios skirtingomis šių trijų elementų proporcijomis, dydžiais.

Romė teisėVI a. pr. Kr. VI a. pr. senovės Romos valstybės įstatymai ir potvarkiai, reglamentavę įvairias gyvenimo sritis. VI a. pirmoje pusėje Bizantijos imperatoriaus Justiniano I Didžiojo iniciatyva šie įstatymai ir potvarkiai buvo surinkti ir susisteminti.

Please wait