Temos reikšmingumas
- Kasdienybėje galima susidurti su teiginiu, kad Viduramžiai – tamsi, barbariška epocha. Ar tikrai tai tiesa? Juk Viduramžiais Europoje atsirado pirmieji švietimo ir kultūros židiniai – vienuolynai, universitetai. Poeziją ir literatūrą imta kurti tautinėmis kalbomis. Viduramžiais pasiektos aukštumos bandant apmąstyti Dievą ir racionaliai pagrįsti jo egzistavimą.
- Jei Viduramžiai būtų buvęs toks tamsus laikmetis, kaip tada reikėtų paaiškinti Renesanso susiformavimą, kai ėmė sklisti savaiminio žmogaus vertingumo, individualumo ir pasaulio pažinimo siekio vertybės, tokios svarbios žmonių gyvenimui ir Vakarų civilizacijai apskritai?
- XVI–XVII a. atlikta esminių mokslinių atradimų. Jie pakeitė ligtolinį pasaulio bei visatos suvokimą ir turėjo didžiulę reikšmę įvairiose gyvenimo srityse. Būtent XVI–XVII a. kelių mokslininkų ir filosofų pastangomis padėtas pamatas moderniam gamtos mokslui, be kurio dabartinis pasaulis būtų ne tik nesuvokiamas, bet ir neįmanomas.
Viduramžiai: tarp teologijos ir poezijos
Šiandien populiariojoje kultūroje Viduramžiai vertinami kaip žmonijos istorijos laikotarpis, kai didžiausias dėmesys buvo sutelktas į Dievą, tikėjimą, materialiojo pasaulio laikinumą, o pomirtinis amžinasis gyvenimas suvoktas kaip tas, kurio turi siekti kiekvienas krikščionis, vadovaudamasis Dešimčia Dievo įsakymų. Iš tiesų Viduramžiais Bažnyčia buvo didžiausias autoritetas, o tikėjimas žmonių gyvenime ir kasdienybėje užėmė itin reikšmingą vietą. Bažnyčia darė išskirtinę įtaką visuomenei, dvasininkų rankose buvo švietimas ir išsilavinimas. Dvasininkai ne tik sekmadieniais susirinkusiems tikintiesiems kalbėjo iš bažnyčių sakyklų, mokė tikėjimo tiesų, bet ir dirbo parapinėse bei katedrų mokyklose, dėstė Viduramžiais pradėtuose steigti universitetuose. Ir visgi būtų netikslu, net klaidinga manyti, kad Viduramžių kultūra apsiribojo vien tikėjimu ir Bažnyčia. Išryškėja dvi viena kitą papildančios Viduramžių kultūros sferos: bandymas apmąstyti Dievą, jo egzistenciją, žmogaus vietą dieviškajame plane ir grožinė literatūra, kuri, atsiradusi kilmingųjų pilyse ir dvaruose, liudijo mėgavimąsi pasaulietiniais dalykais – žodžio grožiu, įmantrumu ir šmaikštumu.
Taigi susiduriama su Viduramžiais išplėtota teològija, t. y. disciplina, mokymu apie Dievą, bandymu jį apmąstyti ir paaiškinti tikėjimo dalykus. Šiandien ypač jaunam žmogui šis dalykas gali pasirodyti itin keistai. Tačiau nereikėtų manyti, kad dabar žmonės pranašesni nei anksčiau. Teologija vystėsi nuo pat krikščionybės atsiradimo. Iškilūs dvasininkai ir mąstytojai siekė aiškinti ir interpretuoti per pirmus du amžius po Kristaus gimimo pasirodžiusius tekstus, ir jie tapo tuo, kas šiandien žinoma Šventojo Rašto vardu. Būtent Viduramžiais, kai krikščionybė Europoje tapo dominuojančia religija, o tikėjimas su Bažnyčia priešakyje darė įtaką kasdieniam žmogaus gyvenimui (krikštas, santuoka, laidotuvės, įvairių dalykų šventinimas, šv. Mišios ir t. t.), vienuoliai ir dvasininkai intelektualai mąstė ir bandė paaiškinti tikėjimo dalykus, tai, kas užrašyta Šv. Rašte. Kitais žodžiais tariant, teologija – tai siekis apmąstyti Dievą, bandymas suvokti, paaiškinti ir pagrįsti jo egzistavimą, aiškinti ir interpretuoti Šv. Raštą, tikėjimo tiesas. Ilgainiui teologija tapo tam tikru mokslu, universitetine disciplina, kurią paprastai plėtojo dvasininkai, vienuoliai intelektualai. Viduramžių universitetuose mokslinis teologijos laipsnis buvo vertinamas kaip prestižinis ir daugiausia pastangų reikalaujantis pasiekimas.
Iš pradžių teologiniai traktatai buvo kuriami vienuolynų tyloje. Tuo metu gyveno ir kūrė benediktinų vienuolis, Kenterberio arkivyskupas ir teologas Anzelmas Kenterberietis (Anselm of Canterbury, 1033–1109) (2.1 pav.). Jis gimė Aostos slėnyje, šiandienėje šiaurės vakarų Itãlijoje, kilmingoje šeimoje. Tėvas buvo numatęs politinę karjerą, tačiau sūnus pasirinko dvasininko kelią ir tapo ne eiliniu dvasininku, o mąstytoju, teologu, sugebėjusiu XI a. pab. parašytuose veikaluose suformuluoti tokias idėjas, kurios darė įtaką vėlesniems Viduramžių filosofams ir teologams bei visai tų laikų teologijai. Kas būdinga jo mąstymui ir idėjoms? Jis teigė, jog Dievo tikėjimas yra būtinas, kad būtų įmanoma pažinti ir suprasti pasaulį ir jo reiškinius (А šaltinis).
Savo mąstymu šis teologas pirmiausia siekė racionaliai įrodyti Dievo egzistavimą ir taip davė didelį postūmį tolesnei Viduramžių teologijos raidai. Dažnai minimos dvi jo idėjos bene išraiškingiausiai parodo svarbiausią paties Anzelmo Kenterberiečio mąstymo kryptį ir tikslą. Abiejose akcentuojamas tikėjimas, kuris yra bet kokio pažinimo pagrindas (pirmoji: tikėjimas ieško pažinimo; antroji: tikiu, kad pažinčiau). Jis tarsi siekė suderinti tai, kas, atrodo, ir tada, ir šiais laikais neįmanoma: susieti tikėjimą su mąstymu. Šios idėjos – pačios Viduramžių teologijos svarbiausias siekinys: žmogaus protu Dievas gali būti suvokiamas, o jo egzistencija įrodoma. Nuo XII a. pirmuosiuose Vakarų Europos universitetuose teologija tapo svarbia universitetine disciplina. XIII–XIV a. universitetuose įsitvirtino vieši teologiniai disputai – universitetų dėstytojų, profesorių ir intelektualų ginčai, diskusijos ir svarstymai įvairiais tuo metu aktualiais klausimais: kaip Dievas sukūrė pasaulį, kas yra nuodėmė ir kaip ji atsiranda, kas yra siela, kas yra tiesa. Būtent tuo metu Viduramžių teologija pasiekė viršūnę.
Viduramžių teologijos suklestėjimas siejamas su Paryžiaus universiteto dėstytoju ir dominikonų vienuoliu Tomu Akviniečiu (Thomas Aquinas, 1225– 1274) (2.2 pav.), garsiausiu Viduramžių teologu. Jis gimė Rokasekoje, netoli Akvino miesto, centrinėje Apeninų pusiasalio dalyje. Vos kelerių buvo išsiųstas į visai netoli nuo gimimo vietos buvusį garsųjį benediktinų Montekasino vienuolyną, kuriam vadovavo jo dėdė. Taigi nuo pat mažumės jis augo vienuolyno aplinkoje tarp daugybės knygų ir raštų, tarp itin raštingų ir išsilavinusių to meto žmonių. Vis dėlto T. Akvinietis pasirinko tapti gana neseniai įkurto dominikonų ordino vienuoliu. Vadinasi, jis pasirinko miesto aplinką, nes dominikonai buvo ordinas, kurio tikslas – eiti į žmones, į miestų aikštes, neužsibūti nuošalesnėse vietose, vienuolynuose, kaip tai darė benediktinai. Vėliau jis studijavo Neapolio ir Parỹžiaus universitetuose. Pastarajame, tuo metu tapusiame vienu svarbiausių teologijos centrų, dėstytojavo. Veikiamas Anzelmo Kenterberiečio veikalų, Tomas Akvinietis pats įtvirtino ir išplėtojo tai, ką jau buvo pradėjęs jo pirmtakas: tikėjimas ir protas vienas kitam neprieštarauja, vienas kitą papildo, vienas kitam yra būtini ir sudaro dermę. Pasak Tomo Akviniečio, supančio pasaulio, gamtos pažinimas yra Dievo pažinimas, nes visa tai Dievo kūriniai. Vadinasi, protas ir pažinimas padeda geriau suprasti Dievą ir jo planą. Itin gausiuose raštuose jis rėmėsi ne tik Anzelmo Kenterberiečiu – didelę įtaką padarė graikų filosofas Aristotelis, kurio raštai kaip tik tuo metu pradėjo plisti Viduramžių Europoje. Svarbiausios Tomo Akviniečio svarstomos temos ir klausimai buvo Dievas, jo egzistavimas, žmogaus egzistencija ir tikėjimo dalykai, tačiau šiomis temomis jis neapsiribojo. Kalbėdamas apie etiką, pabrėžė nuosaikumo bet kuriame dalyke svarbą, svarstydamas visuomenės problemas, kėlė mintį, kad visuomenės gerovė yra aukščiau atskiro individo gerovės. Mąstydamas apie valstybę kaip politinį darinį, teigė, kad geriausia santvarka yra monarchija, išreiškianti tam tikrą dievišką valią ir simbolizuojanti dievišką tvarką.
Kartu su teologija, tik kitose Viduramžių – kilmingųjų pilių ir dvarų – erdvėse buvo išpuoselėta pasaulietinė literatūra. Paprastai ši kūryba, rašyta lotynų ir tautinėmis kalbomis, vadinama bendru pavadinimu – kurtuãzine literatūrà. Kurtuazinė literatūra buvo įvairiomis kalbomis Vakarų Euròpos kilmingųjų dvaruose ir pilyse kuriami prozos ir lyrikos kūriniai, kuriuose vaizduojama to laiko riterių visuomenė, išaukštinamas kupinas drąsos ir žygių riteriškas gyvenimo būdas, dvaro, kilmingų moterų (damų) gyvenimas. Tokios temos ir siužetai neturėtų kelti nuostabos atsižvelgiant į tai, kad ši literatūra formavosi kilmingųjų aplinkoje ir išreiškė būtent šios privilegijuotos visuomenės grupės idealus, vertybes ir gyvenimo sampratą, pačią jų kasdienybę. Atkreiptinas dėmesys, kad šalia tekstų lotynų kalba, kuri buvo labiausiai paplitusi Viduramžių rašto kalba, vis daugiau radosi kurtuazinės literatūros kūrinių Europos tautinėmis kalbomis: provansalų, senovės prancūzų, italų, įvairiomis to laiko vokiečių kalbos tarmėmis. Kurtuazinei literatūrai priskiriama trubadūrų lyrika, poezija, XI a. atsiradusi Pietų Prancūzijoje, Provanse. Beje, pirmiausia trubadūrų lyrika pradėta rašyti provansališkai. Trubadūrai – tai XI–XIII a. keliaujantys įvairios kilmės (kilmingieji, miestiečiai, amatininkai, dvasininkai) muzikantai, dainiai ir poetai. Jie keliaudavo ir apsistodavo dvaruose ir pilyse įvairių kilmingųjų, kurie neretai – kiekvienas pagal išgales – siekė savo rezidencijas paversti tam tikrais vietiniais kultūros židiniais. To meto kilmingųjų visuomenėje kurtuazinė literatūra, be abejo, ir trubadūrų poezija buvo viena pagrindinių pramogų ir laisvalaikio leidimo būdų. Trubadūrų kūryba pasižymėjo visai kurtuazinei literatūrai bendrais bruožais: damos ir riterio meilė, karo žygiai ir nuotykiai. Trubadūrai, keliaujantys poetai ir muzikantai, paplito po visą Vakarų Europą (Italiją, Vokietiją). Tik kiekvienoje šalyje jie buvo vadinami vis kitaip. Jų kūryba labiausiai suklestėjo pačioje Prancūzijoje, tiksliau, Akvitanijos kunigaikštienės ir Ánglijos karalienės Eleonoros Akvitanietės (Aliénor d'Aguitaine, 1122– 1204) dvare (2.3 pav.). Ji kvietė trubadūrus į savo dvarą, rūpinosi jais ir globojo menus. Taigi, kartu su giliausiais apmąstymais apie Dievą ir jo neabejotiną egzistavimą būta visiškai pasaulietinio kasdienio gyvenimo su malonumais, džiaugsmais (B ir C šaltiniai), tam tikrais rūpesčiais ir problemomis: riterių kovomis, garbės ir šlovės troškimu, pavydu – amžinomis žmogaus silpnybėmis.
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kas yra teologija ir kokią reikšmę ji turėjo Viduramžiais.
- Ne mažiau kaip dviem argumentais įrodykite arba paneikite mintį, kad „Viduramžiais Bažnyčia visuomenėje turėjo išskirtinę įtaką“.
- Kokie siužetai vyravo kurtuazinėje literatūroje? Kaip manote, kodėl šie siužetai buvo aktualūs tų laikų žmonėms?
- Paaiškinkite, ką veikė trubadūrai. Kodėl jų veikla buvo svarbi pramogų ir laisvalaikio dalis Viduramžiais?
- Aptarkite Anzelmo Kenterberiečio ir Tomo Akviniečio indėlį į teologiją.
- Aptarkite Eleonoros Akvitanietės indėlį į kultūros sklaidą Viduramžiais.
Renesansas: humanizmas ir Gutenbergo revoliucija
Norint geriau įsivaizduoti istorinių epochų kaitą, galima pasitelkti metų laikų kaitos pavyzdį. Metų laikai keičia vienas kitą lėtai, nepastebimai. Tai tarsi ilgai trunkantis, per akimirką nepastebimas procesas, augalijos, spalvų ir oro sąlygų virsmas. Tą patį galima pasakyti apie dvi Viduramžių kultūros formas – teologiją ir kurtuazinę literatūrą. Randantis naujų idėjų, keičiantis kartoms ilgainiui tos formos kito, atsirado naujų: keliami nauji klausimai, suabejojama vyraujančiais estetiniais standartais ar senaisiais autoritetais. Visa tai galima pastebėti ir Viduramžiais, XIV a. pirmoje pusėje. Vienas pirmųjų šių pokyčių nešėjų buvo italų poetas Dantė Aligjeris (Dante Alighieri, 1265– 1321), italų kalba parašęs išskirtinės vertės poemą Dieviškoji komedija. Šiame didelės apimties eiliuotame kūrinyje vaizduojama sunki žmonijos kelionė per paklydimus ir suklupimus į išganymą (Dievo malonę). Dieviškojoje komedijoje yra daug nuorodų į antikinę literatūrą bei kultūrą. Tai liudija išskirtinį D. Aligjerio išsilavinimą. Jis buvo gerai susipažinęs ir su trubadūrų poezija. Be kita ko, poetas sukūrė daugybę kitų kūrinių, dalį jų paskyrė kalbos apskritai ir italų kalbos studijoms. Tais laikais, kai absoliuti dauguma tekstų buvo kuriama lotynų kalba, jis iškėlė tautinės kalbos svarbą ir vertingumą. Kaip būtų galima paaiškinti tokį išskirtinį D. Aligjerio išsilavinimą ir naujovišką požiūrį į tautinę kalbą?
D. Aligjeris gyveno kaip tik tuo laiku, kai XIV a. italų intelektualai vis intensyviau atrado ir pradėjo studijuoti Antikos filosofų, mokslininkų ir menininkų kūrinius. Iki tol daugybė Antikos tekstų buvo užmiršti ir pasklidę po vienuolynų ar kilmingųjų bibliotekas. Jie dar tik laukė savo atradėjų. Nemaža dalis architektūros ir skulptūrų masino menininkų vaizduotę. Toks vis intensyvėjantis dažnai į užmarštį nugrimzdusių tekstų ir kitų kūrinių atradimas tapo impulsu naujoms idėjoms, mintims ir meno formoms. Tas laikmetis vadinamas Renesánsu – istorine epocha, kai naujas idėjas įkvėpė Antikos kultūrinis palikimas: menas, filosofija, mokslas ir literatūra. Antikos kūriniai sukurti vadovaujantis visiškai kitokiais grožio, meno, mokslo ir filosofijos principais, vyraujant absoliučiai kitokiam mentalitetui nei Viduramžiais. Antikoje žmogaus kūnas buvo suvokiamas kaip gražus pats savaime. O Viduramžiais kūnas suvokiamas kaip geidulių, taigi ir nuodėmių šaltinis. Antika buvo pagoniška epocha, kurioje išpažįstama daugybė įvairių dievų ir deivių, Viduramžiais būta vieno Dievo. Antikos filosofai svarstė įvairiausius klausimus, o Viduramžiais pagrindinė intelektualų svarstymų tema buvo Dievas, jo planas, žmogaus išganymas. Taigi Antikos kultūrinio palikimo atradimas ir studijavimas privertė suabejoti Viduramžiais vyravusiomis tiesomis, sampratomis, įsivaizdavimais ir įkvėpė pažinti pasaulį, žmogų supančią aplinką, atrasti žmogaus individualumą ir kūno grožį.
Renesanso epochoje suklestėjo humanizmas. Humanizmas – tai pasaulėžiūra, kuri teigia savaime vertingo žmogaus idealą, visapusiško išsilavinimo svarbą ir vertę. XIV–XVI a. reiškėsi daugybė Renesanso ir humanizmo kūrėjų: menininkų, filosofų, rašytojų. Vienas jų – iš Toskanos kilęs Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci, 1452–1519). Jis buvo išskirtinis nepaprasto universalumo menininkas, palikęs dailės, skulptūros, architektūros ir inžinerinių kūrinių bei teorinių samprotavimų apie tai, kas yra meno kūrinys, menas ir grožis. Tai tikras Renesanso kūrėjas, atitikęs visus humanizmo keliamus kriterijus: universalus ir išsilavinęs mokslininkas, meno teoretikas ir praktikas. Jo kūriniuose išryškėjo visiškai nauji meniniai bruožai. Kiekvieno objekto vaizdavimas buvo paremtas išsamia tikrovės analize, tikrovėje egzistuojančio daikto tyrinėjimu. Tai neturėtų kelti nuostabos, nes L. da Vinčis domėjosi botanika, fizika, matematika, žmogaus ir gyvūnų anatomija. Būtent dėl šių gilių L. da Vinčio žinių jo vaizduojami dalykai atrodo tokie tikroviški, tikslūs ir proporcingi (2.4 pav.).
Kitoje Alpių pusėje, Šiaurės Europoje, humanizmo ir Renesanso idealus kėlė olandų kilmės filosofas, rašytojas ir vertėjas Erazmas Roterdamietis (Desiderius Erasmus Roterodamus, 1469–1536). Tai dar vienas renesansinio išsilavinimo žmogus. Vis dėlto Erazmas Roterdamietis svarbus ne tiek dėl išsilavinimo, kiek dėl idėjų. Jo idėjos formavosi Renesanso epochoje skaitant Antikos filosofus ir autorius, kurie buvo svarbūs Katalikų bažnyčiai jos formavimosi pradžioje. Erazmas Roterdamietis sugebėjo sugretindamas ir suderindamas skirtingų istorijos laikotarpių pozicijas iškelti naujų idėjų, atliepiančių moralinę Katalikų bažnyčios krizę. Reaguodamas į ją, jis kritikavo Bažnyčią ir siūlė būdų, kaip įveikti įsisenėjusias problemas. Akcentuodamas, kad Bažnyčia turi nepajudinamą moralinį pamatą, kuris susiformavo dar pirmaisiais krikščionybės amžiais, jis teigė, jog būtina išsilaisvinti nuo per šimtmečius Bažnyčioje ir visuomenėje įsitvirtinusių prietarų (vienas jų – tikėjimas, kad už pinigus galima įgyti nuodėmių atleidimą). Viena iš priemonių, kaip atsikratyti prietarų ir tamsumo, – vadovavimasis protu, švietimas ir išsilavinimas. Erazmas Roterdamietis teigė, kad Bažnyčia turi atsigręžti į žmogų, vertinti ir puoselėti žmogų kaip savaiminę vertybę, taigi vertinti patį žmogaus asmenį ir jo poreikius. Taip Erazmas Roterdamietis tiesiogiai išreiškė vieną svarbiausių renesansinio humanizmo idealų – žmogus yra vertingas pats savaime su visais trūkumais. XVI a. šios idėjos sklido po visą Europą, nes Erazmas Roterdamietis ne tik parašė daugybę veikalų, bet ir susirašinėjo su intelektualais bei valdovais (pavyzdžiui, Lietuvõs didžiuoju kunigaikščiu Žygimantu Senuoju, jo veikalų savo bibliotekose turėjo ne vienas XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės intelektualas).
Visų šių naujų renesansinių ir humanistinių idėjų sklaidą dar labiau paskatino XV a. antros pusės fundamentalus technologinis išradimas – spausdinimo presas (2.5 pav.). 1445 m. jį sukonstravo vokiečių spaustuvininkas Johanas Gutenbergas (Johannes Gutenberg, apie 1399–1468). Ši data laikoma knygų spausdinimo pradžia. Spausdinimo presas pasižymėjo tuo, kad pradėti naudoti surenkamieji metaliniai spaudmenys (raidės) ir rankinės spausdinimo staklės.
Šis spausdinimo presas vertinamas kaip išskirtinis žmonijos išradimas, todėl istorikai kartais knygų spausdinimo technologijos išradimą vadina Gutenbergo revoliucija. Šiandien tai dar pavadinama informacijos revoliucija, kuri leido daug plačiau ir sparčiau plisti žinioms ir visai informacijai. Per kelis dešimtmečius nuo spausdinimo pradžios dienos šviesą išvydo daugiau spausdintų knygų nei per visą laiką iki tol. Juk Viduramžiais vienuolynuose knygos buvo perrašinėjamos ranka ir plito kaip rankraščiai! Spausdinto žodžio plėtra prisidėjo prie Renesanso idėjų sklaidos, greičiau plito įvairių autorių tekstai, kilo visuomenės raštingumas (2.6 pav.). Galima sakyti, kad tam tikra prasme tebegyvename J. Gutenbergo epochoje, J. Gutenbergo visatoje.
Klausimai ir užduotys
- Kuo išskirtinė D. Aligjerio kūryba?
- Paaiškinkite, kodėl Renesanso epochos žmonėms buvo svarbios sąsajos su Antika. Pateikite konkrečių tokių sąsajų.
- Ne mažiau kaip dviem argumentais pagrįskite arba paneikite mintį, kad L. da Vinčis buvo ryškus Renesanso kultūros atstovas.
- Kodėl E. Roterdamietis ėmė kritikuoti Bažnyčią ir ką siūlė pakeisti?
- Kodėl istorikai spausdinimo preso išradimą vertina kaip revoliuciją?
- Ar sutinkate, kad J. Gutenbergo išradimas sukėlė revoliucinių pokyčių? Nuomonę pagrįskite ne mažiau kaip trimis argumentais.
- Palyginkite teologijos ir humanizmo požiūrį į žmogų.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kodėl net šešios E. Roterdamiečio knygos įtrauktos į draudžiamų Katalikų bažnyčios knygų sąrašus. Kokie jose išdėstyti teiginiai užsitraukė Bažnyčios nemalonę? Ar šie kūriniai Bažnyčioje vis dar draudžiami?
Naujas pasaulio suvokimas: atradimai ir modernus mokslas
Kalbant apie Antikos kultūrą, buvo užsiminta apie Aristotelio vaidmenį įtvirtinant stabilios Žemės, kaip visatos centro, sampratą – geocentrizmą. Tai liko nepajudinama beveik du tūkstančius metų (2.7 pav.). Viduramžiais ši Žemės ir jos vietos visatoje samprata buvo savaime suprantamas dalykas. Tačiau netikslu sakyti, kad Viduramžiais nebūta tyrinėjimų ir stebėjimų, ypač dangaus skliauto ir įvairių dangaus kūnų judėjimo. Viduramžiais astronòmija buvo laikoma viena svarbiausių mokomų disciplinų ir praktikuojama mokslininkų bei intelektualų, tačiau netapo moderniu mokslu. Kai kada net kildavo nedrąsių abejonių įsitvirtinusia samprata, tačiau sveikas protas, t. y. plika akimi tiesiogiai matomas pasaulis, dangaus skliautas, tarsi liudijo, kad Žemė – stabili, o jos vieta – visatos centre. Viduramžiais tradicija ir autoriteto jėga buvo beveik nepajudinamos. Ankstesnių mokslininkų idėjos, palikti raštai paprastai nebuvo priimami kritiškai, jie tapo neginčijamomis tiesomis. O Šv. Rašto pasakojimas apie pasaulio sukūrimą liudijo jo stabilumą ir buvimą visatos centru. Ši Žemės ir visatos samprata pamažu pradėjo keistis tik XVI amžiuje.
1543 m. išspausdinta knyga Apie dangaus sferų sukimąsi. Ji pasirodė jau po autoriaus lenkų kilmės (iš Torunės kilusio) astronomo ir matematiko Mikalojaus Koperniko (Mikołaj Kopernik, 1473–1543) mirties. Pats būdamas giliai tikintis ir puikiai suprasdamas, jog knygoje dėstomas atradimas prieštarauja dar nuo Aristotelio laikų nusistovėjusiai neginčijamai tiesai apie Žemę kaip stabilų visatos centrą, visgi neabejojo, kad pasaulis ir visata yra sukurti Dievo. Тai, ką jis atrado ir išdėstė knygoje, vėliau pavadinta heliocentrizmù, arba heliocentrine sistema. Pasak M. Koperniko, Žemė tėra tik viena iš planetų, kurios elipse skrieja aplink Saulę. Vis dėlto šis atradimas buvo pernelyg revoliucingas, kad būtų priimtas to meto mokslo žmonių, kurie buvo giliai tikintys, neretai ir patys dvasininkai. Juk jis visiškai keitė šimtmečiais egzistavusį pasaulio supratimą ir įsivaizdavimą. Vėliau buvo dar ne vienas mokslinis šio M. Koperniko atradimo pagrindimas.
XVII a. pr. heliocentrinę pasaulio sampratą savo tyrimais galutinai patvirtino ir įrodė italų fizikas ir astronomas Galileo Galilėjus (Galileo Galilei, 1564–1642) (2.8 pav.), Pisos ir Paduvos universitetų profesorius, padaręs daugybę atradimų bei išradimų ir atlikęs daugybę naujų matematinių skaičiavimų. Jo tyrinėjimai ir dangaus kūnų stebėjimai buvo paremti savo pasigamintu galingu teleskopu ir sudėtingais matematiniais skaičiavimais. Tačiau, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, vienas svarbiausių jo pasiekimų buvo tai, kad į mokslinį tyrimą įvedė eksperimentą kaip išskirtinės svarbos mokslinės veiklos principą, kurį suformuluoti padėjo jo paties atlikti nuoseklūs moksliniai tyrimai. Eksperimeñtas – tai tomis pačiomis sąlygomis atliekant mokslinį tyrimą vis kartojamas bandymas, kuriuo siekiama patvirtinti ar paneigti tiriamo reiškinio, dėsnio egzistavimą. Būtent todėl G. Galilėjus laikomas ne tik modernios astronomijos, bet ir modernaũs gamtamókslio pradininku ir pagrindėju. Juk šiandien modernus gamtamokslis (fizika, astronomija) neįsivaizduojamas be tyrimo procedūros, kurios rezultatai vėliau turi būti aprašomi, aiškinami ir interpretuojami. G. Galilėjus savo praktiniais tyrimais ir teorinėmis idėjomis davė pradžią fundamentaliai modernaus gamtos mokslo tyrimo sampratai, kad mokslas turi būti paremtas eksperimentu, t. y. nuosekliu gamtos reiškinių stebėjimu ir tiksliais gamtoje ir visatoje veikiančių jėgų matematiniais skaičiavimais. Tik taip konkretaus mokslinio tyrimo išvados gali būti patikimai vertinamos ir laikomos moksliniu tyrimu.
Šį griežtai moksliškai pagrįstą pasaulio suvokimą ir jo sampratą teoriškai ir filosofiškai įtvirtino anglų filosofas Fransis Beikonas (Francis Bacon, 1561–1626). Jis buvo susipažinęs su gyvenamojo meto moksliniais atradimais, atsižvelgė į jų vertingumą ir žengė dar toliau. Studijuodamas senųjų filosofų, mokslininkų raštus, stebėdamas tikrovę, analizuodamas savojo laikmečio filosofų ir mokslininkų veikalus, jis pastebėjo, kad tarp jų esama milžiniško, tiesiog neaprėpiamo neatitikimo ir prieštaravimo. Taigi F. Beikonas radikaliai sukritikavo per šimtmečius įsigalėjusius prietarus, kurių šaknys glūdėjo dažnai niekuo nepagrįstuose filosofų teiginiuose (pavyzdžiui, šimtmečiais egzistavusi samprata, kad Žemė yra stabilus visatos centras), ir dažnai tik klaidingais įsitikinimais paremtą įsivaizduojamą žinojimą. Pasak jo, reikia stengtis atsikratyti šių įsitikinimų ir prietarų (D šaltinis). F. Beikonas buvo įsitikinęs, kad pažinimas turi remtis ne paprastai klaidingomis išankstinėmis prielaidomis ir įsitikinimais, jokio pagrindo neturinčiais tuščiais samprotavimais, o nuosekliu tyrimu. Reikia atkreipti dėmesį į du esminius F. Beikono įtvirtintus dalykus. Pirmasis – jis teoriškai plėtojo jau minėto eksperimento, kaip esminio mokslinės veiklos principo, taikymą tyrimo procese ir jį pagrindė teoriškai. Antrasis dalykas buvo ne mažiau svarbus ir tebėra reikšmingas iki šių dienų. Pasak F. Beikono, mokslinis tyrimas ir pažinimas turi remtis indùkcija – nuosekliu stebėjimu ir kryptingu duomenų apie tam tikrą tiriamą dalyką, objektą rinkimu. Daug kartų atliekamas tas pats eksperimentas grindžiamas indukcija, nes kartojamas leidžia patvirtinti arba paneigti tai, ką tiria mokslininkas. F. Beikono nuomone, tyrimo išvados gali būti patikimos tik tada, kai vadovaujamasi indukcija, t. y. kai dalykas stebimas nuosekliai ir daug kartų. Ilgainiui indukcija tapo pagrindiniu daugelio mokslų ir tyrimų moksliniu principu, moksliniuose tyrimuose tebevyrauja iki šiol.
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kodėl beveik du tūkstančius metų buvo įsitvirtinusi geocentrizmo teorija. Kokie pokyčiai lėmė, kad ji buvo paneigta?
- Kaip mokslo pasaulį pakeitė teorinis ir praktinis eksperimento taikymas?
- Nurodykite du veiksnius, dėl kurių plačioji visuomenė M. Koperniko heliocentrinės teorijos negalėjo iš karto priimti kaip pagrindinės.
- Ne mažiau kaip dviem teiginiais paaiškinkite, kodėl G. Galilėjus laikomas ne tik modernios astronomijos, bet ir modernaus gamtamokslio pradininku ir pagrindėju.
- Aptarkite F. Beikono indėlį į mokslinių tyrimų plėtrą.
TYRINĖKITE!
Jau sužinojote, kad M. Kopernikas kilęs iš Lénkijos. Naudodamiesi internetine paieška nustatykite, kaip Lénkijoje įamžintas šio žymaus mokslininko atminimas.
Darbas su šaltiniais
A ŠALTINIS. Benediktinų vienuolio ir teologo Anzelmo Kenterberiečio apmąstymai apie Dievą
Na, niekingas žmogeli, pabėk dabar nors truputį nuo savo reikalų, laikinai pasislėpk nuo savo sujauktų minčių. Mesk dabar į šalį slegiančius rūpesčius ir palik savo varginančius užsiėmimus. Atsidėk mažumėlę Dievui ir rask jame trumpam ramybę. „Eik“ į savo proto „kambarėlį“, neįsileisk nieko, tik Dievą ir tai, kas tau padeda Jo ieškoti, ir „užsirakinęs“ ieškok Jo. Bylok dabar, visa „mano širdie“, bylok dabar Dievui: „Aš ieškau Tavo veido; Tavo veido, Viešpatie, ieškau.“
Taigi Tu, Viešpatie, mano Dieve, išmokyk mano širdį, kur ir kaip tavęs ieškoti, kur ir kaip Tave rasti. Viešpatie, jei čia Tavęs nėra, tai kur man ieškoti Tavęs, čia nesančio? O jei Tu esi visur, tai kodėl nematau Tavęs, esančio čia?
Аnzelmas Kenterberietis, Proslogionas, iš lotynų k. vertė V. Stalioraitytė, Vilnius: Aidai, 1996, p. 37.Klausimai ir užduotys
- Kodėl šaltinio autorius žmogelį, į kurį kreipiasi kūrinyje, vadina niekingu?
- Ką šaltinio autorius kviečia padaryti savo skaitytoją? Paaiškinkite, kodėl.
- Ko iš Dievo prašo šaltinio autorius? Pasvarstykite, kodėl jam to reikia.
- Nurodykite du teksto požymius, leidžiančius teigti, kad tai Viduramžių literatūros kūrinys.
B ŠALTINIS. Vienas iš daugelio Viduramžiais kūrusių vagantų – poetų klajoklių – poezijos pavyzdžių, kai vaizduojamas džiaugsmas dėl kasdienių dalykų
Pavasario pradžia
Saulė pašvietė skaisčiau,
skelbdama aplinkui,
kad sugrįžo pagaliau
laikas nuotaikingas.
Jis pareiškė, kad tuojau
žemė taps derlinga,
tad lai skamba kuo garsiau
jam giesmė džiaugsminga!
Na, orkestre mūs, užgrok,
o užgrojęs ir pašok
pagal skambią natą!
Pasitraukus pagaliau
ir speigams, ir gruodui,
tyras oras vis stipriau
šiluma kvėpuoja.
Gaiviai rasai iš dangaus
ant žemelės puolant
darosi derlus tuojau
storas dirvos sluoksnis.
<...>
Saulė blaustėsi prieš tai,
o dabar vėl žėri,
menkę žiemą spinduliai
šyla ir stiprėja,
mus užversdavę sniegai
gaišta net šešėly,
ir sausa žemelė štai
vėl gražiai atžėlė.
<...>
Veda vis kitas balsu
daineles lakštutė,
džiaugias žiedkėliu laiku
linksmas vieversiukas.
Nors sukriošus, tuo metu
siaučia net senutė,
valiūkauja su džiaugsmu
kiekviena jaunutė.
<...>
C ŠALTINIS. Literatūros istorikė Genovaitė Dručkutė apie poetų klajoklių (vagantų) poeziją
Viduramžių lotyniškoje literatūroje ypatingą vietą užima vagantų (lot. vagantes) poezija. Ji buvo paplitusi Prancūzijoje, Vokietijoje, Ánglijoje ir Šiaurės Itãlijoje. Vagantai – tai po universitetus keliaujantys studentai, neretai – mokyklų pedagogai ir universitetų dėstytojai, klerkai [intelektualai] be aiškaus užsiėmimo, smulkūs bajorai. Jie kuria laisvamanę poeziją, tolimą asketiškam Bažnyčios idealui, nors neabejojama, kad jų plunksnai priklauso taip pat nemažai religinių kūrinių. <...>
Vagantų eilės – daugiausia trumpi posmai, skirti ne tiek skaityti, kiek deklamuoti ir dainuoti, „greitai naudoti“ čia ir dabar, jais pakomentuojamos anų laikų gyvenimo aktualijos. Tai savo laiko veidrodis, ir teisingai, ir iškreiptai atspindintis vėlyvųjų V iduramžių pavidalus.
Genovaitė Dručkutė, „Žodis apie vagantų poeziją“, Carmina Burana: vagantų poezija, iš lotynų k. vertė S. Narbutas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003, p. 7–18Klausimai ir užduotys
- Kuo džiaugiamasi eilėraščio (B šaltinis) ištraukoje? Kodėl?
- Paaiškinkite, kas buvo vagantai, kurių eilėraščio ištrauka pateikiama šaltinyje.
- Koks buvo vagantų poezijos ir kitų panašių kūrinių tikslas Viduramžiais? Kodėl taip manote?
- Paaiškinkite C šaltinio autorės mintį: „Tai savo laiko veidrodis, ir teisingai, ir iškreiptai atspindintis vėlyvųjų Viduramžių pavidalus.“
- Ką apie besikeičiančią Viduramžių visuomenę liudija tokie kūriniai?
- Kokiam šių laikų žanrui būtų galima priskirti vagantų poeziją? Kodėl būtent tokiam?
D ŠALTINIS: Anglų filosofo Fransio Beikono kritika žmogaus protui
Žmogaus protas, kartą priėmęs kokią nors pažiūrą (arba todėl, kad ji pripažinta ir ja tikima, arba todėl, kad ji teikia malonumą), visa kita pasitelkia jai paremti ir patvirtinti. Ir nors pažiūrai priešingų atvejų esama daugiau ir jie stipresni, tačiau protas arba jų nepastebi, arba nekreipia dėmesio, arba skirstydamas juos pašalina ir atmeta, vadovaudamasis stipria ir pražūtinga išankstine nuostata, kad tik išliktų nepažeistas tų pirmųjų išvadų patikimumas. <...>
Žmogaus protas nėra blaivus žvilgsnis, jį paveikia valia ir emocijos; taip atsiranda mokslų pagal žmogaus nusiteikimus. Juk žmogus lengviau tiki tuo, ką linkęs laikyti esant teisinga. Todėl jis atmeta sunkius dalykus, nes neturi kantrybės tyrinėti; atmeta blaivius dalykus, nes jie sukausto viltį; gamtos gelmes – dėl prietaringumo; patyrimo šviesą – dėl išdidumo ir puikybės, kad neatrodytų, jog protas murdosi menkuose ir nepastoviuose dalykuose; neįprastas pažiūras dėl minios nuomonės. Trumpai sakant, nesuskaičiuojamais ir kartais net nepastebimais būdais emocijos įteigia ir užkrečia protą. <...>
Vieni protai žavisi senove, kiti mėgsta naujoves ir jų vaikosi. Maža yra nuosaikių, gebančių laikytis saiko, – neatmesti to, kas teisingai nustatyta senovės autorių, ir neniekinti to, ką teisingai pateikia naujieji. Šitai daro didelę žalą mokslams ir filosofijai, nes tai veikiau yra palankumas senovei. O juk tiesos reikia ieškoti ne to ar kito laiko laimingume, kuris yra nepastovus dalykas, bet remiantis gamtos it patyrimo šviesa, kuri yra amžina. Todėl reikia atsisakyti tokio šališkumo ir žiūrėti, kad protas nebūtų verčiamas jam pritarti.
Francis Bacon, Naujasis organonas, iš lotynų k. vertė R. Plečkaitis, Vilnius: Margi raštai, 2004, p. 25, 27, 30.Klausimai ir užduotys
- Kas – protas ar jausmai – svarbesni šaltinio autoriui? Atsakymą paremkite šaltinio citatomis.
- Kodėl F. Beikonas teigia, kad „žmogaus protas nėra blaivus žvilgsnis“? Ar pritariate autoriui? Argumentuokite.
- Kas, pasak šaltinio autoriaus, daro didelę žalą mokslams ir filosofijai?
- Pasvarstykite, kuo šaltinyje pateikta ištrauka yra vertinga siekiant suprasti Viduramžių žmogaus pasaulėvaizdį.
Sąvokos
- Astronòmija – mokslas, tiriantis visatos sandarą, jos kūnus (planetas, žvaigždes) ir jų judėjimą. XVI–XVII a. Europos mokslininkai (astronomai, matematikai) padarė fundamentalių mokslinių atradimų, kurie keitė Žemės vietos visatoje suvokimą.
- Eksperimeñtas – tai tomis pačiomis sąlygomis atliekant mokslinį tyrimą vis kartojamas bandymas, kuriuo siekiama patvirtinti arba paneigti tiriamo reiškinio, dėsnio egzistavimą.
- Geocentrizmas – mokslinė samprata, kuria remiantis Žemė yra stabili, ji suvokiama kaip visatos centras, o aplink ją skrieja planetos ir Saulė. Tai vyravo nuo Antikos iki XVI–XVII amžiaus.
- Heliocentrizmas – mokslinė samprata, teigianti, kad aplink Saulę kaip konkrečios sistemos centrą skrieja planetos, tarp jų ir Žemė. Visos šios planetos kartu su Saule centre sudaro Saulės sistemą. Pirmasis apie tai knygoje Apie dangaus sferų sukimąsi paskelbė M. Kopernikas. Vėliau jo tyrimus savo stebėjimais, skaičiavimais ir eksperimentais patvirtino G. Galilėjus.
- Humanizmas (lot. humanus – žmoniškas) – XV–XVI a. Europoje vyravusi pasaulėžiūra, teigianti žmogaus vertingumą, jo proto ir individualumo vertę. Humanizmo atstovai buvo puikiai išsilavinę intelektualai, jie pabrėžė žmogaus išsilavinimo ir pažinimo svarbą.
- Indùkcija (lot. induco – įvedimas) – samprotavimo būdas (principas), kai ištyrus tam tikrą skaičių objektų ar atlikus daug kartų tą patį eksperimentą daromos apibendrintos išvados apie tiriamą reiškinį ar objektą.
- Kurtuãzinė literatūrà (sen. pranc. court – dvaras) – XII–XIV a. Vakarų Europos pilyse ir dvaruose klestėjusi literatūra (proza, lyrika), kurta lotynų ir įvairiomis tautinėmis kalbomis (prancūziškai, vokiškai). Jai būdingi įvairūs nuotykių kupino riteriško ar dvaro gyvenimo siužetai. Vaizduojami riteriško, kilmingųjų gyvenimo idealai (narsa, ištikimybė), aukštinama kilminga moteris (dama).
- Modernùs gamtamókslis – XVII a. Europoje pradėjusi formuotis modernaus mokslo (gamtos mokslų, visų pirma fizikos, astronomijos) samprata, pagrįsta eksperimentu ir indukcija.
- Renesánsas (pranc. renaissance – atgimimas) – istorinė epocha (XIV–XVI a.), kai buvo atsigręžta į įvairiapusį Antikos intelektualinį palikimą (architektūrą, literatūrą, skulptūrą). Šioje epochoje sukurtuose kūriniuose siekta vadovautis antikinio meno ir literatūros principais, grožio supratimu.
- Teològija (sen. gr. theos – Dievas + logos – žodis, mokymas, mokslas) – mokymas apie Dievą, katalikų tikėjimo (Šv. Rašto, tikėjimo tiesų) interpretavimas ir aiškinimas. Viduramžiais teologiją išplėtojo vienuoliai ir dvasininkai intelektualai, ji kaip disciplina buvo dėstoma universitetuose.
- Trubadūrai (sen. provans. trobador – poetas) – keliaujantys Viduramžių (XI–XIV a.) poetai ir muzikantai, kūrę ir atlikę savo kūrybą kilmingųjų pilyse ir dvaruose. Trubadūrų kūryboje vyravo riteriško, kilmingųjų gyvenimo temos, riterių nuotykiai ir žygiai, bet nebuvo vengiama komiškų temų, nuotaikingų istorijų, kasdienio gyvenimo aprašymų.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"