Lietuvos daugiasluoksnė kultūra ir meno kalbos universalumo pavyzdžiai XIX–XX a. pradžioje (11 tema)

LDK iki padalijimų XVIII a. antroje pusėje garsėjo konfesine įvairove, tad nenuostabu, kad ir per visą XIX a. jos buvusioje teritorijoje, kurios didžiąją dalį valdė Rusijos imperija, šios tendencijos išliko. Tiesa, XIX a. pab. šalia iki tol įprastos religinės ir socialinės tapatybės radosi ir stipriai išreikšta nacionalinė tapatybė (labiausiai paremta kalbiniu principu). Stiprėjant nacionaliniams sąjūdžiams žmonės ėmė tapatintis ne tik su išpažįstama religija (katalikai, judėjai, stačiatikiai, sentikiai, unitai, protestantai ir kiti), socialine aplinka (valstiečiai, miestiečiai, bajorai ir kiti) ar istorine atmintimi (LDK palikimas), bet ir su tautybe (lietuviai, žydai, lenkai, baltarusiai, totoriai ir kiti).

1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, dabartinės Lietuvos teritorijoje (išskyrus Vokietijos imperijos valdomą Klaipėdos kraštą) ir aplinkinėse srityse lietuviškai kalbantys asmenys sudarė apie 60 proc. visų gyventojų. Kitos didesnės kalbinės bendruomenės buvo rytų slavų kalbomis (baltarusių, rusų) kalbantys gyventojai (apie 15 proc.), žydai (daugiau kaip 13 proc.), lenkai (apie 10 proc.). Nepaisant didelių skirtumų, įvairiomis kalbomis kalbantys, skirtingas religijas išpažįstantys valstiečiai, miestiečiai ir bajorai paprastai save vienaip ar kitaip siejo su Lietuvos vardu, jos teritorija ir istorija.

Ypatingą vietą šioje įvairovėje užėmė žydų bendruomenė. Nors XIX a. pab. Lietuvos žydai sudarė kiek daugiau nei dešimtadalį visų krašto gyventojų, miestuose ir ypač miesteliuose jų būta nuo vieno iki dviejų trečdalių visų miestelėnų (11.1, 11.2 pav.). Todėl neatsitiktinai Rytų Europoje paplito buvusios ATR miestelius apibūdinantis jidiš kalbos žodis štètlas, reiškiantis mažą miestelį, kur žydai gyveno ir turėjo teisę verstis amatais ir prekyba. Jidiš kalba minima taip pat neatsitiktinai, nes tai didžiosios dalies Lietuvos žydų gimtoji kalba (11.3 pav.). Šią germanų kalbą (su hebrajų ir slavų kalbų elementais) kelis šimtmečius buvo galima išgirsti kiekviename Lietuvos mieste. Būtent ta Rytų Europos žydų bendruomenei būdinga specifinė kalbos tarmė, judaizmas ir prisirišimas prie gyvenamosios teritorijos (buvusios LDK) – jų tapatumo pagrindas. Todėl šiame areale gyvenę ar iš čia kilę žydai save vadino ir iki šiol vadina litvakais.

Rusijos imperijoje žydai buvo labiausiai diskriminuojami iš visų bendruomenių, be to, egzistavo nemažai su žydais susijusių prietarų (ilgą laiką žydams drausta išsikelti iš savo gyvenamųjų vietų gilyn į Rusiją). Visa tai ir natūralūs konfesiniai skirtumai lėmė žydų bendruomenių uždarumą, izoliavimąsi. Nepaisant įtampų, būta ir negausių kultūrinių mainų, bendradarbiavimo.

XIX a. pab. tarp Europos ir Lietuvos žydų ėmė plisti nacionalinio judėjimo idėjos – sionizmas, kurio vienas pagrindinių tikslų – ne tik žadinti tautiškumą, bet ir keltis į istorinę tėvynę Palestinoje ir ten kurti savo nacionalinę valstybę (iki Pirmojo pasaulinio karo ši teritorija buvo valdoma Turkijos, vėliau – britų). Lietuvoje sionizmo idėją palaikantys žydai buvo aktyvūs jau nuo XIX a. pab.: kūrėsi jų organizacijos, sionistai propagavo hebrajų (istorinės žydų kalbos) kalbos vartojimą. Nuo XIX a. pab. dalis litvakų emigravo į Palestiną, ten kūrėsi žydiškos gyvenvietės (A šaltinis).

XIX–XX a. sandūroje Lietuvos, ypač Vilniaus, tautų kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime aktyviai reiškėsi ir vietos baltarusiai. Vilniuje jie kūrė savo organizacijas, steigė mokyklas, leido spaudą, būrėsi į kultūrinį judėjimą. Viena žymiausių šio judėjimo atstovių buvo poetė ir aktyvi kovotoja su carine valdžia Alaiza Paškevič-Ciotka (1876–1916) (11.8 pav.). Bajoriškos kilmės moteris gyvendama Vilniuje daug bendravo su lietuvių ir baltarusių inteligentais, menininkais, darbininkais, rūpinosi vietos baltarusių kultūriniu gyvenimu, švietimu (C šaltinis). Būdama socialdemokratinių pažiūrų, aktyviai dalyvavo 1905 m. anticarinėje revoliucijoje, vėliau rašė ir leido spaudą baltarusių kalba, sukūrė šeimą su būsimu Vasario 16-osios akto signataru, socialdemokratu Steponu Kairiu. Visa rašytojos veikla liudija XX a. Vilniaus baltarusių nacionalinį judėjimą, kuris caro, o vėliau ir sovietų valdžios buvo užgniaužtas. Nepaisant to, Vilnius iki šiol tebėra baltarusių nacionalinės ir kultūrinės savimonės centras. Čia galima rasti jų veiklos pėdsakų, pavyzdžiui, atminimo lentų, gatvių pavadinimų (11.9 pav.).

Lenkakalbis bajoras Juozapas Čechavičius (Józef Czechowicz, 1818–1888) Lietuvai ir Vilniui nusipelnė, nes XIX a. antroje pusėje buvo kone vienintelis Vilnių ir jo apylinkes fiksuojantis fotografas. Tai vienas žinomiausių fotografijos pradininkų visoje Lietuvojè. Be jo darbų būtų sunku įsivaizduoti, kaip atrodė miesto šventovės, gatvės ir paminklai, įspūdingos Vilniaus apylinkės, gyventojų kasdienybė (11.10 pav.). J. Čechavičius taip pat užfiksavo Rusijos imperijos administracijos nurodymu griaunamas įvairias Vilniaus šventoves (11.11 pav.). Jo kapas yra Bernardinų kapinėse Vilniuje. J. Čechavičiaus pavyzdys yra tik vienas iš tūkstančių, liudijančių Lietuvos lenkakalbių indėlį į šalies kultūrinį gyvenimą.

11.10 pav. Juozapo Čechavičiaus nuotrauka „Petrinių mugė prie Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios“, XIX a. 8-asis dešimtmetis

11.11 pav. Juozapo Čechavičiaus nuotrauka „Šv. Juozapo Sužadėtinio bažnyčia Vilniuje“, apie 1873 metus. Vėliau šventovė buvo nugriauta.

Lietuvos žemėje brendo ir kita Europos meno įžymybė – Mariana Veriovkina (Marianne von Werefkin). Kurį laiką ji augo ir mokėsi Vilniuje, o kūrė Vyžuonėlių dvare šalia Utenõs, kur vėliau buvo pastatyta speciali studija jos tapybai. Būtent Lietuvoje M. Veriovkina pradėjo tapyti ir nusprendė tapti dailininke. Būdama rusų tautybės M. Veriovkina save vis dėlto laikė kosmopolite, o iki Pirmojo pasaulinio karo nuolat palaikė ryšius su Lietuva, net laikė ją savo gimtine, vėliau įsiliejo į Vokietijos kultūrinį gyvenimą. Neatsitiktinai M. Veriovkinos kūryboje esama ryškių lietuviškų motyvų, o kai kurių kūrinių pavadinimai primena jos ryšius su Lietuva (11.12 pav.). Pasaulyje dailininkė žinoma kaip viena garsiausių vokiečių ekspresionizmo atstovių.

Visi pavyzdžiai rodo, kad XIX–XX a. sandūroje su Lietuva saistėsi skirtingos etninės ir konfesinės čia gyvenusių asmenų grupės. Pažįstant jas šiandien galima atrasti nepaprastai turtingą kultūrinį pasaulį, kurio ženklų yra pavienių žmonių prisiminimuose, biografijose, didžiausiose pasaulio meno galerijose ar paminkluose, atminimo lentose. Tokie pavyzdžiai liudija ir meno kalbos universalumą, ir Lietuvos kultūros daugiasluoksniškumą.