Temos reikšmingumas
- Šiandien sunku įsivaizduoti, kokioje padėtyje buvo vos nepriklausomybę atkūrusios Lietuvõs visuomenė, mokslas ir kultūra. Dešimtmečiai izoliacijos nuo pasaulinės kultūros ir mokslo, šių ir kitų sričių ideologizavimas ir ribojimai paliko randų. Lietuvos visuomenė, žinoma, patirdama iššūkių, išlaikė perėjimo į demokratiją egzaminą ir žengdama į naują tūkstantmetį galėjo pasigirti naujais mokslo ir kultūros pasiekimais.
- Cenzūros panaikinimas, galimybės diskutuoti atvėrė ir naujų klausimų. Kokią visuomenę reikia formuoti? Koks valstybės vaidmuo joje? Kokia valstybės vizija? Ne visi vienodai sutarė dėl šių klausimų. Debatai viešumoje, politikų nesutarimai galėjo sudaryti chaoso įspūdį prie pliuralizmo nepripratusiai visuomenei. Bet debatai ir diskusijos buvo labai svarbūs.
- Laikotarpis atkūrus nepriklausomybę parodė, kokia svarbi individuali ir privati iniciatyva, nesvarbu, tai būtų fondas ar įmonė, nevyriausybinė organizacija ar tiesiog privati meninė, kultūrinė ar kitokia iniciatyva. Pamatyta, kad išsilaisvinus iš valstybinės, ideologinės kultūros ir atveriant galimybes iniciatyvoms galima daug nuveikti.
Knygų badas, jo įveika ir reikšmė
Sovietų okupacijos laikotarpio ideologija, cenzūra ir leidybos kontrolė lėmė, kad buvo neišléidžiama ne tik naujos grožinės literatūros, bet ir dalis pasaulinės literatūros klasikos. Mokslo sferoje, ypač humanitariniuose ir socialiniuose moksluose, padėtis buvo dar sudėtingesnė, nes mokslininkai buvo izoliuoti nuo mokslinių tyrimų, svarbių akademinių knygų, kurios prieštaravo ar netiko komunistinei ideologijai. Todėl atgavus nepriklausomybę reikėjo ne tik kurti valstybės sistemą, įstatymus, reformuoti ekonomiką, bet ir atverti galimybes semtis žinių užsienyje, parvežti jas į Lietuvą, supažindinti visuomenę su svarbiausiomis Vakarų intelektinėmis knygomis.
Šiuo tikslu 1990 m. pab. įsteigta nepriklausoma nevalstybinė pelno nesiekianti organizacija Atvirõs Lietuvõs fòndas (ALF). Ilgametė šio fondo vadovė ir viena iš steigėjų teatrologė, literatūrologė Irena Veisaitė (1928–2020) (15.1 pav.) fondo misiją apibūdino taip: „Atverti Lietuvą Europai ir Europą Lietuvai.“ I. Veisaitė ilgai dirbo Vilniaus pedagoginiame institute (vėliau – universitetas), jos platus kultūrinis akiratis, mokslinis įdirbis, humanitarinės mokslinės literatūros išmanymas ir diplomatiškumas buvo vienas iš fondo sėkmės veiksnių.
Atviros Lietuvos fondas organizavo daug kultūrinių, šviečiamųjų, meninių, pilietinių veiklų, bet viena svarbiausių tapo knygų serijos „Atviros Lietuvos knyga“ („ALK serija“) leidyba. Buvo leidžiamos svarbiausios, iki tol Lietuvoje neišleistos pasaulio intelektinės ir akademinės knygos, verstos iš užsienio kalbų. Per bemaž dvidešimt metų pasirodė apie 750 įvairių knygų (A šaltinis). Jos padėjo mokslininkams, intelektualams, studentams, mokiniams ir kitiems žmonėms semtis idėjų, išgirsti skirtingų minčių ir nuomonių, pamatyti kultūrų įvairovę.
Tokios ir kitos pilietinės, šviečiamosios veiklos reikšmingai ugdė ãtvirą visúomenę. Pats terminas sugalvotas kaip priešprieša uždaroms visuomenėms, pavyzdžiui, būdingoms totalitarinėms ar autoritarinėms valstybėms. Atviroje visuomenėje valstybinė valdžia turi veikti atsakingai, skaidriai, tolerantiškai, valdžių pasikeitimas turi vykti demokratiškai ir taikiai. Todėl atvirai visuomenei plėtotis buvo svarbus pliuralizmas (lot. pluralis – daugybinis) – nuomonių, interesų ir juos reiškiančių žmonių įvairovė ir laisvė veikti, išsakyti savo mintis. Atviroje visuomenėje visi žmonės gali varžytis dėl sumanymų įgyvendinimo valstybėje, pavyzdžiui, kurti partijas ir dalyvauti rinkimuose, steigti nevyriausybines organizacijas, skleisti idėjas (B šaltinis). Tokios mintys sulaukė ir kritikos (C šaltinis), bet net šių idėjų kritikai naudojosi ir naudojasi tomis pačiomis atviros visuomenės nuomonių įvairovės galimybėmis.
Klausimai ir užduotys
- Koks buvo ALF tikslas? Kaip manote, ar pavyko jį įgyvendinti? Atsakymą argumentuokite.
- Kokiais trimis veiklos būdais ALF siekė savo tikslų? Kuris iš jų, jūsų nuomone, turėjo didžiausią poveikį Lietuvos kultūrai ir mokslui? Atsakymą paaiškinkite.
- Paaiškinkite, kuo atvirõs Lietuvos visuomenės idėja skyrėsi nuo požiūrio į visuomenę sovietų okupacijos metais.
TYRINĖKITE!
Mokyklos bibliotekoje raskite bent vieną ALF išleistą knygą. Jei bibliotekoje rasti nepavyks, naudodamiesi interneto paieškos sistema, raskite ne mažiau kaip tris leidinius, kuriuos išleido šis fondas.
Lietuvos mokslo pasiekimai atkūrus nepriklausomybę
Humanitariniai ir socialiniai mokslai sovietmečiu buvo ideologizuoti ir atriboti nuo intelektinio užsienio turinio, tačiau tiksliųjų mokslų situacija buvo kitokia. Jų atstovai taip pat negalėjo laisvai bendrauti su užsienio mokslininkais, buvo prižiūrimi ir kontroliuojami, visų pirma, kad nenutekėtų paslaptys. Visgi dėl tiksliųjų mokslų naudos technikoje, gamyboje ir karinėje pramonėje, dėl poreikio Šaltojo karo sąlygomis konkuruoti su Vakarais jiems leista dirbti laisviau, prieiti prie užsienio mokslinės informacijos. Kai kurioms sritims skirtas ir palyginti nemenkas finansavimas. Atkūrus nepriklausomybę jau atsirado naujų galimybių.
Viena iš tokių mokslo sričių buvo lazerių fizika. Dar XX a. 7-ajame dešimtmetyje pradėti tyrimai buvo tęsiami ir 8–9-ajame dešimtmetyje. Pavieniai tyrimai ir eksperimentai išaugo į nemažus mokslo centrus. Vienas iš šios srities pradininkų ir plėtotojų buvo Algis Petras Piskarskas (1942–2022) (15.2 pav.). Jis su kolegomis 1969 m. Vilniaus universitete paleido vieną pirmųjų Rytų Europoje pikosekundinių lazerių. Ilgamečių tyrimų rezultatas – 1992 m. A. P. Piskarsko kartu su kolegomis sukurta OPCPA technologija (optinis parametrinis čirpuotų impulsų stiprinimas), viena pagrindinių technologijų pasaulyje kuriant itin didelės galios lazerius. Šie ir kitų mokslininkų (Juozo Vidmanto Vaitkaus, Jurgio Viščako ir kitų) tyrimai padėjo pamatus pramoninei lazerių gamybai (15.3 pav.). Ir šiandien lietuviški lazeriai naudojami bei vertinami visame pasaulyje.
Kitos mokslo ir technologijų sritys taip pat neatsiliko. Būta reikšmingų pasiekimų chemijos, matematikos, gyvybės mokslų ir kitose srityse. Vienas didžiausių mokslinių pasiekimų atkūrus Lietuvos nepriklausomybę yra biochemiko Virginijaus Šikšnio (g. 1956) (15.4 pav.) fundamentalūs tyrimai genomo redagavimo srityje. Mokslininko tyrimai ir sukurtos genomo redagavimo technologijos gali pasitarnauti apsaugant organizmus nuo infekcijų ir gydant tam tikras ligas. Už tyrimus ir atradimus V. Šikšnys apdovanotas mokslo pasaulyje prestižine Kavli premija ir buvo rimtas pretendentas į Nobelio premiją chemijos srityje.
Klausimai ir užduotys
- Tarptautinis mokslininkų bendradarbiavimas yra natūralus ir įprastas dalykas. Tačiau okupacijos laikotarpiu buvo kitaip. Paaiškinkite, kodėl sovietmečiu Lietuvos mokslininkai negalėjo laisvai bendrauti su Vakarų šalių mokslininkais.
- Aptarkite A. P. Piskarsko mokslinių pasiekimų reikšmę.
- Kuo svarbūs V. Šikšnio atliekami moksliniai tyrimai?
- Iki šiol nėra nė vieno lietuvio, gavusio Nobelio premiją už mokslo pasiekimus. Kaip manote, ko trūksta, kad tai įvyktų? Atsakymą argumentuokite.
Lietuvos kultūra atkūrus nepriklausomybę
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę vieni iš pirmųjų pasižymėjo Lietuvos sportininkai. 1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse disko metiko Romo Ubarto laimėtas auksas ir krepšininkų iškovota bronza (iš viso iki 2023 m. Lietuvos sportininkai olimpinėse žaidynėse iškovojo daugiau kaip 20 įvairių medalių) ar 1993 m. alpinisto Vlado Vitkausko, vieno įkopusio į Everestą, iškelta lietuviška trispalvė kelia pasididžiavimą atkurta nepriklausoma valstybe.
Laisvė nuo ideologinių ir kitų apribojimų buvo reikšmingiausia menininkams. Svarbiausia, kad galėjo atsirasti įvairių kultūrinių, meninių iniciatyvų, nes joms nebereikėjo pereiti kontrolės filtrų, gauti leidimų kaip sovietmečiu. Ir nors ne visiems žmonėms patikdavo menininkų kūriniai ir iniciatyvos, tai buvo labai svarbu bendrai kultūros ir pačių menininkų kūrybos raidai. Dar iki nepriklausomybės paskelbimo būrėsi menininkų grupės („Post Ars“, „24“, „Žalias lapas“), vėliau pradėtos steigti privačios galerijos, į Lietuvą grįžo kai kurie lietuvių išeiviai menininkai (Kazys Varnelis, Antanas Tamošaitis, Pranas Lapė ir kiti), išeivija dovanojo savo kolekcijas Lietuvos muziejams ir galerijoms (Genovaitė Kazokienė padovanojo Austrãlijos lietuvių kūrinių, JAV lietuvių fondas padovanojo dailininko Prano Domšaičio kūrinių). Valstybės iniciatyva įsteigtas Šiuolaikinio meno centras.
Labai ryškus buvo Lietuvos teatras, kuris po 1990 m. patyrė nemažai pokyčių. Pirmiausia laisvos sienos leido daug plačiau atverti Lietuvos teatrą užsieniui ir užsienį atverti teatrui. Buvo organizuojami teatro festivaliai, tarp jų tarptautinis festivalis LIFE. Pasikeitė teatrų struktūra. Šalia valstybinių ėmėsi burtis privatūs teatrai, trupės nebebuvo stabilios, aktoriai ir režisieriai migravo, net steigė savo teatrus. Populiariu privačiu teatru tapo dar 1989 m. jaunų teatralų įkurtas Keistuolių teatras. Spektaklių muzikalumas ir žaismingumas traukė tiek jauną, tiek vyresnę auditoriją. Tikriausiai ne vienas puikiai prisimena spektaklius „Aukštyn kojom“ ar „Smaragdo miesto burtininkas“.
Ryškiausi šio laikmečio režisieriai (Eimuntas Nekrošius (1952–2018) (15.5 pav.), J. Vaitkus, Rimas Tuminas ir kiti) pradėjo kūrybą dar vėlyvuoju sovietmečiu. Išsilaisvinę iš sovietinio ideologizavimo ir suvaržymų režisieriai savo spektakliais nebūtinai kalbėjo apie teigiamus išsivadavimo aspektus, parodydavo ir visuomenės sumaištį. E. Nekrošiaus spektakliai, pastatyta šekspyriškoji trilogija, ypač žiūrovų pamėgtas „Hamletas“ (15.6 pav.) parodė naujojo lietuviško teatro sugebėjimus. Savitai pastatyta Viljamo Šekspyro drama ir sumaniai parinkti aktoriai (pagrindinį Hamleto vaidmenį atliko neprofesionalus aktorius, muzikantas Andrius Mamontovas) sulaukė palankių atsiliepimų ir žiūrovų simpatijų – scenoje spektaklis rodytas 16 metų, aplankyta daug užsienio valstybių.
Klausimai ir užduotys
- Pateikite ne mažiau kaip du pokyčius Lietuvos teatre 1990 metais atgavus nepriklausomybę.
- Kaip manote, kuo Lietuvai buvo svarbūs laimėjimai 1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse arba alpinisto V. Vitkausko pasiekimai? Atsakymą argumentuokite.
- Aptarkite E. Nekrošiaus ir kitų teatro režisierių vaidmenį kuriant Lietuvos teatrą išsivadavus iš sovietų okupacijos.
Darbas su šaltiniais
A ŠALTINIS. Ilgametės Atviros Lietuvos fondo vadovės Irenos Veisaitės atsakymas į kultūros istoriko Aurimo Švedo klausimą apie ALF leistą knygų seriją „Atviros Lietuvos knyga“
<...> Leidybos programa buvo iš tiesų viena iš sėkmingiausių ir gal reikšmingiausių mūsų programų. Kažkuris žurnalistas yra pavadinęs ją „kultūrine revoliucija Lietuvoje“. Puikiai supratome, kad daugybę metų buvome izoliuoti, esame stipriai atsilikę nuo europinės, pasaulinės intelektinės minties vystymosi, nežinome pagrindinių XX amžiaus antrosios pusės humanitarinių akademinių veikalų, todėl ir buvo nuspręsta sukurti tokią leidybos programą. Kaip tik tuo metu į Lietuvą iš Kanados atvažiavo istorikas Darius Čiuplinskas ir žurnalistė bei vertėja Karla Gruodytė (Gruodis). Iš karto radome bendrą kalbą. Kai pamačiau, kokie tai apsiskaitę, plačių interesų žmonės, pakviečiau juos bendradarbiauti su ALF.
Darius Čiuplinskas <...> tapo leidybos programos direktoriumi. Taigi, leidybos sukūrimas – jo nuopelnas. Darius sukūrė visa apimančią programą. Reikėjo sugriauti leidybos monopoliją, kurią turėjo „Minties“, „Vagos“, „Šviesos“ leidyklos [sovietmečiu buvo tik kelios valstybinės leidyklos, turėjusios leidybos monopolį], paruošti leidėjus dirbti rinkos sąlygomis, ugdyti vertėjus. Po sovietmečio humanitariniai mokslai juto begalinį literatūros badą, todėl suprasdami, kad pasaulį reikia vytis labai kryptingai ir itin greitai, dirbome iš tiesų atsakingai. Knygas rinkome pasikliaudami mokslininkų, dėstytojų rekomendacijomis, kurias vėliau apsvarstydavo speciali Fondo sudaryta komisija, vadovaujama Arūno Sverdiolo. Iš siūlytų knygų stengėmės atrinkti fundamentaliausius ir reikalingiausius veikalus, kurie leistų mums įveikti pokario izoliaciją.
Aurimas Švedas, Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus, Vilnius: Aukso žuvys, 2016, p. 280.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl buvo nuspręsta įkurti ALF?
- Kaip pasikeitė knygų leidyba atgavus nepriklausomybę?
- Kaip buvo sprendžiama, kurias knygas reikia išversti ir išleisti Lietuvoje?
- Kaip manote, kokią reikšmę ALF veikla turėjo Lietuvos kultūriniam ir moksliniam gyvenimui?
B ŠALTINIS. Filosofo Leonido Donskio mintys apie atvirą visuomenę
Atvirumas nėra, kaip konservatyvūs jo kritikai vaizduoja <...> svajonės ištirpti kitose kultūrose, rasėse ir tapti mažuma savo pačių šalyje ir visuomenėje. Mes nesame statistika ir kvotos. Žmogaus laikymas statistikos vienetu man atrodo vienas iš pačių atgrasiausių ir žmogų labiausiai nužmoginančių sąmonės bruožų ir sykiu viena iš pačių barbariškiausių politikos tendencijų. Mes nesame skruzdės ar bitės, kurias kažkas galėtų klasifikuoti ir pateikti kaip rūšinius pavyzdžius darnos ir sugyvenimo vardan. Žmonių rūšiavimas ir klasifikavimas man yra viena iš pamatinių moderniosios barbarybės apraiškų. <...>
Ar atvirumas reiškia įvairovę? Ne. Įvairios ir margos esti diktatorių valdomos šalys, kurių politika visiškai uždara. Įvairus yra ir istorines mažumas gerbia Iranas <...> bet nuo to jo politika moterų ir kitaminčių atžvilgiu netampa atvira. Ne mažiau etniškai ir kultūriškai įvairios yra Kinija ir Rùsija, kurioms artimiausiu metu tikrai negresia atvira politika ir žengimas į būklę, kurią mes vadiname atvira visuomene. O gal atvirumas reiškia, kaip Zygmuntas Baumanas pasakytų, heterofiliją, kuri mums leidžia mylėti tik tolimus ir visiškai ignoruoti savo kultūros kanoną, tradiciją ir istoriją? Ne. Tai paprasčiausia fikcija.
Mums patinka įvairovė ir mažumos tada, kai jos neturi galių ir negraso mūsų nišai elito struktūroje. Kinų, indų, libaniečių, žydų restoranams – taip! Jų aktyviam dalyvavimui galios ir įtakos lauke – ne! Kol mes mėgaujamės savo stiprybe ir atvirumą pabrėžiančia įvairove, ji turi būti lokalizuota paslaugų ir vartojimo sferoje, bet saugiai nukišta į politikos paraštę. <...>
Tad laikas atėjo pamėginti pozityviai apibrėžti atvirumą. Kas tai?
Visiškai nebanaliai atvirumą apibrėžė šio termino populiarintojas <...> Karlas R. Popperis <...>. Popperiui tai buvo visuomenė, atsisakanti tiesos monopolijos ir tiesos institucionalizacijos. Tai visuomenė, neapibrėžtumą ir neaiškumą laikanti normalia būkle. Tokia visuomenė klaidos ir jos taisymo metodą laiko produktyviausiu socialiniu metodu.
Tik tam reikia vieno nelengvo dalyko – gebėjimo pripažinti ir įvardyti šias klaidas. Gebà prisipažinti suklydus, į oponentus nežvelgti kaip į priešus ir kritikuoti visų pirma savąją stovyklą ir yra atvirumo esmė. Didelės išminties ir proto nereikia išsidalinti į gaujas ar rūšies (tautos, lyties, rasės ar klasės) gentis, visus kitus laikant blogio šaltiniu. Tai pats sunkiausias atvirumo egzaminas – nesupykti ir neįsižeisti ant saviškio ar bičiulio už kritiką ir kitokią nuomonę. Jį išlaiko itin negausi ir trapi mažuma <...>.
Leonidas Donskis, „Dar kartą apie atvirą visuomenę“, portalas 15min.lt, publikuota 2015-12-14, pagal www.15min.lt.
C ŠALTINIS. Filosofo Alvydo Jokubaičio mintys apie atvirą ir uždarą visuomenę
Atvirumas viskam gali sunaikinti kultūrą. Nežinia kodėl, bet žmonių dvasia yra neįsivaizduojama be apribojimo. Žmonės sugeba suprasti universalius dalykus, mylėti artimą ir priglausti svetimą, tačiau kartu jų dvasioje įrėžtos tam tikros ribos – krikščionybė skiriasi nuo islamo, Lietuva nuo Latvijos, padorus žmogus nuo nusikaltėlio, vyras nuo moters, mokytojas nuo mokinio. Tai reiškia, kad žmogaus dvasia niekada nėra visiškai neutrali, bet prisiriša prie tam tikrų dalykų, taip neišvengiamai sukurdama uždarumą. Tie, kas moka skirti gėrį ir blogį, dažniausiai nėra atviri gėriui ir blogiui, bet stoja į gėrio pusę. Samprotavimai apie atvirą visuomenę negali būti siejami su per dideliu antropologiniu optimizmu. Žmogus nėra vien tik gėrį kurianti būtybė, o velnias niekada nebus išganytas. Didžiųjų monoteistinių religijų atstovai šioje vietoje pasakytų, kad žmogus yra paliestas pirminės nuodėmės. Gerus žmones uždaro jų gerumas, o blogi žmonės randa savo valstybių, visuomenių ir bendruomenių kūrimo logiką. Padorus žmogus ne tik atviras naujiems meno kūriniams, bet ir siekia išvengti blogio. Visiškai atvira visuomenė pasmerkta žlugti nuo savo atvirumo, kuris gana greitai tampa vienu iš kvailumo įrodymų. Iki kraštutinumo privesta atviros visuomenės idėja yra metodas bet kuriai visuomenei ir kultūrai sugriauti. Prieš 25 metus dar buvo sunku suprasti, kad privesta iki kraštutinumo toji idėja iš vaisto nesunkiai virsta nuodu.
Šiandieną vis labiau darosi aišku, kad, norint sukurti padorių žmonių visuomenę, reikia tiek atvirumo, tiek uždarumo. Pokomunistinės Lietuvos patirtis rodo, kad atvirumas negali būti vienintelė dorybė. Atvirumas negali būti didesnis už sugebėjimą puoselėti ribotas žmonių gyvenimo formas, kurios neįsivaizduojamos be tam tikro kultūrinio uždarumo. <...> Vakarai tapo tokie tolerantiški kitoms kultūroms, kad šios randa vis daugiau progų juos sunaikinti. Atvirumas yra pavaldus tam pačiam paradoksui, kaip ir laisvė. Žmonės negali būti laisvi tam, kad sunaikintų savo laisvę. Atvirumas taip pat reikalauja apribojimo ir negali tapti pasaulio sunaikinimo priežastimi. Popperio knyga [Atviroji visuomenė ir jos priešai] atliko savo utopinę sovietinės utopijos kritikos misiją. Šiandien reikia naujų knygų. Reikia atvirai pripažinti, kad būtinas ne tik atvirumas.
Alvydas Jokubaitis, „Apie atvirą ir uždarą visuomenę“, portalas vz.lt, publikuota 2015-12-04, pagal www. vz.lt.
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kaip visuomenės atvirumą savo tekstuose aiškina L. Donskis, o kaip A. Jokubaitis. Ar jų požiūriai skiriasi? Kodėl taip manote?
- Kokį aspektą L. Donskis vadina viena iš pamatinių moderniosios barbarybės apraiškų? Kodėl?
- Kodėl L. Donskis teigia, kad totalitarinės valstybės yra įvairios, bet ne atviros?
- Kokius dalykus, pasak L. Donskio, turi mokėti atvira visuomenė? Kaip manote, ar mūsų visuomenė atitinka šiuos bruožus? Atsakymą argumentuokite.
- Kodėl A. Jokubaitis mano, kad atvirumas negali būti vienintelė dorybė? Ar pritariate jam? Atsakymą argumentuokite.
- L. Donskis ir A. Jokubaitis savo tekstuose mini Karlą Raimundą Poperį (Karl Raimund Popper). Kaip jie vertina šį filosofą? Atsakymą pagrįskite šaltinių citatomis.
Sąvokos
Atvirà visúomenė – idėja ir siekis, kad valstybinė valdžia veiktų atsakingai, skaidriai, tolerantiškai, o valdžių pasikeitimas būtų demokratiškas ir taikus. Priešprieša atvirai visuomenei yra uždara visuomenė (totalitarinė, autoritarinė), kurioje valdžios veikimo mechanizmai nėra skaidrūs ir aiškūs, nėra tolerancijos kitaminčiams, o valdžių pasikeitimas neretai vyksta organizuojant perversmus ar revoliucijas.
Atvirõs Lietuvõs fòndas – 1990 m. įsteigta nepriklausoma nevalstybinė pelno nesiekianti organizacija, remianti įvairias iniciatyvas, nukreiptas į atviros ir pliuralistinės visuomenės plėtrą.
Pliuralizmas – nuomonių, pozicijų, interesų ir juos reiškiančių žmonių įvairovė ir laisvė veikti, reikšti savo mintis.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"