Chapter 6.1 (Istorija 11)

Senojo pasaulio civilizacijos: įtaka gamtai ir bandymas suvokti gamtinę aplinką (16 tema)

Temos reikšmingumas

  • Jau daugiau nei pusę amžiaus – iš pradžių tik tarp mokslininkų, o laikui bėgant vis daugiau viešojoje erdvėje – nemažai kalbama apie tai, kad žmogus savo veikla iš esmės, kartais ir negrįžtamai veikia ir keičia aplinką. Žmonijos veiklos padariniai susiję ne tik su naujausia istorija. Apskritai žmogaus veikla ir jos paliekami liudijimai yra tai, ką tiria istorijos mokslas. Šie liudijimai, arba žmogaus veiklos pėdsakai, siekia daug senesnius laikus nei tuos, kai buvo išrastas raštas. Pėdsakų reikia ieškoti daug anksčiau.
  • Fundamentalūs pokyčiai, sietini su žmogaus veikla, prasidėjo tada, kai ilgainiui žmogus pastebėjo, kad jo įtaka gamtai, augalams ir gyvūnams gali būti veiksminga. Žmogui būdingas išskirtinis gebėjimas kurti, gaminti įvairiausius daiktus ir kartu keisti aplinką. Tai liudija prieš tūkstantmečius žmonijos sukurti dalykai.
  • Kitas esminis žmogaus išskirtinumas – kalba. Ja remdamasis žmogus mąsto ir bando pavadinti pasaulyje egzistuojančius dalykus, reiškinius ir savo kūrinius. Stebėdamas pasaulį ir aplinką, žmogus ilgainiui pradėjo ne tik ją keisti kryptinga veikla, bet ir bandyti visa tai suvokti, paaiškinti.

Neolito revoliucija: žemdirbystės ir gyvulininkystės pradžia

Įprastai istorijos mokslo tyrimų laukas prasideda ten ir tada, kur ir kada atsirado pirmieji rašytiniai šaltiniai. Moksle vyrauja samprata, kad raštas, kaip informacijos perdavimo priemonė, ir juo remiantis kuriamas bet kokio pobūdžio ir turinio tekstas teikia pradžią istorijai. Būtent todėl visai neatsitiktinai humanitariniuose moksluose (pavyzdžiui, archeologijoje ar antropologijoje), bendrąja prasme tiriančiuose žmogaus raidą, laikas iki rašto atsiradimo – visa žmogaus veikla, visa tai, ką žmogus sukūrė ir paliko po savęs, – dažniausiai vadinamas proistore (arba priešistore). Nepaisant tokio skirstymo, ši daugybę tūkstantmečių apimanti proistorės atkarpa neturėtų likti už istoriko matymo lauko. Tam yra labai paprastas paaiškinimas: žmogus veikė ir paliko po savęs daugybę tą veiklą liudijančių pėdsakų.

Vienas proistorėje įvykęs reiškinys turėjo lemtingą įtaką žmogaus ir apskritai visos žmonijos raidai. Jo vaisiais tiesiogine ir perkeltine prasmėmis visais atžvilgiais naudojamės iki pat šių dienų. XX a. pirmoje pusėje mokslininkai šį reiškinį, ištisą procesą pavadino neolito revoliucija (A šaltinis). Trumpai tariant, tai buvo laipsniškai, santykinai sparčiai keliomis kryptimis vykęs procesas, prasidėjęs maždaug X tūkstantmetyje pr. Kr. Priešakinėje (Vakarų) Ãzijoje, kitose pasaulio dalyse – vėliau (16.1 pav.). Siekiant suvokti, kas yra neolito revoliucija, būtina akcentuoti tris svarbiausius dalykus, būdingus šiam reiškiniui ir procesui. Pirma, žmonių bendruomenės įvairiose Žemės rutulio vietose pamažu vis gausiau ėmė auginti įvairias augalines kultūras (pavyzdžiui, javus (tarp jų – ryžius), sojas, moliūgus, pupeles, bulves). Antra, žmonės pradėjo jaukinti laukinius gyvūnus (avis, ožkas, galvijus, kiaules, alpakas, vištas). Kai kurie iš jų tapo papildoma darbo jėga, kiti – maistu. Galiausiai šios dvi ūkinės veiklos kryptys – žemdirbystė ir gyvulininkystė – lėmė, kad žmonių bendruomenių gyvenimas vis labiau sėslėjo. Vadinasi, ligtolinis klajoklinis gyvenimo būdas, tūkstantmečiais išimtinai pagrįstas tik medžiokle ir įvairių augalų bei vaisių rinkimu (16.2 pav.), kito į sėslų. Trumpai tariant, neolito revoliucija – tai procesas, kai sėslų gyvenimo būdą įtvirtinanti žemdirbystė ir gyvulininkystė įsigalėjo kaip pagrindinės žmogaus ūkinės veiklos sritys ir ilgainiui tapo pagrindiniu žmogaus maisto šaltiniu.

16.1 pav. Pagrindiniai žemdirbystės ir gyvulininkystės židiniai ir jų plitimo kryptys X–IV tūkstantmetyje pr. Kr.
16.2 pav. Vienas iš daugybės priešistorinių olų piešinių, kuriame vaizduojama medžioklė. Tokie piešiniai atliko ritualinę, pasiruošimo medžioklei ir sėkmės medžioklėje užkalbėjimo funkciją. Tuo metu medžioklė tebebuvo esminis žmogaus pragyvenimo šaltinis, IX–VI tūkstantmetis pr. Kr.

Aptarkime išsamiau šiuos neolito revoliucijos dėmenis: žemdirbystę, gyvulininkystę ir sėslumą. Kokią įtaką jų atsiradimas turėjo žmogui ir gamtinei aplinkai?

Šiandien, kai daugiausia žmonių gyvena miestuose, neretai žemdirbystė, ypač jaunų žmonių, suprantama kaip neįdomi, neaktuali ar net nereikšminga veikla. Ir visgi žemdirbyste jau dvylika tūkstančių metų pagrįsta visa žmogaus materialinė egzistencija. Tik tos užuomazgos, pati pradžia, yra sunkiai įsivaizduojamas ilgalaikės žmogaus veiklos procesas. Tūkstančius metų savaime augusius ir prie tam tikrų vietos gamtinių ir klimato sąlygų prisitaikiusius laukinius augalus X tūkstantmetyje pr. Kr. žmonės pradėjo sąmoningai ir tikslingai auginti. Žinoma, tai įvyko ne akimirksniu. Tūkstantmečiais stebėdamas gamtą ir pažindamas maistingus valgomus augalus, jų savybes, augimo ir vystymosi fazes, žmogus įgavo patirties ir ėmė pastebėti tam tikrą cikliškumą, sezoniškumą. Formavosi supratimas, kad kai kuriuos augalus iš kasmet subrandinamų vaisių ir jų sėklų galima užsiauginti. Priešakinėje Azijoje, kur žemdirbystės užuomazgos pasireiškė anksčiausiai, pirmiausia iš augalinių kultūrų buvo pradėti auginti įvairūs javai (kviečiai, miežiai, rugiai), pupiniai augalai (įvairūs žirniai ir pupelės), linai (16.3 pav.).

16.3 pav. Neolito laikų medinis pjautuvas su iš titnago pagamintais ašmenimis, X tūkstantmečio pr. Kr. pirma pusė

Sulig sąmoningu žmogaus pradėtu maistingų augalų auginimu vyko laipsniška selekcija, kitaip tariant, atranka. Buvo atrenkamos geriausiai augančių, didžiausius vaisius mezgančių tam tikros rūšies augalų sėklos, kurios pasėtos nokino naujus vaisius. Tai kartojant metai iš metų formavosi geresnės augalinių kultūrų savybės: augalai tapo derlingesni, atsparesni kenkėjams ir prastesnėms klimato sąlygoms. Taip iš kadaise buvusių laukinių augalų susiformavo kultūriniai augalai. Trumpai tariant, žmogus kryptingai veikdamas įsiterpė į savaiminę augalų raidą. Taigi, galima sakyti, tam tikra prasme augalai turi savo istoriją. Jų istorija prasideda su žemdirbystės pradžia.

Savo istoriją turi ne tik augalai. Kartu su žemdirbyste pradėjo vystytis ir gyvulininkystė. Tai antroji neolito revoliucijos proceso kryptis. Ši žmogaus ūkinės veiklos sritis galėjo atsirasti tik sugebėjus prisijaukinti įvairius laukinius gyvūnus, t. y. priversti tam tikrų rūšių laukinius gyvūnus paklusti ir gyventi kartu su žmogumi. Tai buvo ilgalaikis ir ne mažiau sudėtingas procesas nei augalų sukultūrinimas. Neabejotina, kad laukiniam gyvūnui nelaisvė kelia didelį stresą. Visiškai kitaip buvo jaukinami nelaisvėje gimusių gyvūnų jaunikliai.

Pabrėžtina, kad ne visos pastangos prijaukinti gyvūnus vienodai pasiteisino. Su viena kita išimtimi (šunys, katės) nesisekė prijaukinti plėšrūnų. Esminė sąlyga jaukinant gyvūnus buvo jų gebėjimas prisitaikyti prie naujų sąlygų ir, svarbiausia, neprarasti dauginimosi instinkto nelaisvėje. Kurį laukinį gyvūną žmogus prisijaukino pirmiausia? Čia kalbame apie gyvulininkystę, tačiau pirmasis žmogaus prijaukintas gyvūnas bent jau pačioje pradžioje nebuvo tiesiogiai susijęs su gyvulininkyste. Priešingai, pirmiausia jis tapo pagalbininku medžioklėje. Tai šuns protėvis vilkas. Remiantis mokslininkų tyrimais, manoma, kad Priešakinėje Azijoje žmogus vilkus prisijaukino maždaug 12 000 m. pr. Kristų. Po dar kelių tūkstantmečių, maždaug 9 000 m. pr. Kr., dabartinėse Turkijos ir Irano teritorijose buvo prisijaukintos ožkos ir avys, kiek vėliau – kiaulės (žinoma, dabar – tik jau tolimos šerno giminaitės) ir galvijai (stumbrų palikuonys).

Ilgainiui prijaukintus gyvūnus imta tikslingai, selektyviai veisti, atrenkant stipresnius, sveikesnius ar, pavyzdžiui, kalbant apie ožkas ar karves, duodančius daugiau pieno. Taip formavosi savitos tam tikrų gyvūnų rūšių veislės – gyvūnai išvaizda ir savybėmis per keletą tūkstančių metų itin nutolo nuo senųjų protėvių. Visa tai reiškė, kad žmogus tokia savo veikla pradėjo keisti prijaukintų gyvūnų raidą – evoliuciją. Visi šie gyvūnai ir daugelis nepaminėtų (pavyzdžiui, naminiai paukščiai) tapo neatskiriama absoliučios daugumos žmonių kasdienio gyvenimo dalimi.

Maždaug 10 000 m. pr. Kr. prasidėjęs laukinių augalų sukultūrinimo ir laukinių gyvūnų prisijaukinimo procesas apibūdinimas vienu bendru terminu domestikacija. Kitaip tariant, žmogus ėmėsi keisti laukinei gamtai priklausiusių augalų ir gyvūnų raidą. Šis naujas gyvenimo būdas, tiksliau, ką tik aptartos dvi ūkinės veiklos kryptys lėmė trečią, didįjį, neolito revoliucijos pokytį – sėslaus gyvenimo būdo formavimąsi. Iki tol žmonių bendruomenės daugiausia laiko praleisdavo klajodamos, keliaudamos paskui migruojančius gyvūnus ir rinkdamos augalus bei jų vaisius. Pamažu vykstanti laukinių augalų ir gyvūnų domestikacija buvo neįmanoma nesėslaus gyvenimo sąlygomis, tad ėmė kurtis nuolatinės gyvenvietės, o iš jų su laiku išaugo pirmieji civilizacijų židiniai – miestai. Žemdirbystė ir gyvulininkystė reikalavo pastovumo, kryptingo darbo. Vadinasi, žmogus jau nebesitaikė prie aplinkos, bet vis labiau savo veikla pradėjo ją keisti. Ši veikla darė tiesioginę įtaką ne tik jau minėtiems augalams. Naminiais virtę laukiniai gyvūnai tapo ne tik maisto šaltiniu, bet ir nepamainoma darbo jėga žemės ūkyje iki pat XX amžiaus. Ūkinė veikla tiesiogiai palietė ir gamtinę aplinką: vis intensyviau buvo dirbami laukai, dideli plotai paverčiami ganyklomis. Neolito revoliucija, kurią lydėjo domestikacija ir sėslių nuolatinių gyvenviečių kūrimasis, įvairiose pasaulio vietovėse vyko skirtingu laiku. Tose vietose dėl šių pokyčių pradėjo formuotis pirmosios civilizacijos.

Klausimai ir užduotys

  1. Kuris įvykis ar reiškinys, remiantis tradicine humanitarų samprata, rodo proistorės pabaigą ir istorijos pradžią? Paaiškinkite, kodėl.
  2. Kas yra neolito revoliucija? Nurodykite tris svarbiausius jos bruožus.
  3. Ne mažiau kaip dviem argumentais pagrįskite arba paneikite mintį, kad domestikacijos procesas pakeitė to meto žmonių gyvenimą.
  4. Paaiškinkite, kodėl neolito laikotarpiu nusistovėjo sėslus gyvenimo būdas.

Didžiųjų upių civilizacijos: didingi gamtos įvaldymo projektai

Kelis tūkstantmečius trukusi pradinė žemdirbystės ir gyvulininkystės fazė davė vaisių. Svarbiausiais neolito revoliucijos židiniais tapo tos vietovės, kuriose būta ne tik palankių klimato, bet ir gamtinių bei geografinių sąlygų. Dažniausiai tokiems regionams buvo būdingas šiltas klimatas, per juos tekėjo didelės vandeningos upės. Visai neatsitiktinai daugelio kultūrų tautosakoje upė personifikuojama – suvokiama ir vaizduojama kaip gyva, teikianti gyvybę. Intensyvėjant žmogaus ūkinei veiklai upės užtikrino žemės derlingumą, o žemdirbystė ir gyvulininkystė tapo daugelio pragyvenimo šaltiniu. Žmonės, namų ūkiai, bendruomenės užsiaugintus žemės ūkio augalinės ar gyvūninės kilmės produktus suvartodavo patys, mainydavo į kitus dalykus, parduodavo arba jais mokėdavo mokesčius. Tačiau tai buvo smulkaus ūkininkavimo lygmuo, juk žmogus, šeima ar nedidelė bendruomenė iš gamtos (turint omenyje ir upę) galėjo pasiimti tik tiek, kiek leido labai ribotos galimybės. Gamtos ir jos išteklių įdarbinimas, pritaikymas žmogaus naudai stiprėjo sudėtingėjant pačiai bendruomenei kaip socialinei organizacijai.

16.4 pav. Egiptiečių pora, dirbanti įvairius žemės ūkio darbus, Luksoro šventykla, XIII a. pr. Kr.​

IV tūkstantmetyje pr. Kr. Šiaurės Afrikoje ir Priešakinėje Azijoje prie didžiųjų upių kūrėsi pirmosios civilizacijos. Jų susikūrimo materialinis pamatas buvo dar X tūkstantmetyje pr. Kr. pradėtos vystyti žemdirbystė ir gyvulininkystė. Ūkinė veikla lėmė žmogaus sėslumą (16.4 pav.). Ilgainiui žemės ūkis skatino perteklinio maisto gamybą. Tai tapo turtėjimo pagrindu, tiksliau, papildomai sukurtas ir sukauptas turtas buvo nusavinamas per mokesčius. Taip radosi socialinė diferenciacija ir politinės organizacijos – senovės valstybės. Į šių valstybių viršūnes, remdamosi sukaupta galia ir turtu, iškildavo valdančiosios dinastijos, šalia jų formavosi ištisas valstybės valdymo – administracinis – aparatas. Suvokdami akivaizdžią vandens reikšmę žemdirbystės ir gyvulininkystės plėtrai, senovės valstybių valdovai ir jų valdžią užtikrinantis administracinis aparatas IV–I tūkstantmetyje pr. Kr. ėmėsi organizuoti milžiniškus statybų projektus, kad toliau nuo upių esančias žemes būtų galima paversti derlingomis, žemdirbystei ir gyvulininkystei tinkamomis teritorijomis. Šiandien tie projektai turi vieną bendrą pavadinimą – irigacija. Irigãcija buvo laukų drėkinimo (vandentiekio) sistema – išvestas kanalų ir pertvarų tinklas, susietas su vandens šaltiniu, upe. Viena vertus, galėtume sakyti, kad šie projektai – tarsi bandymas prisitaikyti prie gamtos, vietos aplinkos sąlygų. Kita vertus, ilgainiui jie tapo pačios gamtos, aplinkos pavergimo ir įdarbinimo projektais. Kokių pačių išraiškingiausių šių projektų pavyzdžių galėtume pateikti?

IV tūkstantmetyje pr. Kr. pradėjusios vystytis Egipto ir Mesopotãmijos civilizacijos ne tik buvo pačios ankstyviausios, bet ir jose įgyvendinti irigaciniai projektai įgavo didžiausią mastą. Žinoma, pirmiausia tokie projektai priklausė nuo vietos gamtinių sąlygų. Egiptè nepakeičiamu irigacinės, t. y. žemių drėkinimo, sistemos šaltiniu tapo Nilas, Mesopotamijoje Tigras ir Eufratas. Valdovų ir administracijos iniciatyva buvo kuriama su šiomis upėmis susieta sudėtinga kilometrus besidriekianti kanalų ir užtvankų sistema (16.5 pav.). Turėdami omenyje neretai itin sudėtingą vandens prieinamumą, valdovai nepraleisdavo progos pabrėžti ir pademonstruoti savo vaidmens įrengiant drėkinimo sistemą, kuriai reikėjo skirti daug laiko ir išteklių, visų pirma paprastų žmonių rankų darbo. Egipte faraonas kai kada būdavo vaizduojamas kaip irigacijos tinklo kūrėjas, suteikiantis jam pradžią. Mesopotamijoje Babilonijos valstybės valdovas Hamurapis XVIII a. pr. Kr. pats prižiūrėjo irigacinės sistemos darbus ir pasirūpino, kad irigaciniai įrenginiai ir jų teikiama nauda būtų įtvirtinta ir apsaugota teisiškai. Išplėtota irigacinė sistema užtikrino, kad žemės būtų drėkinamos be paliovos (B šaltinis). Anksčiau, prieš sukuriant kanalų sistemą, buvo tiesiog laukiama kasmečio vasaros ir rudens Nilo potvynio.

16.5 pav. Vienas iš daugybės Nilo kanalų, nuotrauka, XXI a.

Nors atrodė, kad žmogus pradėjo valdyti gamtos jėgą, taip toli gražu nebuvo. Didžiosios upės teikė ne tik gyvybę, derlingumą laukams ir tam tikrą gerovę visuomenei, žinoma, pirmiausia elitui, bet neretai jų galia tapdavo nevaldoma, potvyniai užliedavo ne tik laukus, bet ir gyvenvietes, kilusios stichinės nelaimės pražudydavo tūkstančius žmonių. Tai išraiškingai liudija ne tik biblinis pasakojimas apie Nojaus arką (laivą), bet ir dar anksčiau sukurtas Gilgamešo epas. Potvynis šiame seniausiame rašytiniame mite vaizduojamas kaip Dievo bausmė, užtraukianti mirtį. Taip kūrinys byloja apie žmogaus menkumą prieš gamtos stichiją (C šaltinis).

Visgi vargu ar būtų galima paneigti, kad irigacinė sistema turėjo didelę įtaką žemės derlingumui ir tam tikram tiems laikams jau akivaizdesniam nei iki tol maisto produktų pertekliui rastis. Tokiomis išvystytos žemdirbystės ir gyvulininkystės sąlygomis, kurių plėtrą tik dar labiau paspartino irigacinė sistema, buvo įmanoma sukurti didžiuosius – iki šiol tebeegzistuojančius ir šias civilizacijas gyvai liudijančius – objektus (zikuratus, piramides). Kiekvienas iš šių pasaulinio garso statinių savo mastu stulbina ir yra sunkiai suvokiamas. Pavyzdžiui, Didžioji kinų siena, tikrąja to žodžio prasme reprezentuojanti senovės Kinijos civilizaciją, kuri formavosi prie didžiausios Azijos upės – Jangdzės. Ji pradėta jungti į vientisą gynybinę sistemą III a. pr. Kr., valdant Čin Ši Huangdžiui (Qin Shi Huangdi, 259–210 m. pr. Kr.). Jis jėga suvienijo įvairius politinius darinius ir, sukūręs ištisą Kinijos imperiją, tapo pirmuoju Kinijos imperatoriumi. Tad iki tol egzistavę vienokio ar kitokio ilgio gynybiniai įtvirtinimai tarp mažų valstybių buvo sujungti į vientisą gynybinę sistemą. Pagrindinis jos tikslas ir funkcija – gintis nuo šiaurės klajoklių genčių. Kaip jau žinote, įvairių senųjų Azijos valstybių valdovai turėjo milžinišką galią. Tokia neribota galia, kurią grindė įtikėjimas valdovo dieviškumu, naudojosi ir senovės Kinijos imperatorius Čin Ši Huangdis. Remdamasis ja ir savo administracija, jis sugebėjo sutelkti didelės šalies gyvybinius išteklius. Šios sienos statyboms buvo mobilizuoti šimtai tūkstančių karių ir darbininkų. Statybos vyko kalnuose itin atšiauriomis gamtinėmis sąlygomis.

Šalia visų jau minėtų irigacinių senųjų civilizacijų sistemų (beje, tokios buvo kuriamos ir Kinijoje, šalia Jangdzės) ši siena mena tai, kokių milžiniškų žmonijos pastangų reikalavo tokie megalomaniški projektai, liudijantys perdėtą savęs, savo proto, gebėjimų, reikšmės ir galimybių vertinimą. Tai galėjo būti įgyvendinta tik tūkstančių žmonių darbu, įveikiant sunkiausias gamtines kliūtis, tačiau net nežinome statytojų vardų. Tiek Didžioji kinų siena, tiek senųjų civilizacijų irigacinės sistemos liudija, kaip žmogaus, tiksliau, nesuskaičiuojamos daugybės žmonių pastangomis buvo siekiama įveikti gamtos jėgą. Visa tai – tik kitomis priemonėmis ir mastais – daroma iki šiol.

Klausimai ir užduotys

  1. Nurodykite dvi gamtines, geografines sąlygas, turėjusias įtakos pirmųjų neolito revoliucijos židinių susiformavimui.
  2. Išanalizuokite žemėlapį (16.1 pav., p. 125). Nurodykite regionus, kur žemdirbystė susiformavo ir kur vėliau pamažu plito.
  3. Įvertinkite vandens reikšmę pirmųjų civilizacijų raidai.
  4. Kokiomis priemonėmis vanduo buvo panaudotas žmonijos gerovei kurti?
  5. Ko siekė Kinijos imperatorius Čin Ši Huangdis? Pasvarstykite, kaip senovės Kinijos civilizacijos formavimasis susijęs su gamtos suvaldymo procesais.
  6. Kurioje civilizacijoje – Egipto, Mesopotamijos ar Kinijos – gamtos suvaldymas, jūsų nuomone, reikšmingiausiai pakeitė tenykščių gyventojų padėtį? Atsakymą argumentuokite.

TYRINĖKITE!

Pasidomėkite, kokio ilgio Didžioji kinų siena buvo kadaise ir kokio ilgio yra restauruota ir prieinama šių dienų turistams.

Antikinio pasaulio kosmosas: bandymas suvokti pasaulį

16.6 pav. Žemdirbystės plėtra X–IV tūkstantmetyje pr. Kr.: žemės ūkis, kaip pagrindinė žmogaus veiklos sritis, plito iš Priešakinės Azijos į Europą.

Dėl mažiau palankių klimato sąlygų žemdirbystė Europoje išplito ir įsitvirtino vėliau nei minėtuose regionuose (16.6, 16.7 pav.). Neabejotina, kad tai vienas svarbių veiksnių, kodėl senovės Graikijos ir senovės Ròmos civilizacijos pradėjo formuotis ir suklestėjo gerokai vėliau. Priešingai nei Priešakinėje Azijoje ar Egipte, čia nebuvo tokių milžiniškų erdvių ir tokių galingų upių. Todėl didelių irigacinių sistemų ne tik nereikėjo, bet ir negalėjo būti sukurta. Pirėnų ir Apeninų pusiasalių reljefas buvo daug sudėtingesnis, išraižytas kalnų ir siaurų slėnių. Čia prie gamtinės aplinkos prisitaikyta kitaip. Iki šiol yra išlikęs ne vienas šių civilizacijų prisitaikymo prie gamtos ir jos palenkimo savo naudai pėdsakas, liudijantis siekius keisti natūraliai susiformavusią aplinką ir pritaikyti ją saviems poreikiams. Bene raiškiausias pavyzdys yra nepaprasta inžinerinė antikinio pasaulio išmonė – romėnų akvedùkas. Paprastai tariant, tai buvo vandentiekis, kuriuo būdavo tiekiamas vanduo tarp skirtingame lygyje esančių objektų (16.8 pav.). Tačiau čia mums svarbi ne pati žmogaus veikla, dariusi įtaką gamtinei aplinkai, ar bandymas prisitaikyti prie jos, bet tai, kaip antikinio Graikijos ir Ròmos – pasaulio mokslininkai ir filosofai suvokė pasaulį, gamtinę aplinką. Čia jie neturėjo lygių̃ ir iki šiol laikomi intelektiniu mokslininkų ir filosofų įkvėpimo šaltiniu. Kuo išsiskyrė jų požiūris į pasaulį ir aplinką?

16.7 pav. Priešistorinius laikus menantys laukai, kuriuose buvo vystoma žemdirbystė. Kai kuriuose Europos regionuose išlikusios jų senosios formos. Tokių laukų iki šiol tebėra Austrijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje, Šiaurės Prancūzijoje, nuotrauka, Didžioji Britanija, XXI a.
16.8 pav. Senovės Romos laikų akvedukas, Ispanija, I a., fotografuota XXI a.

VI–V a. pr. Kr. skirtingose Viduržemio jūros pakrantės vietovėse, kur buvo įsikūrę graikai, Mažojoje Azijoje ir Apeninų pusiasalyje gyveno keletas mokslininkų ir filosofų, kurie vėliau buvo praminti ikisokrãtikais, nes skleidė savo idėjas dar iki filosofo Sokrato. Jų mintys ir požiūris į pasaulį, mums daugiausia žinomi iš vėliau juos citavusių autorių, iš esmės skyrėsi nuo ankstesnių graikiškų tekstų. Pagrindinis jų bruožas ir kartu milžiniškas žingsnis žmonijos intelektinėje istorijoje – siekis suvokti pasaulį kaip visumą be jokio praktinio suinteresuotumo: neketinant jo pakeisti ar padaryti jam kokią nors įtaką. Pasaulį jie suvokė kaip tvarkingą, darnią visumą kòsmosą. Šiuo žodžiu ikisokratikai vadino visą savo aplinką: gamtos jėgas, įvairias gyvybės formas, Žemės ir planetų išsidėstymą. Visi šie skirtingi objektai esą sudaro tvarkingą ir harmoningą visumą – kosmosą. Kartu ikisokratikai bandė pasaulį paaiškinti racionaliai, kėlė klausimą apie pasaulio prigimtį ir sandarą, siekdami nustatyti pirmapradę stichiją, pirmąją jo priežastį, iš kur viskas atsirado. Iš šių svarstymų išsirutuliojo keturių elemen teorija, kuria buvo bandoma paaiškinti viso to, kas egzistuoja, pradą (16.9 pav.). Remiantis teorija, šie keturi elementai – žemė, vanduo, oras ir ugnis – atitinka keturias daiktų būsenas: kietąją, skystąją, dujinę ir plazminę. Tik kiekvienu atveju šie elementai pasiskirstę skirtingai. Taip buvo aiškinamos skirtingos daiktų savybės. Taigi ikisokratikai pateikė pirmuosius bandymus pagrįsti, iš ko sudaryta visa aplinka, visa tai, kas egzistuoja. Todėl nenuostabu, kad kartais jie dar pavadinami gamtos filosofais. Juk būtent gamta ir tai, iš ko visa kas gamtoje sudaryta, juos domino labiausiai ir kartu kėlė didžiausią nuostabą (D šaltinis).

16.9 pav. Keturi elementai – žemė, vanduo, oras ir ugnis – vaizduojami ir aptariami Viduramžių teologiniame traktate, rankraščio fragmentas, miniatiūra, XV a. pr.

Vėlesni antikinio pasaulio mąstytojų bei mokslininkų bandymai suvokti ir aiškinti pasaulį buvo žymiai moksliškesni ir enciklopediškesni. Iš daugybės mąstytojų ir mokslininkų išskirsime du. Vienas jų – senovės graikų filosofas Aristotelis (Aristotelēs, 384–322 m. pr. Kr.) (16.10 pav.). Šalia daugybės pažinimo sferų (biologija, zoologija), kuriomis domėjosi Aristotelis, buvo ir gamtos pasaulis, jo egzistavimo principai ir visata apskritai. Aristotelis ne tik bandė aprašyti įvairias gyvybės formas, bet ir siekė paaiškinti, kaip atsiranda gyvybė, kaip vystosi organizmai – augalai, gyvūnai. Todėl visiškai suprantama, kad, spręsdamas tokias problemas, jis priėjo prie pamatinio viso to, kas egzistuoja, klausimo. Pasak Aristotelio, gyvybei būdingas prigimtinis amžinas judėjimas (visi organizmai juda, keičiasi). Galiausiai keliamas klausimas: kas visam tam, kas egzistuoja, suteikia judėjimą? Aristotelio atsakymas: Dievas yra pirminio judesio ir viso ko priežastis. Išties Aristotelio mąstymo įtaka yra milžiniška iki šių dienų. Gyvybės egzistavimą, gamtos ir gyvybės formų kaitą jis bandė paaiškinti priežasties ir pasekmės ryšiu. Toks aiškinimas yra ne tik šių dienų mokslo, bet ir mūsų kasdienybės mąstymo dalis.

16.10 pav. Aristotelio biusto fragmentas, marmuras

Kitas mokslo žmogus – romėnų rašytojas ir filosofas Gajus Plinijus Vyresnysis (Gaius Plinius Maior, 23–79). Jis nebuvo toks konceptualus kaip Aristotelis ar ankstesnieji ikisokratikai, tačiau įdomus ir kartu išskirtinis tuo, kad pateikė savo gyvenamojo laiko, I a., gamtos, geografijos, botanikos, zoologijos, klimato ir kitų sričių enciklopediją Gamtos istoriją (lot. Naturalis historia). Tai tikras tų laikų žinių apie gyvūnus, augalus, įvairius gamtos reiškinius, turtus ir žemės gelmių išteklius, regionus, vietoves ir šalis lobynas. Enciklopedija buvo žinoma ir naudojama ir vėlesniais laikais – Viduramžiais ir keletą amžių po jų. Iš pradžių Gajaus Plinijaus Vyresniojo Gamtos istorija buvo perrašinėjama vienuolynuose, vėliau – spausdinama. Pats daug keliavęs po Romos imperijos europinę ir Šiaurės Afrikos dalis, savo veikale Gajus Plinijus Vyresnysis ne tik rėmėsi ligtoliniais autoriais, tarp jų ir Aristoteliu, bet ir pateikė visiškai naujų enciklopedinių žinių. Jis gamtą ir jos reiškinius suvokė kaip įdomybių lobyną, žmogaus stebėjimo ir pažinimo vertą dalyką. Šio darbo vertę puikiai liudija ir tai, kad jis buvo naudojamas Viduramžiais – pirmą kartą išspausdintas XV a. antroje pusėje (16.11 pav.). Gajaus Plinijaus Vyresniojo pasiaukojimą mėgstamai sričiai, susidomėjimą gamta ir jos reiškiniais akivaizdžiai liudija faktas, kad jis pats žuvo stebėdamas Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimą, tuomet po lavos ir pelenų sluoksniu palaidojusį Pompėjus.

16.11 pav. Gajaus Plinijaus Vyresniojo knygos Gamtos istorija spausdinto leidimo antraštinis lapas, Kelnas, 1550 m.

Klausimai ir užduotys

  1. Nurodykite dvi priežastis, kodėl senovės Graikijoje ir Romoje nereikėjo kurti milžiniškų irigacinių sistemų.
  2. Paaiškinkite, kaip akvedukų tinklo išplėtimas keitė Romos valstybės gyventojų kasdienybę.
  3. Trimis bruožais apibūdinkite ikisokratikų filosofines pažiūras.
  4. Nurodykite tris Aristotelio filosofijos mintis apie gamtą. Pasvarstykite, ar jos aktualios šiais laikais.
  5. Kuo Gajaus Plinijaus Vyresniojo rašytinis palikimas apie gamtą buvo svarbus jo laikų ir vėlesnių epochų žmonėms?

Darbas su šaltiniais

A ŠALTINIS. Prancūzų istorikai apie neolito revoliuciją

Paleolito [senojo akmens amžiaus] pabaigoje, prieš maždaug 12 000 metų, po šimtų tūkstančių metų biologinės ir kultūrinės evoliucijos, žmonių visuomenės pradėjo gaminti vis įvairesnius, tobulesnius ir labiau specializuotus įrankius, tad tobulėjo įvairūs medžiojimo ir maisto gavybos būdai (medžioklė, žvejyba, rankiojimas), juos buvo galima pritaikyti įvairesnėmis sąlygomis. Ši specializacija pagreitį įgavo neolite [naujajame akmens amžiuje] ir būtent todėl šiame paskutiniame proistorės etape, maždaug 10 000 m. pr. Kr., kelios labiausiai tuo metu išsivysčiusios visuomenės pradėjo vystyti žemės ūkį. <...>

Rekonstruojant neolito agrarinę revoliuciją remtasi archeologų atrandamais, klasifikuojamais ir interpretuojamais žmogaus veiklos pėdsakais. Šie pėdsakai liudija apie esminius to laiko žmonių materialinio gyvenimo pokyčius. Kadangi rašytinių šaltinių nebuvo, tų žmonių mąstysenos neįmanoma pažinti. Visgi nereikėtų abejoti, kad šie pokyčiai įvyko ir jų mąstyme, tam tikra prasme – ir jų santykyje su pasauliu, ir su savimi pačiais. Be abejonės, agrarinė neolito revoliucija iš žmonių, kurie ją pavertė tikrove, pareikalavo daugybės išradimų, pasirinkimų, iniciatyvų ir svarstymų visose materialinio ir socialinio gyvenimo srityse, nors patys to suvokti ir išreikšti negalėjo...

Iš prancūzų k. vertė V. Volungevičius, pagal Marcel Mazoyer, Laurence Roudart, Histoire des agricultures du monde: Du néolithique à la crise contemporaine, Paris: Éditions du Seuil, 2002, p. 97, 100, 135.

Klausimai ir užduotys

  1. Nurodykite esminį šaltinyje minimą paleolito ir neolito bendruomenių gyvensenos skirtumą.
  2. Kodėl sunku suvokti neolito žmonių mąstyseną?
  3. Kokios srities mokslininkai atlieka neolito agrarinės revoliucijos tyrimus? Paaiškinkite, kodėl būtent jie.
  4. Kodėl šaltinio autorius teigia, kad neolito revoliucijos laikotarpiu keitėsi ir žmonių mąstymas?
  5. Pateikite du argumentus, rodančius neolito revoliucijos reikšmingumą tų laikų ir šių dienų visuomenėms.

B ŠALTINIS. Taip irigaciją Mesopotamijoje V a. pr. Kr. aprašė senovės graikų istorikas Herodotas

Asirijoje mažai lyja, bet to lietaus užtenka javų šaknims maitinti. Pasėliai išauga ir subręsta drėkinami upės. Asirai drėkina ne taip, kaip Egipte, kur upė pati užlieja dirvas, o rankomis ir siurbliais. Visa Babilonija, kaip ir Egiptas, išraižyta kanalų. Didžiausias kanalas tinka laivams plaukioti. Jis jungia Eufratą šiaurės rytų kryptimi su kita upe – Tigru, prie kurio įsikūręs Nino polis. Šita šalis, kiek žinau, tinkamiausia Demetros vaisiams [javams] auginti. O vaismedžių joje nė nemėginama auginti – nei figmedžių, nei vynuogių, nei alyvmedžių. Bet Demetros vaisius ji tokius puikius augina, kad apskritai duoda du šimtąjį grūdą, o kai labai gerai uždera, net trišimtąjį. Kviečių ir miežių laiškai ten gerų keturių pirštų pločio. Kokie išauga sora ir sesamas [soros ir sezamai], aš net nepasakysiu, nes gerai žinau, kad tie, kurie nėra buvę Babilonijoje, nenorės tikėti net tuo, ką aš sakiau apie javų derlingumą. Aliejų jie vartoja ne alyvų, bet spaudžia iš sesamo. Visoje lygumoje auga palmės; dauguma jų veda vaisius, iš kurių žmonės gaminasi duoną, vyną ir medų.

Herodotas, Istorija, iš sen. graikų k. vertė J. Dumčius, Vilnius: Mintis, 1988, p. 81–82.

C ŠALTINIS. III tūkstantmetyje prieš Kr. sukurto Gilgamešo epo ištrauka, kurioje aprašomas tvanas

Iki saulėlydžio laivas buvo baigtas <...>
​Viską, ką turėjau, sukroviau į jį <...>
​Visą savo šeimą ir giminę
​Įlaipinau į laivą.
​Lauko galvijams ir lauko padarams,
​Ir visiems amatininkams leidau užlipti.
​Šamažas nurodė man metą:
​„Vieną vakarą tamsybės pasiuntinys
​Užleis liūtį,
​Tada lipk į laivą ir uždaryk duris!“
​Šitas metas atėjo.
​Tamsybės pasiuntinys
​vieną vakarą užleido liūtį.
​<...>
​Ištisą dieną siautėjo pietų audra,
​ji ūžė tenai įsismarkavusi
​ir vandenims leido pasiekti net kalnus.
​Vandenys užgriuvo žmones
​nelygu mūšis. <...>
​Šešias dienas ir naktis ūžia audros antplūdis,
​pietų audra slegia kraštą.
​Kai išaušo septinta diena,
​pietų audra pasidavė kovoje,
​ji kovojo nelygu kariauna.
​Jūra nusiramino ir atsitraukė.
​<...>

Gilgamešo epas. Tekstas, biblinės paralelės ir komentaras, vertė ir komentarus parašė D. Dikevičius, I. Gudauskienė, Vilnius: Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija, 2017, p. 110–112, 114.

Klausimai ir užduotys

  1. Nurodykite gamtos išteklių, kuris B ir C šaltiniuose yra svarbiausias.
  2. Kaip buvo pažabotas B šaltinyje aprašomas gamtos išteklius?
  3. Nurodykite kitus B šaltinyje aprašomus gamtos išteklius. Kuo jie buvo naudingi vietos gyventojams?
  4. Kaip B šaltinio autorius vertina aprašomą kraštą? Vertinimą paremkite šaltinio citatomis.
  5. Kaip žmonės išsigelbėjo nuo C šaltinyje aprašyto potvynio?
  6. Pasvarstykite, kuo svarbus C šaltinyje pateikiamas kūrinys.
  7. Kuriame šaltinyje pateikiamas gamtos suvaldymo pavyzdys? Atsakymą pagrįskite ne mažiau kaip dviem argumentais.

D ŠALTINIS. Filosofijos istorikas apie ikisokratikų mąstymo ir požiūrio į pasaulį išskirtinumą

Remiantis mitologine-religine pasaulio samprata, tam tikri įprastiniai ar išskirtiniai faktai ir reiškiniai aiškinami įsivaizduojamos dieviškosios galios kaip asmens veikimu. Pasaulio atsiradimo mite tai yra Dievas. Susiformavusiame kosmose veikia dievai. Kasdienė saulės trajektorija dangaus skliaute yra Saulės Dievo kelionė savo vežimu. Žaibas yra aukščiausio Dievo bausmė. Saulės užtemimas yra dieviškosios rūstybės ženklas. Jūros Dievas priverčia drebėti žemę. Kai [senovės graikų mokslininkas ir filosofas] Talis iš anksto apskaičiavo būsimąjį 585 m. pr. Kr. Saulės užtemimą, religinis šio reiškinio aiškinimas tapo neįtikinamas. Kai šis mąstytojas tvirtino, kad Žemė susiformavo iš vandens, tai reiškė, kad dievai išnyko iš pasaulio atsiradimo istorijos. Žemė daugiau nebėra pastovi dievų ir žmonių gyvenimo vieta, tačiau dėl savo egzistavimo skolinga vandeniui, nes ant jo būva. Žemės drebėjimai nėra dieviškos kilmės, jie tėra paprasčiausi Žemės sukrėtimai. Visa tai buvo alternatyvos religiniam tokių reiškinių aiškinimui pradžia.

Iš vokiečių k. vertė V. Volungevičius, pagal Die Vorsokratiker I, hrsg. von J. Mansfeld, Stuttgart: Philipp Reclam, 1983, p. 15.

Klausimai ir užduotys

  1. Kaip manote, kodėl neįprasti faktai ir reiškiniai buvo aiškinami Dievo ar dievų veikimu? Argumentuokite.
  2. Kuo filosofas Talis prisidėjo prie religinių įsitikinimų pokyčių?
  3. Apibūdinkite ikisokratikų įtaką siekiant suprasti ir paaiškinti gamtos procesus.

Sąvokos

Akvedukas (lot. aquaeductus vandentiekis) – vandentakis, inžinerinis statinys, skirtas gėlam vandeniui tiekti. Senovės Romos valstybėje akvedukai sudarė vandentiekio sistemą, tam tikri inžineriniai statiniai nukreipdavo vandenį reikiama linkme. Akvedukais buvo drėkinami laukai, tiekiamas vanduo miestams. Dažniausiai akvedukai sujungdavo skirtinguose lygiuose esančius objektus, pavyzdžiui, vandens šaltinį kalnuose su žemumoje esančia gyvenviete.

Domestikacija (lot. domesticus – namų, naminis) – laukinių gyvūnų (daugiausia neplėšriųjų) prijaukinimas ir laukinių augalų sukultūrinimas, davę pradžią dviem pagrindinėms žmogaus ūkinės veiklos sritims – gyvulininkystei ir žemdirbystei.

Ikisokratikai – graikų mokslininkai ir filosofai, gyvenę VI–V a. pr. Kr., iki graikų filosofo Sokrato. Jie buvo pirmieji, bandę racionaliai, remdamiesi nuosekliais tikrovės ir gamtinio pasaulio stebėjimais, paaiškinti gamtos reiškinius, pasaulio sandarą. Į pasaulį ir aplinką jie žvelgė nesavanaudiškai ir visa suvokė kaip darnią tvarką, visumą.

Irigacija (lot. irrigatio – drėkinimas, laistymas) – kontroliuojama drėkinimo sistema. Ją sudarė žmogaus sukurtos užtvankos ir kanalai, į kuriuos patekdavo upės vanduo. Tikslas – drėkinti žemdirbystės ir gyvulininkystės veiklai skirtas žemes. Senovės civilizacijose milžiniškos drėkinimo sistemos buvo kuriamos prie didžiųjų upių (Nilo, Tigro, Eufrato ir kitų).

Keturių elemen teorija – pirmųjų senovės Graikijos mokslininkų ir filosofų (ikisokratikų) sukurta viso to, kas egzistuoja, sandaros teorija. Pasak jos, visko pradas yra žemė, vanduo, oras ir ugnis.

Kosmosas (sen. gr. kosmos – visata, tvarka) – darni gamtos jėgų, gamtinės aplinkos ir gyvybės formų, Žemės ir dangaus kūnų visuma.

Neolito revoliucija – maždaug 10 000 m. pr. Kr. prasidėjęs tam tikras procesas: nuo klajoklinio gyvenimo būdo, pagrįsto medžiokle ir maistinių augalų bei jų vaisių rinkimu, ilgainiui pereita prie žemdirbystės ir gyvulininkystės plėtros. Buvo kultūrinami įvairūs augalai, jaukinami laukiniai gyvūnai. Žmogus apsigyveno sėsliai.

Please wait