Temos reikšmingumas
- 2020 m. prasidėjusi COVID-19 pandemija priminė nuo žmonijos istorijos ir raidos neatsiejamus infekcinių ligų protrūkius. XXI a. pradžioje tai atrodė neįtikėtina, sunkiai protu suvokiama tikrovė. Juk vyravo ir daugeliu atžvilgių tebegajus įsitikinimas, kad žmogus pats kontroliuoja visas galimas gyvenimo rizikas, pats sprendžia problemas ir kuria savo likimą.
- Mikropasaulis (bakterijos, virusai) yra nuolatinis žmogaus ir visuomenių palydovas, o beveik neribotas žmogaus galėjimas keliauti lemia sąlygas šiam mikropasauliui plisti toliau ir sparčiau. Visgi tai nėra tik šių laikų problema, kurią daugelis laikė išspręsta.
- Galėtume teigti, kad galiausiai pats mikropasaulis daro įtaką žmogaus gyvenimui ir žmonijos istorijai apskritai. Tad žmogus siekia išspręsti kylančias nenumatytas problemas, ieškoti sprendimo būdų. Šioms pastangoms iliustruoti raiškesnio pavyzdžio už vakcinos išradimą turbūt nerasime.
Žmogus ir mikropasaulis
Nuo neolito revoliucijos, taigi nuo tada, kai buvo pradėta verstis žemdirbyste ir gyvulininkyste, radosi vis artesnis žmogaus ryšys su kai kuriais gyvūnais. Tai galima paaiškinti dvejopai. Pirma, žemdirbystė ir gyvulininkystė ilgainiui atvėrė galimybę kaupti įvairaus maisto atsargas (pavyzdžiui, javus), o tai traukė graužikus. Antra, domestikuodamas tam tikrus gyvūnus, žmogus neišvengiamai turėjo palaikyti tiesioginį, kasdienį ryšį su jais (prižiūrėti, šerti). Tad galėtume apibendrintai teigti, kad, pasikeitus žmogaus ūkinei veiklai, mitybai ir gyvenimo būdui (įsitvirtino sėslus gyvenimas), pasikeitė jo gyvenamoji aplinka ir tai, ką būtų galima pavadinti nematomu mikropasauliu (bakterijomis, virusais).
Visi gyvūnai turi jiems būdingų infekcinių ligų, kuriomis žmogus gali užsikrėsti arba kurios žmogaus organizme gali įgauti visiškai kitą, daug pavojingesnę formą, t. y. mutuoti ir virsti naujomis žmogaus ligomis. Toks pavyzdys galėtų būti iš naminių gyvūnų, tiksliau, galvijų, pradėtų domestikuoti VIII tūkstantmetyje pr. Kr., žmogaus perimti tymai, tuberkuliozė ar raupai. Tad čia mus kaip tik ir domina tos istorinės situacijos, kai mikropasaulis (virusas) reikšmingai paveikė visuomenių ar net ištisų žemynų istorinę raidą. Tai padės suvokti, kaip tam tikra prasme nuo žmogaus nepriklausomi biologiniai veiksniai gali daryti įtaką jo gyvenimui ir istorijai. Viena iš tokių infekcinių ligų, krėtusių visuomenes ikimoderniaisiais laikais ir audrinusių žmonių vaizduotę, buvo maras.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite dvi priežastis, kodėl neolito revoliucijos laikotarpiu žmogaus santykis su gyvūnais tapo artesnis.
- Kokias ligas žmogus yra perėmęs iš gyvūnų?
TYRINĖKITE!
Išsiaiškinkite, kurios dešimt ligų šiuo metu labiausiai išplitusios pasaulyje. Ar jomis serga ir Lietuvõs visuomenė? Argumentuokite.
Viduramžiai: mikropasaulis keičia istoriją
„Gelbėk mus, Viešpatie, nuo karo, bado ir maro“ – šis posakis įsitvirtino Europoje Viduramžiais ir ankstyvaisiais Naujaisiais laikais. Tai toli gražu nereiškia, kad maro iki tol nebūta. Kaip Dievo bausmė jis dažnai minimas Šventajame Rašte, čia ir paties posakio ištakos. V a. pr. Kr. maro apimtus Atėnus aprašo senovės graikų istorikas Tukididas. VI a. antroje pusėje maras buvo išplitęs Viduržemio jūros regione ir bene pirmą kartą įgavo pandemijos mastą. Tada maras, kaip užkrečiamoji (infekcinė) liga, išplito po įvairias šalis. Nepaisant to, maras niekada nepasiekė tokių mastų ir neįsirėžė taip giliai į žmonių ir ateities kartų sąmonę kaip XIV a. vid. Europoje. Todėl ne veltui vėliau jis net buvo pramintas juodąja mirtimi. Neabejotina, jog toks pavadinimas, ypač prabėgus kuriam laikui, liudijo, kad XIV a. vid. siautusi maro pandemija iš pagrindų sukrėtė Viduramžių Europą. Kur ir kaip kilo Europoje išplitęs maras? Kokiais būdais jis sklido? Kuo jis pasireiškė? Kaip juodoji mirtis pakeitė Europos visuomenę ir jos tolesnę raidą?
Šiandien manoma, kad maras kilo Centrinėje Ãzijoje. Jį sukėlė ir jo plitimą skatino keletas veiksnių. Pirma, dėl palankių klimato sąlygų čia itin išaugo graužikų (pelių, žiurkių) populiacija. Antra, šie graužikai savo organizme turėjo bakterijų (Yersinia pestis) (17.1 pav.). Trečia, šias bakterijas perėmė graužikų nuolatiniai palydovai parazitai – blusos (17.2 pav.). Galiausiai blusos perduodavo šias bakterijas žmonėms ir taip sukeldavo infekciją, kuri dažniausiai virsdavo mirtina liga. Žmogus, jei nemirdavo kelyje, užkrėsdavo infekcija kitus.
Tarp žmonių maras plito oro lašiniu būdu. Iš Vidurinės Azijos senaisiais prekybos keliais, jungiančiais Aziją su Europa, maras atklydo į Krymo pusiasalį ir Mažąją Aziją. Iš čia atsivėrė Juodoji ir Viduržemio jūros. Tuo laiku šiomis jūromis dažnai plaukiodavo Genujos pirkliai, jie su jūrininkais ir atplukdė marą į Europą. Kartu su jais išsilaipino ir kitos maro platintojos – žiurkės. Jos taip pat prisidėjo prie maro plitimo Europoje. Pirmiausia juodoji mirtis pradėjo plisti Viduržemio jūros uostuose. 1347 m. maras pasirodė Genujoje ir Marselyje. Iš Marselio Ronos upe ir jos slėniu maras pasklido Pietų Prancūzijoje. Kitais metais liga jau pasiekė ir Parỹžių, o netrukus – Šiaurės Europą. Kitõs maro plitimo Europoje krypties pradžia – Venecija. 1349 m. iš šio uosto maras pasiekė Vieną (17.3 pav.).
Maro, kaip infekcinės ligos, simptomai nebuvo išskirtiniai. Dažniausi – padidėję limfmazgiai, karščiavimas, silpnumas, raumenų skausmai. Priklausomai nuo ligos sunkumo, po kelių dienų ar savaičių žmogus mirdavo. Iš penkių užsikrėtusiųjų išgyvendavo ir įgydavo imunitetą tik vienas (A šaltinis). 1347–1351 m. Europoje siautusi juodoji mirtis nusinešė apie 25 milijonus gyvybių. Mirė apie trečdalis to meto Europos gyventojų (17.4 pav.). Savaime suprantama, maras Europoje turėjo esmingų pasekmių, ir šios pasekmės aiškiai rodo, kaip žmogaus nekontroliuojamos jėgos keičia visuomenės gyvenimą.
Galima išskirti kelias gyvenimo sritis, kuriose įvyko ilgalaikių pokyčių: tai tikėjimo ir mentalinis lygmuo, socialinis gyvenimas – čia pasireiškė smurto proveržis – ir socialinė-ekonominė sritis. Pirma, turint omenyje, kad Viduramžių katalikiška visuomenė gyveno pasaulio pabaigos ir Paskutinio teismo laukimu, maras visuomenėje sukėlė išskirtinį įvairių sumišusių emocijų proveržį. Kaip kitaip žmonės galėjo paaiškinti tuos apokaliptinius vaizdus? Katalikų bažnyčia teigė, kad visa tai yra Dievo bausmė žmogui, todėl vienintelis išsigelbėjimas yra gyventi asketiškai, pamaldžiai ir atgailauti. Buvo organizuojamos atgailos procesijos, žmonės skatinti aukoti Bažnyčiai, kad apmaldytų Dievo pyktį ir išpirktų savo nuodėmes. Kartu formavosi įvairūs religiniai judėjimai, pabrėžiantys žmogaus gyvenimo nuodėmingumą ir skatinantys žmones atsisakyti žemiškojo gyvenimo malonumų. Galima sakyti, tai buvo tam tikras dvasingumo pakilimas.
Antras dalykas, kurį Europoje paskatino maras, buvo smurtas prieš žydus. Šie dėl savo tikėjimo, uždaro bendruomenės gyvenimo būdo ir kai kurių jos narių profesinės – palūkininkavimo – veiklos ne vieną šimtmetį susidurdavo su vietos gyventojų priešiškumu. 1348–1349 m. daugybėje Europos miestų prieš vietos žydų bendruomenes kilo pogromai – minios vykdomi masiniai žydų užpuolimai, turto niokojimas, plėšimas. Ieškodami paaiškinimo dėl masinių mirčių, žmonės rado atpirkimo ožius – žydus. Šie kaltinimai plito, nesvarbu, kad popiežius, tuo metu rezidavęs Prancūzijos pietuose, Avinjone, paskelbė dokumentą, kuriame teigiama ir aiškinama, kad žydai neturi nieko bendro su maro plitimu. Dažniausiai žydai buvo kaltinami apnuodiję miestų šulinius. Šie kaltinimai vandens apnuodijimu plito kartu su maru. Jie prasidėjo Pietų Prancūzijoje, ir toliau šis gandas sklido į olandakalbius, prancūzakalbius ir vokiečiakalbius miestus (Antverpeną, Briuselį, Strasbūrą, Freiburgą, Vormsą). Daug žydų buvo arba nužudyti, arba išvyti iš miestų, arba priversti bėgti. Nemažai jų visų šių įvykių įkarštyje pasitraukė ir įsikūrė Lénkijos karalystėje. Spėjama, kad dalis iš Vakarų Europos bėgančių žydų apsigyveno ir LDK.
Galiausiai trečias ir bene esminis pokytis, kurį lėmė juodoji mirtis ir protu sunkiai suvokiamos masinės – ypač Vakarų Europos gyventojų – mirtys, įvyko tolesnėje Europos socialinėje ir ekonominėje raidoje. Išmirus ištisoms šeimoms, daugybė anksčiau dirbtų žemės plotų liko tušti. Susiklostė situacija, kad nebebuvo kam dirbti laukų. Kartu itin sumažėjo darbo jėgos pasiūla. Tad žemės ūkiu galinčių užsiimti valstiečių vertė itin išaugo. Žinoma, visa tai palietė ir miestus. Formavosi sąlygos amatininkams ir darbininkams už savo darbą gauti didesnį uždarbį. Stipriai sumažėjus gyventojų skaičiui, valstiečiai įgavo vis daugiau laisvės nuo savo ponų, nes šie siekė neprarasti darbo jėgos ir mokesčių mokėtojų. Ilgainiui radosi vis daugiau valstiečių, kurie, užuot dirbę pono žemę, galėjo jam mokėti piniginius arba natūrinius mokesčius. Vadinasi, gerėjo valstiečių ir darbininkų socialinė ir ekonominė padėtis. Kelis šimtmečius trukusi valstiečių baudžiava kai kuriuose Vakarų Europos regionuose pradėjo laisvėti, valstiečiams pavykdavo atsikratyti senų socialinių saitų, juos rišančių prie pono ir jo dvaro, žemės valdos.
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kodėl būtent Viduramžiais Vakarų Europoje įsitvirtino posakis „Gelbėk mus, Viešpatie, nuo karo, bado ir maro“.
- Nurodykite tris maro plitimo priežastis. Kaip ši liga atkeliavo į Europą?
- Apibūdinkite vieną maro epidemijų Europoje pasekmę. Įvertinkite jos įtaką to meto visuomenei.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kiek statistiškai per metus žmonių suserga maru. Kiek procentų jų išgyvena?
Kolumbinis apsikeitimas: skirtingų gamtinių ir biologinių pasaulių susidūrimas
Maras iš Azijos Europą pasiekė ir sausumа – senaisiais prekybos keliais. Ryšiai, dažniausiai prekybiniai, egzistavo. Visgi šie prekybiniai keliai, jungiantys Aziją su Europa, viena vertus, kėlė grėsmių, antra vertus, įvairias prekes gabenti sausuma buvo sudėtinga, ilgai trukdavo, kitas trūkumas – tokiõs prekybos apimtys buvo itin ribotos. Tad, nepaisant šių Europą su Azija jungusių prekybos kelių, galėtume sakyti, kad kiekviename žemyne gyvavo sava gamtinė įvairovė. Tačiau tūkstantmečiais vykęs žmogaus prisitaikymas prie vietinės gamtinės aplinkos ir įtaka jai lėmė skirtingus rezultatus: buvo auginami skirtingi kultūriniai augalai ir domestikuoti kiti gyvūnai. Apie šiuos skirtumus Europa žinojo mažai arba beveik nieko nežinojo. Ką jau kalbėti apie kitus žemynus, apie kurių egzistavimą europiečiai net nenumanė. Taigi kiekvienas žemynas egzistavo gana uždarai arba visiškai izoliuotai nuo kitų. Be to, prisimenant neolito revoliucijos raidos ypatumus, pabrėžtina, kad neolito revoliucija vyko įvairiose pasaulio vietose skirtingu metu. Tarkime, Europoje įsitvirtino iš Priešakinės Azijos atkeliavę įvairūs javai, o tarp naminių gyvūnų labiausiai paplito galvijai, avys ar ožkos, bet tai dar nereiškia, kad kitose pasaulio dalyse buvo taip pat. Lygiai tą patį galima pasakyti apie ligas, paplitusias tarp žemynų populiacijų, – jos taip pat buvo skirtingos. Kada susidūrė šie skirtingi ne tik civilizaciniai, bet ir biologiniai bei gamtiniai pasauliai?
Šis susidūrimas sietinas su 1492 m. įvykusia ispanų jūrininko Kristupo Kolumbo (isp. Cristóbal Colón, it. Cristoforo Colombo, port. Cristóvão Colombo, 1451–1506) kelione ieškant jūros kelio į Indiją. Jos metu K. Kolumbas atrado Amerikos žemyną, tiksliau, vieną iš Bahãmų salų. Vėliau jis dar organizavo keletą kelionių, kurios davė pradžią Amerikos užkariavimui. Beje, netrukus šias europiečių atrastas naujas žemes imta vadinti Naujúoju Pasáuliu (17.5 pav.). Su šiomis kelionėmis prasidėjo europinio kolonializmo epocha. Ji reiškia kelis šimtmečius Europos valstybių vykdytą kolonialistinę politiką, pagrįstą įsivaizdavimu, įsitikinimu, kad vietos gyventojai yra necivilizuoti, todėl žemesnės vertės žmonės, taigi juos reikia civilizuoti. Tų kraštų ištekliai pusvelčiui buvo gabenami į Europą. Vienas iš didžiųjų šio kolonializmo padarinių – senųjų Amerikos civilizacijų užkariavimas ir žlugimas XVI a. pirmoje pusėje.
Kiek vėliau, 1498 m., portugalas jūrininkas ir keliautojas Vaskas da Gama (port. Vasco da Gama) keliavo į Ìndiją. Šis jo žygis taip pat žymi europinio kolonializmo pasaulyje, tik jau kitame žemyne, pradžią. Visgi, jei paliktume nuošalyje negandas ir vietos gyventojų išnaudojimą – visa, ką Amerikos žemyne, Indijoje, Okeãnijoje ir kitose šalyse sukėlė europinis kolonializmas, – turėtume susitelkti į tai, kokią abipusę reikšmę šis susidūrimas turėjo gamtinei aplinkai ir žmonėms. Kokias ilgalaikes pasekmes lėmė šis skirtingų biologinių ir kultūrinių pasaulių susidūrimas?
Šiose XV–XVI a. vykusiose plataus masto jūrinėse ekspedicijose dalyvavo iš Pirėnų pusiasalio kilę ispanakalbiai ir portugalakalbiai konkistadòrai. Šie kariai atradėjai, išsilaipinę Naujajame Pasaulyje, Indijoje ar kitoje žemėje, pirmieji tiesiogiai susidurdavo su vietos gyventojais – autochtonais. Šis susidūrimas neliko be pėdsakų. Įvairių žemių autochtònai šimtmečiais, tiksliau, tūkstantmečiais gyveno gana uždarai, retai palaikydami ryšį arba visiškai jo nepalaikydami su išoriniu pasauliu. Visiškai izoliuotai gyveno Naujojo Pasaulio – Pietų ir Šiaurės Amerikų – autochtonai. Čia atkeliavę europiečiai atsivežė ir savo biologinį arsenalą – infekcinių ligų, kurios jiems patiems buvo įprastos. Vietiniai žmonės neturėjo joms įveikti būtino, iš kartos į kartą susiformavusio imuniteto, todėl dažnai šios infekcinės ligos tapdavo mirtinos. Iš pačių mirtiniausių ir labiausiai Naujajame Pasaulyje išplitusių ligų buvo lengviausiai perduodamos ligos, kuriomis paprasta užsikrėsti oro lašiniu būdu.
Tarp daugybės europiečių atvežtų užkrečiamųjų ligų išskirtinos dvi – tymai ir raupai (17.6 pav.). Nuo tymų mirdavo ne mažiau nei 30 procentų susirgusiųjų, o mirtingumas nuo raupų siekė 50 procentų. Naujų, iki tol šiose žemėse nebūtų ligų perdavimas lėmė didelės dalies senųjų Amerikos gyventojų – actekų ir inkų – mirtį (B šaltinis). Žinoma, europiečiai taip pat nebuvo nepažeidžiami, nors galbūt ne vienas save tokiu laikė: Naujajame Pasaulyje juos pasitiko egzotika ir tiems kraštams būdingos ligos (šiltinė, maliarija), ir, nors jos nebuvo tokios mirtinos kaip europietiškos, amžiams paguldė ne vieną konkistadorą.
Tačiau šis skirtingų pasaulių susidūrimas, kurį istorikai pavadino Kolùmbiniu apsikeitimù, neapsiribojo tik ligomis. Tokią sąvoką istorikai sumanė siekdami pavadinti įvairiapusį biologinės globalizacijos procesą, XV–XVI a. tarp skirtingų žemynų (iki tol tik ribotai, tik tam tikrose pasaulio dalyse, regionuose) vykusią paplitusių ligų, augalų ir gyvūnų sklaidą (17.7 pav.). Kaip jau ne kartą minėta, įvairiose Žemės rutulio vietose per tūkstantmečius susiformavo savitos augalų ir gyvūnų ekosistemos. Todėl, atvykę į naujus kraštus, europiečiai atrado daug jiems egzotiškai atrodančių dalykų, pavyzdžiui, neolito revoliucijos laikotarpiu senųjų Amerikos gyventojų sukultūrintus augalus. Kai kuriuos (bulves, kukurūzus, pomidorus, pupeles) jie parsivežė į Europą. Ilgainiui kai kurias atvežtines augalines kultūras imta auginti ir Europoje, o tokia egzotika kaip tabakas netrukus tapo nauju, abejotinos vertės greitai plintančiu europiečių įpročiu.
Be ligų, konkistadorai iš Europos atsivežė ir gerų dalykų. Bene pirmiausia buvo atgabenta arklių – jų vaidmuo kolonizuojant Naująjį Pasaulį labai reikšmingas. Itin daug žalos vietinių ūkiams darė čia niekada nematytos kiaulės ir galvijai, pradėję bet kur ganytis. Iš Naujojo Pasaulio europiečiai į Europą atsivežė kalakutų, ir šie greitai tapo įprastais naminiais paukščiais. Apskritai kalbant, europiečiai į svečias šalis atvyko genami aukso paieškų ir troškimo pralobti. Anksčiau ar vėliau jiems tai pavyko – buvo atrasti sidabro klodai (lot. argentum – sidabras, ilgainiui iš jo kilo pavadinimas Argentinà). Tačiau dėl to kentėjo vietos gyventojai ir gamtinė aplinka, ir tai kainavo ypač daug. Europiečių atvykimas lėmė ligtolinės vietinės gamtinės tvarkos nykimą: miškų kirtimą, sidabro kasyklų atidarymą, tam tikrų pelningų augalinių kultūrų auginimą ir perdirbimą eikvojant papildomus gamtos išteklius (C šaltinis).
Kolumbinis apsikeitimas, svetimšaliams europiečiams atvykus ir galiausiai ilgainiui kolonizavus žemes, pirmiausia pažeidė tūkstantmečiais besiformavusią jų biologinę pusiausvyrą. Tam tikra prasme šiose Naujojo Pasaulio ir kitose žemėse įvyko ne tik kultūrinis, bet ir biologinis šokas. Senoji Naujojo Pasaulio biologinė tvarka nebuvo pasirengusi tokiam susidūrimui. O ar galėjo būti kitaip? Patys europiečiai to ne tik nesuprato, bet ir, naudodami vietos gamtos išteklius, tai yra be paliovos plukdydami juos į Senąjį Pasaulį, mažai dėl to suko galvą.
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kodėl XV a. pab. – XVI a. pr. K. Kolumbo ir kitų europiečių atrastas naujas žemes imta vadinti Naujuoju Pasauliu.
- Nurodykite, kokias dvi užkrečiamąsias ligas europiečiai atvežė į Naująjį Pasaulį. Kodėl vietos gyventojai šiomis ligomis masiškai užsikrėsdavo ir sunkiai išgyvendavo?
- Nurodykite dvi užkrečiamąsias ligas, kuriomis Naujajame Pasaulyje susirgdavo europiečiai.
- Kaip europiečių maisto racioną pakeitė naujų teritorijų atradimas XV a. pab. – XVI amžiuje?
- Įvertinkite Kolumbinio apsikeitimo poveikį europiečiams ir atrastų naujų kraštų gyventojams.
Didysis išradimas – vakcina
Kolonizacija ir jos pelnomi turtai – nuo tauriųjų metalų, žaliavų iki pigios darbo jėgos – buvo vienas iš veiksnių, prisidėjusių prie Europos, kaip ekonominės ir politinės pasaulio galios, iškilimo. Tačiau tai toli gražu nereiškė, kad Europa buvo apsaugota nuo mikropasaulio keliamos grėsmės. Apskritai iki XVIII a. didesnės ar mažesnės maro bangos dažnai užplūsdavo tam tikrus Europos regionus ar šalis. Neretai šie užkrečiamųjų ligų proveržiai XVI–XVII a. buvo susiję su karais. Nepakankama higiena ir prastos, ypač miestuose, sanitarinės sąlygos buvo palanki dirva atsirasti ir plisti įvairioms užkrečiamosioms ligoms. Tačiau Europoje vis pasikartojantis maras nebuvo vienintelė virusinė liga, iš esmės trumpinusi europiečių gyvenimą. Viena iš jų – jau minėti daugybę gyvybių Naujajame Pasaulyje nusinešę raupai. Tai infekcinė liga, kuriai būdingas didelis karščiavimas, viso kūno išbėrimas pūslelėmis. Ši mirtina liga buvo itin paplitusi tarp vaikų. XVII–XVIII a. Europoje raupų epidemijos vis kartodavosi. XVIII a. pab. pagaliau buvo atrasti priešnuodžiai nuo šios ligos ir kartu atliktas vienas svarbiausių išradimų žmonijos istorijoje.
Edvardas Dženeris (Edward Jenner, 1749–1823), baigęs biologijos ir medicinos mokslus Londone, grįžo į gimtinę dirbti gydytoju (17.8 pav.). Dirbdamas gydytoju kaimo vietovėse, E. Dženeris pastebėjo, kad melžėjos, persirgusios galvijų raupais (tai liudijo raupų nusėtos jų rankos), vėliau neužsikrečia žmonių raupais, kurie, kaip jau minėta, tuo metu nebuvo retenybė. Kaip gydytojas praktikas jis vadovavosi seniausiomis ir giliausiomis anglų tradicijomis ir neabejojo, kad eksperimentas yra patikima pažinimo forma. Siekdamas patikrinti pirminę hipotezę, jis tai ir padarė. 1796 m. gegužę E. Dženeris susipažino su jauna melžėja Sara Nelms (Sarah Nelms), kuri neseniai buvo užsikrėtusi galvijų raupais. Ji sutiko dalyvauti eksperimente. E. Dženeris, paėmęs raupų pūlių, įskiepijo jų niekada raupais nesirgusiam aštuonerių metų berniukui Džeimsui Fipsui (James Phipps) (17.9 pav.). Berniukas lengvai susirgo, tačiau greitai pasveiko. Po kiek laiko gydytojas įšvirkštė berniukui žmogaus raupų pūlių, tačiau berniukas liko sveikas. Vadinasi, berniukas įgijo visišką imunitetą. Po kiek laiko panašus eksperimentas pakartotas dar ne kartą, ir rezultatas buvo toks pat.
Aprašęs atliktą eksperimentą ir jo rezultatus, 1798 m. E. Dženeris išleido knygą apie vakcinãciją (skiepijimą) (lot. vacca – karvė!). Tai buvo tikra modernaus europinio mokslo žanro klasika: stebint tikrovę iškeliama hipotezė, atliekamas eksperimentas, stebėjimo ir eksperimento rezultatai aprašomi ir publikuojami. 1798-ieji laikomi oficialia raupų vakcinos išradimo data. Beje, E. Dženeris susirašinėjo su Vilniaus universiteto mokslininku ir gydytoju Jozefu Franku (Joseph Frank). O pačioje XIX a. pradžioje jo kolega prancūzų kilmės Vilniaus universiteto profesorius ir gydytojas Augustas Liudvikas Bekiu (August Ludwik Bécu) pats nuvyko pas E. Dženerį, norėdamas susipažinti ir geriau suprasti, kaip veikia vakcina nuo raupų. Todėl nenuostabu, kad jau 1803 m. A. L. Bekiu iniciatyva Vilniaus universitete pradėta skiepyti nuo raupų, o po kelerių metų jis kartu su J. Franku įkūrė Vakcinacijos institutą. Čia buvo gaminama vakcina nuo raupų, skiepijama, atliekami tyrimai.
Nors iš tam tikrų visuomenės grupių sulaukta pasipriešinimo tokiems tuo metu (ir visgi ne tik tuo metu) neįprastiems medicininiams metodams ir skleisti nepagrįsti gandai apie žmonių sukarvėjimą (17.10 pav.), netrukus E. Dženerio išradimas buvo visuotinai pripažintas ne tik medicinos ir biologijos moksluose, bet ir politiniu lygmeniu. Vakcinacija nuo raupų sparčiai plito už Didžiosios Britanijos salyno ribų.
XIX a. pab. atsirado naujų vakcinų nuo mirtinų infekcinių ligų. Šis proveržis siejamas su šveicarų kilmės prancūzų mokslininko Lui Pastero (Louis Pasteur) vardu. Jis atliko nemažai įvairių ligų sukėlėjų laboratorinių tyrimų ir sukūrė pirmuosius skiepus nuo dar kelių pavojingų infekcinių ligų. Pačioje amžiaus pabaigoje buvo išrasta vakcina nuo maro. Taigi per XIX a. vakcinos tapo pagrindine priemone kovojant su tūkstantmečiais žmoniją krėtusiomis infekcinėmis ligomis ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Vargu ar reikia kalbėti apie vakcinacijos reikšmę žmonijai šiandien. Telieka pridurti, kad šiandien vos per keliolika pirmųjų gyvenimo mėnesių žmogus gauna bent keletą vakcinų.
Klausimai ir užduotys
- Kuo XVII–XVIII a. žmonijai buvo pavojingi raupai?
- Kaip E. Dženeris išrado skiepus nuo raupų? Kaip manote, ar toks būdas šiais laikais būtų etiškas ir teisėtas? Atsakymą argumentuokite.
- Kokį poveikį sukėlė vakcinos išradimas ir pritaikymas XIX amžiuje?
- Pasvarstykite, kaip šioje potemėje pateiktos istorijos žinios gali praversti šiais laikais ginčijantis, ar skiepai reikalingi.
Darbas su šaltiniais
A ŠALTINIS. Vokiečių medicinos istorikas trumpai apibūdina juodąją mirtį ir jos reikšmę XIV a. Europai
1347–1351 m. Europą apėmęs maras šimtmečiams įsitvirtino kaip „liga tikrąja to žodžio prasme“ ir tapo viena didžiausių Europos istorijos katastrofų. Juodosios mirties, 1346 m. pasklidusios iš Krymo ir nubloškusios mūsų žemyną į sunkiausią krizę, kiek žmogus prisimena, kasdienybės vaizdai priverčia krūpčioti net ir šiandieninius stebėtojus. Skausmingos, užkrečiamos ir nepagydomos infekcinės ligos epidemija netikėtai, dažnai vos per kelias valandas, į mirtį nusinešdavo vyrus, moteris ir vaikus po to, kai dažniausiai jau po pirmųjų ligos simptomų pasirodymo jie būdavo atskirti nuo žmonių bendruomenės. <...> Cholera, karštinė, raupai, difterija ar pavojingos gripo bangos vis pareikalaudavo daugybės aukų, tačiau, palyginti su 1348 m. maru, nuvilnijusiu iš esmės per visą Europą, įgaudavo tik regioninį mastą. <...>
XIV a. išskirtinis ne tik emociškai, bet ir istorine reikšme. Niekada anksčiau popiežius, imperatorius, karaliai, kilmingieji ir amatininkai, mokslininkai ir valstiečiai, aukštieji dvasininkai ir miestų valdžia nesijautė vienodai atsidūrę pavojuje ir egzistenciškai tokie pažeidžiami. Kai kuriose vietovėse jų elgesį lėmė ne tiek iškylančios masinės psichozės, neretai įgaudavusios pavojingą mastą, tačiau pagrįsta, reali baimė.
Iš vokiečių k. vertė V. Volungevičius, pagal Klaus Bergdolt, Der Schwarze Tod in Europa. Der Große Pest und das Ende des Mittelalters, München: Verlag C. H. Beck, 1994, p. 10–12.Klausimai ir užduotys
- Iš kokio regiono XIV a. vid. po Europą išplito maro epidemija?
- Paaiškinkite, kodėl šaltinio autorius marą vadina „liga tikrąja to žodžio prasme“.
- Kuo XVI a. vid. Europoje siautusi maro epidemija išsiskyrė iš kitų ligų ir epidemijų, pasireiškusių iki tol?
- Kaip keitėsi žmonių elgesys išplitus maro epidemijai?
- Įvertinkite maro epidemijos poveikį Viduramžių Europos visuomenei.
B ŠALTINIS. Amerikiečių istorikas Viljamas Hardis Makneilas (William Hardy McNeill) apie pasekmes, europiečiams atvykus į Naująjį Pasaulį
Vis dėlto po to, kai su ispanų atvykimu prasidėjo infekcinių ligų tarp Senojo ir Naujojo Pasaulių apsikeitimas, atrodo akivaizdu, kad, žvelgiant iš epidemiologinio požiūrio taško, senųjų Naujojo Pasaulio gyventojų susidūrimas su ligomis iki Kolumbo atvykimo buvo nereikšmingas. Tuo tarpu Naujojo Pasaulio gyventojai neturėjo rimtų užkrečiamųjų ligų, kurias būtų galėję perduoti europiečiams arba afrikiečiams, įsiveržusiems į jų teritoriją. Nebent, kaip kai kas iki šiol mano, viena tokių iš Amerikos žemyno kilusių ligų buvo sifilis. O seniesiems Amerikos gyventojams staigus susidūrimas su daugybe infekcinių ligų, su kuriomis europiečiai ir afrikiečiai per keturis tūkstančius civilizacijos istorijos metų ne kartą susidurdavo, tapo milžiniško masto demografine katastrofa.
Šio pusiausvyros suardymo priežasčių toli ieškoti nereikėtų. Lyginant su Senojo Pasaulio ekologiniu sudėtingumu, Naujasis Pasaulis buvo tik milžiniška sala. Apskritai Eurazijoje ir Afrikoje gyvybės formų įvairovė buvo didesnė ir atliepė tą įvairovę, kuri susiformavo žymiai didesnėje erdvėje. Todėl europiečių atvežti Senojo Pasaulio augalai ir gyvūnai dažnai užgoždavo vietines Amerikos rūšis ir bent jau pradžioje greitai pažeisdavo egzistavusią ekologinę pusiausvyrą.
Iš anglų k. vertė V. Volungevičius, pagal William Hardy McNeill, Plagues and Peoples, New York: Anchor Books, 1976, p. 176.C ŠALTINIS. Vokiečių istorikas apie drastiškas pasekmes, XVI a. į Naująjį Pasaulį atkeliavus europiečiams
Be šio biologinio bagažo, europiečiai į Naująjį Pasaulį tikslingai atsigabeno stambių naminių gyvulių. Karinis ispanų pranašumas daugiausia rėmėsi žirgais. Kartu su žirgais ir galvijais buvo atvežta ir plūgų, jų senieji amerikiečiai neturėjo, nes nežinojo darbinių gyvulių. Galvijai ir avys didelius plotus pavertė ganyklomis. Praėjus šimtmečiui po Kolumbo atvykimo, nuganymo padariniai buvo tokie pat negailestingi kaip ir pats [Naujojo Pasaulio] užkariavimas. Ganiava vyko be jokių ribojimų, kaip kad Europos šalių žemės ūkyje turėjo laikytis piemenys. Viso to rezultatas – augalijos ir dirvos, kurią veikė nuolatinė erozija, naikinimas. <...>
Pačioje pradžioje sulig kolonizacija Meksikoje vyko milžiniški miškų kirtimai. Pirmiausia – ekstensyvių ganyklų laukams plėsti. Tuolaik milžiniški kiekiai medienos buvo naudojami cukraus rafinavimo fabrikuose. Iki šiol abejojama, ar ankstyvasis kolonijinis periodas kirtimais esmingai skyrėsi nuo ikikolumbiniu laikotarpiu vykdyto miškų kirtimo. Jau pirmasis Meksikos karaliaus vietininkas puikiai suprato pavojų, kurį jo turtui kelia masinis miškų iškirtimas. Tauriųjų metalų eksploatavimas ir su juo tiesiogiai susiję Ispãnijos kolonijų turtuoliai ypač priklausė nuo medienos. Tikėtina, kad didžiausios miškų kirtimo bangos alino pokolonijinę Meksiką. Kartu jos rodo, jog tuo metu dar turėjo egzistuoti milžiniškų miškų masyvų.
Iš anglų k. vertė V. Volungevičius, pagal Joachim Radkau, Nature and Power: A global history of the environment, Cambridge: Cambridge University Press, p. 160.Klausimai ir užduotys
- Nurodykite istorinę problemą, siejančią B ir C šaltinius.
- Kodėl, pasak B šaltinio autoriaus, susidūrimas su europiečiais Naujojo Pasaulio gyventojams virto milžiniško masto demografine katastrofa?
- Kokią ekologinę problemą sukėlė europiečių atvykimas į Naująjį Pasaulį?
- Kokia užkrečiamąja liga europiečiai galėjo užsikrėsti atvykę į Amerikos žemyną?
- Kokia priežastis, pasak C šaltinio autoriaus, lėmė ispanų karinį pranašumą, palyginti su Amerikos žemyno vietiniais?
- Nurodykite dvi gamtines problemas, kurias Naujajame Pasaulyje sukėlė stambiųjų naminių gyvulių atgabenimas iš Europos. Kuri iš jų, jūsų vertinimu, labiau pakeitė gamtinės aplinkos būklę? Atsakymą argumentuokite.
- Nurodykite dvi priežastis, lėmusias masinį miškų kirtimą Meksikoje kolonizacijos pradžioje.
- Kaip B ir C šaltinių autoriai vertina europiečių vykdytą kolonizaciją Amerikos žemyne? Vertinimą paremkite šaltinių citatomis.
Sąvokos
Autochtonai (sen. gr. autochton – vietinis, čiabuvis) – vietos gyventojai, gimę, subrendę ir gyvenantys tam tikroje teritorijoje, regione.
Infekcinės ligos – užkrečiamosios ligos, kurias sukelia į organizmą patekę mikroorganizmai (bakterijos, virusai).
Juodoji mirtis – XIV a. vid. visoje Europoje išplitęs ir pandemijos mastą įgavęs maras. Per maro pandemiją 1347–1353 m. Europoje mirė apie 25 milijonus žmonių (maždaug trečdalis to meto Europos gyventojų).
Kolonializmas – XV a. pab. sulig Amerikos atradimu prasidėjusi Europos jūrinių valstybių ekspansionistinė politika Naujajame Pasaulyje (Amerikoje, Azijoje). Ši politika rėmėsi samprata, ideologija, kad europiečių atrasti kraštai ir jų gyventojai yra necivilizuoti, nevisaverčiai. Tad vietos žmonių išnaudojimas ir tų žemių išteklių naudojimas buvo suvokiamas kaip absoliučiai teisėtas.
Kolumbinis apsikeitimas (angl. Columbian Exchange) – XV–XVI a. vykęs biologinės globalizacijos procesas: tarp skirtingų žemynų – Senojo ir Naujojo Pasaulių – vyko ligų, augalų ir gyvūnų sklaida, tai keitė gamtinę aplinką, mitybos įpročius.
Konkistadòrai (isp., port. conquistador – užkariautojas, nugalėtojas) – XV–XVI a. ispanų ir portugalų kariai atradėjai, laivais iš Europos keliavę į Pietų ir Šiaurės Amerikas, Aziją, Afriką, Okeaniją ir kolonizavę šias žemes.
Naujàsis Pasáulis – nuo XVI a. pr. Europoje pradėtas vartoti pavadinimas atrastiems Pietų Amerikos ir Šiaurės Amerikos žemynams. Iki to laiko buvo manoma, kad egzistuoja tik trys žemynai – Afrika, Azija ir Europa.
Vakcinãcija (lot. vacca – karvė), arba skiepijimas, – būdas, padedantis sukelti žmogui dirbtinį aktyvų imunitetą kai kurioms infekcinėms ligoms.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"