Temos reikšmingumas
- Sovietų okupacijos metais Lietuvà labai keitėsi. Dėl represijų, pasipriešinimo, kolektyvizacijos, kėlimosi į miestus, pramonės plėtros ir kitų dalykų keitėsi visuomenė ir kraštovaizdis. Dėl naujų gyvenamųjų vietų, kitokio darbo, ateizacijos, ideologizacijos, naujų vertybių diegimo ir kitų reiškinių kito visuomenės tradicijos ir gyvensena. Kai kurie iš šių pokyčių lėmė visuomenės modernėjimą, tapimą miestų visuomene. Iš dalies tai turėjo įtakos ir mūsų dabartiniam gyvenimui.
- Dalį žmonių priverstiniai pokyčiai veikė ypač neigiamai. Nesavanoriškas ir paspartintas persikėlimas, negebėjimas įsitvirtinti naujoje aplinkoje, režimo politika lėmė dalies visuomenės moralinį smukimą, psichologines problemas. Dalis šių pokyčių ir išgyvenimų nepranyko ir atkūrus Lietuvõs nepriklausomybę.
- Sovietinė modernizacija paliko pėdsaką visuomenėje, jos mąstyme, paliko įspaudų ir aplinkoje, kraštovaizdyje. Ji skyrėsi nuo modernizacijos, vykusios Vakarų demokratinėse valstybėse. Kokia gi tos modernizacijos specifika?
Kas yra sovietinė modernizacija?
Paprastai, apibūdinant visuomenės modernizaciją, nurodoma, kad tai yra visuomenės ir valstybės perėjimas iš agrarinės į industrinę visuomenę. Agrarinė visuomenė priklausoma nuo žemės ūkio ir gana paprasto darbų pasidalijimo, gyvena kaimuose, palaiko įsišaknijusias tradicijas. Industrinė, arba pramoninė, visuomenė priklauso nuo gamybos ir paslaugų, dėl daugybės profesijų darbų pasidalijimas joje žymiai sudėtingesnis. Tokioje valstybėje atsiranda aiškesnės taisyklės (įstatymai) ir valstybinė sistema (biurokratija). Vykstant modernizacijai keičiasi visuomenės daugumos gyvenamoji vieta (keliamasi iš kaimo į miestą – urbanizacija), tradicijos (pavyzdžiui, visuomenė iš religingos pamažu tampa sekuliari, t. y. pasaulietinė), gyvenimo būdas ir kita. Žmonėms netenka dirbti savo žemės, jie dirba samdomais darbuotojais, idealiu atveju turi nuolatinį uždarbį, moka mokesčius, už kuriuos iš valstybės gauna paslaugų (sveikatos, socialinės apsaugos ir panašiai).
Sovietų Sąjungoje taip pat buvo bandoma modernizuoti visuomenę. Valdžią Rusijoje perėmę bolševikai paveldėjo gana atsilikusią agrarinę šalį su gajomis bendruomeniškumo tradicijomis. Siekiant tai pakeisti buvo vykdomas modernizavimas. Tačiau sovietinė modernizacija dėl sovietų valstybės pobūdžio nebuvo tokia pati kaip Vakaruose. Ji buvo paspartinta, neretai – ir prievartinė. Vykdant modernizaciją pavienio žmogaus siekiai, poreikiai, sentimentai nebuvo svarbūs. Svarbiausi buvo valstybės interesai. Pasak sociologų, beñdra sovietinei ir vakarietiškai modernizacijai buvo industrializacija, urbanizacija, sudėtingas darbų pasidalijimas, didelė socialinė diferenciacija (išryškėjo skirtumai tarp socialinių grupių), mokslo ir technologijų svarba (23.1 pav.) ir kita. Tačiau skyrėsi tai, kad nebuvo politinių ir asmens laisvių bei rinkos ekonomikos. Kiti tyrėjai išskiria sovietinei modernizacijai būdingą siekį maksimaliai išnaudoti gamtinius išteklius, pavergti gamtinę aplinką valstybės poreikiams (A šaltinis). Sovietinė modernizacija kūrė ir kitokią visuomenę. Joje būta nemažai socialinės kontrolės ir priežiūros, susvetimėjimo, vyravo ne viena savita socialinė praktika (vadinamasis blatas).
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite po du agrarinės ir industrinės visuomenių bruožus.
- Paaiškinkite, kuo sovietinė visuomenės modernizacija skyrėsi nuo Vakarų Europos šalyse vykusio analogiško proceso.
- Koks buvo pagrindinis sovietinės modernizacijos tikslas?
Sovietinės industrializacijos eiga ir poveikis Lietuvai
Intensyviausiai sovietų Lietuvos industrializacija ir urbanizacija vyko nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigos. Buvo pastatyta didelių chemijos, naftos perdirbimo, medienos, statybinių medžiagų ir įvairių prietaisų gamyklų. Plėtėsi miestai, juose buvo vystoma pramonė. Sparčiai daugėjant pramonės, plečiantis miestams, didėjo elektros energijos poreikis, todėl atsirado būtinybė plėtoti elektros gamybą. 1959 m. pastatyta Kauno hidroelektrinė, 1962 m. – Elektrėnų elektrinė ir kitos mažesnės elektrinės kurį laiką poreikį tenkino. Tačiau vis labiau vystant pramonę elektros energijos reikmė didėjo, ir ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Sovietų Sąjungos vakarinėse dalyse. Todėl 8-ojo dešimtmečio viduryje pradėta statyti Ignalinos atominė elektrinė (23.2 pav.). Pirmasis jos blokas paleistas 1983 m. pabaigoje. Sovietinės modernizacijos sumanymui branduolinė energetika buvo itin svarbi. Ji turėjo ir karinį, ir ekonominį potencialą, ir net propagandinės galios – galėjo užtikrinti didelę ekonominę plėtrą ir padėti dominuoti pasaulyje.
Visgi pramonėje vyravo gerokai pasenusios technologijos. Sovietų Sąjunga retai pirko brangius įrenginius iš kitų pasaulio šalių ir pramonę vystė daugiausia savomis technologijomis, kurios buvo nepažangios, nemodernios arba greitai pasendavo. Pavyzdžiui, Sovietų Sąjunga konstravo savo atominius reaktorius. RBMK tipo reaktoriuose (tokiuose, kurie buvo sumontuoti Ignalinos, Černobylio ir kitose elektrinėse) buvo pasirinkta pigesnė technologija nei Vakarų analoguose. Dabar šie reaktoriai laikomi nesaugiais, ir Lietuva, stodama į Europos Sąjungą, pažadėjo Ignalinos atominę elektrinę uždaryti – tą ir įvykdė. Kita problema buvo tarša. Fabrikuose dėl senų technologijų, nepakankamai turint filtrų ir valymo įrenginių ar visiškai jų nenaudojant, buvo teršiamas oras ir vanduo.
Tik dalis sovietų Lietuvos teritorijoje pagamintos produkcijos (ir elektros) likdavo Lietuvoje, kita dalis iškeliaudavo į kitas sovietines respublikas. Veikė lyg išvirkščias kolonijinis modelis: klasikinės imperijos iš savo kolonijų dažniausiai išgabendavo išteklius, o Sovietų Sąjunga jų skirdavo (naftos, dujų ir kitų), kad būtų gaminami gaminiai. Dalis pramonės gaminių ir komponentų buvo skirta ne gyventojams, o karinėms reikmėms.
Lietuvos teritorija Sovietų Sąjungai buvo svarbi ir kariniu požiūriu. Lietuvos ir gretimo Kaliningrãdo teritorijos buvo arčiausiai Vakarų Europos, o Šaltojo karo ginklavimosi varžyboms virtus karštuoju karu per Kaliningrado ir Klaipėdos uostus, sausumos kelius, oro uostus ir kitaip būtų gabenami kariai ir technika. Šaltasis karas ir agresyvi sovietų politika lėmė stiprų visuomenės militarizavimą. Visi jaunuoliai, išskyrus turinčiuosius tam tikrų sveikatos sutrikimų ir studentus (iki 9 deš. pr.), turėjo atlikti karinę tarnybą (B šaltinis). Šauktinių dėka nuolat buvo palaikomas didelis skaičius karių, bet jiems reikėjo karinių poligonų – didelių uždarų karinių teritorijų, skirtų pratyboms ir apsistoti. Sovietų Lietuvoje buvo apie 10 karinių poligonų ir daugiau nei 200 uždarų karinių teritorijų. Skaičiuojama, kad joms teko apie 1 proc. sovietų Lietuvos teritorijos. Dėl nuolatinio karinės technikos judėjimo, pratybų, nesilaikant jokių taisyklių poligonuose buvo niokojama gamta, kertami miškai, teršiama aplinka ir kildavo kitų problemų.
Klausimai ir užduotys
- Ne mažiau kaip dviem argumentais pagrįskite arba paneikite teiginį: „Intensyviausia sovietų Lietuvos industrializacija ir urbanizacija vyko nuo XX a. 6 dešimtmečio pabaigos.“
- Kodėl tik dalis Lietuvoje pagamintos produkcijos likdavo sovietų okupuotoje Lietuvoje? Paaiškinkite, kuo tai skiriasi nuo gaminių judėjimo proceso šiais laikais.
- Apibūdinkite dvi visuomenės militarizavimo priemones, kurias Sovietų Sąjunga taikė okupuotoje Lietuvoje. Pasidomėkite, kaip šios priemonės paveikė jūsų šeimos ar giminės narius.
- Apibūdinkite sovietinės militarizacijos ir industrializacijos poveikį Lietuvos gamtai.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, koks Ignalinos atominės elektrinės likimas. Kokia veikla šiame objekte vykdoma šiais laikais?
Urbanizacija ir pokyčiai kaime
Pramonės plėtra didesniuose Lietuvos miestuose prisidėjo prie spartesnės urbanizacijos. Gyventojai iš kolektyvizuoto kaimo, kuriame vyravo sunkios darbo sąlygos ir mažas užmokestis, kėlėsi į miestus, tikėdamiesi ten rasti mokamą nuolatinį darbą. Į miestus kėlėsi studijuoti jaunimas, vėliau ten (ar kituose miestuose, miesteliuose) likdavo dirbti pagal įgytą profesiją. Miestai sparčiai plėtėsi (23.3 pav.). Dėl geresnių medicinos ir kitų sąlygų didėjo ir bendras Lietuvos gyventojų skaičius. 1970 m. miesto gyventojų skaičius viršijo kaimo gyventojų skaičių ir vėliau vis didėjo (23.1 lentelė). Tai keitė žmonių gyvenimo būdą, įpročius, tradicijas, labai kito ir visuomenės struktūra. Prie to prisidėjo sovietų valdžios politika. Buvo keičiamos senosios tradicijos, diegiamas ateizmas, uždaromos bažnyčios (daugiausia miestuose), atsirado valstybės kontroliuojamos santuokų ir ritualinių paslaugų sistemos.
Metai | Gyventojų skaičius sovietų Lietuvoje | Iš jų gyvenančių mieste |
1959 | 2,7 mln. | 38,6 proc. |
1970 | 3,1 mln. | 50,2 proc. |
1979 | 3,3 mln. | 60,7 proc. |
1989 | 3,6 mln. | 68 proc. |
Buvo keičiamas ir kaimo vaizdas. Nors Lietuvoje dar nuo gerokai ankstesnių amžių buvo susiformavę gatviniai kaimai, XX a. vykdant žemės reformas radosi daugiau atokių vienkiemio sodybų. Jų atsirado todėl, kad valstiečiai, gavę žemės, perkeldavo trobesius arčiau savo dirbamosios žemės. Sovietų valdžiai pradėjus prievartinę kolektyvizaciją ir steigiant kolūkius, žemė nebebuvo valstiečių nuosavybė, todėl, sovietų požiūriu, nebebuvo prasmės palikti vienkiemius. Tokias sodybas ketinta naikinti, tačiau ilgą laiką tam trūko lėšų. Tik 7-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėta sisteminga melioracijos (žemių sausinimo) ir vienkiemių naikinimo kampanija (per kelerius metus sunaikinta ar perkelta dešimtys tūkstančių vienkiemių) (23.4 pav.).
Vienkiemių gyventojai kėlėsi į miestus arba buvo perkeliami į kolūkines gyvenvietes (23.5 pav.). Jose buvo statomi nauji gyvenamieji namai, neretai daugiabučiai, kilo miestams būdingos struktūros vaikų darželiai, mokyklos, kultūros centrai. Visa tai buvo daroma ne tik dėl patogumo, bet ir dėl ideologijos bandant parodyti dabartinio sovietinio gyvenimo pranašumą prieš praeities gyvenimą (C šaltinis). Norėta, kad neva atsilikęs medinių trobų kaimas supanašėtų su miestu, taptų modernus, mūrinis, siūlantis miestams būdingų paslaugų. Taip buvo siekiama sunaikinti bet kokius individualaus ūkininkavimo istorijos likučius, taip pat nutraukti senus socialinius saitus, dirbtinai formuoti naujas žmonių bendruomenes. Dalis žmonių skausmingai išgyveno persikėlimą. Jie buvo pripratę gyventi kaime, todėl priverstinis persikėlimas keitė jų pasaulį, be to, vietovė, iš kurios iškeldinta, galėjo būti gimtoji vieta, kurioje gyveno tėvai ir seneliai.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite tris priežastis, kodėl miestuose augo gyventojų skaičius. Kuri priežastis, jūsų manymu, labiausiai lėmė žmonių sprendimą keltis į miestą? Atsakymą argumentuokite.
- Kokiais būdais sovietai naikino vienkiemius okupuotoje Lietuvoje? Kaip šios priemonės pakeitė iki tol Lietuvoje vyravusį kraštovaizdį?
- Kuo kolūkinė gyvenvietė skyrėsi nuo tradicinio Lietuvos kaimo? Kodėl buvo kuriamos kolūkinės gyvenvietės?
Darbas su šaltiniais
A ŠALTINIS. Sociologų Rasos Baločkaitės ir Leonardo Rinkevičiaus mintys apie sovietinę modernizaciją
Sovietinėje sistemoje reprezentatyviosios demokratijos principų buvo atsisakyta. Valdžios ir politiniai sprendimai rėmėsi ne laisva individų valia, o valdžios bei ekspertų racionaliuoju žinojimu. Racionalus žinojimas buvo „monopolizuotas“ sovietinės autokratijos, o klaidinga sąmonė tų, kurių ideologinis regėjimas buvo sutrikęs, turėjo būti pašalinta arba ištaisyta. Sovietinė sistema buvo iš esmės modernybės produktas, tam tikra paspartintos ir prievartinės modernizacijos versija.
Individualios iniciatyvos, pavojingos dėl galimo žmogiškojo sentimentalumo, iracionalumo ar savanaudiškų interesų, buvo nuslopintos. Politinės valdžios monopolį turėjo tariamai neklystanti komunistų partija, o ekonominį gyvenimą lemdavo racionalus ekspertinis žinojimas, kurio išraiška buvo garsieji penkmečio planai. Išlaisvinta nuo individualių egoistinių interesų, vadovaujama nešališkų ekspertų visuomenė turėjo sparčiai judėti progreso link. Šūkiai, tokie kaip „Viskas žmogaus gerovei“, skatino modernistines ir antropocentristines pažiūras, kad neriboti Sovietų Sąjungos gamtiniai ištekliai skirti besaikei eksploatacijai. Industrinę plėtrą tuo laikotarpiu charakterizuoja tai, ką Jan Winiecki vadina „grandiozine marksistine svajone apie ekonomiką, kaip vieną didžiulę gamyklą“. Tokia pasaulėžiūra atsispindėjo vadinamuose „šimtmečio projektuose“, kaip kad Stalino Didysis Gamtos Transformacijos Planas, Baikalo–Amūro magistralė, Nikitos Chruščiovo plėšinių programa bei visa vainikuojantis Leonido Brežnevo sumanymas pakeisti Sibiro upių kryptį.
Rasa Baločkaitė, Leonardas Rinkevičius, „Sovietinės modernybės virsmas: nuo Černobylio bei Ignalinos iki Žaliųjų judėjimo ir Sąjūdžio“, Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2008/2 (22), p. 26–27.Klausimai ir užduotys
- Koks buvo sovietinės sistemos valdžios ir politinių sprendimų pagrindas? Paaiškinkite, kuo jis skiriasi nuo šių dienų politinės situacijos.
- Kodėl sovietai, pasak šaltinio autorių, slopino individualią iniciatyvą?
- Kodėl sovietai viešojoje erdvėje vartojo daug propagandinių šūkių, pavyzdžiui, „Viskas žmogaus gerovei“?
- Kaip šaltinio autoriai vertina komunistų partijos ir penkmečio planų efektyvumą?
- Pasidomėkite, ko ir kokiomis priemonėmis siekė sovietai, įgyvendindami J. Stalino didįjį gamtos transformacijos planą, tiesdami Baikalo–Amūro magistralę, įgyvendindami N. Chruščiovo plėšinių programą.
B ŠALTINIS. Poeto Marcelijaus Martinaičio atsiminimai apie tarnybą sovietinėje armijoje
Gal tiktai patekęs į kariuomenę pradėjau suprasti, kaip iš tikrųjų veikia sovietinė sistema, kuri visu savo gražumu reiškėsi armijoje. Ji rėmėsi keliais išmėgintais būdais, t. y. siekiant fiziškai ir dvasiškai pažeminti bei užgniaužti žmogaus asmenybę, jo orumą, paversti jį paklusnia, bevale, akla „gyvąja jėga“. Tai buvo daroma vos patekus į naujokų skirstymo punktą <...> tyčiojamasi iš žmonių, jie [buvo] rūšiuojami panašiai, kaip į skerdyklą varomos kiaulės. Tai buvo daroma sąmoningai, siekiant pažeminti, paniekinti asmenį. Bent mane ištiko stiprus šokas. Manau, jog verta apie tai papasakoti. <...> Ypač būdavo skriaudžiami naujokai, kariuomenėje vadinami salagomis (nuo žodžio сало – lašiniai, aptukęs riebalais, lašiniuotis). Iš jų būdavo tyčiojamasi <...> verčiam[a] „patarnauti“ seržantams ar vyresniems kareiviams – vietoj jų <...> valyti patalpas, išvietes, šveisti jų uniformų sagas, dirbti kitus nešvarius darbus. Tų vyresniųjų rūpestis buvo tik gerai pavalgyti, pamiegoti ir nieko neveikti. Tiesa, tokios žiaurios diedovščinos [pažodžiui – ilgiau tarnaujančių karių valdžia prieš jaunesniuosius; karininkams ir puskarininkiams norint pasilengvinti karių priežiūrą, dalis kontrolės buvo perduodama ilgiau ištarnavusiems kariams], kokia dabar garsėja Rusijos kariuomenė, mūsų pulke tada dar beveik nebuvo.
Taigi pirmamečiai naujokai įvairiais būdais vyresniųjų buvo smarkiai terorizuojami, dėl to niekas nebausdavo. Karininkai į tuos santykius visiškai nesikišdavo, net pajuokdavo: koks tu kareivis, kad negali atsikirsti. Manau, jog taip buvo daroma sąmoningai, siekiant palaužti, demoralizuoti savarankiškesnius naujokus, kad jie paklustų vyresnybei, seržantams. Ir tikrai keli „šaunūs“ naujokai per pusmetį buvo taip nusmukdyti, palaužti moraliai, jog tapo visiškais visų pastumdėliais.
Naujokui dar reikėjo perprasti ir kareivinių kalbą, susidedančią iš statutinio žodyno ir keiksmažodžių. „Matais“ ir dar riebesniais žodžiais keikėsi ne tik kareiviai, seržantai, bet ir karininkai, pastarieji apkeikdavo net stovinčiuosius rikiuotėje. Gana greitai turėjau ne tik perprasti tą kalbą, bet ir išmokti ją vartoti, kitaip – būsi pastumdėlis, visų pajuokiamas.
Marcelijus Martinaitis, Mes gyvenome: biografiniai užrašai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009, p. 196, 198.Klausimai ir užduotys
- Kodėl poetas M. Martinaitis atliko tarnybą sovietinėje armijoje?
- Kokiais principais, pasak šaltinio autoriaus, rėmėsi sovietinė armija?
- Ko buvo siekiama tyčiojantis iš žmonių, patekusių į sovietinę armiją?
- Kaip sovietinėje armijoje veikė vadinamosios diedovščinos sistema?
- Kodėl karininkai negindavo skriaudžiamų karių?
- Kaip prie tarnybos sovietinėje armijoje taisyklių prisitaikė šaltinio autorius?
- Kaip manote, ar tokia sistema, jos apraiškos yra įmanomos šių dienų demokratinių valstybių kariuomenėse? Atsakymą argumentuokite.
C ŠALTINIS. Filosofė, istorikė Nerija Putinaitė apie Rumšiškių gyvenvietės rekonstrukciją sovietmečiu
<...> Tačiau apsispręsta „socialistinio sektoriaus“ atstovu [Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse] paversti „Pravienos“ kolūkio centrinę gyvenvietę – Rumšiškes.
Rumšiškių gyvenvietė nesusiformavo natūraliai, o buvo perkelta iš miestelio, likusio teritorijoje, užlietoje paleidus pastatytąją Kaũno HE. Jai numatytas uždavinys tapti pavyzdine kolūkio ar tarybinio ūkio gyvenviete, kurią „muziejaus lankytojas galėtų palyginti su praeitimi ir įsitikinti socialistinio kaimo statybos pažanga“. Muziejaus steigimo metais Rumšiškės toli gražu nepriminė pavyzdinės gyvenvietės: „užstatytos netvarkingai, nesilaikant jokio plano. Neplaningai statoma ir toliau.“ Idant geriau atliktų numatytą vaidmenį, Rumšiškes numatyta rekonstruoti, pakeistas planas: „Sutvarkyta gyvenvietė kaip pavyzdys turi atspindėti socialistinės epochos buitį – statybą, kultūrą, materialinį gyventojų lygį, švietimą ir kt.“ Lankytojo akies neturėjo trikdyti jokia netvarka. Prieš atidarymą nuo kelio, vedančio į muziejų, nukeltos dvi sodybos, ypač išsiskiriančios „netvarkingumu“. Atlikti kiti tvarkymo darbai.
<...> Siūlyta Rumšiškėms suteikti „miesto tipo ar pavyzdinės-parodomosios kolūkio gyvenvietės“ statusą, nes kolūkio „Praviena“ vadovybė su duotu uždaviniu nesusitvarkanti, sakanti, jog trūksta lėšų aplinkos tvarkymui. Svarstyta kolūkio administracinę dalį atskirti nuo parodomosios, kuri būtų greta kelio, vedančio į muziejų: čia „reiktų statyti parduotuves, univermagą [universalinę parduotuvę], kultūros namus“, asfaltuoti gatves. Gyvenvietėje galiausiai pradėti statyti dvylika skydinių gyvenamųjų namų. <...> Net skiriant daug dėmesio, Rumšiškės sunkiai transformavosi į parodomąją gyvenvietę.
Nerija Putinaitė, Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija, kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai, Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2019, p. 228–229.Klausimai ir užduotys
- Pasakykite, kaip vadinamas šaltinyje minimas muziejus.
- Kodėl sovietų valdžia būtent Rumšiškėse norėjo įkurti parodomąją gyvenvietę?
- Kokiomis priemonėmis sovietų valdžia stengėsi Rumšiškes sukurti kaip pavyzdinę kolūkinę gyvenvietę?
- Pasvarstykite, kodėl, net ir sulaukusios dėmesio, „Rumšiškės sunkiai transformavosi į parodomąją gyvenvietę“.
- Ką galėtume pasakyti apie sovietinę modernizaciją, remdamiesi šaltinyje aprašytu pavyzdžiu?
Sąvokos
Kariniai poligonai – uždaros karinės teritorijos, skirtos karių bei technikos pratyboms ir kariškiams apgyvendinti.
Kolūkinės gyvenvietės – gyvenvietės su daug mūrinių namų arba daugiabučių, su miestams būdingomis paslaugomis (vaikų darželiais, kultūros centrais ir panašiai). Į tokias gyvenvietes stengtasi perkelti žmones iš atokių vienkiemių ar gretimų kaimų.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"