Temos reikšmingumas
- Šiandien daugelyje valstybių pavadinimų randame lotynišką žodį „respublika“, reiškiantį „valstybė“. Jis mena senovės Ròmos valstybės kaip respublikos laikotarpį.
- Apeninų pusiasalis, tiksliau, Itãlija šiandien garsėja madų namais, espreso kava, kulinarija. Šie dalykai paplitę ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Tačiau kadaise pusiasalis, tiksliau, Romà garsėjo kaip galingiausia senojo pasaulio valstybė.
- Senovės Romos valstybėje atsirado imperijos, kaip valstybės politinės santvarkos, idėja, kuri, net ir žlugus 476 m. Vakarų Ròmos imperijai, šimtmečius, iki pat XX amžiaus, darė įtaką Europos raidai.
- Adrijos ir Jonijos jūros skyrė Peloponeso pusiasalyje įsikūrusius senovės graikų polius ir vakaruose, Apeninų pusiasalyje, stiprėjančią senovės Romos valstybę, kuri susikūrė VI a. pr. Kristų. Senovės Roma pradėjo vykdyti ekspansiją, užkariavo senovės graikų miestus-valstybes ir toliau plėtėsi visomis kryptimis: į šiaurės Afriką, Vakarų Aziją, Europą. Ši valstybė garsėja ilga istorija, pilna krizių, ne kartą kitusiu valdymo būdu, politine santvarka ir tiems laikams milžiniška teritorija. Čia aptarsime tik svarbiausius politinės santvarkos bruožus jos vėlyvuoju laikotarpiu, kai senovės Romos valstybė pasiekė savo galios viršūnę. Būtent dėl šio jos istorijos laikotarpio senovės Roma dažniausiai minima (7.1 pav.). Tai laikas, kai Roma buvo imperija. Jos ištakos siekia I a. pr. Kristų. Kaip ir kokiomis aplinkybėmis senovės Romos respublika tapo imperija? Kas buvo būdinga Romos imperijos politinei santvarkai? Kuo rėmėsi jos galia ir kada ši galia pasiekė ribą?
Imperijos atsiradimas ir imperatoriaus galia
Romos valstybės istorija dar pirmųjų Romos istorikų buvo pradedama nuo Romos miesto įkūrimo 753 m. pr. Kr. legendos. Pirmieji du Romos gyvavimo šimtmečiai buvo vadinami karalių valdymo laikotarpiu, kuris truko iki 510 m. pr. Kristų. Tada buvo nuverstas paskutinis senovės Romos karalius. Prasidėjo istorijos laikotarpis, kurį vadiname Romos respublikos epocha. Romos respublika gyvavo penkis šimtus metų (VI–I a. pr. Kr.). Jos politinei santvarkai būdinga tai, kad pareigūnai buvo renkami Romos tautos (Romos miesto piliečių) susirinkime (7.2 pav.). Respublikos valdyme svarbiausią vaidmenį atliko senãtas (lot. senex – senis, senatus – senių taryba) – iš senatorių sudaryta institucija, kuri priimdavo sprendimus dėl naujų įstatymų, užsienio politikos, karo ir taikos ir tvarkydavo mokesčius (A šaltinis). Be senato, Romos respublikos valdymo viršūnėje stovėjo ir du Romos piliečių vieniems metams renkami kònsulai, kuriems priklausė aukščiausia karinė valdžia. Tokia čia aptarta valstybės valdymo sistema buvo tik ledkalnio viršūnė, kuri I a.pr. Kr. Romos respublikoje prasidėjus krizių laikotarpiui nepasiteisino. Tai buvo laikas, kai Romos respublika kentėjo nuo pilietinių karų, politinių grupuočių nesutarimų ir įtampos tarp patricijų (lot. patricius – kilmingas Romos pilietis) ir plebėjų. Pirmajai iš šių dviejų visuomeninių grupių priklausė kilmingos, turtingos ir galingos šeimos, antrajai – liaudis, paprasti Romos gyventojai. Svarbiausią vaidmenį šiuo krizių laikotarpiu suvaidino ne Romos senatas, bet politiniai ir kariniai veikėjai – karo žygiuose vykstant Romos ekspansijai pasižymėję karo vadai. Savo sukauptą patirtį ir įgytą pripažinimą jie išnaudojo politinėje kovoje dėl valdžios valstybės centre – Romoje. Žmonijos istorijoje tokie krizių laikotarpiai dažnai baigdavosi politinės santvarkos pokyčiais. Romos valstybės atveju tai buvo respublikos virtimas imperija. Šiame virsme išskirtinį vaidmenį suvaidino mūšio lauke pasižymėjęs ir daugybę pergalių pasiekęs Romos generolas Gajus Julijus Cezaris. 49 m. pr. Kr. jis atvyko iš tolimų šiaurinių valstybės teritorijų į Romą jau įgijęs visuotinę šlovę ir pripažinimą kaip karo vadas. Cezaris pasinaudojo nesutarimais ir, siekdamas išsaugoti įtaką skirtingoms visuomenės grupėms, mažindamas įtampą tarp plebėjų ir patricijų, įsitvirtino valdžioje. Jis įvedė karinę diktatū̃rą, taigi apribojo pagrindinės respublikos valdymo institucijos – senato – teises ir svarbą. Visa valdžia perėjo į Cezario rankas. Pradžioje atrodė, kad šie neramūs įvykiai ir Cezario valdymas yra tik laikinai, kaip pereinamasis laikotarpis. Tačiau šis žingsnis davė pradžią esminiams Romos valstybės pokyčiams.
Po Cezario į sostą atėjo jo įsūnis Oktavianas Augustas (63 m. pr. Kr. – 14 m. po Kr.) ir, pasinaudojęs susiklosčiusia padėtimi, senato silpnumu ir sumažėjusia reikšme, 27 m. pr. Kr. pasiskelbė princepsu – pirmuoju tarp senatorių (7.3 pav.) (B šaltinis). Prasidėjo pirmasis Romos imperijos periodas – principãtas (lot. principatus – vadovavimas, imperatoriaus valdžia). Ilgainiui princepsą pradėta vadinti imperãtoriumi (lot. impero – įsakyti, viešpatauti valdyti) Romos valstybė tapo imperija. Kaip pakito Romos valstybės politinė santvarka (7.4 pav.)?
Atrodė, kad krizių apimtoje Romos valstybėje senato galios apribotos laikinai. Tačiau, vis daugiau valdžios į savo rankas perimant Romos imperatoriui, kadaise respublikos idėjai atstovavęs ir aukščiausią politinę valdžią turėjęs senatas pamažu tapo imperatoriui pavaldžia institucija (7.5, 7.6 pav.). Senosios Romos respublikos institucijos išliko, tačiau jų turima valdžia sumenko. Įsigalėjus principatui praktiškai visa valdžia buvo sutelkta į princepso, arba tais laikais vadinamo pirmojo tarp lygiųjų, rankas. Respublikos virsmą imperija ir esminius politinės santvarkos pokyčius išraiškingai rodo imperatoriui suteikiamas garbės vardas – titulas Augustas (lot. augustus – šventas, didis). Šis išskirtinę garbę ir padėtį reiškęs vardas buvo pridedamas prie kiekvieno Romos imperatoriaus vardo ir skelbė, kad valdžia ir galia sutelkta į vieno asmens, Romos imperatoriaus, rankas. Kaip veikė Romos imperija? Kaip buvo valdoma milžiniška teritorija ir su kokiais sunkumais Romos imperija susidūrė?
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite ne mažiau kaip dvi Romos imperijos valdžios institucijas. Apibūdinkite jų veiklą.
- Kodėl Romos respublika, o vėliau imperija buvo būtent taip pavadinta?
- Ką reiškia santrumpa SPQR? Pateikite ir lotynišką, ir lietuvišką žodžių junginį.
- Paaiškinkite, kas tokie buvo plebėjai, o kas patricijai.
- Ne mažiau kaip dviem teiginiais įrodykite arba paneikite, kad VI–I a. pr. Kr. Romos valstybė buvo respublika.
- Paaiškinkite, kaip pasikeitė Romos valstybės valdymas, kai į valdžią atėjo Gajus Julijus Cezaris, o vėliau jo įsūnis Oktavianas Augustas.
- Išnagrinėkite pateiktą Romos imperijos žemėlapį (7.1 pav.) ir išvardykite šių dienų regionus ir valstybes, kurių teritorijas valdė romėnai.
TYRINĖKITE!
Vienas iš įspūdingiausių ir turistų lankomiausių objektų Romoje yra Koliziejus. Pasidomėkite, kodėl jis buvo pastatytas ir kam naudotas.
Teritorija ir valdymas
Imperatoriaus valdžia pirmiausia rėmėsi Romos imperijos kariuomene (legionais). Būtent drausminga, gerai sutvarkyta ir aprūpinta kariuomenė leido Romos imperijai I amžiuje neapsakomai greitai plėstis. Pirmasis amžius laikomas Romos imperijos aukso amžiumi. II a. pradžioje Romos imperijos teritorija buvo didžiausia per visą istoriją. Romos imperijai priklausė visa Viduržemio jūros pakrantė, pradedant Šiaurės Afrika, Vakarų, arba Priešakine, Azija ir baigiant Pirėnų pusiasaliu. Tačiau tai buvo tik dalis jos teritorijos prie Viduržemio jūros, romėnų vadintos „mūsų jūra“ (lot. mare nostrum). Romos imperija driekėsi Pirėnų pusiasalyje ir į šiaurę nuo Alpių. Visa jos milžiniška teritorija buvo suskirstyta į provincijas – stambius administracinius teritorinius vienetus (7.7 pav.). Provincijose rezidavo ir jas prižiūrėjo vietininkai ir pareigūnai, atsakingi už provincijos karinį parengimą ir mokesčių rinkimą. Milžiniškos imperijos valdymas rėmėsi gerai sutvarkyta ir išplėtota infrastruktūra: kokybiškais keliais, puikiai veikiančiu paštu, gynybiniais įtvirtinimais ir, kaip minėjome, gerai sutvarkyta ir drausminga kariuomene – Romos legionais, pasklidusiais visoje Romos imperijos teritorijoje (C šaltinis).
Vis dėlto tokią didelę teritoriją valdyti buvo sudėtinga. III a. valstybę purtė vidiniai neramumai: įvairiose imperijos provincijose nuolat kildavo sukilimų, kuriems vadovaudavo valdžios siekiantys karo vadai ir vietininkai, taip pat kildavo ir valstiečių sukilimų. Romos imperija buvo didžiulė, provincijos labai skirtingos, o visi surenkami mokesčiai plaukė į valstybės centrą. Siekdamas išsaugoti imperijos vientisumą imperatorius Dioklecianas (245–313) ėmėsi reformuoti imperijos valdymą. Pirma, jis pakeitė imperijos administracinę teritorinę struktūrą – visą Romos imperiją padalijo į keturias sritis (prefektūras), valdomas tetrarchų (du iš jų buvo vyresnieji, vadinami augustais, ir du jaunesnieji, vadinami cezariais) (7.8 pav.). Ši valdymo sistema žinoma kaip tetrarchija – keturvaldystė (7.9 pav.). Nors Romos imperija ir išliko kaip vientisa valstybė, galime sakyti, kad ši reforma padėjo pagrindus Romos imperijos skilimui į Rytų̃ ir Vakarų̃ imperijas. Antra, atskyrė įvairių imperijos dalių karo vadų ir vietininkų valdžias ir padidino kariuomenę, kurios legionai buvo pasklidę po visą imperijos teritoriją. Trečia, prie imperatoriaus įsteigė centrinį valdymo organą ir taip dar labiau sustiprino valstybės valdymo mechanizmą. Istorikai mano, kad nuo Diokleciano valdymo pradžios prasidėjo naujas Romos imperijos laikotarpis – dominãtas (lot. dominatus – vienvaldystė, viešpatavimas), per kurį dar labiau išaugo Romos imperatoriaus valdžia. Vis dėlto, nors ir buvo įvykdytos visos šios reformos, nauja valstybės valdymo sistema nebuvo nei stabili, nei ilgalaikė, tetrarchai sunkiai sutardavo tarpusavyje ir negalėjo imperijoje užtikrinti bent jau sąlyginės ramybės. Todėl teritoriniai administraciniai imperijos valdymo pokyčiai turėjo ilgalaikių padarinių.
III a. Romos imperiją krėtė ne tik vidiniai neramumai, kuriuos vienaip ar kitaip ilgesniam ar trumpesniam laikui buvo galima apmaldyti. Vis dažniau į Romos imperijos teritoriją prasiskverbdavo vadinamieji barbarai, vadovaujami savo genčių vadų. Jie ne tik rengdavo karines ekspedicijas į Romos imperijos pasienio žemes, bet ir pasiekdavo pačią imperijos gilumą – centrą Romą. Dėl neramumų valstybės viduje ir išorėje vis daugiau lėšų reikėjo skirti armijai. Maža to, tuo laiku iškilo sunkumų, niekaip nesusijusių su Romos imperijos struktūra ar politika. III–IV a. pradėjo kisti klimatas: pamažu krito vidutinė oro temperatūra, reikšmingai sumažėjo vidutinis metinis kritulių kiekis. Tokie klimato pokyčiai lėmė nuolat pasikartojantį nederlių ir ūkio krizes. Todėl augo visuomenės nepasitenkinimas Romos imperijoje ir daugėjo įvairių genčių iš rytų puldinėjimų. Dorotis su visais šiais sunkumais net Romos imperatorius nepajėgė ir dėl minėtų imperijos valdymo reformų, vidinių ir išorinių neramumų bei jų padarinių 395 m. Romos imperija suskilo į dvi valstybes – Vakarų ir Rytų imperijas. Pastaroji gyvavo daugiau nei tūkstantmetį ir žinoma Bizántijos imperijos vardu. O Vakarų Romos imperija po nesibaigiančių puldinėjimų iš išorės ir nuolatinių vidinių bruzdėjimų – politinių ir visuomeninių neramumų – 476 m. žlugo. Tačiau Vakarų Romos imperija nenuėjo į užmarštį. Jos atmintis buvo išsaugota, imperijos idėja atgimė, tik jau Europoje, į šiaurę nuo Alpių.
Klausimai ir užduotys
- Kokiu lotynišku terminu romėnai vadino Viduržemio jūrą? Paaiškinkite, kodėl atsirado toks pavadinimas.
- Nurodykite svarbiausias Romos imperijos infrastruktūros dalis. Paaiškinkite, kodėl jos buvo būtinos imperijos gyvavimui.
- Kodėl Romos imperijos gyvavimui ir plėtrai labai svarbi buvo Romos imperijos kariuomenė? Nurodykite ir paaiškinkite ne mažiau kaip dvi jos paskirtis.
- Išvardykite sunkumus, su kuriais susidūrė Romos imperija III amžiuje. Kaip manote, kuris iš jų galėjo labiausiai paveikti šalies raidą? Savo nuomonę pagrįskite.
- Kokių reformų ėmėsi imperatorius Dioklecianas? Ar jos buvo veiksmingos? Atsakymą pagrįskite.
TYRINĖKITE!
Tikriausiai girdėjote posakį „Visi keliai veda į Romą“. Išsiaiškinkite, kaip atsirado ir išplito šis posakis.
DARBAS SU ŠALTINIAIS
A ŠALTINIS. Vieno garsiausių Romos respublikos laikų oratoriaus Cicerono žodis Romos senatoriams
O kad tebebūtų gyvi anie pirmieji valstybės vyrai, kurie po mano konsulato, nors aš pats pasitraukiau jiems iš kelio, noriai laikė mane vienu pirmųjų! Dabar, kai taip stinga ištvermingų bei drąsių konsuliarų, kokia širdgėla, patikėkite, mane kankina, kai matau vienus pikta pramanančius, kitus visiškai niekuo nesirūpinančius, dar kitus ištvermės pradėtame darbe stokojančius ir, priimant sprendimus, ne visuomet valstybės naudos, o tik savo lūkesčių ar baimės paisančius. Tačiau jei kas nors jėgas eikvoja rungtynėse dėl pirmavimo, kurių iš viso neturėtų būti, kvailiausiai elgiasi ydomis su dorybe rungtyniaujantis: kaip bėgimas bėgimu nurungiamas, taip tarp drąsių vyrų dorybė dorybe pranokstama. Jeigu geriausius sumanymus aš skirsiu valstybės labui, nejaugi tu, kad mane nugalėtum, imsi prieš ją kurti blogiausius planus arba, jei aplink mane matysi besiburiančius dorus piliečius, nejaugi imsi kviestis nedoruosius? ‹...›
Kai kurie sunkiai pakenčia, jei romėnų tauta visa tai regi, pastebi, apie tai sprendžia. Tačiau ar gali būti kitaip – kad žmonės apie kiekvieną nespręstų pagal jo nuopelnus. Kaip apie visą senatą romėnų tauta visiškai teisingai mano, jog niekuomet, kiek tik gyvuoja valstybė, šis luomas nėra buvęs tvirtesnis ir drąsesnis, taip apie kiekvieną iš mūsų, ypač tuos, kurie iš šios vietos kalbame, – visi teiraujasi ir trokšta išgirsti, ką kas pasiūlė: tuo būdu apie kiekvieną žmonės sprendžia taip, kaip jį mano nusipelnius. Jie prisimena, jog tryliktą dieną prieš sausio kalendas aš buvau pirmutinis, pasisakęs už laisvės atstatymą; jog nuo sausio kalendų iki šios valandos aš budžiu valstybės sargyboje; jog mano namai ir mano ausys dieną naktį atvertos kiekvieno patarimams bei nurodymams; jog mano laiškai, mano pranešimai, mano raginimai kurstė visus, kad ir kur jie būtų, stoti ginti tėvynės ‹...›.
O kad mes, tėvai senatoriai, galėtume apdovanoti visus! Žinoma, tai, ką pažadėjome, mes sąžiningai ir su kaupu grąžinsime. Bet tai teks, tikiuosi, tik nugalėjusiems, kuriems duotą žodį senatas išlaikys; juo pasikliovusiems valstybei sunkiausiu metu dėl savo sprendimo niekad neteks gailėtis. Tačiau lengva gražiai elgtis su tais, kurie net tylėdami, rodos, iš mūsų reikalauja; kur kas nuostabiau, labiau pagirtina ir ypač būdinga išmintingam senatui – su dėkingumu atmintyje išsaugoti narsumą tų, kurie už tėvynę galvas padėjo.
Markas Tulijus Ciceronas, „Prieš Marką Antonijų XIV filipika“, 17–20, Kalbos, iš lotynų k. vertė J. Gelumbeckaitė, A. Kučinskienė, E. Ulčinaitė, Vilnius: Pradai, 1997, p. 236–237, 241.Klausimai ir užduotys
- Nurodykite ne mažiau kaip tris neigiamas konsuliarų (konsulų) darbo ir būdo savybes, kurias iškelia istorijos šaltinio autorius.
- Kaip Ciceronas įsivaizduoja tobulą senato ir jo narių darbą?
- Kaip šaltinio autorius apibūdina senato ir Romos tautos santykį?
- Kokį savo nuopelną iškelia Ciceronas? Kodėl šis nuopelnas tuo metu buvo svarbus?
- Paaiškinkite, ką turėjo galvoje Ciceronas sakydamas „aš budžiu valstybės sargyboje“.
- Pasvarstykite, kokį Romos respublikos valdymo bruožą atskleidžia šis istorijos šaltinis.
B ŠALTINIS. II a. pr. Romos rašytojas ir istorikas Gajus Svetonijus Trankvilas apie pirmąjį Romos imperatorių Oktavianą Augustą
Karo reikaluose jis [Oktavianas Augustas] daug ką pakeitė, įvesdamas naujovių, bet vienur kitur atstatė ir senąją tvarką. Disciplinos laikėsi kuo griežčiausiai. ‹...›
Jis pastatė daugybę viešųjų pastatų. Svarbiausi jų: forumas su Marso Keršytojo šventykla, Apolono šventykla Palatine, Jupiterio Griausmininko šventykla Kapitolijuje. Forumą [Romos miesto pagrindinę aikštę – visuomeninio ir politinio gyvenimo centrą] pastatė matydamas, jog begalės žmonių ir aibės teismo reikalų jau nebesutalpina dvi aikštės – reikia dar ir trečios. ‹...›
Jis pats teisdavo kiauras dienas, kartais net iki vidurnakčio; jeigu šiek tiek nesveikuodavo, sėdėdavo neštuvuose, pastatytuose priešais teisėjų krėslus, arba netgi gulėdamas namuose. Jis ne tik itin kruopščiai nagrinėdavo bylas, bet ir buvo nepaprastai atlaidus ‹...›.
Iš visų karo pajėgų legionus bei pagalbinę kariuomenę jis išskirstė po provincijas; vieną laivyną nuplukdė į Mizeną, o kitą – į Raveną, Viršutinės ir Žemutinės jūros apsaugai. Kitus būrius atrinko iš dalies sostinės, o iš dalies savo asmeninei apsaugai. ‹...›
Tėvynės tėvo vardą jam suteikė visa tauta – staiga ir vieningai: pirmieji – plebėjai, pasiuntę legatus [pasiuntinius] pas jį į Ancijų, o iš ten, kadangi jų nepriėmė, sveikino jį prie įėjimo į teatrą Romoje, gausiai susirinkę ir laurais vainikuoti.
Gajus Svetonijus Trankvilas, Dvylikos cezarių gyvenimas, iš lotynų k. vertė J. Mažiulienė, Vilnius: Gimtasis žodis, 2008, p. 72, 76, 79, 88, 92.C ŠALTINIS. I a. romėnų istorikas Tacitas apie imperatoriaus Tiberijaus valdymą, Romos imperijos santvarką ir galią
Po to [imperatorius] Tiberijus pareiškė apie seniai ir dažniausiai tik apsimetant kartojamą sprendimą vykti į provincijas. Imperatorius rėmėsi dingstimi, jog pasirinko daug paleistinių, kariuomenes reikią papildyti pašauktiniais, nes savanorių per maža, o jei ir užtektų, jie ne tokie narsūs ir drausmingi, nes karo tarnybos imasi daugiausia vargšai perėjūnai. Prabėgomis peržvelgė, koks legionų skaičius kokias provincijas saugo. Manau, jog ir man reikėtų apibūdinti tuometines romėnų ginkluotąsias pajėgas, karalius sąjungininkus ir kaip gerokai ankštesnė tada buvo imperija.
Italiją iš abiejų pusių saugojo du laivynai: vienas – Mizėno, kitas – Ravenos, o artimiausią Galijos krantą – taranais ginkluoti laivai, kuriuos, paėmęs į nelaisvę Akcijaus mūšyje, [ankstesnis imperatorius] Augustas nusiuntė į Julijų Forumo tvirtovę su stipria irkluotojų įgula. Bet ypač didelės pajėgos buvo prie Reino: aštuoni legionai, gynę kartu ir nuo germanų, ir nuo galų. Neseniai pajungtoje Ispanijoje stovėjo trys legionai. Maurų karalius Juba buvo gavęs dovanų iš romėnų tautos. Kitose Afrikos šalyse stovėjo du legionai, tiek pat – Egipte, begalines sritis nuo Sirijos iki pat Eufrato upės tramdė keturi legionai. Kaimynystėje valdė iberų, albanų ir kiti karaliai, mūsų didybės dengiami nuo kitų valstybių. Trakijoje viešpatavo Remetalkas ir Kočio vaikai, ant Dunojaus kranto Panonijoje įsitvirtino du legionai, du – Mezijoje, tiek pat – Dalmacijoje. Dėl šio krašto padėties jie galėjo iš užnugario pagelbėti Dunojaus kariuomenei, o prireikus skubios pagalbos Italijai, netoli buvo prisišaukti, nors [Romos] Miestas turėjo ir savo kariuomenę: tris miesto ir devynias pretorionų kohortas, surinktas beveik vien iš Etrurijos, Umbrijos ar žilojo Lacijaus bei labai senų romėnų kolonijų. Patogiose provincijų vietose stovėjo sąjungininkų triirkliai laivynai, raiteliai bei pagalbinė kariuomenė, beveik prilygstantieji legionams, bet tiksliai visus suskaičiuoti sunku, nes pagal reikalą vyko tai šen, tai ten, kartais jų skaičius išaugdavo, kartais sumažėdavo.
Manyčiau, jog tiktų apžvelgti ir kitus valstybės dalykus, parodyti, kaip jie buvo tvarkomi iki tol, nes kaip tik tais metais Tiberijaus pradėjo krypti į bloga. Iš pradžių valstybės ir svarbiausius privačių asmenų reikalus svarstydavo garbieji tėvai, žymiausieji vyrai pareikšdavo dėl jų savo nuomones, pataikūnus Tiberijus sulaikydavo. Valdininkus skirdavo, žiūrėdamas protėvių kilmės, pasižymėjimo kare, taikos meto gabumų garso, kad būtų aišku, jog tinkamesnių už tuos asmenis nėra. Konsulai savarankiškai dirbo savo darbą, pretoriai – savo, mažesniųjų pareigūnų galios irgi niekas nevaržė, buvo paisoma įstatymų visur, išskyrus didybės įžeidimą. Aprūpinimą duona, duoklių bei kitokių valstybės gėrybių rinkimu užsiėmė romėnų raitelių bendrijos. Savo turtą Cezaris [imperatorius Tiberijus] pavesdavo tvarkyti nepaprastai sąžiningiems, kartais net nepažįstamiems, bet doro vardo žmonėms ir priėmęs laikydavo neribotą laiką; daugelis ir pasendavo, beeidami tas pačias pareigas. Nors prastuomenė vargo dėl brangios duonos, bet princepsas nebuvo dėl to kaltas, jis stengėsi grumtis su žemės nederlumu ar jūros audromis, negailėdamas išlaidų ir uolumo. Kad provincijos nemaištautų ir ramiai mokėtų seniau nustatytas prievoles, rūpinosi neuždėti joms naujų ir žiūrėjo, kad duokles rinktų negodūs ir nežiaurūs valdininkai. Nebuvo kūno bausmių ir turto konfiskacijos. Cezaris turėjo Italijoje mažai žemės, jo vergai buvo dori, namus tvarkė keli atleistiniai [buvę vergai]. Jei kada kildavo ginčų su privačiais asmenimis, sprendė teismas ir įstatymai.
Publijus Kornelijus Tacitas, Analai, iš lotynų k. vertė D. Dilytė, Vilnius: Margi raštai, 2005, p. 139–140.Klausimai ir užduotys
- Pasvarstykite, kuriam tikslui galėjo būti sukurti abu istorijos šaltiniai.
- Kaip manote, autoriai apie įvykius kalba nešališkai ar šališkai? Savo nuomonę pagrįskite.
- Kaip Trankvilas (B šaltinis) vertina Oktavianą Augustą? Paaiškinkite, kodėl taip manote.
- Kaip Tacitas (C šaltinis) vertina Tiberijų? Paaiškinkite, kodėl taip manote.
- Išvardykite tris esminius Trankvilo iškeltus Oktaviano Augusto nuopelnus. Kaip manote, kodėl autorius pabrėžia būtent šiuos nuopelnus?
- Paaiškinkite, kodėl Tacitas, rašydamas apie Romos imperijos santvarką ir galią, tiek daug dėmesio skiria kariuomenei.
- Nurodykite tris esminius Tacito minimus Tiberijaus valdymo bruožus. Kaip manote, kodėl autorius pabrėžia būtent šiuos valdymo bruožus?
- Kokius esminius Romos imperijos raidos bruožus atspinti abu istorijos šaltiniai? Kuo šie bruožai svarbūs?
SĄVOKOS
Diktatūrà – Romos respublikos laikotarpio institucija, valstybės valdymas, kai, esant sudėtingoms aplinkybėms, ypatingais atvejais išrenkamas įtakingas asmuo, kuriam laikinai suteikiama neribota karinė, teisminė ar pilietinė valdžia.
Dominãtas (lot. dominatus – vienvaldystė, viešpatavimas) – antrasis Romos imperijos laikotarpis (284– 476 m.), prasidėjęs valdant Dioklecianui, kai Romos valstybę silpnino nuolatinės visuomeninės bei politinės krizės ir jos teritorijai grėsė skilimas. Todėl buvo vykdomos įvairios imperijos valdymo reformos ir didinamos imperatoriaus galios.
Imperãtorius (lot. impero – įsakyti, viešpatauti valdyti) – Romos imperijos (27 m. pr. Kr. – 476 m.) valdovo titulas.
Kònsulas – Romos valstybės pareigūnas, renkamas vieniems metams. Respublikos laikotarpiu būdavo du konsulai kaip aukščiausi valstybės pareigūnai, kaip institucija, kuriai priklausė aukščiausia pilietinė ir karinė valdžia. Imperijos laikotarpiu konsulai išliko, bet tik kaip garbės pareigūnai.
Patricijus (lot. patricius – kilmingas Romos pilietis) – Romos valstybės kilmingasis, priklausantis kilmingųjų giminei. Patricijai sudarė nedidelę privilegijuotą ir įtakingą visuomenės dalį. Kilmė buvo paveldima – gaunama iš prigimties.
Plebėjas (lot. plebs – liaudis, paprasti žmonės) – senovės Romos valstybės laisvasis gyventojas, pilietis. Plebėjai buvo skaitlingiausias Romos piliečių sluoksnis. Įtakingiausios plebėjų giminės ilgainiui ėmė bendradarbiauti su patricijais.
Principãtas (lot. principatus – vadovavimas, imperatoriaus valdžia) – pirmasis Romos imperijos laikotarpis (27 m. pr. Kr. – 284 m.), prasidėjęs valdant Oktavianui Augustui. Nors imperatorius ir buvo laikomas princepsu – pirmuoju tarp senatorių, iš tikrųjų jam priklausė visa valdžia. Imperatoriaus sostas tapo paveldimas, o senato įtaka labai susilpnėjo.
Provincija – Romos imperijos administracinis teritorinis vienetas. Provincijas prižiūrėję Romos valstybės pareigūnai jose turėjo pilietinę ir karinę valdžią.
Senãtas (lot. senex – senis, senatus – senių taryba) – aukščiausioji Romos valstybės įstatymų leidžiamoji institucija, sprendusi ir kitus – karo, užsienio politikos, finansų – uždavinius. Imperijos laikotarpiu senatas prarado respublikos laikotarpiu turėtas galias ir tik dėl akių buvo laikomas aukščiausiąja Romos valstybės institucija.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"