Temos reikšmingumas
- Itin supaprastinant istorinę ir dabarties socialinę tikrovę, galima būtų teigti, kad nuolat vyksta kova tarp senų ir naujų idėjų, konkurencija tarp konservatyvių politinių grupių, siekiančių išsaugoti esamą tvarką, ir tų, kurios siekia politinių ir socialinių reformų. Prancūzijos revoliucija, reikalaudama daugiau pilietinių teisių, pradėjusi pokyčius, susidūrė su konservatyviu pasipriešinimu. Tačiau tai įgavo tokį atgarsį, kuris nuvilnijo per visą XIX a. Euròpą.
- Prancūzijos revoliucija tapo visuomenės demokratėjimo ir valstybės bei politinės santvarkos respublikonėjimo ledlaužiu. Visuomenės pradėjo save suvokti kaip jėgą, galinčią keisti esamą tvarką, kelti politinius ir tautinius tikslus, kovoti su senosiomis monarchistinėmis valdžios struktūromis. XIX a. būtent tuo ir pasižymėjo, kad Europoje kilo daugybė pilietinių ir nacionalinių judėjimų, kovų tarp senosios politinės tvarkos ir naujųjų liberalių, respublikoniškų bei tautinių judėjimų.
- XIX a. susiformavo nauja ideologija – nacionalizmas, teigiantis, kad tautą sieja bendra kalba, tradicijos, kultūra ir istorija. Nacionalizmo tikslas – sukurti vieningą nacionalinę valstybę. Visa tai keitė Europos politinį vaizdą.
Senosios tvarkos atkūrimas – restauracija
Prancūzijos revoliucijos idėjos – valdžių padalijimo principas, pilietinių teisių įtvirtinimas, respublikinės santvarkos reikalavimas – esmingai keitė valstybės ir apskritai politinės santvarkos supratimą. Prancūzijos revoliucija sudarė palankias sąlygas iškilti Napoleonui Bonapartui, kuris, 1799 m. įvykdęs karinį perversmą, privertė atsistatydinti direktoriją ir įkūrė konsulatą – vykdomosios valdžios instituciją, sudarytą iš trijų konsulų. Pirmuoju iš jų buvo pats Napoleonas. Netrukus jis sutelkė ir įstatymiškai įtvirtino visą valdžią savo rankose ir iš esmės įvedė diktatūrą, o galiausiai 1804 m. tapo Prancūzijos imperatoriumi. Šis dvylikos metų periodas – 1792–1804 m. – žinomas kaip Pirmosios Prancūzijos respublikos laikotarpis.
Kaip žinoma, dėl Prancūzijoje vykusių revoliucinių pokyčių ir neramumų dar 1792 m. tarp Prancūzijos ir kitų Europos valstybių (Didžiósios Britãnijos, Prūsijos) kilo karas. Napoleonui tapus pirmuoju iš trijų Prancūzijos konsulų, o kiek vėliau diktatoriumi ir galiausiai – imperatoriumi, Prancūzijos ir Europos valstybių karai įgavo dar didesnį masiškumą. Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono karai su Europos didžiosiomis valstybėmis (Áustrija, Didžiąja Britãnija, Prūsija, Rùsija) truko daugiau nei dvidešimt metų (1792–1815). Esminis dalykas tas, kad Europos monarchijos kovojo su revoliucinėmis idėjomis, iškėlusiomis pilietinių ir politinių teisių būtinybę, o Napoleonas, iš dalies jas perėmęs, siekė šias idėjas išplėsti už Prancūzijos ribų ir taip įtvirtinti savo vyraujančią poziciją Europoje. XIX a. pr. beveik visa Europa buvo apimta Napoleono organizuotų karų, kurie baigėsi jo pralaimėjimu Austrijai, Didžiajai Britanijai, Prūsijai ir Rusijai.
Pasibaigus Napoleono karams, 1814–1815 m. įvyko Vienos kongresas, kuriame susirinko didžiųjų Europos valstybių (Austrijos, Didžiosios Britanijos, Prūsijos, Rusijos) dinastijų atstovai. Tai vienas pirmųjų tokio pobūdžio didžiųjų Europos galių ir jų diplomatijos atstovų susitikimas, jame buvo siekiama sureguliuoti Europos valstybių santykius ir atkurti senąją Europos politinę tvarką, kurios pagrindas buvo senosios monarchijos ir jų dinastijos. Būtent jų valdžios ir galios pamatus bandė griauti Prancūzijos revoliucijoje keliami pilietinių ir politinių teisių reikalavimai. Vienos kongreso darbotvarkėje buvo ir Prancūzijos klausimas. Prancūzijà po revoliucijos ir Napoleono reformų jau nebebuvo įprasta europinė monarchija, valdoma senos valdovų dinastijos. Vienas iš šio Vienos kongreso rezultatų – senos politinės tvarkos atkūrimas Prancūzijoje. Tikrovėje tai reiškė, kad Prancūzijos karaliumi tampa senosios Burbonų dinastijos narys, 1793 m. nukirsdinto Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI brolis. 1814 m. jis tapo Prancūzijos karaliumi Liudviku XVIII (12.1 pav.). Burbonų dinastija vėl sugrįžo į Prancūzijos sostą. Jam tapus karaliumi Prancūzijoje prasidėjo vadinamoji restaurãcija, reiškianti, kad Burbonų dinastija vėl valdo Prancūziją. Kartu Prancūzijoje buvo atkurta konstitucinė monarchija. Apibendrinant reikia pasakyti, kad siaurąja prasme restauracija reiškė burboniškosios monarchijos atkūrimą Prancūzijoje. Plačiąja prasme restauracija reiškė, kad Vienos kongrese atkurta Europos politinė sistema, kurią griovė Prancūzijos revoliucijos idėjos ir Napoleono Europos užkariavimai. Vienos kongresas skelbė, kad Europos politinė sistema remiasi keturiomis didžiosiomis politinėmis galiomis – monarchijomis: Austrija, Didžiąja Britanija, Prūsija ir Rusija (12.2 pav.). Vienos kongreso supratimu, būtent šios valstybės turi užtikrinti Europos galių pusiausvyrą, stabilumą ir taiką.
Galingiausios Europos monarchijos absoliučiai atmetė Prancūzijos revoliucijoje užgimusias tautos ir piliečių svarbos valstybės gyvenime idėjas. Dar kartą įtvirtintas principas, kad Europos monarchų valdžios legitimumas grindžiamas sena tradicija ir Dievo malone. Visa tai prieštaravo Prancūzijos revoliucijoje keliamoms laisvės, lygybės idėjoms ir nuostatai, kad suverenitetas kyla iš tautos. Visgi tam tikri dalykai, inspiruoti revoliucijos, išliko ir turėjo ilgalaikę reikšmę. Nors Napoleonui valdant atkurtas monarchinis valdymas Prancūzijoje, jis pats buvo daugelio per revoliuciją iškeltų idėjų šalininkas. Tai liudija vienas iškalbingas – dažnai vertinamas kaip vienas didžiausių Napoleono pasiekimų – faktas. 1804 m. priimtas Civilinis kodeksas, kuris įdiegtas nemažoje dalyje Napoleono armijos užimtų šalių. Šiame kodekse įtvirtinti keli fundamentalūs revoliucijos pasiekimai ir principai: individo laisvės neliečiamumas, piliečių lygybė prieš įstatymą, privačios nuosavybės neliečiamumas. Taigi, apibendrinant galima teigti, kad, nepaisant susidorojimo su revoliucijos idėjomis ir monarchinės tvarkos Prancūzijoje atkūrimo, pačios idėjos niekur nedingo ir neprarado aktualumo. Kaip ir bet kokioms idėjoms būdinga, visuomenėse jos sklido per diskusijas ir tekstus. Šių idėjų gyvybingumą iliustruoja 1830 m. liepą Prancūzijoje, Parỹžiuje, ekonominių priežasčių sukelta dar viena revoliucija. Paryžiuje liberalių ir respublikoniškų idėjų įkvėpti revoliucionieriai, kuriuos sudarė vis didesnę svarbą XIX a. įgaunančios buržuazija ir darbininkija, reiškė nepasitenkinimą nauju konservatyviu karaliumi, ribojančiu pilietines teises, cenzūruojančiu. Taigi XIX a. revoliucija tapo plačių visuomenės masių ir tautų pasipriešinimo forma.
Klausimai ir užduotys
- Kuris įvykis sudarė sąlygas iškilti Napoleonui Bonapartui?
- Paaiškinkite, kodėl Prancūzija 1792–1815 m. kovojo su didžiosiomis Europos valstybėmis.
- Nurodykite du esminius Vienos kongreso tikslus. Kaip jie susiję su 12.2 paveikslu?
- Paaiškinkite terminą „restauracija“. Kodėl jis svarbus kalbant apie XIX a. pirmos pusės Europos raidą?
- Palyginkite revoliucionierių ir monarchijos šalininkų požiūrį į valstybės valdymą ir visuomenę.
1848–1849 m. revoliucijos: pilietinės teisės ir tautiniai judėjimai
XVIII a. antroje pusėje prancūzų ir vokiečių filosofai vis labiau atkreipė dėmesį į tautinę kultūrą, papročius ir tradicijas, kalbą ir jos vertingumą. Pradėta gilintis į tai, kas yra tauta, kas konkrečiai tautai būdinga ir kuo ji skiriasi nuo kitų tautų. Pirmiausia šios idėjos, domėjimasis iki tol menkai pažintais tautinės kultūros dalykais Europoje paplito tarp raštingų ir išsilavinusių žmonių. Su šiomis idėjomis XIX a. pirmoje pusėje paplito tautos, jos praeities, papročių, tradicijų ir kalbos idealizavimas, romantizavimas. Kai kada tokios idėjos įvardijamos kaip romantizmas, kuriam būdingas tautos istorinės praeities vertės iškėlimas, istorinių asmenybių ir jų veiklos idealizavimas, išskirtinis didžiavimasis savo tauta. Visa tai neatskiriama nuo vis didėjančio plačiųjų visuomenės masių ir tautos vaidmens valstybės gyvenime. Juk iki Prancūzijos revoliucijos absoliuti visuomenės dauguma buvo beteisė masė. XIX a. pirmoje pusėje romantizmas išsivystė į romántinį nacionalizmą, siekiantį pilietinių teisių, respublikinių valdymo formų ir tautų savarankiškumo.
XIX a. vis sparčiau augo Europos miestai ir darbininkijos sluoksnis. Kartu su šiais giluminiais gyvenamosios vietos ir darbo santykių pokyčiais kilo naujų problemų. Sudėtingos ir prastos darbo sąlygos, menkas uždarbis ar nedarbas kėlė miestų gyventojų nepasitenkinimą, vertė įsitraukti į įvairius socialinius ir politinius judėjimus. Kalbant apie kitą dar didesnę socialinę grupę – valstietiją, reikia pabrėžti, kad XIX a. pirmoje pusėje daugelyje Europos valstybių dar buvo baudžiava, ribojusi valstiečio ūkinę ir socialinę veiklą, įpareigojusi jį dirbti savo ponui. Baudžiava buvo senosios socialinės ir politinės struktūros palikimas, kuriam vis labiau priešinosi žemę dirbanti visuomenės dalis.
Minėtos socialinės problemos vertė visuomenes vienytis ir davė pagrindą suvokti savo bendrumą. Todėl pilietinių teisių reikalavimus, demokratiškesnių valdymo formų siekį ir tautų savarankiškumo tikslus galima matyti kaip XIX a. pirmos pusės nepasitenkinimo esama socialine ir politine tvarka išraišką. Šis nepasitenkinimas aiškiausias formas įgavo 1848–1849 m. revoliuciniuose judėjimuose įvairiose Europos šalyse. Kiekvienoje iš jų revoliucionierių reikalavimai buvo panašūs. Būtent todėl 1848–1849 m. Europoje skirtingose šalyse kilusios revoliucijos vadinamos bendru Tautų pavasario vardu. Tautų̃ pavãsaris įvardija įvairiose Europos šalyse kilusias plačių visuomenės masių revoliucijas, kuriomis buvo siekiama pilietinių teisių, demokratiškesnių valdymo institucijų (parlamentų), išsilaisvinti iš senų monarchistinių politinių galios struktūrų, suteikti tautoms savarankiškumą (12.3 pav.). Nepaisant revoliucionierių reikalavimų ir pasipriešinimo motyvų panašumų – kovos su senąja monarchistine politine tvarka – buvo ir skirtumų. Aptarkime tris – Prancūzijos, vokiškų žemių ir Austrijos imperijos – pavyzdžius. Prancūzijoje buvo reikalaujama išplėsti ribojamas pilietines teises ir atkurti respubliką. Vokiškose žemėse keliami demokratiškesnės, parlamentu pagrįstos politinės santvarkos sukūrimo reikalavimai. Daugiatautėje Austrijos imperijoje įvairios skaitlingos etninės grupės skirtinguose imperijos regionuose ne tik reikalavo politinių teisių, bet ir siekė sukurti savo nacionalines valstybes. Visais trimis atvejais šios revoliucijos buvo plačių visuomenės masių judėjimai, juose didelę reikšmę įgavo tautinė simbolika, reiškusi, kad revoliucionieriai jaučiasi priklausą tam tikrai konkrečiai tautinei grupei, bendruomenei, turinčiai teisę protestuoti ir kelti politinius reikalavimus.
Taigi, 1814 m. Prancūzija vėl tapo konstitucine monarchija. O 1830 m. su respublikoniškomis ir liberaliomis idėjomis kilusi dar viena revoliucija tik pakeitė vieną karalių kitu. Vėlesnės ekonominės problemos ir kainų augimas sukėlė visuomenės nepasitenkinimą. Šis nepasitenkinimas ir reikalavimas reformuoti valdžios institucijas, išplėsti rinkimų teisę buvo valdžios tramdomas uždraudžiant susirinkimus ir protestus. Visa tai 1848 m. Paryžiuje dar labiau paskatino respublikos šalininkų nepasitenkinimą esama politine santvarka. Šis nepasitenkinimas išvirto į revoliucionierių, sudarytų iš buržuazijos ir darbininkijos, susirėmimus su karaliaus šalininkais ir kariuomene Paryžiaus gatvėse (12.4 pav.). Dalis kariuomenės perėjo į revoliucionierių pusę, ir karalius bei vyriausybė buvo priversti pasitraukti. Šių įvykių pasekmė buvo naujos, bene demokratiškiausios to meto Europoje konstitucijos priėmimas, įsteigta Antroji Prancūzijos respublika (A šaltinis). Revoliucija pasiekė pergalę. Per revoliuciją įsitvirtinę simboliai galutinai tapo Prancūzijos respublikos nacionaliniais simboliais (B šaltinis).
1848 m. Paryžiuje kilę įvykiai nuvilnijo per Europą ir paskatino revoliucinius judėjimus kitose šalyse. Revoliucijų banga kilo ir vokiškose žemėse, įvairiose vokiečiakalbėse kunigaikštystėse ir grafystėse. Priežasčių visuomenės nepasitenkinimui buvo užtektinai: sena socialinė ir politinė tvarka, kurioje vyraujantį vaidmenį užėmė aristokratija, valstiečių baudžiava ir tiesioginė jų priklausomybė nuo pono, spaudos cenzūra. Įkvėpti demokratinių-liberalių idėjų revoliuciniai judėjimai įvairiuose miestuose kėlė reikalavimus sukurti demokratiškesnę politinę ir socialinę santvarką, sudaryti sąlygas platesniam visuomenės atstovavimui politikoje ir politinėse institucijose. Kai kuriose vokiškose žemėse sušaukti parlamentai, bandyta imtis liberalių reformų. Tačiau Prūsijoje, didžiausioje ir galingiausioje vokiškųjų žemių valstybėje, sukilimai buvo numalšinti. Liberalūs, respublikoniški reikalavimai, kuriais siekiama daugiau politinių teisių piliečiams ir geresnių socialinių sąlygų visuomenės masėms, buvo atmesti senųjų konservatyviai nusiteikusių monarchistinių-aristokratinių jėgų, tebeturėjusių galią savo rankose (12.5 pav.). Senoji politinė sistema, pagrįsta aristokratijos dominavimu, nors ir keitėsi, tačiau ne taip intensyviai, kaip to būtų norėjusios plačios visuomenės masės. Įdomu tai, kad būtent per šias revoliucijas vokiškose žemėse buvo iškelta idėja dėl bendro simbolio – juodos, raudonos, auksinės trispalvės, kuri turėjo reprezentuoti vokiečių revoliucionierių vienybę ir respublikinių vertybių siekius (12.6 pav.).
Tuo tarpu Austrijos imperijoje konfliktas kilo tarp centrinės valdžios ir nacionalinių judėjimų, įkvėptų romantinio nacionalizmo ir siekiančių politinių teisių atskiroms tautinėms grupėms. Habsburgų dinastijos valdoma Austrija buvo daugiatautė impèrija, kurioje gyveno čekai, italai, kroatai, lenkai, serbai, slovėnai,vengrai ir kitos tautos ir kuri pasižymėjo stipria imperatoriaus valdžia bei tuo, jog tautos neturėjo politinių teisių. Iš esmės, jos valdymo struktūra tebebuvo absoliutinė monarchija, menanti XVIII a. ir ankstesnius laikus. Šalia viso to Austrijos imperijoje tebeegzistavo baudžiava. 1848–1849 m. didžiausi neramumai kilo tose Austrijos imperijos dalyse, kur buvo susitelkusios didelės nevokiečiakalbės tautinės grupės: Bohèmijoje, kurioje didžiąją dalį gyventojų sudarė čekai, Veñgrijos karalystėje, po Vienos kongreso Austrijos imperijai priklausiusioje šiaurinėje italakalbėje Apeninų pusiasalio dalyje. Visgi centrinė imperijos valdžia sugebėjo numalšinti kilusį nepasitenkinimą ir neramumus valstybėje. Austrijos imperija, reaguodama į 1848–1849 m. kilusius ir ateityje galimus tautinius neramumus įvairialypės imperijos viduje bei karines ir politines problemas tarptautinėje politikoje, 1867 m. įvykdė valstybės struktūros pertvarką. Šios pertvarkos esmė buvo susitarimas tarp dviejų didžiausių Austrijos imperijos – Austrijos ir Vengrijos – dalių ir tautų bei dualistinės Austrijos - Vengrijos valstybės sukūrimas. Susitarimu buvo siekiama užkirsti kelią galimiems tautiniams neramumams valstybje (12.7 pav.). Trumpai tariant, visa imperijos esmė išliko, ją tebevaldė Habsburgų dinastija, tačiau buvo sukurti atskiri Austrijos ir Vengrijos parlamentai bei vyriausybės. Tokiu būdu Habsburgams pavyko išsaugoti savo dinastiją ir imperiją, o vengrams – įgyti reikšmingą politinį svorį bendroje valstybėje. Ši dualistinė valstýbė, neretai dar vadinama Dunõjaus ar Habsburgų monarchija, išliko daugiataute imperija.
Klausimai ir užduotys
- Kuri prancūzų ir vokiečių visuomenių grupė pirmoji atkreipė dėmesį į tautinę kultūrą? Paaiškinkite, kodėl būtent ši grupė.
- Apibūdinkite tris esminius romantizmo bruožus.
- Kokia yra pagrindinė karikatūros (12.5 pav.) mintis?
- Nurodykite ne mažiau kaip tris universalias XIX a. Europoje egzistavusias visuomenės ir politines problemas, kurios skatino kilti revoliucinius judėjimus.
- Paaiškinkite, kaip Europos šalys sprendė jūsų nurodytas problemas.
- Apibūdinkite XIX a. Tautų pavasario rezultatus.
Valstybės vienijimas: Italija
Itãlija kaip vientisa valstybė Apeninų pusiasalyje niekada neegzistavo. Viduramžiais ir Ankstyvaisiais naujaisiais laikais Apeninų pusiasalyje buvo daugybė įvairaus dydžio politinių darinių, miestų-valstybių, kunigaikštysčių. O po Vienos kongreso Apeninų pusiasalyje buvo susikūrę keliolika įvairaus dydžio ir statuso politinių darinių, kuriuos valdė galingos Europos aristokratų giminės (12.8 pav). XIX a. Apeninų pusiasalio politinę situaciją išraiškingai nusako Vienos kongrese Austrijos diplomato Klemenso fon Meternicho (Klemens von Metternich 1773–1859) išsakytas žeminantis teiginys, kad Itãlija tėra „geografinė sąvoka“. Dar šios sparnuotos frazės autoriui nepakilus į dausas, prasidėjo esminiai itališkojo nacionalinio judėjimo poslinkiai. Įvairūs politiniai veikėjai ir politikai vis garsiau kėlė idėjas, kad tautą sieja bendra kalba, tradicijos ir istorija, todėl tam tikros žemės turi būti sujungtos ir suvienytos į vieną politinį darinį – nacionalinę valstybę. Šių ypač XIX a. vid. ir antroje pusėje vis labiau politiniame ir socialiniame gyvenime dominuojančių idėjų visuma gavo nacionalizmo pavadinimą. Pagrindinis nacionalizmo tikslas – nacionãlinės valstýbės, kurią sieja viena kalba, istorinė praeitis, tradicijos ir teritorija, sukūrimas.
Svarbus itališkojo nacionalinio judėjimo postūmis – 1847 m. pradėjęs eiti laikraštis „Atgimimas“ (it. Il Risorgimento – atgimimas). Jo leidėjas buvo užkietėjęs respublikos šalininkas, iš Pjemònto kilęs liberalių pažiūrų politinis veikėjas Kamilas Bensas di Kavuras (Camillo Benso di Cavour). Būtent šiame leidinyje keliamos išsilaisvinimo iš svetimos valdžios, konstitucijos priėmimo būtinybės ir suvienytos Italijos idėjos. 1848 m. prasidėję sukilimai prieš svetimą Habsburgų Austrijos valdymą šiauriniuose Apeninų pusiasalio regionuose ir prieš Burbonų dinastijos valdymą pietinėse pusiasalio žemėse baigėsi itališkojo nacionalinio judėjimo įvairiose teritorijose pralaimėjimu. Šiose pirmosiose 1848–1849 m. kovose prieš svetimų monarchijų valdžią ir dėl italakalbių žemių suvienijimo į vieną politinį darinį kaip karo vadas pasižymėjo jūrininkas ir keliautojas Džuzepė Garibaldis (Giuseppe Garibaldi, 1807–1882). Dž. Garibaldis buvo griežtas respublikinės santvarkos šalininkas ir dažnai su kitais, konservatyvesniais itališkojo nacionalinio judėjimo lyderiais sunkiai rasdavo bendrą kalbą. 1848 m. jis suformavo karinius savanorių būrius ir kovojo už trumpai gyvavusią Romos respubliką. Po pralaimėjimo Dž. Garibaldis buvo priverstas bėgti ir apsigyveno Niujorke. Tik po kelerių metų jam leista sugrįžti.
Itališkojo nacionalinio judėjimo idėjinis lyderis K. B. Kavuras, tuo metu buvęs Pjemonto ministru pirmininku, 1858 m. pasikvietė Dž. Garibaldį padėti rengti kitą pasipriešinimo karą prieš Austrijos imperiją. Jo užduotis buvo surinkti savanorius iš kitų itališkų regionų ir patraukti į rytus, link Lombárdijos ir Tiròlio, kurie priklausė Austrijos imperijai. Ši karinė Dž. Garibaldžio ekspedicija buvo sėkminga. 1859 m. Dž. Garibaldžio vadovaujama Pjemonto kariuomenė įveikė Austrijos pajėgas. Įgijęs visuotinį populiarumą ir šlovę, kitais metais su savo pajėgomis Dž. Garibaldis leidosi į Apeninų pusiasalio pietus – 1860 m., sulaukęs plačios vietinių gyventojų paramos, jis užėmė Siciliją ir Neãpolį (12.9 pav.). Tai buvo teritorijos, kurias valdė ispaniškosios Burbonų dinastijos atšakos palikuonys. Taip svetimų dinastijų – pradedant Habsburgais ir baigiant Burbonais – valdžia Apeninų pusiasalyje buvo pašalinta.
Apeninų pusiasaliui vienijantis į vieną politinį darinį politinius sprendimus priėmė ir sąjungininkų tarp prancūzų ieškojo Viktoras Emanuelis II. Jis dalyvavo kovose prieš Austrijos imperiją, rėmė Dž. Garibaldžio žygį į Siciliją, taip pat dėjo pastangas, kad kai kurios kitos Apeninų pusiasalyje esančios teritorijos plebiscito būdu būtų prijungtos prie vienijamos nacionalinės valstybės – Italijos. Būtent Dž. Garibaldis buvo tas, kuris pasveikino Viktorą Emanuelį II, įžengiant į Neapolį, kai čia buvo paskelbta itališkojo nacionalinio judėjimo pergalė. Visgi netrukus, kaip dažnai tokiose situacijose būna, tarp senų sąjungininkų kilo nesutarimų. Dž. Garibaldis buvo revoliucionierius respublikonas, masių numylėtinis, tautinis herojus (12.10 pav.). Viktoras Emanuelis II, nors ir pakankamai liberalių politinių pažiūrų, buvo kilęs iš kilmingos monarchų dinastijos. Tas pats minėtas K. B. di Kavuras labiau linko monarchijos pusėn. Tai puikus visos epochos priešpriešos ir konkurencijos tarp skirtingų politinių pozicijų, respublikonizmo ir konservatyvaus monarchizmo, pavyzdys. Dž. Garibaldis savo didįjį darbą jau buvo atlikęs – didžioji Apeninų pusiasalio buvusių atskirų politinių darinių dalis buvo sutelkta.
1861 m. Italija paskelbta karalyste. Pirmuoju jos karaliumi tapo Viktoras Emanuelis II. Tačiau Italijos vienijimas toli gražu nebuvo baigtas. Austrijos imperija tebevaldė šiaurės rytinę Apeninų pusiasalio dalį – italakalbę Venècijos karalystę. Pasinaudojęs tarptautinėmis Austrijos imperijos problemomis ir karu su Prūsijos karalyste, Viktoras Emanuelis II kreipėsi į Dž. Garibaldį, kviesdamas jį slapčia dar kartą organizuoti savanorių būrius ir atkovoti Veneciją. 1866 m. Dž. Garibaldis suorganizavo savanorių kariuomenę ir vadovavo mūšiams prieš Austrijos imperijos pajėgas Venecijoje. Nepaisant to, kad ši karinė ekspedicija nebuvo sėkminga, nusilpusi Austrija, pralaimėjusi karą Prūsijai, buvo priversta atsisakyti savo pretenzijų į Veneciją. Galiausiai Apeninų pusiasalyje teliko viena teritorija – Popiežiaus valstybė. Popiežius buvo nusiteikęs prieš bet kokius bandymus jo valdomą valstybę įtraukti į intensyviai vykstantį itališkų žemių Apeninų pusiasalyje vienijimą. Savaime suprantama, popiežius rėmėsi tūkstantmete bažnytinės valstybės egzistavimo tradicija, kuriai prieštaravo tokios naujos XIX a. valstybingumo ir nacionalinės valstybės idėjos, keliamos itališkojo nacionalinio judėjimo. 1870 m. Prancūzijai įsitraukus į karą su Prūsija, iš Popiežiaus valstybės atitrauktos čia buvusios ir popiežiaus, ir jo valstybės saugumą užtikrinusios prancūzų kariuomenės pajėgos. Italijos karalystės karinės pajėgos be jokio pasipriešinimo įžengė į Ròmą. 1870 m. spalio 6 d. karalius Viktoras Emanuelis II išleido dekretą, kuriuo paskelbtas Italijos nacionalinės valstybės sukūrimas. Suvienyta Italija tapo konstitucine monarchija.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite valstybes, kurios priešinosi Italijos suvienijimui. Paaiškinkite, kodėl jos taip elgėsi.
- Kokiomis priemonėmis buvo vienijamos italų žemės į vientisą valstybę? Kuris būdas, jūsų nuomone, efektyvesnis? Savo atsakymą argumentuokite.
- Įvertinkite Dž. Garibaldžio vaidmenį ir reikšmę Italijos suvienijimo procese.
- Įvertinkite K. B. di Kavuro ir Džuzepės Garibaldžio vaidmenį ir reikšmę Italijos suvienijimo procese.
- Paaiškinkite, kokiais kriterijais remiantis XIX a. antroje pusėje buvo nustatoma, kurios teritorijos turi įeiti į vienijamą Italijos valstybę.
TYRINĖKITE!
XX a. pr. Ròmoje baigtas statyti įspūdingas paminklas pirmojo suvienytos Italijos karaliaus Viktoro Emanuelio II garbei. Tačiau jis buvo ir yra kritikuojamas dalies architektūros specialistų. Pasidomėkite, kodėl šis paminklas kritikuojamas.
Valstybės vienijimas: Vokietijos imperija
XIX a. pr. karų Europoje įkarštyje Napoleonas, panaikinęs daugiau nei aštuonis šimtmečius gyvavusią Šv. Romos imperiją, 1806 m. įkūrė Reino sąjunga, kuri vienijo įvairias vokiškas žemes, teritorijas ir miestus. Jos tikslas buvo šiuos skirtingus vokiškus politinius darinius susieti su Prancūzija karinės sąjungos ir pagalbos ryšiais. Tačiau Napoleonui pralaimėjus ir atsisakius Prancūzijos imperatoriaus sosto Reino sąjunga prarado savo reikšmę. XIX a. pirmoje pusėje egzistavo daugybė skirtingo dydžio dar Viduramžius menančių vokiečiakalbių teritorinių darinių su įvairaus statuso aristokratų dinastijomis (pavyzdžiui, kunigaikščiais, grafais) jų viršūnėse. Didžiausia, įtakingiausia ir galingiausia tarp šių vokiečiakalbių politinių darinių buvo Prūsijos karalystė. Čia įsitvirtino tokios vertybės kaip neginčijama hierarchija, griežtas ištikimybės ir pareigos jausmas. Prūsijos karalystė tapo vokiškų žemių vienijimo ir telkimo lokomotyvu. Būtent šioje monarchijoje, vyraujant nacionalizmo idėjoms, XIX a. vid. pradėtas brandinti vokiškų žemių suvienijimo į vieną nacionalinę valstybę planas.
Vokiškų žemių vienijimo procese pagrindinį vaidmenį atliko du asmenys: Vilhelmas I ir Otas fon Bismarkas. Vilhelmas I (1797–1888) buvo kilęs iš senos Hohencolernų dinastijos, nuo XVI a. valdžiusios Prūsiją. Jis buvo konservatyvus ir neigiamai žiūrėjo į visas jo akivaizdoje vykusias XIX a. revoliucijas. Ilgainiui jis pradėjo vertinti kylantį vokiškąjį nacionalizmą kaip galimybę sustiprinti Prūsijos monarchiją. Jo supratimu, būtent vokiškųjų žemių vienijimas ir Vokietìjos nacionalinės valstybės sukūrimas yra garantas, užtikrinantis Hohencolernų dinastijos galią tarp Europos dinastijų ir valstybių. Savo ruožtu Otas fon Bismarkas (Otto Eduard Leopold von Bismarck, 1815–1898) buvo tikras bekompromisis XIX a. valstybininkas (12.11 pav.). Pačioje 7 deš. pr. tik tapęs Prūsijos karaliumi Vilhelmas I paskyrė Otą fon Bismarką Prūsijos kancleriu, taigi, atsakingu už realią valstybės politiką ir jos įgyvendinimą. O. fon Bismarkas nuosekliai rėmė karaliaus vokiškų žemių vienijimo politiką. Reikėtų pabrėžti, kad būtent O. fon Bismarkas, o ne Vilhelmas I buvo pagrindinis visų esminių politinių įvykių ir sprendimų, susijusių su vokiškųjų žemių vienijimu, veikėjas.
O. fon Bismarkas itin kritiškai vertino 1848–1849 m. revoliucijas, pasižymėjo konservatyvumu, nusiteikimu prieš bet kokias liberalias ir revoliucingas idėjas, kuriomis buvo siekiama visuomenės ir valstybės demokratizacijos ir, kaip ir pridera itin konservatyviam XIX a. politikui, didelį dėmesį skyrė Prūsijos kariuomenės stiprinimui. Todėl visai neatsitiktinai karas jam buvo valstybės galios ir interesų įtvirtinimo priemonė. Išties, O. fon Bismarkas pasižymėjo kaip bekompromisis Prūsijos ir būsimosios Vokietijos politikas. Neretai garsusis terminas „realpolitik“, kai politikoje vadovaujamasi išimtinai tik savo nacionalinės valstybės interesais įgyvendinant jos tikslus, siejamas su jo vardu. Galima sakyti, kad O. fon Bismarkas buvo politikas be skrupulų. Bene geriausiai tai atspindi ši jo mintis: „Vienintelis tvirtas galingos valstybės pamatas – ir tuo ji esmingai skiriasi nuo mažos valstybės – yra valstybinis egoizmas, kuris neturi nieko bendro su romantika.“ Jam pradėjus eiti Prūsijos kanclerio pareigas, Prūsija organizavo tris karus prieš savo kaimynes: Austriją, Dãniją ir Prancūziją. Šie karai buvo pagrįsti vokiečiakalbių žemių telkimo ir vienijimo ideologija. Be monarchijos, tauta tapo pagrindine kategorija, apibrėžusia nacionalinės valstybės kūrimą.
Pirmasis iš vadinamųjų Vokietijos suvienijimo karų 1864 m. įvyko tarp Prūsijos ir Danijos karalysčių. Danijos pietinėse teritorijose buvo Šlėzvigo–Hòlšteino kunigaikštystė, kurios žymią gyventojų dalį sudarė vokiečiakalbiai gyventojai. Tai ir tapo viena pagrindinių priežasčių, kodėl Prūsija pradėjo karą su Danija. Po sėkmingo karo prieš Daniją prie Prūsijos prijungta pietinė Jutlandijos pusiasalio dalis, minėta Šlėzvigo– Holšteino kunigaikštystė.
Po dvejų metų, 1866 m., Prūsija įsitraukė į karą su savo ankstesne sąjungininke ir kartu konkurente Austrijos imperija, kuri, kaip ir Prūsija, siekė vadovaujamo vaidmens visose vokiškose žemėse. Viena vertus, Austrijos imperija savo statusu buvo aukštesnis politinis darinys, antra vertus, Austriją valdė vokiška Habsburgų dinastija, kuri nenorėjo nusileisti tam tikra prasme savo jaunesniam broliui – Prūsijos karalystei. Laimėjus šį karinį konfliktą 1867 m. Prūsija sukūrė Šiaurės Vokietijos sąjungą (12.12 pav). Taip Prūsija galutinai įsitvirtino kaip neginčijama galia, telkianti vokiškąsias žemes į vientisą politinį darinį.
Augantis vokiečių nacionalizmas ir vokiečiakalbių žemių vienijimas savo viršūnę pasiekė 1870–1871 m. Prūsijos kare su Prancūzija. Karą tarp šių šalių sukėlė jųdviejų ginčas dėl to, kas paveldės Ispãnijos karaliaus sostą, taigi, tai buvo dinastinis ginčas dėl įtakos Europoje. Tokio ir panašaus pobūdžio dinastinių ginčų buvo pilna ligtolinė Europos istorija. Karą pradėjo Prancūzija, tačiau jis baigėsi vienareikšme Prūsijos, tiksliau, jos vadovaujamos Šiaurės Vokietijos sąjungos ir sąjungininkių pietų Vokietijos žemių pergale (12.13 pav.). Vienas iš pagrindinių karo trofėjų buvo istorinė Elzãso-Lotarìngijos žemė, plačiai nusidriekusi vakarinėje Reino upės pusėje. Po Vienos kongreso ši daugiausia vokiečiakalbė teritorija atiteko Prancūzijai. Tad šia proga Bismarkas ir Prūsija negalėjo nepasinaudoti. Elzaso-Lotaringijos žemė buvo atplėšta nuo Prancūzijos. Per mažiau nei dešimtmetį šiaurėje, rytuose ir pietuose Prūsija įrodė savo vyraujantį vaidmenį žemyne.
Dar karui nesibaigus, įkurta Vokietijos imperija, kuri kartais vadinama Antruoju Reichu (vok. das Reich – valstybė, imperija) (12.14 pav.). Šio poskyrio pradžioje paminėta, kad XIX a. pr. Napoleonas panaikino Viduramžiais, nuo 962 m., egzistavusią Šventąją Romos imperiją. O štai vieningos Vokietijos imperijos, valstybės kūrėjai, kuriems nepaprastai buvo svarbi istorija, ideologiškai įsivaizdavo, kad atkuria šios dar Viduramžius menančios valstybės tęstinumą. Vokietijos imperijos įkūrimo simbolinis aktas 1871 m. sausio 17 d. įvyko Prancūzijoje, pačiuose Versãlio rūmuose (C šaltinis). Žinoma, ši vieta pasirinkta neatsitiktinai. Versalio rūmai simbolizavo XVII–XVIII a. Prancūzijos absoliutinės monarchijos ir apskritai šios valstybės galią. Taip siekta Prancūziją pažeminti. Iš Viduramžių laikus menančios Hohencolernų dinastijos kilęs Prūsijos karalius Vilhelmas I tapo Vokietijos imperatoriumi (kaizeriu). Vokietijai tapus nacionaline valstybe, prasidėjo spartus ir ambicingas jos kilimas į Europos politinės, karinės ir ekonominės galios viršūnę (12.15 pav.).
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite valstybes, kurios priešinosi Vokietijos suvienijimui. Paaiškinkite, kodėl jos taip elgėsi.
- Nurodykite priemonę, kuri padėjo vokiečių žemes suvienyti į bendrą valstybę. Paaiškinkite, kodėl ji buvo naudinga vokiečiams.
- Įvertinkite Oto fon Bismarko ir Vilhelmo I vaidmenį ir reikšmę Vokietijos suvienijimo procese.
- Paaiškinkite, kokiais kriterijais remiantis XIX a.antroje pusėje buvo nustatoma, kurios teritorijos turi įeiti į vienijamą Vokietijos valstybę.
TYRINĖKITE!
Netoli Šilùtės yra Žalgirių̃ kaimas. Jo istorija susijusi su Vokietijos imperija ir jos herojumi O. fon Bismarku. Naudodamiesi internetine paieška, nustatykite šias sąsajas ir paaiškinkite, kodėl Šilùtė ir dalis aplinkinių teritorijų susijusios ne tik su Lietuvos, bet ir su Vokietijos istorija.
Europa XX a. išvakarėse
Su Prancūzijos revoliucija prasidėjo Europos valstybių politinių sistemų demokratizacija, vis daugiau galios, politinių ir pilietinių teisių įgijo visuomenė. Kartu vis labiau plito idėjos apie respublikinę valstybės politinę santvarką, kurioje vyrautų valdžių atskyrimo principas ir suverenu būtų tauta. Tačiau senosios aristokratinės monarchinės valstybių valdymo struktūros išsaugojo savo galią ir įtaką.
XIX a. didžiosiose tautose formavosi nacionalizmas, neretai įgaudamas kraštutines formas ir tapdamas atviru šovinizmù, iškeliant vieną tautą ir jos interesus virš kitų, menkinant kitas tautas, tautines mažumas. Į XX a. Europà įžengs kaip didžiųjų valstybių, politinių galių (Austrijos-Vengrijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos) žemynas. Apie dvi iš jų jau kalbėta. Abi jos į XX a. įžengė kaip imperijos. Austriją-Vengriją valdė Habsburgų dinastija, Vokietijos imperiją – Hohencolernai. Trečioji imperija – Didžioji Britanija.
XIX a. Didžioji Britanija tapo galingiausia Europos valstybe. Ši XIX a. antros pusės Didžiosios Britanijos istorijos epocha įvardijama Viktòrijos epochà, kai Britanijos imperiją valdė karalienė Viktorija (1819– 1901). Šiuo laiku Didžioji Britanija pasiekė savo politinės, teritorinės ir ekonominės galios viršūnę (12.16 pav.). Tarp visų trijų didžiųjų Europos – Austrijos, Britanijos, Vokietijos – valstybių būta valdymo, politinės sistemos panašumų. Šios politinės sistemos buvo senų, ikimodernių ir naujų, moderniųjų, laikų institucijų deriniai. Jų viršūnėse tebestovėjo monarchai, tačiau vykdomoji valdžia priklausė vyriausybėms, o parlamentai buvo renkami šių valstybių piliečių. Visgi Didžiosios Britanijos valdymo forma ir jos tradicija nuo tų valstybių skyrėsi. Jos parlamentarizmas galutinai įtvirtintas dar XVII a. pab. ir tai suteikė politinei ir socialinei sistemai stabilumo. Parlamentas čia buvo pamatinė politinė institucija. Tuo tarpu Austrijos ir Vokietijos politinės sistemos buvo dar itin konservatyvios. XX a. pr. šių valstybių politinių sistemų, institucijų ir visuomenių laukė fundamentalūs sukrėtimai.
Klausimai ir užduotys
- Kokį politinį Europos valstybių procesą paskatino Prancūzijos revoliucija? Paaiškinkite, kas buvo kitaip nei iki tol vyravusi politinė santvarka.
- Pasvarstykite, kodėl Vienos kongrese dalyvavusios šalys priešinosi politiniams ir socialiniams pokyčiams.
- Paaiškinkite, kas yra šovinizmas.
- Apibūdinkite sąvoką „Viktorijos epocha“.
TYRINĖKITE!
XIX a. atsiradusios tautinės valstybės ėmė kurti ir savo tautines vėliavas. Pasidomėkite, ką simbolizuoja XIX a. susikūrusių tautinių valstybių vėliavų spalvos.
DARBAS SU ŠALTINIAIS
A ŠALTINIS. 1848 m. Laikinosios vyriausybės atsišaukimas į prancūzų tautą
Prancūzų tautos vardu
Laikinosios vyriausybės atsišaukimas į prancūzų tautą
Herojiškai kovojusių Paryžiaus gyventojų dėka buvo nuversta atsilikusi ir oligarchinė valdžia. Ši valdžia pabėgo po savęs palikdama pėdsaką kraujo, kurio praliejimas uždraudžia jai bet kokią galimybę ir vėl sugrįžti.
Tautos kraujas buvo ir vėl pralietas lygiai taip pat, kaip ir [1789 m.] liepą, tačiau šį kartą šis prakilnus kraujas buvo pralietas ne veltui. Jis iškovojo nacionalinę, tautai atstovaujančią vyriausybę, kuri remiasi įstatymais, siekia progreso ir kyla iš didžios ir kilnios tautos valios.
Laikinoji vyriausybė, remdamasi tautos ir departamentų atstovų vardu, vasario 24 d. susirinkimo metu priimtų sprendimų pagrindu leidžia ir platina atsišaukimus bei pranešimus. Dabar dedamos visos pastangos užtikrinti ir išsaugoti nacionalinę pergalę. Dokumentas pasirašytas: [Laikinosios vyriausybės nariai]. ‹...›
Laikinoji vyriausybė siekia sukurti RESPUBLIKĄ, visiškai kuriamą ir įtvirtinamą tautos, į kurios nuomonę turi būti įsiklausoma.
Nuo dabar tautos vienybė remiasi visais piliečiais, nepriklausomai nuo jų socialinės kilmės, o valdžios šaltinis yra pati tauta.
Laisvė, lygybė ir brolybė yra pagrindiniai ir neatšaukiami tautos ir valstybės tvarkos principai. Prancūzijos valstybė yra demokratinė ir mes dėsime visas pastangas, kad ji tokia išliktų.
Iš prancūzų k. vertė V. Volungevičius, pagal La révolution de 1848. Paris, les 22, 23 et 24 février. Documents officiels, derniers actes du pouvoir royal, Paris: Garnot, 1848, p. 40–41.B ŠALTINIS. 1848 m. Laikinosios vyriausybės kreipimasis į Paryžiaus gyventojus
Paryžiaus gyventojai!
Kai mes įkūrėme Prancūzijos Respubliką, Gališkasis Gaidys ir Trispalvė buvo mūsų brangiausi simboliai. Jie buvo naudojami šlovingomis [1789 m.] Liepos dienomis. Miestiečiai, negalvokite jų išmesti ar perdirbti; jei taip pasielgsite, jūs atsisakysite gražiausių savo Istorijos akimirkų, savo nemirtingos šlovės, savo narsos, kurios garsas pasklido po visą pasaulį. Laikinoji vyriausybė prašo: išsaugokite Gališkąjį Gaidį ir Trispalvę savojo patriotizmo vardan.
Iš prancūzų k. vertė V. Volungevičius, pagal La révolution de 1848. Paris, les 22, 23 et 24 février. Documents officiels, derniers actes du pouvoir royal, Paris: Garnot, 1848, p. 44.Klausimai ir užduotys
- Nurodykite abiejų atsišaukimų adresatus. Paaiškinkite, kodėl kreipiamasi būtent į juos.
- Kokiomis aplinkybėmis pasirodė abu atsišaukimai?
- Nurodykite A šaltinyje paminėtus politinius reikalavimus. Paaiškinkite, ar jie buvo pasiekti tuo metu.
- B šaltinyje rašoma, kad Prancūzijos Respublika jau egzistavo. Nurodykite įvykius, po kurio ji atsirado ir po kurio buvo panaikinta.
- Kieno simbolinę reikšmę iškelia B šaltinio autorius? Paaiškinkite, kodėl tai buvo svarbu.
- Apibūdinkite tautos vaidmenį, išryškėjantį abiejuose šaltiniuose.
- Suformuluokite išvadą apie tautos vaidmenį 1948–1849 m. revoliuciniuose judėjimuose Prancūzijoje.
C ŠALTINIS. 1871 m. sausio 17 d. Versãlyje paskelbtas „Atsišaukimas į vokiečių tautą“
Mes, Vilhelmas, iš Dievo malonės Prūsijos karalius. Po to, kai vokiečių kunigaikščiai ir laisvieji miestai drąsiai į Mus kreipėsi su prašymu, kad įkurtume Vokietijos imperiją, atkurtume bei priimtume daugiau nei prieš šešis dešimtmečius nustojusį egzistuoti Vokietijos imperatoriaus titulą, todėl Vokietijos sąjungos sąrangoje buvo numatyti atitinkami nutarimai. Tuo tikslu pranešame, kad Mes šį susivienijusių vokiečių kunigaikščių ir miestų kvietimą priimti Vokietijos imperatoriaus titulą suvokiame kaip pareigą bendrai Tėvynei. Tokiu būdu Mes ir Mūsų Prūsijos karaliaus karūnos paveldėtojai ateityje turės imperatoriaus titulą ir juo naudosis visuose Mūsų Vokietijos imperijos santykiuose ir reikaluose. Mes viliamės Dievo pagalbos vokiečių tautai, kad po šiuo didybės simboliu Mes vesime Tėvynę į palaimingą ateitį. Mes priimame imperatoriaus titulą su sąmoningumu ir pareiga, kad su tautos ištikimybe saugotume imperijos teises ir jos žemes, užtikrintume taiką ir, remdamiesi tautos vienybės jėga, gintume Vokietijos nepriklausomybę. Į Vokietijos nepriklausomybę Mes žiūrime su viltimi, kad vokiečių tautai už jos sunkias ir daug aukų pareikalavusias kovas bus atlyginta ilga taika, o šią taiką užtikrins valstybės sienos, saugosiančios tėvynę nuo šimtmečiais ramybės nedavusių Prancūzijos antpuolių. Tegul Mūsų imperijos sosto palikuonims Dievas būna maloningas ir suteikia laimę būti amžinais Vokietijos imperijos geradariais. Tačiau šią gerovę turime kurti ne karais, bet taikos dovanomis ir gėrybėmis, stiprindami nacionalinę gerovę, taiką ir dorą.
Iš vokiečių k. vertė V. Volungevičius, pagal Die Begründung des Deutschen Reichs in Briefen und Berichten der führenden Männer, hrsg. von H. Kohl, Leipzig: Voigtländer, 1912, p. 92–93.Klausimai ir užduotys:
- Kieno vardu paskelbtas šis atsišaukimas?
- Kokiomis aplinkybėmis paskelbtas šis atsišaukimas?
- Nurodykite pagrindinę atsišaukimo mintį.
- Paaiškinkite, kokius nacionalizmo bruožus ir kaip atspindi šis dokumentas.
SĄVOKOS
Dualistinė valstýbė – daugiatautė Austrijos-Vengrijos imperija, sukurta reformavus ankstesnę Habsburgų imperiją (1867–1918). Ji liko valdoma Habsburgų dinastijos, o Austrija ir Vengrija turėjo atskirus parlamentus bei vyriausybes.
Impèrija – aukščiausia monarchijos forma. Priešingai negu Viduramžiais ir ankstyvaisiais laikais, kai Europoje egzistavo tik viena imperija, XIX a. būta keturių – Austrijos-Vengrijos, Britanijos, Rusijos ir Vokietijos – imperijų. XIX a. Europoje imperija reiškė išskirtines konkrečios valdovų dinastijos ambicijas ir pretenzijas į didvalstybės statusą.
Nacionãlinė valstýbė – XIX a. Europoje susiformavusi valstybingumo samprata, kad valstybė kaip politinis darinys turi remtis kultūriškai ir kalbiškai artima bendruomene – tauta. Tokio politinio darinio pagrindas – tauta, gyvenanti aiškiai apibrėžtoje, valstybės sienų ribojamoje teritorijoje.
Nacionalizmas – XIX a. susiformavusi ideologija, teigianti, kad tam tikrą žmonių grupę, visuomenę sieja bendras identitetas, kalba, kultūra, papročiai, istorija. Tokia grupė sudaro tautą, jos pagrindinis tikslas – sukurti vieningą nacionalinę valstybę, kuri savo teritorijoje sutelkia tai pačiai kultūrai priklausančius individus, bendruomenes.
Restaurãcija – Vienos kongreso metu atkurta senoji Europos politinė tvarka. Siaurąja prasme tai reiškė, kad Prancūzijoje į sostą sugrįžo Burbonų dinastija, o Prancūzija tapo konstitucine monarchija. Plačiąja prasme restauracija reiškė senosios monarchistinės Europos politinės tvarkos, besiremiančios keturiomis didžiosiomis monarchijomis, po Vienos kongreso atkūrimą.
Romãntinis nacionalizmas – viena iš XIX a. susiformavusių nacionalizmo formų, kėlusi visuomenės ir tautų išsilaisvinimo iš senosios socialinės ir politinės tvarkos, demokratizacijos siekius. Jis pabrėžė konkrečios tautos išskirtinumą ir teisę į savarankiškumą. Vienas iš pagrindinių romantinio nacionalizmo principų – pati visuomenė, tauta turi spręsti dėl savo likimo.
Romantizmas – XIX a. pirmos pusės istorinis laikotarpis, kuriam būdinga tautos istorinės praeities ir kultūros, kalbos ir papročių iškėlimas ir idealizavimas.
Šovinizmas – kraštutinis nacionalizmas, kuris reiškiasi savos tautos, dažniausiai didesnės valstybės iškėlimu virš kitų, kitų tautų menkinimu. Daugiausia būdingas intensyvią teritorinę ekspansiją vykdžiusioms imperijoms, kuriose gyveno kitos etninės kilmės ar kalbinės priklausomybės grupės.
Tautų pavãsaris – 1848–1849 m. Europoje kilę revoliuciniai judėjimai, į kuriuos įsitraukė plačiosios visuomenės masės, pradėjusios save suvokti kaip politinę jėgą. Jie kilo dėl visuomenės nepasitenkinimo sena valdymo ir politine tvarka.
Viktòrijos epochà – Britãnijos imperijos laikotarpis valdant karalienei Viktorijai (1837–1901). Šiuo laikotarpiu Britanija tapo teritoriniu, ekonominiu, pramoniniu požiūriu galingiausia Europos ir pasaulio valstybe, su stabiliai veikiančia politine sistema – konstitucine monarchija, pagrįsta dvejais parlamento rūmais.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"