Temos reikšmingumas
- Europos vienijimosi istorija yra unikali Europos istorijos dalis, nes prasidėjo nuo politinio susitarimo, o ne nuo vienpusio jėgos primetimo.
- Eurointegracija neatsiejama nuo Vokietijos ir Prancūzijos. Šių valstybių susitaikymas pasibaigus Antrajam pasauliniam karui yra išskirtinis pavyzdys Europos istorijoje, rodantis bendrystės, susitaikymo ir atvirumo svarbą.
- Euròpos Sąjunga, kaip vieningos Europos idėja, nepaisant įvairių iššūkių ir problemų, yra vienas sėkmingiausių politinių žingsnių Senojo žemyno istorijoje. Europos Sąjungos istorijos išmanymas prisideda ir prie jos kūrimo, čia savo vaidmenį turi ir Lietuva.
Antrojo pasaulinio karo pabaiga Europai atnešė iki tol sunkiai įsivaizduotus nuostolius. Milijonai žmonių žuvo, buvo suluošinti, visame žemyne atsirado šimtai tūkstančių karo pabėgėlių. Ištisi miestai sugriauti, o karo nusikaltimai ir Holokaustas pasiekė nesuvokiamą lygį. Be visa to, kita totalitarinė valstybė – Sovietų Sąjunga, išstūmusi nacius iš didelės dalies Rytų ir Vidurio Europos, pati iš ten nepasitraukė: dalį buvusių valstybių okupavo, o kitas pavertė savo politiniais satelitais. Viso to pasekmė – atsiradusi Geležinė uždanga, kuri padalijo Senąjį žemyną pusiau. Pokarinėje Europoje tikėti šviesia Senojo žemyno ateitimi tapo itin sunku.
Anglys, plienas ir ekonominio tvarumo formų paieškos
Vakarų Europai iškilo egzistencinė grėsmė – politiškai ir ekonomiškai susiskaldžiusi, draskoma praeities skaudulių, ji galėjo galutinai prarasti savo politinį statusą, nuskursti ir galiausiai neatsispirti SSRS ir komunizmo grėsmei. Todėl radosi dvi galimybės – mėginti daryti politinius kompromisus ir vienytis arba tiesiog laukti ir gyventi esamomis sąlygomis nieko nekeičiant. Pokarinėje Europoje daug kas priklausė nuo jos šerdyje atsidūrusių didžiausių žemyno valstybių – Vakarų Vokietijos (Vokietijos Federãcinė Respùblika) ir Prancūzijos. Šios šalys per paskutinius 80 metų tarpusavyje nuožmiai kariavo tris kartus, tad glaudesnis bendradarbiavimas atrodė sunkiai suvokiamas. Todėl daug kas priklausė nuo Vokietijos ir Prancūzijos politinių vadovų lyderystės.
Vienas pagrindinių Vakarų bendradarbiavimo šalininkų buvo Vokietijos įtakingas politikas ir ilgametis šalies kancleris Konradas Adenaueris (Konrad Adenauer, 1876–1967) (16.1 pav.). Jis nuosekliai siekė Prancūzijos ir Vokietijos istorinio susitaikymo bei suartėjimo. Prancūzijoje panašiai mąstė patyręs diplomatas Žanas Monė (Jean Monnet, 1888–1979) (16.2 pav.), kuris, augant tarptautinei įtampai, manė, kad atėjo laikas imtis aktyvių veiksmų, siekiant Europos susitaikymo ir vienybės. Monė teigė, kad Europa ateityje turi tik vieną kelią – jungtis į bendrą uniją. Būtent šis politikas su bendraminčiu ir Prancūzijos užsienio reikalų ministru Roberu Šumanu (Robert Schuman) ėmėsi kurti Euròpos ekonòminės bendrijos planą. R. Šumanas teigė, kad vienijimąsi būtina pradėti nuo anglių ir plieno pramonės rinkos sutelkimo į bendras kelių valstybių rankas. Šio plano paskelbimo diena (1950 m. gegužės 9 d.) ilgainiui tapo žinoma ir minima kaip Euròpos dienà (A šaltinis).
1950 m. sukurtas planas siūlė Europos vienijimąsi pradėti nuo ekonominio pagrindo. Pagal Ž. Monė ir Šùmano parengtą plãną Vokietijos ir Prancūzijos anglių ir plieno gavyba turėjo būti suvienyta ir valdoma vienos vadovybės. Kodėl buvo siūlomas būtent toks planas? Tikėtasi, kad jeigu dvi galingiausios Europos šalys pasidalys tuo metu itin svarbių šių energetinių išteklių gavybą, tai ateityje padės išvengti politinių suiručių ir net karų. Anglių ir plieno ištekliai buvo vieni pagrindinių to meto atskirų šalių karinėms galioms, o jų sujungimas ir perdavimas tarptautinei institucijai, nepavaldžiai nė vienai vyriausybei, ateityje galėtų užkirsti kelią kariniam konfliktui tarp Vokietijos ir Prancūzijos. Taigi Europos vienijimasis prasidėjo nuo tam tikrų valstybės galių perdavimo viršvalstýbinei institùcijai. Toks žingsnis keitė iki tol egzistavusią valstybingumo sampratą.
Dar prieš kelis dešimtmečius sunkiai suvokiami politiniai procesai pajudėjo į priekį ir 1951 m. įsteigta Europos anglių ir plieno bendrija. Steigimo sutartį Paryžiuje pasirašė ne tik minėtos dvi istorinės priešininkės, bet ir Bel̃gija, Itãlija, Liùksemburgas bei Nýderlandai (16.3 pav.). Bendrijos pagrindiniu tikslu tapo ne tik bendros anglių ir plieno pramonės rinkos sukūrimas, bet ir šios rinkos muitų ir mokesčių suvienodinimas. Priėmus susitarimą K. Adenaueris išsakė esminę tokio susitarimo Europai mintį: „Ankstesniais dešimtmečiais ir šimtmečiais anglims ir plienui Europos tautų konfliktuose teko destruktyvus vaidmuo – jie buvo naudojami ginklams gaminti. Tikimės, kad dabar anglys ir plienas padės susitarti ir bendradarbiauti.“
Įsteigiant Europos anglių ir plieno bendriją žengtas pirmasis Europos susitaikymo ir integrãcijos žingsnis. 1957 m. šis ekonominis susitarimas išplėstas. Tos pačios šalys pasirašė Romos sutartį, kurioje numatyta suvienyti šalių narių nacionalines rinkas ir sukurti bendrąją rinką. Sutartyje išdėstyti esminiai bendrosios rinkos principai, kurie Europoje veikia ir iki šiandien, tai laisvas asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimas. Romos sutartis taip pat apėmė muitų, prekybos, žemės ūkio, transporto ir konkurencijos, nacionalinių teisės aktų suderinamumo klausimus. Visus šiuos principus įgyvendinti buvo itin sunku, nes valstybės vykdė savo ekonominę ir finansų politiką, todėl dėl kiekvieno susitarimo buvo ilgai deramasi, šalims teko daryti įvairių kompromisų. Romos sutartyje taip pat numatyta, kad pasirašančiosios šalys įsipareigoja vis glaudesnei Europos tautų sąjungai.
Taigi 6 deš. pr. įkurta Europos anglių ir plieno bendrija po kelerių metų išaugo į Europos ekonominę bendriją, kuri ilgainiui tapo sėkmingo Europos susitaikymo ir vienijimosi pagrindu. Akivaizdu, kad vienijimasis ir bendrystė išsprendė daug problemų, tačiau tokiems procesams būta ir nepritarimo, nepasitikėjimo. Bet koks kelių ar keliolikos valstybių susijungimas ir atskirų nacionalinių galių perdavimas į suburtas ir virš atskirų šalių egzistuojančias kolektyvines institucijas tam tikrose srityse sumenkino pavienių valstybių galią. Jos pačios ne visais klausimais kaip anksčiau galėjo spręsti kai kurias problemas ar formuoti tik sau naudingą nacionalinę politiką. Todėl įtampa tarp atskiros valstybės galių ir bendrų Europos institucijų nuolatos jaučiama iki šiol.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl gegužės 9-oji Europoje minima kaip Europos diena?
- Kodėl siekiant Europos integracijos didelę svarbą įgijo anglys ir plienas?
- Nurodykite tris politikus, aktyviai siekusius Vakarų Europos valstybių bendradarbiavimo po Antrojo pasaulinio karo. Esminiais bruožais apibūdinkite jų veiklą šiame procese.
- Nurodykite pagrindinį Europos anglių ir plieno bendrijos tikslą. Ar buvo paprasta jį pasiekti? Atsakymą argumentuokite.
- Paaiškinkite, kaip pasikeitė Europos valstybių bendradarbiavimas pasirašius Romos sutartį 1957 m.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kaip pastaraisiais metais Lietuvoje ir jūsų pasirinktoje Europos Sąjungos valstybėje buvo minima Europos diena (kokie renginiai, akcijos vyko ar pan.).
Kaip sukurti veiksmingą politinę sąjungą? Europos susitarimai dėl bendrabūvio, plėtra ir politiniai iššūkiai
Europos anglių ir plieno bendrijos veikla smarkiai prisidėjo prie Vakarų Europos pokarinio ekonominio atsigavimo, todėl ilgainiui imta galvoti ir apie Bendrijos plėtrą, o tai Europai iki šiol nėra lengvas klausimas. Kiekvieną kartą priimant naujas šalis būta daug diskusijų, ar šalims senbuvėms tai bus ekonomiškai naudinga, ar naujosios narės nesulėtins ūkio augimo. Buvo svarbūs ir politiniai plėtros klausimai – kiek reikalinga, kad ši sąjunga plėstųsi, kokia jos galutinė politinė idėja? O ir pačios derybos dėl naujų šalių prisijungimo ne visuomet buvo sėkmingos.
Visuose pirmuose Europos vienijimosi procesuose dalyvavo tos pačios šešios šalys, tačiau prie jų neprisidėjo kita didžiulė Vakarų valstybė – Jungtinė Karalỹstė. Pokario laikotarpiu Jungtinė Karalystė su niekuo nesivienydama vis dar tikėjosi išlikti stipria pasauline jėga su didelėmis kolonijomis (16.4 pav.). Jos politikai manė, kad prisijungimas prie europinių procesų gali sumenkinti šalies pasaulinę įtaką. 7 deš. pr. Jungtinė Karalystė bandė prisijungti prie Bendrijos, tačiau nesėkmingai. Britai ne itin tikėjo, kad toks Europos projektas gali būti ilgalaikis. Jie ir toliau manė, kad toks darinys naudingiausias Prancūzijai ir Vokietijai. Britams svyruojant, tuometinis Prancūzijos lyderis Šarlis de Golis (Charles de Gaulle, 1890–1970), vetuodamas Jungtinės Karalystės stojimą, toje istorijoje padėjo tašką ir kuriam laikui užkirto kelią šiai šaliai prisijungti prie Bendrijos. Anot Š. de Golio, norint kurtis „valstybių Europai“ būtina šiam tikslui paaukoti dalį suverenių teisių. Šis pavyzdys tik parodo, kad, net ir jungiantis bendros partnerystės principu, atskiroms šalims susitaikyti su dalies įtakos praradimu iki šiol nėra lengva. Sunkios diskusijos ir derybos dėl atskirų šalių priėmimo į Europos Sąjungą tęsiasi ilgus metus.
Galiausiai 1973 m. po ilgų derybų prie Europos anglių ir plieno bendrijos prisijungė Dãnija, Aĩrija ir Jungtinė Karalystė. 9 deš. prie jų prisidėjo Pietų Europos šalys – Graikija, Portugãlija ir Ispãnija (16.4 pav.). Šiame dešimtmetyje Bendrijos šalių bendradarbiavimas pasiekė vis įvairesnių formų, pavyzdžiui, pradėta įgyvendinti programa „Erasmus“, skirta universitetų studentų studijoms, stažuotėms ir savanorystei kitoje Europos šalyje finansuoti. Šiuo metu programa yra neatskiriama Europos jaunimo ir universitetų gyvenimo dalis. „Erasmus“ atvejis tik parodo, kad atskirų šalių bendradarbiavimas ir integracija apėmė vis daugiau sričių, už kurias anksčiau buvo atsakinga tik nacionalinė valstybė.
Itin reikšmingas Europos anglių ir plieno bendrijos istorijos etapas prasidėjo griuvus Berlyno sienai ir subyrėjus SSRS bei jos socialistiniam blokui Vidurio Europoje. Atsirado reali galimybė suvienyti ne tik Vakarų ir Rytų Vokietiją, bet ir Vakarų ir Rytų Europą. 1992 m. pasirašius Mãstrichto sutartį, Europa žengė į dar glaudesnio bendradarbiavimo etapą – valstybės ėmė bendradarbiauti ne tik ekonomikos, bet ir užsienio, saugumo politikos, teisingumo, bendros valiutos ir vidaus politikos klausimais (B šaltinis). Galiausiai, pasirašius Mastrichto sutartį, Bendrija išaugo į šiandieninę Europos Sąjungą (ES). Paskutiniame XX a. deš. įsigaliojo Šeñgeno susitarimas, pagal kurį ES piliečiai įgijo galimybę kirsti šalių vidaus sienas be pasų kontrolės pasienyje, 1999 m. įvesta bendroji valiuta euras.
Lūžis Senojo žemyno istorijoje įvyko XXI a. pr., kada rekordinė Europos Sąjungos plėtra pasiekė Rytų ir Vidurio Europos valstybes, kurios Šaltojo karo metais buvo atsidūrusios už Geležinės uždangos. 2004 m. buvusios socialistinio bloko (Lénkija, Čèkija, Slovãkija, Veñgrija), buvusios Jugoslãvijos šalis (Slovėnija) ir valstybės, ne per seniausiai išsivadavusios iš SSRS okupacijos (Lietuvà, Lãtvija, Èstija), buvo priimtos į Europos Sąjungą (16.5 pav.). Svarbiausi ES klausimai, tarp jų ir dėl stojimo ar išstojimo, atskirose šalyse sprendžiami refereñdumais – visuotiniu konkrečios šalies piliečių nuomonės išreiškimu balsuojant svarbiais valstybės gyvenimo klausimais.
Ar Europos Sąjungos raida turi istorinių pavyzdžių? Dalis istorikų teigia, kad pirmasis Europos vienytojas buvo imperatorius Karolis Didysis, sukūręs valstybę, apėmusią didelę dalį Vakarų Europos. Galbūt Europos Sąjungos pirmtake galima laikyti Šventosios Romos imperiją. Nepaisant šių svarstymų istorikai pritaria tam, jog Europos Sąjungos idėja unikali tuo, kad ji nėra primesta iš vienos šalies galios pozicijos, kaip kad, pavyzdžiui, atsitiko Napoleono Bonaparto imperijos, kuri apėmė didelę dalį Europos, laikais. XX–XXI a. Europos vienijimosi istorija yra unikali Europos istorijos dalis, nes prasidėjo nuo politinio susitarimo, o ne nuo vienpusio jėgos primetimo. Tačiau diskusijų dėl Europos Sąjungos statuso ir atskirų valstybių galių išlieka daug. Nuolatos kyla klausimų dėl vieningesnės ES ir efektyvesnės jos politikos, vedančios prie glaudesnės viršvalstybinės federacijos, kurioje didesnę galią įgautų centrinės Europos Sąjungos institucijos. To priešininkai teigia, kad bendrystės pamatu turi būti suverenių valstybių susitarimai, tačiau pasiekti tokius susitarimus keliasdešimties valstybių bendrijoje tampa vis sunkiau. Dalis šių problemų išspręstos 2009 m. įsigaliojus Lisabònos sutarčiai, kuri sustiprino Europos Sąjungos institucijas ir jų veiksmingumą. Pagrindinės šiuo metu sprendimus priimančios institucijos Europos Sąjungoje yra Europos Parlamentas, Europos Vadovų Taryba, Europos Sąjungos Taryba, Europos Komisija.
2020 m. iš Europos Sąjungos išstojus Jungtinei Karalystei šios diskusijos tik paaštrėjo, kaip ir kiti klausimai dėl Europos vienybės, įtakos pasauliui (C ir D šaltiniai, 16.6 pav.). Realus ar tariamas suverenių nacionalinių valstybių teisių gynimas nuo bendrų Europos Sąjungos institucijų tampa įvairių valstybių populistų ginklu. Klausimas, kiek Europa turi turėti bendros užsienio ir gynybos politikos, kiek Europos Sąjunga bus panaši į jungtinę valstybę, o kiek į tarptautinę organizaciją ar atskirų valstybių sąjungą, išliks aktualus ir ateityje. Kita vertus, neabejotina, kad Europos Sąjunga yra unikalus politinis darinys pasaulio istorijoje, įgyvendinęs pagrindinį dar 1950 m. iškeltą tikslą – išvengti karo tarp atskirų Europos šalių ir atkurti gerovę. Tai buvo pasiekta, o nuo 2004 m. šių pokyčių dalis yra ir Lietuva.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl Europos ekonominės bendrijos, o vėliau ir Europos Sąjungos plėtra susilaukdavo ir vis dar susilaukia daug diskusijų?
- Apibūdinkite Didžiosios Britanijos požiūrį į Europos integracijos ir bendradarbiavimo procesą XX a. 7 deš. ir XXI a. pr.
- Nurodykite naujas Europos šalių bendradarbiavimo priemones, pradėtas taikyti vykdant Europos ekonominės bendrijos veiklą. Kaip manote, kuri iš jų vis dar yra aktuali ir dažnai naudojama jaunų europiečių?
- Apibūdinkite esmines Mastrichto sutarties nuostatas. Kaip tai pakeitė europinę integraciją?
- Kodėl XXI a. pr. ES veikloje įvyko esminis lūžis? Kaip jūs vertinate šiuos pokyčius? Argumentuokite savo nuomonę.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite „Brexito“ procesu, kai iš Europos Sąjungos išstojo Didžioji Britanija. Raskite informacijos apie šiuos aspektus:
- Kas buvo „Brexito“ iniciatoriai? Kodėl būtent jie?
- Kokius argumentus už Didžiosios Britanijos pasitraukimą iš ES dažniausiai pateikdavo „Brexito“ šalininkai?
- Apibūdinkite esminius „Brexito“ proceso etapus.
DARBAS SU ŠALTINIAIS
A ŠALTINIS. Ištrauka iš Prancūzijos užsienio reikalų ministro Robero Šumano 1950 m. gegužės 9 d. deklaracijos
Taika pasaulyje negali būti garantuota be kūrybiškų pastangų, atsveriančių jai gresiančius pavojus. Organizuotos ir aktyvios Europos indėlis į civilizaciją yra būtinas norint išlaikyti taikius santykius. Daugiau kaip 20 metų aktyviausiai kovojusi dėl vieningos Europos Prancūzija visuomet svarbiausiu savo tikslu laikė tarnavimą taikai. Nesukūrus vieningos Europos kilo karas. Europos negalima sukurti vienu mostu arba pagal vienintelį planą. Ji bus sukurta pasiekus konkrečius laimėjimus, kurie pirmiausia sudarys sąlygas atsirasti tikram solidarumui. Norint suartinti Europos tautas, reikia panaikinti nuo amžių tarp Prancūzijos ir Vokietijos egzistuojančias priešybes. Kad ir kokie būtų veiksmai, visų pirma jie turi būti susiję su šiomis dviem valstybėmis. Todėl Prancūzijos vyriausybė siūlo nedelsiant imtis veiksmų vienoje konkrečioje, bet lemiamoje srityje. Prancūzijos vyriausybė siūlo visą Prancūzijos ir Vokietijos anglių ir plieno pramonę pavesti valdyti bendrai Vyriausiajai valdybai, kuri vadovautų organizacijai, atvirai kitoms Europos šalims. Bendra anglių ir plieno gamyba turėtų greitai užtikrinti galimybę kurti bendrus ekonominės raidos pamatus – pirmąjį Europos federacijos etapą – ir pakeisti regionų, kurie ilgą laiką gamino karinę amuniciją ir dažniausiai tapdavo karų aukomis, likimą.
https://european-union.europa.eu/principles-countries-history/history-eu/1945-59/schuman-declaration-may-1950_ltKlausimai ir užduotys
- Nurodykite organizaciją, kurios veiklos pradžią inicijavo šis dokumentas.
- Kurių dviejų Europos šalių svarba pabrėžiama šaltinyje? Paaiškinkite, kodėl būtent jų.
- Kodėl, anot R. Šumano, buvo būtina sukurti vieningą Europą?
- Kokia, šaltinio autoriaus nuomone, yra vieningos Europos sukūrimo sąlyga?
- Pasvarstykite, kuo šis dokumentas reikšmingas bendrame eurointegracijos procese.
B ŠALTINIS. Ištrauka iš Europos Sąjungos (Mastrichto) sutarties, pasirašytos 1992 m.
3 straipsnis
- Sąjungos tikslas – skatinti taiką, savo vertybes ir savo tautų gerovę.
- Sąjunga savo piliečiams siūlo vidaus sienų neturinčią laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje laisvas asmenų judėjimas užtikrinamas kartu taikant atitinkamas išorės sienų kontrolės, prieglobsčio suteikimo, imigracijos ir nusikalstamumo prevencijos bei kovos su juo priemones.
- Sąjunga sukuria vidaus rinką. Ji siekia Europos, kurioje vystymasis būtų tvarus, pagrįstas subalansuotu ekonomikos augimu ir stabiliomis kainomis, didelio konkurencingumo socialine rinkos ekonomika, kuria siekiama visiško užimtumo ir socialinės pažangos, bei aukšto lygio aplinkos apsauga ir aplinkos kokybės gerinimu. Ji skatina mokslo ir technikos pažangą. Ji kovoja su socialine atskirtimi ir diskriminacija bei skatina socialinį teisingumą ir apsaugą, moterų ir vyrų lygybę, kartų solidarumą ir vaiko teisių apsaugą. Ji skatina ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą bei valstybių narių solidarumą. Ji gerbia turtingą savo kultūros ir kalbų įvairovę bei užtikrina, kad Europos kultūros paveldas būtų saugomas ir turtinamas.
- Sąjunga įsteigia Ekonominę ir pinigų sąjungą, kurios valiuta – euras.
- Palaikydama santykius su platesniu pasauliu, Sąjunga išsaugo ir skatina savo vertybes ir savo interesus bei prisideda prie savo piliečių apsaugos. Ji prisideda prie taikos išsaugojimo, saugumo užtikrinimo, tvaraus planetos vystymosi, tautų tarpusavio solidarumo ir pagarbos, laisvos ir sąžiningos prekybos, skurdo panaikinimo ir žmogaus, ypač vaiko, teisių apsaugos, taip pat prie griežto tarptautinės teisės, įskaitant Jungtinių Tautų Chartijos principus, laikymosi ir jos plėtojimo.
- Savo tikslų Sąjunga siekia deramomis priemonėmis pagal Sutartyse jai suteiktą atitinkamą kompetenciją.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite organizaciją, kuri veiklą pradėjo pasirašius šį dokumentą.
- Koks buvo šios organizacijos tikslas?
- Nurodykite ne mažiau kaip penkis dokumente minimus teigiamus aspektus valstybių narių piliečiams. Kuris iš jų, jūsų nuomone, aktualiausias daugeliui, o kuris tik jums? Atsakymą argumentuokite.
- Paaiškinkite, kodėl šios organizacijos veiklai užtikrinti įvesta bendra valiuta – euras.
- Pasvarstykite, kuo šis dokumentas reikšmingas bendrame eurointegracijos procese.
C ŠALTINIS. Europos Vadovų Tarybos pirmininko Donaldo Tusko (Donald Tusk) pareiškimas spaudai dėl JK referendumo rezultatų 2016 m.
Nėra ko slėpti, kad norėjome kitokių vakarykščio referendumo rezultatų. Visiškai suprantu, koks politiškai svarbus ar net dramatiškas yra šis metas. Ir nėra jokių galimybių numatyti visų šio įvykio politinių padarinių, ypač Jungtinei Karalystei. Tai istorinis metas, tačiau tikrai ne metas isterinėms reakcijoms. Noriu visus užtikrinti, kad esame pasirengę ir šiam neigiamam scenarijui. Be abejo, ES yra patikimas projektas ne tik tol, kol viskas einasi išties gerai.
Per pastarąsias dvi dienas kalbėjau su visais ES vadovais, tai yra ministrais pirmininkais ir prezidentais, ir ES institucijų vadovais apie galimą Britanijos pasitraukimą iš ES. Šiandien dvidešimt septynių vadovų vardu galiu teigti, kad esame pasiryžę išlaikyti savo kaip dvidešimt septynių narių vienybę. Sąjunga mums visiems yra mūsų bendros ateities pagrindas. Taip pat norėčiau jus patikinti, kad teisinio vakuumo nebus. Kol Jungtinė Karalystė oficialiai neišstos iš Europos Sąjungos, ES teisė Jungtinei Karalystei ir jos teritorijoje ir toliau bus taikoma. Ir tai reiškia teises ir pareigas.
Visos JK išstojimo iš ES procedūros yra aiškios ir išdėstytos Sutartyse. Kad galėtume aptarti tolesnių procedūrų aspektus, dvidešimt septyniems vadovams pasiūliau Europos Vadovų Tarybos susitikimo metu surengti neformalų susitikimą. Be to, vadovams pasiūlysiu pradėti platesnio masto svarstymus dėl Sąjungos ateities.
Galiausiai, tiesa, kad pastarieji metai buvo patys sunkiausi Sąjungos istorijoje. Tačiau aš visada prisimenu savo tėvo man sakytus žodžius: tai, kas tavęs nesunaikina, padaro stipresnį.
https://www.consilium.europa.eu/lt/press/press-releases/2016/06/24/tusk-statement-uk-referendum/D ŠALTINIS. Buvusio Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Boriso Džonsono (Boris Johnson) mintys po referendumo dėl pasitraukimo iš ES 2016 m.
Noriu tiesiogiai kreiptis į milijonus žmonių, kurie nenorėjo tokios referendumo baigties, ypač jaunus žmones, kurie galbūt jaučiasi taip, tarsi jiems prieš nosį būtų keliamas pakeliamasis tiltas. Manau, kad iš tikrųjų viskas visiškai kitaip. Mes galime savarankiškai kontroliuoti savo sienas, daryti tai nediskriminuodami, būdami visiems vienodai teisingi, išlaikyti reikiamą pusiausvyrą. Apsisaugoti nuo ekstremistų ir atimti galios svertus iš tų, kurie manipuliuoja imigracijos klausimu.
https://www.delfi.lt/news/daily/world/bloomberg-britai-negaus-to-ko-tikejosi.d?id=71671864Klausimai ir užduotys
- Kaip įprastai vadinamas politinis procesas, aptariamas C ir D šaltiniuose?
- Palyginkite C ir D šaltinių autorių nuomones šio proceso klausimu. Kaip manote, kodėl jos skiriasi?
- Kokį pavojų referendumas Jungtinėje Karalystėje galėjo sukelti visai Europos Sąjungai?
- Kaip manote, kodėl C šaltinio autorius teigia, jog pastarieji metai (t. y. 2016 m.) buvo patys sunkiausi ES istorijoje?
- Kokiu argumentu D šaltinio autorius stengėsi paguosti žmones, nepatenkintus referendumo rezultatais? Kaip manote, kodėl būtent tokiu? Argumentuokite.
- Pasvarstykite, kuo C ir D šaltiniuose aprašytas procesas reikšmingas bendrame eurointegracijos procese.
Sąvokos:
Euròpos Bendrijà (iki 1992 m. Europos ekonominė bendrija) – regioninė Europos tarpvyriausybinė organizacija, 1957–1993 m. veikusi viena svarbiausių organizacijų, siekusi ekonomiškai integruoti Europą, Europos Sąjungos pirmtakė.
Refereñdumas – visuotinis šalies piliečių nuomonės išreiškimo būdas balsuojant svarbiausiais valstybės gyvenimo klausimais.
Šùmano plãnas – Europos anglių ir plieno bendrijos įkūrimo ir Europos vienijimo projektas, kurį parengė Prancūzijos užsienio reikalų ministras R. Šumanas. Plano paskelbimo diena – gegužės 9-oji minima kaip Europos diena.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"