Temos reikšmingumas
- Viduramžių valstybės kūrimasis buvo ilgalaikis procesas, kuriame susikirsdavo skirtingi galingų asmenų, žemių ir genčių kunigaikščių interesai. Vienas kunigaikštiškos kilmės asmuo ir jį remianti kariauna bandydavo primesti savo valią kitiems, įtvirtinti viršenybę, valdžią kitose žemėse ir gentyse. Taip buvo ankstesniais amžiais Europoje, XIII a. taip įvyko ir Lietuvojè.
- Kai kada sakoma, kad pagoniškasis, ikikrikščioniškasis Lietuvõs valstybės istorijos periodas suprantamas ir vertinamas kaip galingos ir plačiai erdvėje nusidriekusios valstybės laikotarpis. Jos galią įvertinti sunku, tačiau tikra yra viena, kad XIII a. susikūrusi Lietuvos valstybė buvo vienintelė nekrikščioniška valstybė tarp katalikiškų Europos monarchijų.
- Šiandien Mindaugo Lietuvà suvokiama kaip Lietuvos valstybingumo ištakos. Šio laikotarpio svarbą išraiškingiausiai liudija kasmet liepos 6 d. minima Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės diena.
Mindaugo Lietuva: tarp pagoniškos valstybės ir monarchijos
XII a. Europos politinis žemėlapis jau buvo nusistovėjęs. Europa tapo krikščioniškų monarchijų žemynu: vakaruose – Ánglijos ir Prancūzijos karalystės, žemyno centre – Šventoji Ròmos imperija, šiaurėje – Norvègijos ir Švèdijos karalystės, rytuose – Lénkijos ir Veñgrijos karalystės (17.1 pav.). Formuojantis šioms valstybėms, krikščionybė, atsinešanti rašto kultūrą ir naujų politinių institucijų, atliko esminį vaidmenį. Rytiniame Báltijos jūros regione gyveno įvairios baltų gentys, dar nesukūrusios jokio politinio darinio (17.2 pav.). Su krikščionybės skleidimo tikslu XII–XIII a. sandūroje į šį regioną atsikrausčius Vokiečių ir Kalavijuočių ordinams, baltų gentims iškilo egzistencinis pavojus. Esant tokiai įtampai susikūrė ir į Europos politinį žemėlapį įsiveržė Lietuva. Ji buvo vienintelė pagoniška valstybė tarp katalikiškos Europos monarchijų. Kaip kūrėsi Lietuvos valstybė? Kuo ji išsiskyrė? Kokius sprendimus priėmė jos valdovas? Kas pakito, valdovui priėmus katalikišką krikštą?
Mindaugo Lietuva
1219 m. Haličo–Voluinės kunigaikštystė ir 21 lietuvių kunigaikštis sudarė Voluinės sutartį, kuria abi sutarties šalys pripažino viena kitos interesus regione. Tai pirmasis šaltinis, iš kurio sužinome apie kunigaikštį Mindaugą. Haličo–Voluinės metraštyje jis įvardytas kaip vienas iš penkių vyresniųjų kunigaikščių. Jis paminėtas tik ketvirtas, po savo brolio Dausprungo. Šis eiliškumas gali reikšti tai, kad Mindaugas nebuvo vertinamas kaip pats galingiausias, nors ir priklausė penkiems vyresniesiems kunigaikščiams. Remiantis tokia trumpa šio šaltinio informacija, galima teigti, kad Lietuva kaip valstybė dar neegzistavo, tačiau tarp įvairių lietuviškų, baltiškų žemių (Deltuvõs, Lietuvõs Nalšiõs, Šiaulių, Upýtės) ir genčių kunigaikščių būta tam tikro bendradarbiavimo ar sąjungos, kuri sudarė sąlygas bendrai dalyvauti sudarant sutartis su regiono politinėmis jėgomis, valstybėmis. Taigi, galima daryti išvadą, jog XIII a. pr. dabartinėje Lietuvos teritorijoje ir šiek tiek už jos ribų telkėsi įvairios lietuviškos, baltiškos gentys bei žemės, kurių viršūnėje stovėjo kunigaikščiai.
Mindaugą rašytiniai šaltiniai vėl pamini tik beveik po dvidešimties metų. Apie 1240 m. Haličo– Voluinės metraštis užsimena, kad Mindaugas (?–1263) (17.3 pav.) pradėjo valdyti Lietuvos žemę. Jei jau tokią nors ir trumpą žinią aptinkame to laiko metraštyje, neabejotina, kad per tuos du dešimtmečius jam pavyko dar labiau išplėsti savo galią ir įtaką tokiu mastu, jog tai pasiekė kaimyninius kraštus ir buvo verta užrašymo. Lietuvos žemė apėmė teritoriją, kurią apytikriai ribojo Nemuno, Neries ir Merkio upės, t. y. dabartinę pietryčių Lietuvą (17.4 pav.). Ši santykinai nedidelė teritorija buvo Mindaugo tėvonijà, t. y. žemė, paveldėta iš tėvo. Tais laikais tėvoninė žemė reiškė neginčijamą asmeniui priklausančią žemės valdą, teritoriją, kuri paveldima iš kartos į kartą. Tikėtina, kad jau Mindaugo tėvas buvo galingas kunigaikštis, sugebėjęs savo valdžią įtvirtinti tam tikroje teritorijoje, kurią vėliau galėjo paveldėti jo sūnūs. Ši Mindaugo tėvonija – Lietuvos žemė – tapo besikuriančios valstybės branduoliu ir tolesnio teritorinio plėtimosi atspirties tašku. Aplink Mindaugo tėvoniją – Lietuvos žemę – būta valdų kitų kunigaikščių, siekusių išsaugoti ar išplėsti savo tėvonijas, valdomas žemes (pavyzdžiui, Nalšià, Deltuvà). Dažnai šie kunigaikščiai tarpusavyje buvo susiję įvairiais giminystės ryšiais. Visgi giminystės ryšiai toli gražu nereiškė taikaus tarpusavio sugyvenimo. Valstybės kūrimas ir teritorinė plėtra neišvengiamai buvo susiję su nuolatinėmis vidinėmis ir išorinėmis kovomis, susidorojimu su konkurentais, kitais galingais tos pačios ar kitų genčių kunigaikščiais. Akcentuotina, kad apskritai valstybių kūrimasis buvo audringas ir sudėtingas laikas. Žinoma, viena iš priemonių buvo derybos, bandymas į savo pusę patraukti kitų genčių ir žemių vadus. Kita priemonė – prievarta. Nenoras paklusti savo galią ir teritoriją plečiančiam asmeniui virsdavo kraujo praliejimu, karu, nesantaika. Mindaugas čia nebuvo išimtis. Tai būdinga ne tik anksčiau susikūrusioms valstybėms Europoje, bet ir XIII a. Lietuvai.
Bene išraiškingiausias tokio ar panašaus konflikto pavyzdys kuriantis Lietuvos valstybei – Mindaugo ir jo vyresniojo brolio Dausprungo sūnų Tautvilos ir Gedvydo kova. Ją verta trumpai aptarti. Dausprungas, 1219 m. pasirašius Voluinės sutartį, rašytiniuose šaltiniuose daugiau nebeminimas. Tikėtina, kad jis mirė, kai abu jo sūnūs dar buvo jaunuoliai, ir Mindaugas, kaip jų globėjas, perėmė valdyti jų tėvoniją, jų tėvo Dausprungo valdas. Abu jie istorijoje pasirodo tik 1248 m. Būtent šiais metais tas pats jau minėtas Haličo–Voluinės metraštis praneša, kad Mindaugas išvijo brolėnus ir liepė susirasti naujas valdas. Greičiausiai jie suaugo ir pareikalavo savo teisių į priklausiusią tėvoniją. Per tą laiką Mindaugas jau buvo įsitvirtinęs brolio tėvoninėse valdose ir prijungė jas prie savosios tėvonijos. Tai ir buvo jau minėta Lietuvos žemė – Mindaugo pradėtos kurti valstybės branduolys. Šis trumpas epizodas leidžia įsivaizduoti, kokiomis aplinkybėmis kūrėsi Lietuvos valstybė. Įvairių žemių kunigaikščiai save ir savo žemes (tėvonijas) suvokė kaip teisėtą jiems pagal paprotį, iš prigimties priklausantį turtą. Kadaise, prieš porą dešimtmečių, pats Mindaugas buvo tik vienas iš tokių žemių kunigaikščių. Dabar – jis jau Lietuvos žemės kunigaikštis, jau nebe eilinis kunigaikštis, apie kurį rašė kaimyninių kraštų metraščiai.
Kuo rėmėsi Mindaugo valdžia? Kaip paaiškinti tai, kad Mindaugui pavyko įsigalėti Lietuvojè? Pirmiausia Mindaugo valdžia rėmėsi paveldėta kilme. Jis buvo kilmingas asmuo, kurio tėvas pats buvo vienas iš kunigaikščių. Kitas svarbus dalykas – pasiektos pergalės mūšio lauke ir įgytas autoritetas. Šiose kovose, kurios buvo neatskiriama to laiko kilmingo genties vyro gyvenimo dalis, Mindaugas dalyvavo kartu su jam ištikimais kilmingais asmenimis, gentine diduomene, sudarančia jo kariauną. Su tos kariaunos nariais Mindaugą siejo asmeniniai ryšiai, bet pagrįsti abipuse nauda. Iš vienos pusės, Mindaugas turėjo paramą; iš kitos, kariauninkams po mūšių būdavo atsilyginama, jie buvo apdovanojami. Žinoma, kariauna buvo vienas esminių veiksnių, leidusių Mindaugui įsigalėti kitose žemėse bei gentyse ir ilgainiui įtvirtinti savo valdžią. Beje, panašias kariaunas turėjo ir kiti įvairių žemių kunigaikščiai, konkuravę su Mindaugu. Tačiau, greičiausiai, Mindaugui pavyko sutelkti galingesnę kariauną ir karine jėga ar ja besiremiančiomis derybomis primesti savo valią kitoms gentims ir žemėms. Mindaugas kaip didysis kunigaikštis ir jį remianti kariauna buvo vienintelės institucijos, sudariusios Mindaugo valstybės pamatą.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite ne mažiau kaip du faktus, kurie leidžia teigti, kad XIII a. pr. Lietuvos valstybė dar neegzistavo.
- Kaip vadinama teritorija, kurią apie 1240 m. ima valdyti Mindaugas? Nurodykite, kurioje vietoje buvo ši teritorija.
- Apibūdinkite ne mažiau kaip dvi priemones, kurias naudojo Mindaugas vienydamas žemes į bendrą valstybę.
- Kodėl kilo ginčas tarp Mindaugo ir jo sūnėnų Tautvilos ir Gedvydo?
- Nurodykite dvi priežastis, lėmusias Mindaugo sėkmę įtvirtinant valdžią. Kuri iš jų jums atrodo svarbesnė? Atsakymą pagrįskite.
Lietuvos karalystė
Mindaugo Lietuva buvo pagoniška tik ką susikūrusi valstybė, o Europa XIII a. buvo katalikiška. Pietryčiuose Lietuvos valstybė ribojosi su neseniai atsikėlusiu, stiprėjančiu ir prūsų gentis baigiančiu nukariauti Vokiečių ordinu, šiaurėje – su Livonijos ordinu, užėmusiu kitų baltų – kuršių, latgalių, žiemgalių – genčių žemes. Tai buvo Viduramžių karalysčių laikas, kai pripažįstami tik valdovai katalikai. Mindaugas tebebuvo pagonis. Krikšto priėmimas galėjo padėti eliminuoti išorės pavojų, atverti galimybes įtvirtinti valdžią Lietuvoje, sustiprinti valstybę ir pakeisti jos raidos kryptį. Kita vertus, ne visos problemos buvo išspręstos ir pačioje Lietuvoje, kurioje Mindaugas turėjo užgyvenęs priešininkų. Vienas iš jų – Tautvila, nesusitaikęs su išvijimu ir savo tėvoninių valdų praradimu. Jis siekė susigrąžinti tėvoniją ir pats tapti Lietuvos valdovu. To siekdamas ir ieškodamas sąjungininkų, jis kreipėsi į Livonijos ordino magistrą Andrių Štirietį paramos. A. Štirietis ir Livonijos ordinas turėjo savo teritorinių interesų Lietuvoje ir buvo suinteresuoti šio tik ką susikūrusio politinio darinio susilpnėjimu. Tačiau kiekvienos derybos ir vienai, ir kitai pusei turi savo kainą. 1250 m. Tautvila priėmė katalikišką krikštą, o Livonijos ordinas surengė keletą karinių žygių į Lietuvą ir Žemaitiją.
Norint išsaugoti sukurtą valstybę Mindaugui buvo būtini sąjungininkai, o jų beliko ieškoti tarp savo priešų. Artimiausias potencialus sąjungininkas buvo čia pat – į šiaurę nuo Lietuvos baltų žemėse įsitvirtinęs Livonijos ordinas. Panaudojant diplomatinius gebėjimus Mindaugui pavyko pergudrauti konkurentus ir priešininkus su Tautvila priešakyje už Lietuvos ribų. Jis kreipėsi į Livonijos magistrą A. Štirietį pagalbos. Pirmiausia, Mindaugas pasinaudojo tuo, kad Tautvila nesutarė su A. Štiriečiu. Šiose derybose su Mindaugu Livonijos magistras turėjo savo interesų: jis tikėjosi taip suskaldyti Lietuvą iš vidaus. Galiausiai pasinaudojęs tokia situacija, Mindaugas papirko Livonijos ordino magistrą A. Štirietį, kad šis taptų jo ir Romos popiežiaus tarpininku (А šaltinis). Tik popiežius turėjo teisę leisti pakrikštyti valdovą pagonį ir pripažinti jį suvereniu katalikiškos Europos monarchu. Sandėris su A. Štiriečiu buvo sėkmingas. Popiežius Inocentas IV buvo palankus pasiuntinybei, sudarytai iš Lietuvos ir Livonijos ordino atstovų. Jis pritarė Mindaugo krikštui. A. Štiriečiui beliko pasirūpinti, kad į Lietuvą atvyktų krikšto apeigoms būtinas vyskupas ir krikštas įvyktų.
1251 m. Mindaugas su žmona Morta ir sūnumis Rukliu ir Rupeikiu bei artima aplinka priėmė krikštą ir oficialiai tapo valdovu kataliku. Tai reiškė, kad dabar jis pripažįstamas kaip katalikiškas valdovas, o Lietuva oficialiai tampa katalikišku kraštu, kurio krikščioninimu ir Bažnyčios sklaida valdovas turi pasirūpinti. Tačiau visa tai tik pradžia. Kad kiti monarchai Mindaugą pripažintų suvereniu valdovu, būtina karaliaus karūna. Netrukus jis dar kartą pasiuntė pasiuntinį Parbų pas popiežių. Šios pasiuntinybės, lydimos Livonijos ordino pasiuntinių, tikslas buvo pranešti popiežiui Inocentui IV apie Mindaugo krikštą ir išrūpinti Lietuvos valdovui karaliaus karūną. Popiežius buvo tas asmuo, kuris galėjo suteikti teisę valdovą karūnuoti katalikiškos Europos valstybės karaliumi. Parbaus misija buvo sėkminga. Inocentas IV buvo suinteresuotas katalikybės sklaida ir naujos katalikiškos monarchijos įsitvirtinimu. Juk kiekviena katalikiška monarchija popiežių pripažino aukščiausiu dvasiniu vadovu. 1253 m. liepos 6 d. Mindaugas kartu su žmona Morta karūnuotas Lietuvos karaliumi. Įvyko fundamentalus kokybinis pokytis – Lietuva tapo karalystè. Viduramžių Europoje tapimas karaliumi reiškė tarptautinį pripažinimą. Tačiau ši Mindaugo karalystė dar buvo ankstyvóji monárchija, kurioje nebūta jokių stabilesnių politinių institucijų. Pagrindinė institucija buvo pats valdovas. Jo valia ir veikla, gebėjimas aplink save sutelkti ištikimus asmenis buvo tai, kas sudarė šios valstybės pamatą. Lietuvai tapus karalyste, Mindaugas pradėjo elgtis taip, kaip įprasta katalikiškos Europos monarchui. Jis ėmėsi žemių dovanojimo sąjungininkui – Livonijos ordinui (B šaltinis, 17.5 pav.), pirmajam tik ką įsteigtos Lietuvos vyskupijos vyskupui Kristijonui (C šaltinis). Taip pat jis pasirūpino, kad būtų užtikrintas Lietuvos karaliaus sosto paveldėjimas jo sūnui. Tai vienas pagrindinių Viduramžių Europos katalikiškų monarchijų bruožų (D šaltinis). Taip įtvirtinamas valdžios tęstinumas, kuris ankstyvosios monarchijos sąlygomis buvo itin trapus. Vadinasi, Mindaugas greitai suprato, kaip veikia katalikiškos monarchijos politinė sistema.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl Livonijos ordinas kartu su Tautvila vykdė karo žygius į Lietuvą ir Žemaitiją?
- Nurodykite ne mažiau kaip dvi priežastis, kodėl Mindaugas nusprendė atsisakyti pagonybės ir tapti krikščioniu. Kuri iš jų jums atrodo ypač svarbi? Atsakymą argumentuokite.
- Kas tarpininkavo Mindaugui bendraujant su Ròmos popiežiumi? Paaiškinkite, kodėl būtent tas asmuo.
- Nurodykite du Lietuvos valstybingumo pokyčius, įvykusius po 1251 m. Mindaugo krikšto.
- Kodėl Mindaugas, tapęs Lietuvos karaliumi, ėmė dovanoti Lietuvos žemes?
TYRINĖKITE!
Mindaugui ginčijantis su sūnėnais, metraštyje paminėta Vorutos pilis. Pasidomėkite, kokios versijos keliamos dėl galimos jos vietos ir kuo ši pilis galėjo būti svarbi Mindaugui.
Pagoniškosios valstybės sugrįžimas
Tačiau ankstyvoji Lietuvos monarchija, net ir priėmus Mindaugui katalikišką krikštą ir tapus karaliumi, buvo dar menkai sutelkta į darnią visumą ir fragmentiška. Tikėtina, kad krikšto priėmimas sutiktas priešiškai. Įtakingų genčių asmenys silpnai palaikė Mindaugo sprendimus. Tikriausiai jo nepalaikė ir plačiosios visuomenės masės. Krikštas ir krikščioniška monarchija visuomenei buvo svetimi. Jų priėmimas ir bandymas įtvirtinti neigė tai, kas pagoniškai visuomenei ir valstybei sava, įprasta, tradiciška. Juk būtent krikščioniškoji monarchijos samprata griovė visą gentinės visuomenės sanklodą. Krikščioniškoji monarchija su karaliumi priešakyje reiškė, kad genčių kilmingieji turėjo pripažinti besąlygišką karaliaus viršenybę ir valdžią, paklusti ir pripažinti esantį aukščiau jų. Mindaugo padėtis buvo nepavydėtina. Jis atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. Iš vienos pusės, siekis išlaikyti tik ką sukurtą Lietuvos karalystę; iš kitos, nepasitenkinimas visuomenėje, visų pirma tarp galingų ir įtakingų asmenų dėl priimto krikšto.
Žemaičiai, 1260 m. Dùrbės mūšyje nugalėję Livonijos ordiną, atvyko pas Mindaugą ieškodami paramos tolesnėje kovoje su Vokiečių ordinu. Tarp pasiuntinių buvo ir kunigaikštis Treniota. Visi jie kvietė Mindaugą susivienyti ir bendrai kovoti su Vokiečių ordinu. Tai būtų reiškę, kad jis kaip monarchas susivienija su pagonimis žemaičiais ir stoja į kovą prieš krikščionis. Tai ir buvo ta esminė kolizija, kai visuomenė dar pagoniška, artimos lietuviams žemaičių gentys pagoniškos, o valdovas jau katalikas. Esant tokiai įtampai Mindaugas sutiko prisidėti prie žemaičių kovos su Vokiečių ordinu. Ar tai reiškia, kad Mindaugas atsimetė nuo krikščionybės? Šaltinių informacija prieštaringa, o istorikai iki šiol dėl to neturi bendros nuomonės. Tikėtina, kad pats Mindaugas, stodamas į kovą su Vokiečių ordinu, negalvojo, kad atsimeta nuo krikščionybės. Karaliaus karūna jam buvo svarbi ir jis suprato krikščionybės reikšmę norint ją išsaugoti.
Neaišku, kokia linkme būtų pasisukę įvykiai, jei ne 1263 m. paties Mindaugo ir jo sūnų Ruklio ir Rupeikio nužudymas. Taigi, buvo siekiama, kad neliktų nė vieno tik ką pradėjusios kurtis valdančiosios dinastijos ir jos teisėtų palikuonių. Šiuo tikslu susivienijo du jo varžovai: kunigaikštis Treniota ir Nalšios kunigaikštis Daumantas. Abu buvo vedami skirtingų motyvų. Daumantas keršijo už tai, kad Mindaugas, mirus žmonai, pasigrobė jo žmoną, kuri buvo velionės sesuo. O Treniota, nors buvo artimas Mindaugo bendražygis, troško valdžios. Toks nužudymas, kurio pagrindinis motyvas valdžia, nekėlė nuostabos tik ką pradėjusiose formuotis ankstyvosiose monarchijose.
Nutrūko tik pradėjusi vystytis katalikiška Lietuvos monarchija ir pirmoji valdovų dinastija. Šie įvykiai lėmė, kad XIII a. antroje pusėje Lietuva buvo valdoma skirtingų pagonių valdovų, iš kurių nė vienas nesugebėjo įtvirtinti savo dinastijos. Šis vienos dinastijos neįsitvirtinimas ir nuolatinės vidaus kovos buvo vienas iš esminių pagoniškos valstybės bruožų. Pagoniškoje valstybėje itin retai susiformuodavo dinastija, kuri įgaudavo tęstinumą. Tačiau išimties ilgai laukti nereikėjo. XIII–XIV a. sandūroje Lietuvoje iškilo dinastija, kuri suformavo savitą valstybės valdymo mechanizmą ir gana sėkmingai sprendė iš išorės kylančias problemas.
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kodėl Mindaugas, priėmęs krikštą ir tapęs karaliumi, atsidūrė tarsi tarp kūjo ir priekalo.
- Nurodykite ne mažiau kaip tris priežastis, kodėl Mindaugas nusprendė atsisakyti pagonybės ir tapti krikščioniu. Kuri iš jų jums atrodo pati svarbiausia? Atsakymą argumentuokite.
- Kodėl Mindaugas buvo nužudytas? Kas tai įvykdė ir kokie buvo jų motyvai?
- Kaip pasikeitė Lietuvos valstybingumo situacija po Mindaugo žūties?
TYRINĖKITE!
Karaliaus Mindaugo atminimas įamžintas įvairiose vietose ir įvairiomis formomis. Nurodykite ne mažiau kaip dešimt karaliui Mindaugui atminti skirtų objektų (paminklų, atminimo lentų, jo vardu pavadintų institucijų, gatvių ir pan.).
TYRINĖKITE!
Justino Marcinkevičiaus dramoje „Mindaugas“, kuri ne kartą pastatyta Lietuvos teatro scenoje, vaizduojamas įvairialypis Lietuvos karalius. Pasidomėkite, kokios Mindaugo teigiamos ir neigiamos pusės išryškintos šioje dramoje, kuo ši drama buvo svarbi Lietuvos atgimimo metais.
Darbas su šaltiniais
A ŠALTINIS. Mindaugo ir Livonijos magistro Andriaus Štiriečio susitikimo aprašymas XIII a. eiliuotoje Livonijos kronikoje
Visi gerai žinojo, | Ir su broliais pasitaręs, | Ir karaliui jis lietuvių |
Klausimai ir užduotys
- Kieno iniciatyva įvyko Mindaugo ir Livonijos ordino magistro susitikimas?
- Kodėl dėl susitikimo buvo tariamasi ne tiesiogiai, o per pasiuntinius?
- Ko siekė Mindaugas, susitikęs su Livonijos ordino magistru?
- Ką Mindaugui per susitikimą prižadėjo magistras? Kokia sąlyga iškelta?
- Ką Mindaugas prižadėjo magistrui, jei jis išpildys savo pažadą?
- Pasvarstykite, kam, Mindaugui ar magistrui, šis susitikimas naudingesnis. O gal jiems abiem? Atsakymą argumentuokite.
B ŠALTINIS. 1255 m. raštas, kuriuo Mindaugas Livonijos ordinui dovanoja Sėlos žemę
Mindaugas, Dievo malone pirmasis Lietuvos karalius, visiems Kristaus tikintiesiems, kuriuos pasieks šis raštas, siunčia sveikinimą gyvojo Dievo sūnuje. Kadangi mūsų mylimi Kristuje Švč. Marijos Vokiečių ordino Livonijoje magistras ir broliai savo atsidavusiu ar uoliu įtikinėjimu pašaukė mus iš pagonių tamsybių, idant su kitais Kristaus tikinčiaisiais galėtume lengviau pažinti tiesos šviesą, taip pat su jų parama Apaštalų Sosto valdytojas [Romos popiežius] padėjo mums atgimti per krikšto vandens malonę ir savo įprastu maloningumu liepė karūnuoti mus visos Lietuvos karaliumi, todėl nuolat uoliai galvodami, ką turime daryti minėtos karalystės apsaugojimui ir gynimui, įžvalgiai pamatėme, kad mums yra labai reikalinga ir pravartu Kristaus tikėjimui, idant minėtam Livonijos ordino magistrui ir broliams suteiktume karališkų dovanojimų. Ir nors minėtų [brolių] labai naudingas Ordinas yra V iešpaties sėkmingai įkurtas būti ypatinga Bažnyčios atrama tam, kad jie galėtų mums veiksmingiau padėti ir kad mes laisviau ir stipriau pajėgtume atremti savo karalystės užpuolėjus ir tikėjimo priešus, juoba kad nė vienai pusei nereiks kovoti vien savo pajėgomis, su savo paveldėtojų pritarimu minėtam Livonijos ordino magistrui ir broliams nutarėme skirti sėlių žemę, būtent Medėnų, Pelonos, Maleišių, Tauragnų sritis su jų priklausiniais, kurią valdytų laisvai ir per amžius.
Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių, vertė D. Antanavičius, D. Baronas, R. Petrauskas, parengė A. Dubonis, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005, p. 79–80.Klausimai ir užduotys
- Nurodykite šio Mindaugo rašto išleidimo aplinkybes ir tikslą
- Kaip šiame dokumente prisistato Mindaugas? Paaiškinkite, kodėl būtent taip.
C ŠALTINIS. 1254 m. Mindaugo raštas dėl Lietuvos vyskupo Kristijono aprūpinimo
Mindaugas, Dievo malone Lietuvos karalius, visiems Kristaus tikintiesiems, kuriuos pasieks šis raštas, siunčia sveikinimą Viešpatyje Jėzuje Kristuje. Visiems jums pranešame, kad mes savo [paveldėtojų] apgalvotu patarimu priėmėme garbingąjį tėvą poną Kristijoną, kurį išprašėme, kad būtų konsekruotas [įšventintas] mūsų karalystės vyskupu, ir pasiuntėme jį į jam skirtas valdas, taip pat kaip aprūpinimą paskyrėme jam pusę Raséinių, pusę Betýgalos, pusę Laukuvos [žemių].
Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių, vertė D. Antanavičius, D. Baronas, R. Petrauskas, parengė A. Dubonis, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005, p. 72.D ŠALTINIS. Istorikas Artūras Dubonis apie Mindaugo veiksmus po karūnacijos
Karūnavimo proga karalius dosniai atsidėkojo savo naujiems draugams Livonijoje. Ordinui buvo užrašyta dalis pietų Žemaitijos ir Dainavos (jotvingių) žemių, Nadruva, Rygõs miestiečiams ir pirkliams pažadėta laisvos prekybos Lietuvoje privilegija. Tuo metu karalius Mindaugas ėmėsi kurti krikščionišką Lietuvos vyskupiją su savarankišku vyskupu. Kandidatu pasirinko Livonijos ordino kunigą Kristijoną, kuris karalių ruošė krikštui ir, matyt, pakrikštijo. Po metų Kristijonas konsekruojamas Lietuvos vyskupijos ganytoju ir duoda ištikimybės priesaiką popiežiui, nors Rygos arkivyskupas Albertas Sverberis ketino naująją vyskupiją padaryti pavaldžią Rygos arkivyskupijai – netgi buvo priėmęs vyskupo Kristijono priesaiką. Karalius apdovanojo vyskupą žemėmis Žemaitijoje.
Darius Baronas, Artūras Dubonis, Rimvydas Petrauskas, Lietuvos istorija. XIII a. – 1385 m. Valstybės iškilimas tarp rytų ir vakarų, III t., Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 415.Klausimai ir užduotys
- Nurodykite 1254 m. Mindaugo rašto (C šaltinis) išleidimo aplinkybes ir tikslą.
- Kurias teritorijas Mindaugas paskyrė Livonijos ordinui, o kurias vyskupui Kristijonui? Paaiškinkite, kodėl būtent tas.
- Mindaugas ne tik dovanojo žemes, bet ir prižadėjo leidimų. Nurodykite D šaltinyje aprašomą leidimą. Kaip manote, ko buvo siekiama žadant tokį dalyką?
- Kodėl Mindaugas Lietuvos vyskupu pasirinko Kristijoną?
- Pasvarstykite, kodėl buvo svarbu, kad vyskupas Kristijonas būtų pavaldus popiežiui, o ne Rygos arkivyskupui.
- Karalius Mindaugas dovanojo tam tikras teritorijas (B ir C šaltiniai). Pasvarstykite, kuris dokumentas turėjo didesnį poveikį to meto Lietuvos visuomenei. Atsakymą argumentuokite.
Sąvokos
Ankstyvóji monárchija – pirminis Viduramžių valstybės raidos etapas. Tai valstybės kūrimosi laikas, kai viena iškilusi giminė, asmuo pradeda plėsti savo domeną (tėvoniją, tėvonines žemes). Šiuo laiku valdovas yra vienintelė stabili institucija, simbolizuojanti valstybę. Ankstyvojoje monarchijoje monarcho pagrindinė atrama buvo galingi kilmingi asmenys, su kuriais jį siejo abipusiu įsipareigojimu pagrįsti tarpasmeniniai santykiai.
Karalỹstė – monarchija, valdoma karaliaus. Viduramžiais karaliumi galėjo tapti tik valdovas katalikas. Teisę tapti karaliumi suteikdavo Romos popiežius. Valdovą karaliumi katedroje įšventindavo vyskupas. Lietuvos karalystė gyvavo nuo Mindaugo karūnacijos 1253 m. iki jo nužudymo 1263 m.
Tėvonijà – žemės valda, paveldima iš tėvų. Atsižvelgiant į konkretaus asmens turtus ir galią, jų būta įvairaus dydžio ir apimties. XIII a. lietuviškų ir baltiškų genčių bei žemių kunigaikščiai turėjo savo tėvonijas. Mindaugo tėvonija buvo nusidriekusi tarp Merkio, Nẽmuno ir Neriẽs upių.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"