Temos reikšmingumas
- Istorinės aplinkybės lėmė, kad Lietuva, kaip ir kai kurios kitos regiono šalys, turi ne vieną, o dvi nepriklausomybės dienas – Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją. Oficialiai šios šventės vadinamos Lietuvos valstybės atkūrimo diena ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Jau pavadinimuose atsispindi dalis skirtumų: Vasario 16-ąją atkurta Lietuvos valstybė, o Kovo 11-ąją – tos atkurtosios valstybės nepriklausomybė, kuri buvo panaikinta sovietams okupavus Lietuvą 1940 m. Pastebima ir panašumų: abiem atvejais to meto politikai buvo ryžtingi, drąsūs, tinkamai vertino situaciją ir atitinkamai laviravo, gebėjo išnaudoti geopolitines aplinkybes. Tiek Vasario 16-ąją, tiek Kovo 11-ąją Lietuva nepriklausomybę skelbė pirmoji iš regiono valstybių. Ir nors ją įtvirtinti nebuvo lengva, tai galbūt suteikė postūmių ne tik krašto viduje, bet ir kaimyninėms šalims.
- 1917–1918 m. kai kuriems lietuviams ir kitiems gyventojams Lietuvos valstybės idėja atrodė miglota, o 1989–1990 m. situacija buvo kitokia, nes dalis visuomenės vis dar buvo išlaikiusi buvusio valstybingumo atmintį ar bent smetoninės Lietuvos mitą.
Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji: ištakos, idėjos, valstybingumo formos
XX a. pr. įvairios politinės srovės siūlė keletą Lietuvõs valstybingùmo fòrmų. Atsisakant autonomijos Rusijos sudėtyje, paplito dvi pagrindinės idėjos: atkurti valstybę pagal LDK istorinio valstybingumo tradiciją arba plėtoti valstybę lietuvių etnografinėse (tautos gyvenamose) ribose.
Diskusijas dėl valstybingumo idėjos ir formos lėmė sudėtingi šio krašto lietuvių ir lenkų santykiai. Dalis Lietuvos lenkakalbių susisaistė su Lenkija, jos kultūra ir valstybingumu, kiti bandė rasti kompromisą. Nedidelė grupelė lenkakalbių krajovcų, tarp jų vienas įtakingiausių Mykolas Pijus Romeris (Römer, 1880–1945) (25.1 pav.), svarstė apie LDK tąsą, kurioje lietuviai, baltarusiai, lenkai ir kiti turėtų lygias pilietines teises. Pilietybę jie laikė svarbesne už tautybę. Kai kurie lietuviai kėlė LDK, kaip konfederacinės valstybės, atkūrimo idėją (A šaltinis). Bet tiek senojo valstybingumo atkūrimui, tiek apskritai Lietuvos nepriklausomybės idėjai būta ir oponentų.
Vykstant Pirmajam pasauliniam karui tarp lietuvių inteligentijos įsivyravo idėja kartu su kitų tautybių atstovais kurti nepriklausomą Lietuvos valstybę etnografinėje teritorijoje. Tačiau radosi nesutarimų dėl formos: Lietuva turi būti respublika ar karalystė? Buvo nemažai konstitucinės monarchijos šalininkų, o 1918 m. vasarą, bandydami išvengti vokiečių planų, dalis Lietuvos Tarybos narių Viurtembergo grafui Vilhelmui Karlui fon Urachui (Wilhelm Karl von Urach, 1864–1928) siūlė tapti Lietuvos karaliumi. Visgi, kita Tarybos dalis monarchijos nepalaikė ir sumanymas žlugo. Apsistota prie to, kas parašyta 1918 m. vasario 16 d. priimtame Nepriklausomybės Akte: Lietuvos valstybės galutinį pavidalą, jos pamatus, santykius su kitomis valstybėmis galutinai nustatys Steigiamasis Seimas.
Į Lietuvių konferenciją 1917 m. nebuvo pakviesta nė viena moteris, jų nebuvo išrinkta ir į Lietuvos Tarybą, todėl nė viena nepasirašė ir Nepriklausomybės Akto. Išreikšdamos nepasitenkinimą jau vasario 17 d. moterys surengė protestą reikalaudamos į Tarybą įtraukti ir moterų atstovių. Vėliau įteikta 20 tūkst. žmonių pasirašyta peticija. Ir nors Tarybos sudėtis nepakeista, tačiau moterų balsas buvo išgirstas – joms suteikta balsavimo teisė (tuomet nemažai valstybių tokios teisės dar nebuvo suteikusios). Tai ryškus moterų pareiškimas dalyvauti valstybės politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Tautinio atgimimo laiku moterys užėmė svarbų vaidmenį. 1905 m. susibūrė į Lietuvos moterų susivienijimą, 1907 m. dalyvavo Lietuvių moterų suvažiavime Kaune, 1908 m. įkūrė Lietuvių katalikių moterų draugiją. Aktyviai judėjimuose reiškėsi Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Julija Žymantienė-Žemaitė, Felicija Bortkevičienė ir kitos moterys. Taigi protestas buvo ne pavienis reiškinys, o ilgesnio proceso dalis. 1990 m. kovo 11-osios akto signatarėmis tapo 11 moterų. Iš viso už Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą balsavo 124 deputatai.
1917–1918 m. lietuvių valstybingumo sampratą ir viziją daugiausia reiškė inteligentija, o visuomenė tai suprato miglotai. Tačiau po bemaž šešių dešimtmečių sovietų okupuotoje Lietuvoje nepriklausomos Lietuvos valstybės atmintis, tautinis sąmoningumas buvo gyvi daug didesnėje visuomenės dalyje. Kad ir kaip sovietai stengėsi tai slopinti, keisti valstybingumo turinį ir prasmę, jiems nepavyko. Tam būta nemaža priežasčių, bet viena svarbiausių – nepriklausomos Lietuvos atmintis. Prisidėjo ginkluotas pasipriešinimas, o vėliau ir neginklúotoji rezisteñcija (lot. resistentia – pasipriešinimas) – žmonės, kurie rinkosi nesmurtinį kovos būdą priešintis sovietų politikai. Nors pogrindžio veikloje būta kelių srovių (pavyzdžiui, religinė, tautinė), bet daugmaž visi sutarė, kad Lietuva turi atgauti nepriklausomybę, todėl ir didelių skirtumų dėl valstybingumo formų nebuvo. Šiek tiek išsiskyrė siūlymai dėl nepriklausomybės siekio ir veiklos. Buvo siūlymų veikti atsargiai, galbūt net „bandyti išstoti iš SSRS“ (tokia galimybė numatyta sovietų konstitucijoje, bet tai neįmanoma fikcija). Čia išsiskyrė Antanas Terleckas (1928–2023), kuris tvirtai kalbėjo apie tai, kad Lietuva buvo okupuota, todėl neturi iš Sovietų Sąjungos išstoti ar išeiti, o turi atkurti neteisėtai panaikintą nepriklausomą valstybę. 1978 m. A. Terleckas įsteigė Lietuvõs láisvės lýgą, slaptą organizaciją, kurios tikslas buvo kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Už tai A. Terleckas sovietų buvo suimtas ir nuteistas.
Lietuvos laisvės lyga organizavo pirmą po ilgesnio laiko viešą mitingą 1987 m. rugpjūčio 23 d. prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje (25.2 pav.). Jos tikslas – priminti apie Molotovo–Ribentropo paktą ir slaptuosius protokolus. Mitingai ir akcijos buvo rengiamos ir vėliau (25.3 pav.). Tuo pačiu tikslu 1989 m. rugpjūčio 23 d. surengta simbolinė Báltijos kẽlio ãkcija. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ir panašių organizacijų Latvijoje ir Estijoje pakviesti šimtai tūkstančių žmonių susikibę rankomis sujungė tris Baltijos kraštų sostines.
Vis dėlto net ir prasidėjus permainoms atvirai kalbėti apie nepriklausomybės atkūrimą ryžosi nedaugelis. 1988 m. birželį įkurtas ir gana greitai išpopuliarėjęs Lietuvõs Pérsitvarkymo Sąjūdis, kaip nurodo jo pavadinimas, iš pradžių ėmėsi reformų Sovietų Sąjungoje rėmimo taktikos, tikintis didesnės liberalizacijos. Turint didelį, viešai reiškiamą palaikymą (25.4 pav.), matant, kad panašūs procesai vyksta ir kitur Sovietų Sąjungoje, 1988 m. rudenį jau imtas kelti suvereniteto klausimas, o 1989 m. pr. Sąjūdžio veikloje jau išgrynintas Lietuvos nepriklausomybės siekis, tam pritarė ir absoliuti dauguma Lietuvos visuomenės. Neigiamai buvo nusistatę tik dalis radikalių komunistų ir kai kurie tautinių grupių atstovai.
Stipresnis tautinis sąmoningumas, buvusios nepriklausomos smetoninės Lietuvos atminimas lėmė, kad 1988–1989 m. visuomenėje nepriklausomos valstybės atkūrimo idėja greitai plito – tam prireikė mažiau nei dvejų metų. O XIX–XX a. sandūroje ir vėliau nuo migloto mąstymo apie savarankiškumą, autonomiją iki nepriklausomos valstybės vizijos eita daugiau nei dešimtmetį.
Klausimai ir užduotys
- Apibūdinkite dvi svarbiausias Lietuvos valstybingumo idėjas, egzistavusias XX a. pradžioje. Kuo jos skyrėsi nuo požiūrio į valstybingumą XX a. pabaigoje (1987–1990 m.)?
- Kuo svarbi Antano Terlecko veikla sovietų okupacijos metais?
- Kodėl 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje laikomas reikšmingu sovietų okupacijos pabaigos įvykiu?
- Kokia SSRS vidaus politikos aplinkybė sudarė palankias sąlygas Sąjūdžio veiklai Lietuvoje? Kodėl tai buvo svarbu?
- Palyginkite plačiosios visuomenės požiūrį ir vaidmenį atkuriant Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. ir 1990 metais.
Atkūrimo aktų paskelbimas okupacijos sąlygomis
Tiek 1918 m., tiek 1990 m. nepriklausomybė paskelbta okupacijos sąlygomis, okupantui priešinantis suteikti visišką nepriklausomybę. Abiem atvejais, laviruojant tarp savo tikslų ir okupantų kėslų, reikėjo ryžtingai veikti, norint pranešti nepriklausomybės idėją kraštui ir pasauliui. Būta ir skirtumų: kitokia tarptautinė situacija, pasaulio viešoji nuomonė, aktų skelbėjų padėtis.
Permainos Pirmajame pasauliniame kare 1917 m. lėmė, kad pakito Vokietijos okupacinė politika. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. leista Vilniuje surengti atstovų konferenciją. Kadangi rinkimų neleido, buvo kviečiami įvairių politinių srovių ir socialinių grupių atstovai, tačiau nepakviesta nė viena moteris.
Nors leisdami rengti konferenciją vokiečiai reikalavo, kad būtų užtikrinti glaudūs Lietuvos ir Vokietijos santykiai, konferencijos nutarimai buvo kitokios dvasios. Jie nubrėžė kelią, kuriuo reikia eiti atkuriant valstybę. Svarbiausias konferencijos rezultatas – išrinkta Lietuvõs Tarýba. Nors Lietuvos Taryba negavo realios valdžios, remiama užsienio lietuvių (25.5 pav.) ir gavusi atstovų paramą pačiame krašte, nuo 1917 m. rugsėjo iki 1918 m. pabaigos buvo svarbiausias politinis darinys, laviravęs tarp savųjų ir vokiečių interesų, vis tikintis jiems padedant užsitikrinti savarankiškumą.
Lietuvos Taryba darbą pradėjo sudėtingomis sąlygomis, be to, pačioje Taryboje buvo skirtingų nuomonių. Lietuvos Tarybos pirmininku išrinktas Antanas Smetona (1874–1944), o pirmuoju vicepirmininku – Steponas Kairys (1879–1964). Abu šie politikai aktyviai dalyvavo nepriklausomybės atkūrimo procese. Jie priklausė skirtingoms idėjinėms ir politinėms srovėms (A. Smetona – dešiniajai, konservatyviajai; S. Kairys – kairiajai, radikaliajai), be to, laikėsi skirtingų strategijų (A. Smetona ieškojo kompromisų su vokiečių valdžia, o S. Kairys kompromisų vengė), todėl neretai tarp jų (ir bendraminčių) iškildavo nesutarimų.
Vokiečių okupacinė administracija pripažino Tarybą, bet norėjo visiškai kontroliuoti jos darbą ir pajungti ją savo tikslams. Todėl Tarybai teko laviruoti. Vokiečiams spaudžiant 1917 m. gruodžio 11 d. priimta Lietuvos Tarybos deklaracija, skelbianti Lietuvos nepriklausomybę, bet sąjungoje su Vokietija. Tikėtasi, kad Vokietija suteiks Lietuvai savarankiškumą ir pripažinimą, tačiau tą daryti delsė. Tokia vokiečių nuostata lėmė dilemą Taryboje: likti prie gruodžio 11 d. nutarimo ar skelbti naują nutarimą be įsipareigojimų vokiečiams? Už pastarąjį variantą pasisakė S. Kairys. Radus kompromisą, 1918 m. vasario 16 d. posėdyje, kuriam pirmininkavo vienas autoritetingiausių Tarybos narių, ilgametis lietuvių tautinio judėjimo veikėjas Jonas Basanavičius (1851–1927) (turėjęs rasti kompromisą tarp nesutariančių grupių), Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Nepriklausomybės Aktą pasirašė visi 20 Tarybos narių. Lietuvos Taryba rėmėsi tautų̃ apsisprendimo téise, kurią aktyviai propagavo JAV prezidentas Tomas Vudras Vilsonas (Thomas Woodrow Wilson, 1856–1924) siekdamas naujos tvarkos pokarinėje Europoje. Pagal šį principą tautos turi teisę apsispręsti ir gyventi nepriklausomoje valstybėje, laisvai nustatyti tos valstybės sąrangą, valdymo formą ir kitus aspektus.
Atkuriant Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. situacija, palyginti su 1917–1918 m., buvo kitokia – atsirado galimybė surengti visuotinius rinkimus. Sovietų Sąjungos valdymo forma lėmė, kad vadinamosios sąjunginės respublikos, taip pat ir sovietų Lietuva, turėjo savo marionetinį ir įtakos neturintį, demokratiškai ir laisvai nerenkamą „parlamentą“ (Aukščiausiąją Tarybą). Visgi, vykdant reformas ir visuomenei vis aktyviau įsitraukiant į politinius procesus, 1990 m. vasario 24 d. surengti laisvi ir demokratiniai parlamento rinkimai (pirmi Lietuvoje nuo 1926 m.).
Tiek Sąjūdis, tiek savarankiška pasiskelbusi Lietuvos komunistų partija (LKP) rinkimų programose pasisakė už nepriklausomybę. Tačiau pritariant pačiai idėjai sunku buvo sutarti dėl jos įgyvendinimo. Sąjūdis ragino neatidėlioti, o LKP linko neskubėti ir imtis „žingsnio po žingsnio“ politikos.
Rinkimuose daugiausia vietų Aukščiáusiojoje Tarýboje-Atkuriamãjame Seimè (taip institucija pavadinta 1996 m.) gavo Sąjūdžio remti kandidatai, todėl, vykdant rinkimų programą, 1990 m. kovo 11 d., pirmininkaujant tądien išrinktam pirmininkui Sąjūdžio lyderiui Vytautui Landsbergiui (g. 1932), paskelbtas Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimas. Už Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimą vyko vardinis balsavimas. Kiekvienas, balsavęs už šį dokumentą, pasirašė jo egzempliorių (25.6, 25.7 pav.).
Sąjūdis jau buvo pareiškęs, kad teisinis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas turi būti grindžiamas Lietuvos valstybės tęstinumo principu. Todėl Kovo 11-osios akte „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ paskelbta, kad „atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suvereninių galių vykdymas“. To reikėjo pabrėžiant valstybės tęstinumą, nurodant okupacijos faktą, paneigiant bet kokį „savanoriško stojimo į SSRS“ įteisinimą (B šaltinis).
Klausimai ir užduotys
- Kokia tarptautinė aplinkybė sudarė palankias sąlygas 1918 m. atkurti Lietuvos nepriklausomybę? Kodėl tai buvo svarbu?
- Kodėl net pasirašius Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba neįgijo realios valdžios?
- Kokiais būdais prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo prisidėjo dalis išeivijoje gyvenančių lietuvių?
- Palyginkite A. Smetonos ir S. Kairio požiūrį į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo procesą.
- Kuo skyrėsi nepriklausomybę 1918 m. ir 1990 m. atkūrusių institucijų sudarymo tvarka?
- Koks visuomeninis, politinis judėjimas atliko esminį vaidmenį atkuriant Lietuvos nepriklausomybę 1990 metais? Apibūdinkite pagrindinius šio judėjimo veiksmus.
Valstybingumo įtvirtinimo realijos ir grėsmės XX a. pr. ir XX a. pabaigoje
Tiek 1918–1920 m., tiek ir 1990–1993 m. Lietuvos valstybė buvo atkuriama okupacijos ir karinių veiksmų sąlygomis, esant išorės grėsmių. Nors šių grėsmių atrėmimas buvo pagrindinis prioritetas, reikėjo įkurti valstybės institucijas, kariuomenę, ją aprūpinti, gauti paramą užsienyje ir siekti tarptautinio pripažinimo.
1918 m. paskelbtame Nepriklausomybės Akte numatyta, kad valstybės sąrangą turės nustatyti visų gyventojų demokratiškai išrinktas Steigiamasis Seimas. Tiek dėl vokiečių politikos, tiek pradėjus į kraštą veržtis okupantams, surengti rinkimų buvo neįmanoma. Tačiau reikėjo organizuoti valstybės institucijas. 1918 m. lapkritį priimta Lietuvos Valstybės Laikinoji Konstitucija, pagal kurią aukščiausia valdžia priklausė Lietuvos Valstybės Tarybai (taip pervadinta Lietuvos Taryba), sudaryta vyriausybė. Vėliau įvesta valstybės prezidento institucija. 1919 m. balandį Lietuvos Valstybės Taryba pirmuoju prezidentu išrinko A. Smetoną.
Tuometinė situacija valstybėje buvo itin sudėtinga. 1918–1920 m. teko kovoti su besiveržiančiais bolševikais, siautėjančiais bermontininkais ir lenkų pajėgomis. Dėl karo grėsmių Steigiamojo Seimo rinkimai surengti tik 1920 m. pavasarį. Į pirmąjį posėdį Seimas susirinko 1920 m. gegužės 15 d. Per kiek daugiau nei dvejus Steigiamojo Seimo darbo metus atlikti pagrindiniai valstybingumo įtvirtinimo ir valstybės organizavimo darbai pradedant žemės reforma, baigiant valiutos įvedimu ir Konstitucijos priėmimu.
1990 m. situacija skyrėsi tuo, kad nepriklausomos valstybės atkūrimą paskelbė išrinktas ir veiksnus parlamentas, nors veikęs okupacijos sąlygomis, bet per rinkimus įgijęs pasitikėjimą ir įpareigojimą (mandatą) skelbti nepriklausomybę. Atkurtoji valstybė galėjo remtis kai kuriomis veikiančiomis institucijomis. Taip pat nebuvo karo grėsmės, nes lietuviai rinkosi neginkluoto pasipriešinimo būdą. Tačiau sovietinės imperijos karinė agresija buvo akivaizdi.
Pirmiausia Sovietų Sąjunga ėmėsi gąsdinimo taktikos. Pradėta ekonominė blokadà (25.8 pav.) – apribotas gamtinių išteklių, žaliavų ir kai kurių produktų tiekimas, taip siekiant sukelti vidaus įtampą ir parodyti, kad pati viena Lietuva neišsilaikys ekonomiškai (C šaltinis). Sovietai reikalavo sustabdyti Nepriklausomybės Akto galiojimą. Lietuvos valdžia sutiko derėtis ir 100 dienų nuo derybų pradžios sustabdė su Kovo 11-osios aktu susijusius teisinius veiksmus (bet ne patį Akto galiojimą). 75 dienas trukusi ekonominė blokada buvo sustabdyta, tačiau sovietai vilkino derybas ir planavo nuversti teisėtą Lietuvos valdžią. 1991 m. pr. prasidėjo atvirà karinė agrèsija Lietuvoje. Sausio 11–13 d. panaudojant tankus, šarvuočius ir koviniais šaudmenimis ginkluotus karius užgrobti svarbūs objektai: Lietuvos radijo ir televizijos patalpos, Televizijos ir radijo bokštas, Lietuvos krašto apsaugos departamento patalpos ir kt. Tuo metu sužeista šimtai žmonių, 14 žuvo. Sovietų armija dalį užgrobtų pastatų laikė iki 1991 m. rugpjūčio mėnesio, kai nepavykus kariniam perversmui pačioje Maskvoje iš pastatų išėjo. Tačiau okupacinė kariuomenė iš Lietuvos dar nepasitraukė. 1992 m. surengtas Lietuvos gyventojų referendumas dėl armijos išvedimo. Absoliuti dauguma gyventojų pasisakė už tai, kad buvusi SSRS kariuomenė būtų išvesta iš Lietuvos teritorijos. Vyko ilgos derybos su žlugusios Sovietų Sąjungos armijos perėmėja Rusija dėl karinių dalinių išvedimo iš Lietuvos. Tik 1993 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvą paliko paskutinis Rusijos armijos dalinys.
Klausimai ir užduotys
- Kokiomis priemonėmis SSRS valdžia stengėsi išlaikyti savo įtaką Lietuvoje po 1990 m. kovo 11-osios?
- Kodėl, 1918 m. paskelbus apie Lietuvos valstybės atkūrimą, Steigiamąjį Seimą sušaukti pavyko tik 1920-aisiais?
- 1918 m. ir 1990 m. nepriklausomybės atkūrimas buvo skelbiamas okupacijos sąlygomis, tačiau politinė ir tarptautinė situacija skyrėsi. Paaiškinkite, kuo skyrėsi nepriklausomybės skelbimo politinės aplinkybės 1918 m. ir 1990 metais.
- Palyginkite 1918 m. ir 1990 m. nepriklausomybę skelbusių institucijų išrinkimo ar sudarymo principus.
- Kokiai institucijai suteikta aukščiausia valdžia 1918 m. ir 1990 metais?
Situacija 1918–1920 m. | Situacija 1990–1993 m. |
Ne visų gyventojų tautinė savimonė tvirta, valstybės samprata miglota. | Tautinė savimonė pakankama, valstybės atmintis gyva arba atgaivinama viešai. |
Nepriklausomybę skelbia nevisuotinai rinkta Lietuvos Taryba. | Nepriklausomybę skelbia visuotinai ir laisvai rinkta Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas. |
Remiamasi tautų apsisprendimo principu. | Remiamasi egzistavusiu valstybingumu, nepriklausomybė atkuriama. |
1918–1920 m. vyko karas su trimis agresoriais. | 1990–1991 m. SSRS ekonominė blokada ir karinė agresija prieš Lietuvą. |
1919–1920 m. valstybei vadovauja ne visuotinai, o Lietuvos Valstybės Tarybos rinktas prezidentas. | 1990–1992 m. valstybei vadovauja ne visuotinai, o Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo išrinktas pirmininkas. |
1918–1922 m. galiojo Lietuvos Valstybės Laikinoji Konstitucija. Nuolatinė Konstitucija priimama 1922 m. | 1990–1992 m. galiojo Laikinasis Pagrindinis Įstatymas. Lietuvos Respublikos Konstitucija priimama 1992 m. |
Palanki geopolitinė situacija, nes keičiasi dalies Europos žemėlapis. Visgi, tarptautinis Lietuvos pripažinimas užtrunka. | Iš dalies palanki geopolitinė situacija, nes besikeičianti sovietų politika lemia tarptautinės politikos pokyčius Vidurio Europoje, todėl tokia geopolitinė situacija buvo išnaudojama (kartu išnaudojamos ir reformos SSRS). Visgi, tarptautinis Lietuvos pripažinimas užtrunka. |
Darbas su šaltiniais
A ŠALTINIS. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Konfederacijos universalas
1915 m. gruodžio 19 d. lietuvių, baltarusių, lenkų ir žydų organizacijų nariai įkūrė LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS KONFEDERACIJĄ, bendromis jėgomis siekdami, kad Lietuvos ir Baltarusijos žemės, kadaise įėjusios į LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS sudėtį, o dabar užimtos vokiečių kariuomenės, susiklosčius naujoms istorinėms sąlygoms, sudarytų nedalomą visumą kaip ATSKIRA LIETUVOS IR BALTARUSIJOS VALSTYBĖ, KURIOJE GARANTUOJAMOS VISŲ TAUTINIŲ MAŽUMŲ, GYVENANČIŲ MINĖTOJE TERITORIJOJE, TEISĖS.
Remdamiesi čia išsakyta mintimi, konfederatai apeliuoja į visas tautybes, į visus krašto gyventojus, į visus sluoksnius dėl šios didžios akimirkos reikšmingumo užmiršti tarpusavio skriaudas, priekaištus, nepasitikėjimą ir dėl bendros Tėvynės gerovės prisijungti prie LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS KONFEDERACIJOS.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Konfederacijos Laikinoji Taryba.
Raimundas Lopata, Alfonsas Eidintas, Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2017, p. 135.Klausimai ir užduotys
- Iš ko sudaryta LDK Konfederacija? Kodėl sudėtis buvo būtent tokia?
- Koks šios Konfederacijos tikslas?
- Kodėl dokumento autoriai apeliuoja į tautinių mažumų atstovus?
- Kokia Lietuvos valstybingumo idėja keliama šiame dokumente?
- Kokią XX a. pr. valstybingumo idėją atspindi šis dokumentas?
B ŠALTINIS. Deklaracija dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų 1990 m. kovo 11 d. Nr. I-10
Lietuvių tautos apsisprendimu 1918 m. vasario 16 d. atstatytoji nepriklausoma Lietuvos valstybė, įtvirtinta 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucijoje ir 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, tapo pasaulio tautų bendrijos visateise nare ir iki 1940 m. birželio 14 d. reiškė tautos suvereninę galią per Lietuvos valstybės suverenines institucijas.
1940 m. birželio 15 d. smurtu ir agresija Tarybų Sąjunga suvaržė tautos suvereninę galią ir neteisėtai inkorporavo Lietuvą į TSRS sudėtį.
Nors tauta nepertraukiamai priešinosi, svetima jėga ilgainiui sugriovė Lietuvos valstybės struktūras, pakeisdama jas iš šalies primestomis.
Nuo 1988 m., randantis naujoms galimybėms, tautos atgimimo ir nepriklausomybės sąjūdis pradėjo reikštis atvirai, apimdamas plačiausius visuomenės sluoksnius. Tautos valia, viešai prabilusi pilietinėse akcijose, virto jos suvereninės galios raiška per esamas institucijas.
Lietuvai primestų svetimos valstybės struktūrų panaudojimas neturi būti interpretuojamas kaip jas primetusios valstybės suvereniteto lietuvių tautai ir jos teritorijai arba tos valstybės įvykdytos aneksijos pripažinimas.
1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą rinkimų teisę turintys Lietuvos gyventojai savo valia suteikė išrinktiems Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatams tautos atstovų mandatą ir prievolę atstatyti Lietuvos valstybę ir reikšti tautos suvereninę galią (suprema potestas) per šią Aukščiausiąją Tarybą, kuri nuo 1990 m. kovo 11 d. 18 val. bus vadinama Lietuvos Aukščiausiąja Taryba.
https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=37675&p_k=1Klausimai ir užduotys
- Kokiais teisės aktais valstybės teisėtumą grindė šio dokumento autoriai?
- Kodėl Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą reikėjo pervadinti į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą?
- Kaip SSRS veiksmus 1940 m. įvertino šio dokumento autoriai?
- Kodėl šaltinyje rašoma, kad 1988 m. radosi naujų galimybių? Nurodykite konkrečiai, kas tais metais pasikeitė.
- Kokiu būdu Aukščiausiosios Tarybos nariai įgijo teisę reikšti tautos nuomonę?
C ŠALTINIS. Operos solisto Vaclovo Daunoro laiško Daliai Sruogaitei ir Vandai Daugirdaitei-Sruogienei į JAV fragmentas, pasakojantis apie SSRS ekonominės blokados Lietuvai poveikį. 1990 m. gegužės 16 d.
<...> Kol kas blokados žiedas siaurėja ir plečiasi gilyn. Energetikos šaltiniai visiškai išseko ir iš niekur nepasipildo. Benzinas privatininkams pasibaigė, bet lietuvis apsukrus žmogus, ilgą laiką grūdintas socializme, už lietuviškus maisto produktus susikombinuoja degalų Baltarusijoje. Na, su maisto produktais nėra jau taip blogai. Būtiniausius maisto produktus normuoja, tai miltai, kruopos, aliejus, taukai, cukrus, sūris, mėsos produktai ypač, nebadaujame ir maitinamės blokados sąlygomis normaliai, o tai jau labai gerai. Na, o smulkių bėdelių yra, o kur jų nebūna. Aš dažnai stebiuosi tąja lietuvių tauta, kas jinai ir iš kur ji radosi? Kuo blogiau, tuo ji linksmesnė, optimizmo daug, šoka, dainuoja, meldžiasi su Dievo pagalba, vagia, spekuliuoja, perka, parduoda. Na, o jeigu rimtai, tai Laisvės nuostata aukščiau virš visko, kartais dabartiniai Lietuvos vadai nesąžiningai tuo naudojasi.
https://www.limis.lt/greita-paieska/perziura/-/exhibit/preview/524488512?s_id=ullx10WArZG2gFez&s_ind=1&valuable_type=EKSPONATASKlausimai ir užduotys
- Nurodykite neigiamus SSRS vykdytos ekonominės blokados padarinius gyventojams.
- Kokiais būdais gyventojai stengėsi išvengti ekonominės blokados padarinių?
- Kuo stebisi laiško autorius? Kodėl?
- Kaip, anot laiško autoriaus, ekonominės blokados padariniai paveikė gyventojų nuotaikas dėl nepriklausomybės? Kaip manote kodėl?
- Ką apie SSRS politiką nepriklausomybės siekiančioje Lietuvoje liudija šis laiškas ir vykdyta ekonominė blokada?
Sąvokos
Aukščiáusioji Tarýba-Atkuriamàsis Seimas – aukščiausia Lietuvos Respublikos valdžia 1990–1992 m. Aukščiausioji Taryba 1996 m. pavadinta Atkuriamuoju Seimu.
Báltijos kẽlias – 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Molotovo–Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų pasirašymo metines, surengta akcija, kurioje žmonės susikibę už rankų gyva grandine sujungė visas tris Baltijos valstybes: Lietuvą, Latviją ir Estiją.
Ekonòminė blokadà – 1990 m. pavasarį ir vasarą 75 dienas trukusi Sovietų Sąjungos ekonominė blokada, kai buvo nutrauktas svarbių išteklių, tokių kaip naftos, dujų ir kai kurių prekių, tiekimas Lietuvai taip siekiant priversti atsisakyti nepriklausomybės paskelbimo.
Lietuvõs láisvės lýga – rezistento A. Terlecko 1978 m. įsteigta slapta, pogrindinė organizacija, kėlusi tikslą be ginklų kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Lietuvõs Tarýba – nuo 1917 m. rugsėjo mėnesio iki 1918 m. pab. vienintelė ir svarbiausia politinė institucija Lietuvoje. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimą.
Lietuvõs Pérsitvarkymo Sąjūdis – 1988 m. veiklą pradėjęs visuomeninis judėjimas, iš pradžių rėmęs reformas Sovietų Sąjungoje, bet jau 1989 m. pradėjęs siekti nepriklausomybės. Sąjūdis 1990 m. vasarį laimėjo rinkimus keldamas nepriklausomybės atkūrimo idėją.
Neginklúota rezisteñcija (lot. resistentia – pasipriešinimas) – nesmurtinis pasipriešinimas okupacinei valdžiai. Okupuotoje Lietuvoje daugiausia pasireiškė pogrindine spauda, protesto laiškais, parašų rinkimu ir panašiomis priemonėmis.
Tautų apsisprendimo téisė – JAV prezidento T. V. Vilsono propaguotas principas, pagal kurį tautos turi teisę apsispręsti gyventi nepriklausomoje valstybėje ir laisvai nustatyti tos valstybės sąrangą, valdymo formą ir kitus aspektus.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"