Temos reikšmingumas
- Šiandien parduotuvėse galima rasti bent kelis produktus, kurių pavadinime yra žodis „smetoniškas“. Čia slypi ne tik rinkodaros triukas apie laiko patikrintą ar tradicijas puoselėjantį produktą, bet ir iš nostalgijos tarpukario valstybei kilę aspektai.
- Dar iki 1990 m. ir jau paskelbus nepriklausomybę, dalis visuomenės smetoninę Lietuvą vertino kaip tam tikrą Eldoradą, neatrastą kraštą, auksinę epochą. Tokia pažiūra, o galbūt ir pamokos, kurių nenorėta kartoti, skatino ir tos epochos kritiką. Tai susiję su valstybės valdymu, parlamento galiomis, Prezidento institucija (jos iš pradžių nenorėta) ir rinkimų sistema.
- Tarpukario Lietuvos politinė raida ir dabar kelia diskusijų, o kartais ir aštresnių ginčų. Aktualūs 1926 m. perversmo, Antano Smetonos veiklos vertinimo, paminklo jam reikalingumo ir kiti aspektai. Kokia gi buvo tarpukario Lietuvos valstybingumo raida?
Parlamentinė Lietuva 1920–1926 m.
Steigiamasis Seimas, išrinktas 1920 m. pavasarį, per kiek daugiau nei dvejus darbo metus įgyvendino Nepriklausomybės Akte numatytą užduotį – sukurti valstybės pamatus (sąrangą). Išrinkus šį Seimą prasidėjo ir kiek daugiau nei šešerius metus truko demokratinis parlamentarizmo periodas.
1920 m. balandį vykusiuose rinkimuose galėjo dalyvauti žmonės, sulaukę 21 metų (išimtis buvo kariai, galėję balsuoti nuo 17 metų), nepaisant luomo, turto, tautybės, tikėjimo ir kitų apribojimų. Rinkimuose galėjo dalyvauti ir moterys, nors ne visur Europoje tuomet tokia galimybė joms buvo suteikiama. Rinkimuose varžėsi įvairios politinės partijos, organizacijos ir politinės grupuotės, jos galėjo kelti savo kandidatų sąrašus. Iš viso iškeltas 31 rinkimų sąrašas. Rinkimai nustebino aktyvumu – dalyvavo 90 proc. rinkimų teisę turinčių žmonių, išrinktas 112 narių Steigiamasis Seimas. Daugiausia vietų gavo Krikščionių demokratų partijos atstovai.
Steigiamojo Seimo atidarymo posėdyje pirmininkavusi vyriausia pagal amžių atstovė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943) sakė: „Laiminga esu galėdama tat padaryt (pradėti Seimo posėdį – aut. past.), kaip sena savo tautos nepriklausomybės kovotoja, kaip moteris, įgijusi taip karštai pageidauto teisių sulyginimo, kaip savo visuomenės narys, neliovęs kovot prieš kiekvieną pavergimą, vis tiek koks jis yra: tautų, luomų, ar kapitalo.“ Ši kalba ir galimybė dalyvauti Seime atskleidė G. Petkevičaitės-Bitės ilgalaikio ir svarbaus darbo reikšmingumą tautiniam atgimimui, lyčių lygybės ir moterų teisių judėjimui. Kalba buvo svarbi ir dėl to, kad parodė visoms moterims galimybę dalyvauti politikoje (26.1 pav.), o simboliškai – lyg neteisybės atitaisymas už tai, kad nė viena moteris nebuvo pakviesta į Vilniaus konferenciją ir todėl nebuvo išrinkta į Lietuvos Tarybą.
Vienas pirmųjų Steigiamojo Seimo, jau pirmininkaujamo Aleksandro Stulginskio (1885–1969) (jis netrukus pradėjo eiti ir prezidento pareigas), sprendimų – vadovaujantis Vasario 16-osios aktu, nepriklausoma Lietuvos valstybė paskelbta demokratine respublika. Galutinai valstybės sąranga numatyta vėliau, jau 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, kurioje įtvirtinta parlameñtinė respùblika – parlamentas (Seimas), renkamas visuotiniuose rinkimuose, buvo svarbiausia valdžios institucija, turinti stiprius vykdomosios valdžios kontrolės svertus. Nors Konstitucijoje įtvirtintas valdžių atskyrimo principas, bet Seimas rinko prezidentą, kurio galios buvo gana simbolinės, o ir vyriausybės priklausė nuo parlamento palaikymo (26.2 pav.).
Steigiamojo Seimo išrinkimas, sušaukimas ir veikla buvo labai svarbu valstybės formavimo ir gyvavimo procesui (26.3 pav.). Pirmiausia, piliečių visuotinai laisvuose ir demokratiniuose rinkimuose išrinkta valdžia paspartino valstybės tarptautinį pripažinimą. Kartu Seimas išsprendė svarbius valstybei klausimus: parengtas Žemės reformos įstatymas, įvesta sava valiuta (litas), įsteigtas universitetas, priimta 1922 m. Lietuvõs Valstýbės Konstitùcija. Ji buvo demokratinė, užtikrino valdžių atskyrimo principą, piliečių lygiateisiškumą, spaudos, žodžio laisvę, panaikino luomines privilegijas, užtikrino tautinių grupių teises, religijos laisvę. Tačiau dėl neišspręsto konflikto su Lenkija Lietuvoje beveik visą tarpukarį galiojo kãro padėtis ir todėl buvo tam tikrų ribojimų: cenzūruojama spauda, ribojami susirinkimai, nemenką galią buvo įgiję miestų ir apskričių karo komendantai – jie galėjo bausti žmones.
Steigiamojo Seimo darbus jo veikimo laikotarpiu įgyvendino Lietuvos Respublikos vyriausybės, kurioms vadovavo Kazys Grinius (1866–1950) ir jį pakeitęs Ernestas Galvanauskas (1882–1967). K. Griniui teko spręsti sudėtingus užsienio ir vidaus politikos klausimus per karą su Lenkija, rengti svarbių reformų įstatymus. Dėl jų Steigiamajame Seime virė ginčai ir nerandant sutarimo koalicinė K. Griniaus vyriausybė turėjo pasitraukti. Ją pakeitusi E. Galvanausko vadovaujama vyriausybė ėmėsi svarbiausių Steigiamojo Seimo darbų įgyvendinimo, o 1923 m. prijungus Klaipėdos kraštą buvo išspręstas itin reikšmingas valstybei ekonominis klausimas dėl uosto ir vartų į jūrą.
Ginčai parlamente tarp ideologiškai skirtingų krypčių politinių jėgų vyko dažnai (A šaltinis). Tokia buvo parlamentarizmo principo, kuriuo remiantis Seimas buvo svarbiausia institucija, esmė. Šiam principui užtikrinti buvo labai svarbi daugiapartinė sistemà – politinės partijos atstovavo įvairioms kryptims, socialiniams sluoksniams ar interesams ir dėl jų politinio atstovavimo varžėsi rinkimuose. Steigiamajame, I ir II Seimuose daugiausia vietų turėjo krikščionių. demokratų atstovai, kurių populiarumas buvo ir dėl nemenkos Katalikų bažnyčios įtakos visuomenei. Ginčuose neretai pasigirsdavo kaltinimų, kad krikščionys demokratai siekia klerikalizmo – stiprinti Bažnyčios įtaką politikai. To atspindžiu galima laikyti 1922 m. Konstitucijoje įtvirtintą privalomą tikybos mokymą ir metrikacijos (gimimo, mirties ir santuokos registravimą) sutelkimą Bažnyčios rankose.
Steigiamajam Seimui priėmus svarbiausius sprendimus, 1922–1927 m. dirbo dar trys seimai. Vyko demokratiniai rinkimai, juose laisvai varžėsi partijos ir rinkimų sąrašai. 1922 m. Konstitucijoje numatyta trejų metų Seimo kadencija, tačiau visą ją išbuvo tik II Seimas (1923–1926 m.). Prezidentas buvo renkamas Seimo trejų metų kadencijai. Pirmuoju pagal 1922 m. Konstituciją Seimo išrinktu prezidentu tapo Aleksandras Stulginskis (1922–1926 m.), 1926 m. prezidentu išrinktas K. Grinius. Prezidentas pavesdavo ministrui pirmininkui sudaryti vyriausybę (ministrų kabinetą) ir ją patvirtindavo. 1918–1926 m. dirbo 13 ministrų kabinetų. Jie turėjo atsiskaityti Seimui, per posėdžius dažnai kildavo ginčų dėl netinkamos veiklos, todėl vyriausybės dažnai keitėsi.
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kodėl 1920 m. vykę rinkimai į Steigiamąjį Seimą buvo istorinis įvykis Lietuvoje.
- Nurodykite svarbiausius Steigiamojo Seimo darbus. Paaiškinkite, kuo jie svarbūs.
- Paaiškinkite, kodėl Steigiamojo Seimo išrinkimas žymi moderniojo parlamentarizmo pradžią Lietuvoje.
- Kuo Lietuvos Respublikos prezidento rinkimų tvarka 1920–1926 m. skiriasi nuo rinkimų tvarkos, galiojančios nuo 1992-ųjų?
- Nurodykite po vieną tarptautinės politikos sėkmę ir nesėkmę 1920–1926 m. Paaiškinkite, kuo tai buvo svarbu to meto valstybės raidai.
- Ne mažiau kaip trimis argumentais įrodykite arba paneikite teiginį: „1920–1926 m. Lietuvoje vyravo parlamentarizmas ir daugiapartinė sistema.“
TYRINĖKITE!
Rinkimų teisės moterims suteikimas 1920 m. nebuvo toks įprastas dalykas, kaip mums gali šiandien atrodyti. Pasidomėkite, kelintais metais moterys gavo rinkimų teisę Europoje ir keliose Europos šalyse tokią teisę turėjo moterys 1920 m.
Nuo demokratijos į autoritarizmą. Smetoninė Lietuva 1926–1940 m.
1926 m. pavasarį Lietuvoje įvyko politinių permainų. Išrinktas III Seimas, kuriame koaliciją sudarė kairiosios jėgos, valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai. Iš dešiniųjų valdžią perėmę politikai ėmėsi permainų. Seimas, išrinktasis prezidentas K. Grinius ir patyrusio ministro pirmininko Mykolo Sleževičiaus (1882–1939) vadovaujama Vyriausybė ėmėsi reformų. Panaikinta karo padėtis, spaudos cenzūra, paleisti kaliniai komunistai, ketinta taupyti biudžeto lėšas mažinant kariuomenę ir algas valdininkams. Nors tai buvo demokratiškai išrinktos valdžios veikla, ji kėlė dešiniųjų politinių jėgų, dalies karininkijos ir dalies visuomenės pasipiktinimą.
Užsitikrinę dešiniųjų politinių jėgų paramą, grupė karininkų 1926 m. gruodžio 17 d. įvykdė valdžios perversmą (26.4 pav.) – kariuomenė apsupo ir užėmė strateginius objektus, sustabdytas Seimo posėdis, atstovams liepta skirstytis, prezidentas ir ministras pirmininkas buvo sulaikyti ir priversti atsistatydinti. Vos po kelių dienų vėl susirinkęs Seimas prezidentu patvirtino Antaną Smetoną (posėdyje dalyvavo tik dalis atstovų). Taip manipuliuojant Konstitucija buvo sudaryta legalumo regimybė. Opozicinės spaudos pranešimai apie šį posėdį ir perversmo įvykius buvo griežtai cenzūruojami (26.5 pav.).
Po perversmo pasukta autoritarizmo keliu. Nors pradžioje valdžią dalijosi perversmą parėmę krikščionys demokratai ir tautininkai, tačiau netrukus jie susipyko ir prezidentas ėmėsi telkti valdžią į savo rankas: 1927 m. pavasarį paleistas Seimas ir netrukus iš Vyriausybės pasitraukė krikščionių demokratų atstovai. Tautininkai liko vienvaldžiai. Galiausiai A. Smetona ir šalininkai pašalino ir radikalesnius šalininkus telkusį buvusį bendražygį ministrą pirmininką Augustiną Voldemarą.
Svarbiausia didėjančių prezidento galių išraiška buvo 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos priėmimas. Nors 1922 m. Konstitucijos ir 1928 m. Konstitucijos pirmieji straipsniai buvo identiški ir skelbė, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė respublika, o valdžią vykdo Seimas, Vyriausybė ir Teismas, tačiau naujoje Konstitucijoje buvo išplėstos prezidento galios. Jį rinko nebe Seimas, o ypatingieji tautõs atstõvai, kuriuos rinko valsčių, apskričių ir miestų tarybos, tačiau faktiškai buvo skiriami valdančiosios partijos. Iki septynerių metų pailginta prezidento kadencija, bet svarbiausia autoritarines prezidento galias didinanti nuostata buvo ta, kad nesant Seimo „Respublikos Prezidentas gali leisti įstatymus, turinčius galios ligi Seimas juos pakeis. Seimo nesant <...> Respublikos Prezidentas vykdo Seimo teises.“ Kadangi 1927 m. Seimas buvo paleistas, o kitas susirinko 1936 m. (bet nebuvo demokratiškai rinktas), tokiomis nuostatomis buvo užtikrinamas prezidento autoritarinis valdymas.
Autoritarinė valdžia stiprėjo XX a. 4 deš. Iškilo A. Smetonos kaip tautos vado kultas (26.6 pav.). Priėmus 1938 m. Lietuvõs Konstitùciją autoritarinės prezidento galios buvo dar labiau įtvirtintos. Šioje Konstitucijoje jau nebeliko Lietuvos kaip demokratinės šalies įvardijimo ir nustatyta, kad valstybei vadovauja prezidentas (B šaltinis).
XX a. 4 deš. pr. opozicinė veikla buvo stipriai ribojama, politiniai veikėjai suimami, spauda cenzūruojama, bet neuždrausta. Vienas įtakingiausių opozicinių leidinių buvo laikraštis „Lietuvos žinios“, kurį redagavo tautinio atgimimo dalyvė, buvusi Steigiamojo Seimo narė ir įtakinga Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos veikėja Felicija Bortkevičienė (1873–1945) (26.7 pav.). Ji nevengė kritikuoti valdančiųjų, todėl ne kartą buvo patekusi į nemalonę. Kitos valdantiesiems oponuojančios jėgos buvo ne tik aktyvios, bet ir agresyvios. Buvęs ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras (1883–1942) (26.8 pav.), pašalintas iš valdžios, toliau kartu su radikaliais veikėjais telkė šalininkus. Šie įgijo voldemãrininkų pavadinimą ir sąmokslais, smurtu bei rengiamais perversmais siekė grąžinti savo lyderį į valdžią. Numalšinus neramumus imtasi voldemarininkus bausti. Tuo pat metu bandyta stabdyti komunistų ir Klaipėdos nacistų veikimą. Tai buvo kryptingas nusiteikimas nepasiduoti radikaliems judėjimams (C šaltinis).
XX a. 4 deš. vid. politiniuose ir visuomeniniuose sluoksniuose ėmus aktyviau kelti Seimo rinkimų būtinybę, valdžia 1936 m. leido rinkimus į Seimą. Tačiau rinkimai nebuvo demokratiniai ir laisvi: atstovų kandidatai parinkti iš anksto, o visos politinės partijos, išskyrus valdančią Tautininkų sąjungą, buvo panaikintos. Nepaisant to, kai kur opozicinė veikla nenutrūko, atsirado bandymų telkti prieš A. Smetoną ir tautininkus nusiteikusias jėgas, todėl ir 4 deš. pab. politinis ir visuomeninis gyvenimas buvo gana audringas. 1938 m. atsirado opozicijos sąjūdis „Ašis“, į kurį įsitraukė valstiečiai liaudininkai, krikščionys demokratai ir net radikalieji voldemarininkai. Politinių jėgų aktyvėjimas ir Lenkijos bei Vokietijos ultimatumai lėmė ir vyriausybės kaitą: į ją įtraukti keturi opozicijos atstovai. Iš vienos pusės, aktyvumas rodo, kad valdžia, nors ir persekiojo oponentus, bet nesiėmė masinių represijų. Kita vertus, valdžia neketino imtis reformų ir demokratizuotis, ką rodė autoritarinės 1938 m. Konstitucijos priėmimas.
Klausimai ir užduotys
- Kokie politiniai pokyčiai įvyko Lietuvoje 1926 m. pavasarį?
- Kokių pokyčių ėmėsi arba siekė imtis koalicinė valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybė?
- Kieno iniciatyva vyko 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas? Kaip manote, kodėl būtent šios visuomenės grupės?
- Nurodykite ne mažiau kaip tris požymius, rodančius, kad po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo Lietuvoje sumažėjo demokratijos.
- Po 1926 m. gruodžio perversmo į valdžią šalyje atėjo tautininkai. Apibūdinkite opozicijoje likusių partijų padėtį.
- Įvertinkite A. Smetonos valdymo laikotarpį Lietuvoje 1926–1940 metais.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kodėl A. Voldemaras, vienas svarbiausių A. Smetonos aplinkos žmonių, tapo jo politiniu oponentu ir buvo nubaustas.
Darbas su šaltiniais
A ŠALTINIS. Steigiamojo Seimo nario krikščionių demokratų bloko atstovo Antano Tumėno kalbos Seimo posėdyje 1922 m. liepos 20 d. ištrauka. Svarstant Konstitucijos nuostatas jis ginčijosi su socialdemokratų atstovu Kipru Bieliniu.
„Klausydamas atstovo Bielinio kalbos, aš norėjau suprasti, ar jam daugiau rūpi [Konstitucijos] paragrafo, ar mano nusistatymų supratimas. Kaip pasirodė, dėl paragrafo atstovas Bielinis vis dėlto pasakė mažai, bet mano nusistatymą, mano monarchistinį nusistatymą ponas atstovas Bielinis pamatė visoj pilnumoj ir visoj baisumoj. Man rodos, po šios dienos kalbos, kad mano nusistatymas tiek atstovą Bielinį įbaugino, kad jis matydamas mane net ir Seime iš tolo jau matys manyje monarchizmo, carizmo šmėklą. Jei Bielinis kada nors sapnuos, tai turbūt jo sapnas bus pilnas Tumėnų su monarchistiniu nusistatymu (krikščionių demokratų blokas – kdb. ploja. Bielinis: Bielinis tokių šmėklų nesapnuoja).
<...> Buvo dėl to paragrafo taip pasakyta, kaipo argumentas prieš mano pasiūlymą. Aš iškėliau tiktai priešargumentą. (Bielinis iš vietos: tai yra tiktai akrobatika.) Nebūk pats akrobatas. Pasisakyk, kad nesupranti juridinių argumentų, kad neturi to instinkto, kad nenori suprasti. <...> Aš iš atstovo Bielinio išgirdęs esu tiek daug mano vardą minint, kad ir visų šventų litanijoj nėra mano vardas paminėtas kiek čia (juokas).
<...> Jeigu aš prisidėjau prie didesnio ir platesnio detalizavimo Prezidento kompetencijų, tai atstovas Bielinis, būdamas sąžiningas ir protingas, pasakytų, kad tai buvo daroma dėl to, kad nustatytų aiškiai tas kompetencijas, kad Prezidento kompetencijų niekas negalėtų susiaurinti, padaryti siauresnių, negu Konstitucija nustato, ir kad Prezidentas negalėtų paimti didesnių kompetencijų, negu Konstitucijoj nustatyta. Valstybę kuriant, valstybės gyvenimą tvarkant politikos kryptis yra labai ir labai plati. Jei atstovas Bielinis panorėtų, jei dar įdėtų visą savo protą, jei pasikviestų į kompaniją ir atstovą Tumėną (Bielinis iš vietos: aš tokios kompanijos nenoriu), tai jeigu jie ir du svarstytų... jeigu jie tos kompanijos nenori, tai aš pasiūlysiu jam tos kompanijos laikytis – bus daug sveikiau (Bielinis: spekuliantas esi ir daugiau nieko). <...> Aš turiu tai pabrėžt ir siūlyt išbraukt punktą „b“ būtent, kad Ministerių Taryba veda respublikos vidaus ir užsienio politiką. Aš tuo noriu nurodyt, kad aš esu griežtas monarchizmo šalininkas (socialistai: bravo! bravo!). Bet šalininkas Seimo monarchizmo (Bielinis: eik, eik). Aš esu šalininkas dėl to, kad Seimas leistų įstatymus ir kad jo žinioje yra vykdymas vidaus ir užsienio politikoj. <...>“
Steigiamojo Seimo darbai, 1922, Kaunas, sąs. 46, p. 49–50.Klausimai ir užduotys
- Kurioms politinėms partijoms atstovavo A. Tumėnas ir K. Bielinis? Kurioms politinių idėjų pusėms priskiriamos šios partijos?
- Kokia yra šių dviejų Seimo narių (A. Tumėno ir K. Bielinio) politinio nesutarimo esmė?
- Kokius argumentus gindamas savo poziciją pateikė A. Tumėnas?
- Kurio politiko pozicija įtvirtinta galutinėje 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos redakcijoje? Atsakymą argumentuokite.
- Kaip manote, ar tokie politiniai nesutarimai, ginčai, vykdavę Seimo posėdžiuose, yra demokratijos požymis? Atsakymą argumentuokite.
B ŠALTINIS. 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos ir 1938 m. Lietuvos Konstitucijos palyginimas
1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija | 1938 m. Lietuvos Konstitucija |
1 § Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Suvereninė Valstybės valdžia priklauso Tautai. 2 § Valstybės valdžią vykdo Seimas, Vyriausybė ir Teismas. ----- 10 § Visi Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys, yra lygūs prieš įstatymus. Negali būti teikiama ypatingų privilegijų nei mažinama teisių piliečiui dėl jo kilmės, tikėjimo, tautybės. ----- 37 § Atstovas (Seimo narys – aut. past.) dėl savo kalbų, pasakytų pareigas einant, negali būti teismo baudžiamas, tačiau už garbės įžeidimą gali būti traukiamas atsakomybėn paprastąja tvarka. 38 § Atstovo asmuo neliečiamas. Atstovą suimti galima tiktai Seimui sutikus, išskyrus tuos atsitikimus, kada atstovas yra užtiktas nusikaltimo vietoje. <...> 63 § Iškelti Respublikos Prezidentui, Ministeriui Pirmininkui ar kitam kuriam Ministeriui baudžiamąją bylą dėl jų tarnybos nusikaltimų ar dėl valstybės išdavimo turi teisės tik Seimas absoliutine visų atstovų balsų dauguma. Iškeltą bylą sprendžia Aukščiausiasis Lietuvos teismas. (Lietuvos Valstybės Konstitucija (1922), išleista 1925 m., Šiauliai) | 1 § Lietuvos valstybė yra nepriklausoma suvereninė. Jos suverenumas priklauso Tautai. 3 § Lietuvos valstybė yra respublika. Jos priešakyje yra Respublikos Prezidentas. Jis vadovauja valstybei. 4 § Valstybės valdžia yra vientisa ir nedaloma. Ją vykdo Respublikos Prezidentas, Seimas, Vyriausybė ir Teismas. ----- 16 § Piliečiui valstybė yra jo paties buvimo pamatas. Valstybė saugo piliečio laisvę, garbę, sveikatą, gyvybę ir turtą. 17 § Pilietis naudojasi savo laisve, nepažeisdamas kito teisių ir visuomet atsimindamas savo pareigas Valstybei. Piliečio pareiga – būti ištikimam Valstybei. 18 § Prieš įstatymą piliečiai lygūs. Negali būti mažinamos piliečio teisės dėl jo tikybos ar tautybės. ----- 93 § Seimo Narys už savo kalbas, pasakytas Seimo posėdyje, neatsako, tačiau jeigu savo kalba nusikalsta prieš Valstybės saugumą, gali būti šaukiamas atsakyti bendrąja tvarka. Ta pat tvarka Seimo Narys atsako už įžeidimą savo kalboje, pasakytoje Seimo posėdyje. 94 § Suimti Seimo Narį sesijos metu galima tik darantį nusikaltimą arba padariusį tokį nusikaltimą, už kurį graso ne mažesnė kaip sunkiųjų darbų kalėjimo bausmė. <...> 73 § Respublikos Prezidentas neatsako už savo galios veiksmus. Už kitus veiksmus Respublikos Prezidentas negali būti šaukiamas atsakyti, ligi vadovauja Valstybei. (Vyriausybės žinios, Nr. 600, 1938 m. vasario 12 d.) |
Klausimai ir užduotys
- Palyginkite 1922 m. ir 1938 m. Konstitucijų 1 paragrafą. Koks tarp jų esminis skirtumas? Kaip manote, kodėl toks skirtumas atsirado?
- Kurioms institucijoms pagal valdžių padalinimo principą suteikta valdžia remiantis 1922 m. Konstitucija, o kam pagal 1938 m. Konstituciją? Kodėl atsirado toks pokytis?
- Palyginkite 1922 m. ir 1938 m. Konstitucijas. Kurių valdžios institucijų įtaka sumažėjo, o kurių padidėjo?
- Pasvarstykite – 1938 m. Konstitucija užtikrino didesnį ar mažesnį demokratijos lygį? Kodėl taip manote?
C ŠALTINIS. Pasaulyje žymaus mokslininko, semiotiko Algirdo Juliaus Greimo 1988 m. tekstas, kuriame svarstoma apie Antano Smetonos asmenybę, jo laikus ir veiklą
Žvilgtelėkime į ano meto Europos politinį horizontą. Trečioji XX a. dekada – tai pasaulinės ekonominės krizės ir ekstremizmų įsiviešpatavimo periodas. Vertinant Smetoną, negalima tad žiūrėti į jo pavertimą Tautos vadu kaip į jo asmeniškos ambicijos ar noro būti diktatoriumi išraišką, o kaip epochos dvasios lietuvišką atspindį. Vadu jis buvo padarytas tiesiog prieš savo valią, ir jaunimo jam buvo prikišama, kad jis – prastas vadas. Šis jo atsisakymas apsirengti fašisto uniformą itin ryškus jo vestoje tarptautinėje politikoje: toli gražu nesišliedamas prie diktatūrinių režimų <...>, pastoviai ir beviltiškai liko ištikimas didžiosioms Vakarų demokratijoms, tuo išgelbėdamas, žinoma, ne Lietuvos nepriklausomybę, bet jos „honorą“. Užuot kalbėjus apie Smetoną – fašistą, galima sakyti, kad jis, atvirkščiai, išgelbėjo Lietuvą nuo fašizmo.
Apibendrinant: padorus žmogus, bet – gabus, kytras (gudrus, suktas, klastingas – aut. past.) politikas; nuosaikus demokratas ir prastas tautos vadas: kas buvo iš tiesų Antanas Smetona? Ar aukštu, blizgančiu cilinderiu pasidabinęs prezidentas, ar nakčia savo kabinete užsidaręs, gyvenimo naštos sukūprintas žmogelis, skaitantis ir į lietuvių kalbą verčiantis Platoną, nostalgiškai svajojantis apie idealią respubliką?
Algirdas Julius Greimas, Iš arti ir iš toli. Literatūra, kultūra, grožis, Vilnius: Vaga, 1991, p. 255–256.Klausimai ir užduotys
- Kodėl šaltinio autorius vartoja terminą „Tautos vadas“? Kuriam asmeniui apibūdinti tai skirta?
- Kokias teigiamas A. Smetonos savybes ir politinius pasirinkimus nurodo šaltinio autorius?
- Kokias neigiamas A. Smetonos savybes ir politinius pasirinkimus nurodo šaltinio autorius?
- Kaip šaltinio autorius vertina A. Smetoną? Pagrįskite naudodamiesi šaltinio tekstu.
- Įvertinkite A. Smetonos veiklą. Atsakymą argumentuokite.
Sąvokos
Daugiapartinė sistemà – viena iš demokratijos savybių, kai valstybės politinėje sistemoje veikia ir konkuruoja daug savarankiškų politinių partijų.
Ypatingieji tautõs atstõvai – 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje nustatyta, kad ypatingieji tautos atstovai renka prezidentą septyneriems metams. Patys ypatingieji tautos atstovai faktiškai priklausė nuo valdančiosios Tautininkų sąjungos.
Kãro padėtis – ypatinga teisinė padėtis, kai esama tam tikrų apribojimų. Beveik visą tarpukario laikotarpį dėl nepriklausomybės karo, o vėliau dėl neišspręsto konflikto su Lenkija Lietuvoje galiojo karo padėtis.
Klerikalizmas – Bažnyčios ir dvasininkų įtakos visuomenėje ir politikoje stiprinimas.
Parlamentarizmas – valstybės valdymo sistema, kurioje parlamentas (įstatymų leidžiamoji valdžia) yra aukščiausia ir viršiausia valstybės institucija.
Parlameñtinė respùblika – valdymo forma, kurioje vykdomoji valdžia (pavyzdžiui, vyriausybė) kyla iš demokratiškai išrinkto parlamento – daugumą jame turinti politinė jėga formuoja vyriausybę.
Voldemãrininkai – radikali dešinioji politinė jėga, iškilusi XX a. 3 deš. pab. ir siekusi perimti valdžią. Autoritetu ir lyderiu buvo Augustinas Voldemaras, nuo jo pavardės pavadinimą įgavo ir visas judėjimas.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"