Temos reikšmingumas
- „Ar už tokią Lietuvą kovojom?“ arba „Kodėl sugriovė kolūkius?“ – pasigirsdavo po kurio laiko atkūrus nepriklausomą valstybę. Nors dabar tokie klausimai jau tapę juokeliu, bet buvo, o gal ir esama žmonių, kurie juos kelia rimtai. Vieni žmonės buvo nepatenkinti susiklosčiusia valstybės ekonomine situacija, kiti tokį šūkį pasitelkė ir pasitelkia populistiniais tikslais, siekdami politinės naudos, o tretieji juokiasi. Todėl „ilgojo dešimtojo dešimtmečio“ istorijos elementai vis dar gali supriešinti.
- Su įvairiais didesniais ar mažesniais sunkumais susidūrė daug iš Sovietų Sąjungos okupacijos ar įtakos išsivadavusių šalių. Tai nebuvo vien Lietuvos realija. Reformos, iššūkių įveikimas ir sėkmingas valstybių šiame regione vystymasis dabar gali būti matomas kaip pavyzdys kitoms demokratinių pokyčių siekiančioms šalims – nelengva, bet įmanoma.
- Šioje epochoje Lietuvos kryptis ir noras integruotis į Europos Sąjungą ir NATO suformavo ir šiandienį mūsų būvį: turime tvirtus gynybinius sąjungininkus ir ekonominius partnerius. Tokiu keliu nori sukti ir Lietuvą kaip pavyzdį mato ir kai kurios kitos šalys, pavyzdžiui, Sakartvèlas, Moldovà, Ukrainà.
Nelengvas nepriklausomos valstybės kūrimas
Nepriklausomybę atkūrusios valstybės politinis gyvenimas nebuvo lengvas. Pagal 1990 m. priimtą Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą (laikinoji konstitucija) Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas buvo aukščiausia valstybės valdžios institucija, o jos pirmininkas Vytautas Landsbergis – „aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas ir atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautiniuose santykiuose“ (86 str.). Taip pat dirbo Vyriausybė. Visgi, parlamente būta nemažai nesutarimų. 1992 m. kone pusę metų parlamento darbas buvo paralyžiuotas ir negalint išeiti iš politinės krizės nuspręsta rengti pirmalaikius rinkimus. 1990–1992 m. pasikeitė keturios vyriausybės.
Atkurtos valstybės valdymo modeliui pritarė patys Lietuvos piliečiai, 1992 m. referendume priėmę Lietuvõs Respùblikos Konstitùciją. Remiantis 1992 m. Konstitucijoje įtvirtintu valdžių atskyrimo principu, Lietuva tapo parlamentine respublika su pusiau prezidentinio valdymo požymiais. Valstybei vadovauja prezidentas, jis renkamas tiesioginiuose ir visuotiniuose rinkimuose, tačiau jo galios ribotos. Svarbiausia politinė institucija yra piliečių renkamas parlamentas (Seimas), kuriame daugumą turinti politinė jėga turi teisę sudaryti vyriausybę. Vyriausybės vadovą (ministrą pirmininką) skiria ir atleidžia prezidentas, bet su Seimo pritarimu. Tokia paini sistema sukurta specialiai, kad užtikrintų valdžių pasidalijimą, aiškias kompetencijas ir užkirstų kelią valdžią ir galią sutelkti vienose rankose. 1993 m. pradžioje pagal naująją Konstituciją įvyko pirmieji tiesioginiai ir visuotiniai prezidento rinkimai Lietuvoje. Prezidentu išrinktas Algirdas Mykolas Brazauskas (1932–2010) (27.1 pav.). Jis tapo pirmuoju visuotinai (visų gyventojų balsavimu) išrinktu Lietuvos Respublikos prezidentu.
Vienas pagrindinių nepriklausomybę atkūrusios valstybės darbų buvo reformos. Dešimtmečius gyvenus planinės ekonomikos sistemoje be privačios nuosavybės, reikėjo reformuoti ekonomiką, įsivesti savo valiutą, atlikti privatizaciją, grąžinti okupacinės valdžios nacionalizuotą turtą. Taip pat reikėjo reformuoti teisės, švietimo, kultūros, mokslo ir kitas sferas. Tačiau reformos nebuvo lengvos. Privatizacijos teikiamos galimybės ir sistema viliojo ir nesąžiningus žmones, organizuoto nusikalstamumo grupuotes, perėjimas į rinkos ekonomiką lėmė kai kurių fabrikų žlugimą ar gamybos apimties ir kartu darbuotojų skaičiaus mažinimą. Pokyčių paliesti gyventojai nebuvo patenkinti, o tai lėmė švytuoklės efektą rinkimuose į Seimą – vienus rinkimus laimėjusi partija kituose jau negaudavo daugumos. Taip atsitiko ir 1992 m., kai išankstiniuose rinkimuose į Seimą daugiausia vietų gavo Lietuvos demokratinė darbo partija, buvę komunistai. Po ketverių metų kadencijos 1996 m. juos pakeitė Tėvynės sąjunga–Lietuvos konservatoriai (jos branduolį sudarė buvę Sąjūdžio politikai, laimėję 1990 m. rinkimus). Tokius politinius svyravimus lėmė rinkėjų valia, ir tai buvo daugiapartinės sistemos ir parlamentarizmo principo, besiremiančio politinių partijų laisva konkurencija rinkimuose į parlamentą, dalis. Ne visiems patiko ginčai parlamente ar neva politinio stabilumo stoka (nuo 1992 m. pabaigos iki 2004 m. pabaigos pasikeitė devynios vyriausybės, nors vyko tik ketveri Seimo rinkimai), todėl dalis piliečių pradėdavo ignoruoti politiką (tą rodė mažėjantis aktyvumas rinkimuose). Tačiau politinio stabilumo būta – rinkimus pralaimėjusios partijos pasitraukdavo, o laimėtojos sudarė vyriausybes. Be to, Lietuvoje, kitaip nei kai kuriose kitose iš Sovietų Sąjungos išsivadavusiose šalyse, išvengta perversmų, autoritarinio valdymo ar masinių protestų prieš netinkamą valdžią.
Klausimai ir užduotys
- Kuri valdžios institucija turėjo daugiausia galios Lietuvoje 1990–1992 m.?
- Kuris valstybės pareigūnas buvo laikomas šalies vadovu 1990–1992 m.?
- Kokias reformas reikėjo įgyvendinti Lietuvos valstybei atgavus nepriklausomybę 1990 m.? Kodėl jos buvo būtinos?
- Kokių sunkumų kilo pradėjus įgyvendinti reformas?
- Nurodykite politinę sistemą, kuri įtvirtinta Lietuvoje pagal 1992 m. Konstituciją. Kokie jos svarbiausi požymiai?
- 1993 m. Lietuvos Respublikos prezidentu piliečiai išrinko buvusį komunistą A. M. Brazauską. Pasvarstykite, kodėl piliečiai 1990 m., nors aktyviai siekė nepriklausomybės ir atsiskyrimo nuo komunistinės SSRS, palankiai vertino A. M. Brazauską ir jo aplinką.
TYRINĖKITE!
Paklausinėkite artimųjų (tėvų, senelių, giminaičių ar pan.), ką jie prisimena apie pirmuosius metus atkūrus Lietuvos nepriklausomybę (1990 m.). Jų atsiminimus užrašykite.
Lietuvos Respublikos vadovai 1990–2004 m.
Vadovas | Kadencija | Pastabos |
 Vytautas Landsbergis | 1990-03-11 – 1992-11-25 | Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas |
 Algirdas Mykolas Brazauskas | 1992-11-25 – 1993-02-25 (laikinasis) 1993-02-25 – 1998-02-25 (išrinktasis) | Lietuvos Respublikos prezidentas |
 Valdas Adamkus | 1998-02-26 – 2003-02-26 | Lietuvos Respublikos prezidentas |
 Rolandas Paksas | 2003-02-26 – 2004-04-06 | Pripažintas šiurkščiai sulaužęs konstitucinę priesaiką, pašalintas iš pareigų apkaltos proceso tvarka |
 Artūras Paulauskas | 2004-04-06 – 2004-07-12 | Laikinai ėjo Lietuvos Respublikos prezidento pareigas |
Valdas Adamkus | 2004-07-12 – 2009-07-12 | Lietuvos Respublikos prezidentas |
Į naują tūkstantmetį su eurointegracijos tikslu žengiant
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę iki pat 2004 m. vienas svarbiausių šalies tikslų buvo eurointegrãcija. Per Šaltąjį karą Europa buvo dirbtinai padalyta, vystėsi skirtingais keliais, turėjo nedaug ekonominių ir fizinių saitų. Rytinėje geležinės uždangos pusėje buvusios ir iš sovietų įtakos ar okupacijos išsivadavusios šalys turėjo atnaujinti susisiekimą, prekybos ryšius, diplomatinius santykius, be to, kėlė tikslą tapti euroatlántinių struktū̃rų – Europos Sąjungos (ES) ir karinio NATO (Šiáurės Atlánto sutartiẽs organizãcija) aljanso dalimis.
Nors Lietuvoje buvo prieštaraujančių narystei NATO ir palaikančių Lietuvos kaip neutralios šalies statusą, dalis visuomenės ir svarbiausios politinės jėgos palaikė integraciją į NATO. 1993 m. rudenį, išvedus iš Lietuvos Rusijos armiją, politinės partijos ragino prezidentą oficialiai kreiptis dėl narystės NATO (A šaltinis). Netrukus prezidentas A. M. Brazauskas NATO vadovui nusiuntė laišką su Lietuvos pageidavimu tapti Aljanso nare.
Tačiau narystės siekis buvo ilgas ir daug darbo reikalaujantis procesas. Reikėjo modernizuoti kariuomenę, prisitaikyti prie NATO šalių standartų ir veikimo procedūrų, be to, išmokti anglų kalbą. Svarbiu dalyku tapo įsitraukimas į NATO šalių tarptautines operacijas ir misijas – Lietuva jau nuo 1994 m. dalyvavo taikos palaikymo misijose buvusioje Jugoslavijoje (27.2 pav.). Vėliau įvairios misijos ir operacijos Irakè bei Afganistanè. Tuo metu padidėjo sąveika su sąjungininkais, išmokta procedūrų, užsitikrintas patikimų sąjungininkų vardas kitų valstybių akyse. Oficialios derybos dėl narystės prasidėjo tik 2002 m., o stojimo procesas užbaigtas 2004 m. kovo 29-ąją. Lietuva kartu su dar šešiomis valstybėmis tądien tapo visateisėmis NATO narėmis (27.3 pav.). Tapusi galingos gynybinės organizacijos dalimi Lietuva užsitikrino paramą ir saugumą, ypač matant, kaip agresyvios šalys elgiasi su neutraliomis, kariniams blokams nepriklausiančiomis, kaimynėmis. Tokį saugumą simbolizavo iškart Lietuvai tapus NATO nare prasidėjusi NATO oro policijos misija Báltijos šalyse. Zoknių̃ aviacijos bazėje prie Šiaulių̃ jau dvidešimt metų pasikeisdami budi įvairių NATO valstybių lėktuvai. Jie kyla ir palydi prie NATO šalių sienų priartėjusius Rusijos lėktuvus.
Narystės Europos Sąjungoje procesas prasidėjo 1995 m. gruodį įteikus oficialų Lietuvos prašymą. Tačiau kelias į ES reikalavo sudėtingiau padaromų politinių „namų darbų“ nei stojimas į NATO. Lietuva turėjo imtis vidaus reformų, derinti teisės normas su europine teise, panaikinti mirties bausmę, įsipareigoti uždaryti nesaugia laikomą Ignalinos atominę elektrinę (AE). Dėl šių reformų virė audringi debatai. Gavus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išvadą, kad mirties bausmė prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 1998 m. ji panaikinta. Ignalinos AE uždarymo klausimas buvo sprendžiamas sudėtingiau, be to, reikėjo parengti planą, kaip užsitikrinti elektros tiekimą. Europos Komisija reikalavo, kad Lietuva nustatytų reaktorių stabdymo grafiką ir iki 2005 m. sustabdytų pirmąjį, o iki 2009 m. ir antrąjį Ignalinos AE reaktorių. 1999 m. patvirtinus Nacionalinę energetikos strategiją, kuri numatė stabdymo grafiką, buvo galima pradėti oficialias derybas.
Reformos ir derybos dėl narystės ES baigėsi 2003 m. balandį, kai Lietuva kartu su kitomis devyniomis būsimomis narėmis pasirašė stojimo į ES sutartis. Visgi, stojimui į ES turėjo pritarti Lietuvos gyventojai visuotiniame referendume. Jis buvo surengtas 2003 m. gegužę. Iki tol Lietuvoje būta skeptikų narystės ES atžvilgiu (B šaltinis). Tačiau daugiau žmonių pasisakė už narystę: referendume dalyvavo daugiau kaip 63 proc. balsavimo teisę turinčių piliečių, iš jų 91 proc. pritarė Lietuvos narystei ES. Oficialiai Lietuva ES valstybe nare tapo 2004 m. gegužės 1 d. Baigiamieji eurointegracijos etapai: prisijungimas prie Šengeno sutarties 2007 m. (tai užtikrino laisvą keliavimą ES viduje) ir 2015 m. įsivesta bendra valiuta euras. Narystė ES ir NATO reiškė, kad šios organizacijos pripažįsta Lietuvos politinės sistemos stabilumą ir ja galima pasitikėti. Narystė ES suteikė ir nemažų galimybių. Siekiant, kad naujosios narės priartėtų prie senųjų narių ekonomikos lygio, ES finansavo įvairius projektus. Narystė garantavo ir didesnes galimybes Lietuvos gyventojams išvykti dirbti svetur, todėl sparčiai didėjo emigracija.
Lietuva ne tik tapo euroatlantinių organizacijų nare, bet ir ėmėsi aktyvios tarptautinės politikos. Vadovaujant 1998 m. pirmą kartą ir 2004 m. antrą kartą išrinktam Lietuvos Respublikos prezidentui Valdui Adamkui (g. 1926), Lietuva buvo aktyvi regioninės ir europinės politikos dalyvė. V. Adamkus su partneriais užsienyje įsitraukė į bandymą rasti politinį sprendimą po nesąžiningų rinkimų ir kilusių masinių protestų Ukrainoje 2004 m. (27.4 pav.). Tokia politika buvo tęsiama ir vėliau. Lietuva tapo matoma tarptautinės politikos dalyve.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl Lietuva aktyviai siekė tapti NATO nare? Kokias saugumo garantijas ji gavo tapusi NATO nare?
- Kodėl Lietuva negalėjo tapti Europos Sąjungos nare vos atkūrusi nepriklausomybę? Kokius kriterijus ji turėjo atitikti?
- Pasvarstykite, kaip pasikeitė Lietuvos tarptautinė ir vidaus situacija tapus NATO ir ES nare.
- Jūs, šio vadovėlio pagrindiniai naudotojai – vienuoliktai, gimėte Lietuvai jau tapus ES nare. Kaip manote, kokias galimybes jums suteikia mūsų šalies narystė šioje organizacijoje?
Darbas su šaltiniais
A ŠALTINIS. 1993 m. spalio 5 d. partijų kreipimasis į Lietuvos Respublikos prezidentą dėl Lietuvos Respublikos integravimosi į NATO. Kreipimąsi pasirašė devynių svarbiausių šalies partijų atstovai.
Didžiai gerbiamas Respublikos Prezidente, Lietuvos politinės partijos yra įsitikinusios, kad naujoji Lietuvos politinė situacija, susiklosčiusi išvedus svetimą kariuomenę, reikalauja aiškios, susitarimu ir pasitikėjimu paremtos politinių jėgų pozicijos strateginiais Lietuvos politikos klausimais. Ji turėtų tapti nacionalinės politikos pamatu.
Manome, kad Lietuva, nebūdama integruota į kolektyvinės gynybos sistemą, nėra saugi. Todėl reikėtų kartu su Centrinės Europos valstybėmis jungtis į Vakarų Europos gynybos organizacijas.
Esame įsitikinę, jog Lietuvai būtina aukščiausiu lygiu pareikšti savo norą stoti į NATO.
https://www.urm.lt/uploads/default/documents/uzienio_politika/NATO/pareiskimas2.jpgKlausimai ir užduotys
- Apie kokią naują Lietuvos politinę situaciją rašo šaltinio autoriai?
- Kaip savo norą tapti NATO nare argumentavo kreipimosi autoriai?
- Kodėl politinių partijų atstovai kreipėsi į Lietuvos Respublikos prezidentą, o ne tiesiai į NATO?
- Paaiškinkite, kodėl svarbu, kad tokio pobūdžio kreipimąsi pasirašė ne vienõs, o net kelių partijų atstovai.
B ŠALTINIS. Nepriklausomybės Akto signataro Bronislovo Kuzmicko mintys apie narystę ES
Kelias į narystę ES nebuvo lengvas, reikėjo nuosekliai ruoštis, įvykdyti sudėtingas, reikalavimus atitinkančias reformas. Ta linkme dirbo valstybės institucijos, ruošėsi ir visuomenė. Tai buvo prieštaringas vyksmas, viešojoje erdvėje galynėjosi skirtingos nuomonės, ginčijosi vadinamieji eurooptimistai ir euroskeptikai, net ir atviri stojimo priešininkai. <...>
Pasirinkimo „už“ motyvacija buvo gan įvairi – noras užtikrintai atitolti nuo buvusios sovietinės erdvės, rūpestis dėl saugumo, lygiavertiškumo ir pripažinimo siekis, baimė likti „vieniems“, pastangos kurti valstybę pagal vakarietiškus europinius standartus. Savo vaidmenį atliko ir vakarietiškos gerovės visuomenės patrauklumas. Veiksmingas motyvas buvo pastangos ugdyti okupacijos pertrauktą, Vakarų kultūros vertybėmis grindžiamą tautiškumą.
Rimčiausias euroskeptikų argumentas plaukė iš narystės Europos Sąjungoje valstybės suverenumo apribojimų prilyginimo Nepriklausomybės praradimui, pasidavimui liberaliajam globalizmui, kosmopolitizmui. Buvo įtarinėjimų, kad narystę ES, kaip ir NATO, kažkas nori primesti valstybės piliečiams, neklausiant ir neatsižvelgiant į jų nuomonę. Tai neteko pagrindo, kai 2003 m. gegužės 10–11 d. vykusio referendumo metu dauguma valstybės piliečių pasisakė už narystę ES.
Euroskeptikų teiginiuose slypėjo ir tikras rūpestis dėl valstybės suverenumo, dėl tautiškumo, bet netrūko ir informuotumo stokos, populistinio, su rytietišku atspalviu antivakarietiškumo. Gana įtartinai atrodė (ir iki šiol atrodo) ES prilyginimas SSRS – esą ar tam išsivadavome iš vienos sąjungos, kad atsidurtume kitoje <...>.
Bronislovas Kuzmickas, Tarp kaimynų ir pasaulyje: vyksmai ir refleksijos, Vilnius: Versmė, 2018, p. 183–184.Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, ką šaltinio autorius vadina „eurooptimistais“ ir „euroskeptikais“.
- Kokius Lietuvos narystės ES argumentus pateikia šaltinio autorius?
- Kokie argumentai prieš Lietuvos narystę ES buvo pateikiami svarstant, ar Lietuvai verta tapti ES nare?
- Kaip manote, kieno argumentai – eurooptimistų ar euroskeptikų – pasitvirtino, jei vertintume iš šių dienų perspektyvos? Atsakymą argumentuokite.
C ŠALTINIS. Istorikas Aurimas Švedas svarsto apie tai, kaip galima būtų rašyti XX a. 10 deš. istoriją
Štai vienas sakinys, kurį, galimas dalykas, akademinėje istorijoje užrašys koks nors praeities tyrinėtojas: „XX a. 10-ojo dešimtmečio valstybės istorijoje derėtų išskirti šiuos piko taškus: 1991-ųjų sausio 13 d. Vilniuje apginta laisvės idėja, tuo pat metu apsaugant Europą nuo naujos geležinės uždangos; Lietuvos visuomenė išlaikė keturis demokratijos egzaminus – 1990, 1992, 1996, 2000 m. įvyko Seimo rinkimai ir po jų pralaimėjusioji partija be ekscesų traukėsi iš valdžios; čekinė privatizacija (1991–1995), nacionalinės valiutos įvedimas (1993), komercinių bankų griūtis (1994–1996), Rusijos krizės (1998) sukeltas ekonomikos kolapsas (1999) – šie procesai kūrė šalies ekonominio gyvenimo dinamiką; okupacinės kariuomenės išvedimas (1993) ir Lietuvos geopolitinės lygties išsprendimas pateikiant prašymus jungtis prie NATO ir ES organizacijų <...> – nulėmė valstybės ateitį XXI amžiuje.“
O kaip antropologas (žmonių ir visuomenių tyrinėtojas – aut. past.) galėtų vienu sakiniu apibūdinti Lietuvos visuomenės kasdienybės kismą? Štai dar vienas bandymas: „Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos visuomenės kardinalios gyvenimo kaitos simboliais galėtų būti šie įvykiai: 1989 m. gruodžio 31 d. nuskambėjus grupės „Queen“ dainai „Radio Ga Ga“, pradėjo transliuoti pirmoji komercinė radijo stotis „M-1“; 1990 m. spalio 10-ąją ant Seimo įrengus palydovinio ryšio įrangą atsirado galimybė prisijungti prie pasaulinio kompiuterių tinklo apeinant Maskvą; 1992 m. Vilniaus parduotuvėse pirmą kartą pasirodė jogurtas, o įmonės „Comliet“ įdiegė nacionalinį mobilųjį automatinį telefono ryšį; 1993 m. trys draugai šalia „Žalgirio“ futbolo stadiono atidarė „Naktigonę“ – ištisą parą veikiančią maisto prekių parduotuvę, kurioje apsilankyti buvo prestižo reikalas; 1995 m. šalia gėlių turgelio sostinės Savanorių prospekto pradžioje gyvavusios bendrovės „Urdžia“ <...> vadovai įsteigė „Vilniaus prekybą“, esmingai paveiksiančią mūsų vartojimo įpročius ir kasdienybės formas pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje; 1996 m. gegužės mėn. šalia Vilniaus autobusų stoties atsidarė pirmas „McDonald‘s“...“ Šį sakinį būtų galima tęsti, tiesą sakant, beveik iki begalybės.
Aurimas Švedas, „Kaip mūsų gyvenimai virsta istorija“, Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR, Parodos katalogas, Vilnius, 2019, p. 34.Klausimai ir užduotys
- Nurodykite svarbiausius politinius ir ekonominius įvykius, sukėlusius pokyčius Lietuvoje po 1990 m.
- Kokį kultūrinį įvykį, pakeitusį Lietuvos visuomenę, aprašo šaltinio autorius? Kaip manote, kodėl tai tuo metu galėjo būti taip svarbu?
- Kaip manote, kodėl šaltinio autorius tarp kardinaliai Lietuvos visuomenę keitusių įvykių įtraukė ir 1992 m. Vilniaus parduotuvėse pasirodžiusį jogurtą? Galbūt jis provokuoja skaitytojus?
- Kokie autoriaus nurodyti ekonominiai pokyčiai labiausiai keitė to meto žmonių gyvenimą? Kodėl taip manote?
- Kaip manote, kurie trys autoriaus nurodyti pokyčiai labiausiai pakeitė Lietuvą ir padėjo sukurti naują valstybę? Atsakymą argumentuokite.
TYRINĖKITE!
Supažindinkite artimuosius (tėvus, senelius ir pan.) su šiuo šaltiniu. Paprašykite, kad jie įvertintų istoriko paminėtus pokyčius (ar jiems yra svarbūs). Galbūt jie nurodys kitus pokyčius. Viską užfiksuokite.
Sąvokos
Eurointegrãcija – valstybių įsijungimas į europines struktūras, institucijas ir organizacijas. Svarbiausia iš jų buvo įstojimas į Europos Sąjungą.
Euroatlántinės struktūros – Europą ir Šiaurės Ameriką jungiančios organizacijos, tokios kaip NATO, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija ir panašios.
Parlamentarizmas – valstybės valdymo sistema, kurioje parlamentas (įstatymų leidžiamoji valdžia) yra aukščiausia ir viršiausia valstybės institucija.
Parlameñtinė respùblika – valdymo forma, kurioje vykdomoji valdžia (pavyzdžiui, vyriausybė) kyla iš demokratiškai išrinkto parlamento, – daugumą jame turinti politinė jėga sudaro vyriausybę.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"