Mažoji Lietuva XIX a. – XX a. pradžioje (29 tema)

Mažąja Lietuva paprastai vadinama etnografinė teritorija, esanti Šiáurės Rytų̃ Prūsijos dalyje (29.1 pav.), kurioje XVI a. susidarė etnografinė mãžlietuvių, arba lietùvininkų, grupė. Mažlietuviai gerokai skyrėsi nuo Didžiõjoje Lietuvojè gyvenančių lietuvių. Vienas svarbiausių skirtumų – religija. Mažlietuviai, kaip ir Prūsijos gyventojai, buvo protestantai, išpažino evangelikų liuteronų tikėjimą, o dauguma Didžiosios Lietuvos gyventojų buvo katalikai. Mažlietuviams religijos išpažinimas buvo ne tik Dievo, bet ir jo vietininko, t. y. žemiškojo vadovo, garbinimas gimtąja kalba, nes valstybės vadovas kartu buvo ir Prūsijos protestantų bažnyčios vadovas. Mažlietuviai, priimdami evangelikų liuteronų tikėjimą, parodė lojalumą valstybės valdžiai, sėkmingai įsitraukė į vietos gyvenimą ir į katalikybę ėmė žiūrėti priešiškai.

Pamažu mažlietuvių ir didlietuvių skirtumai ryškėjo ir švietimo srityje. XVIII a. pradžioje Prūsijos valdžia įgyvendino visuotinio privalomojo pradinio mokslo reformą (pagal ją mažamečiai buvo mokomi tik vokiškai). Taip valstybės mastu buvo pradėtas formuoti disciplinuotas paklusnumas valdžiai. Mažlietuviai pamažu tapo uoliais ir paklusniais valstybės piliečiais.

Nors kalba ir kilmė buvo ta pati, mažlietuvių ir didlietuvių skirtumą didino ir nevienodas kraštų ekonomikos lygis. Prūsijos ekonomika buvo gerokai stipresnė negu carinės Rusijos, kurios valdžioje buvo Didžióji Lietuvà. Neatsitiktinai didlietuviai, norėdami užsidirbti, dažniausiai sezoniniams darbams vykdavo į kaimyninę Prūsiją. 1807 m. rudenį išleistu įsaku Klaipėdoje buvo panaikinta baudžiava, tai sudarė sąlygas plėtoti kapitalistinius santykius.

Mažlietuviai, priešingai negu Didžiosios Lietuvos gyventojai ar lenkai, netapo šiuolaikine tauta, t. y. neišgyveno tautinio atgimimo, liko tik tautinė grupė. Tam bene lemiamą įtaką turėjo tai, kad mažlietuviai šimtmečius priklausė vokiečių valstybei, dėl to susiformavo „savõs“ vokiškos, o ne Lietuvos valstybės samprata. Mažlietuviai, net sustiprėjus vokietinimui, nors ir stengėsi įsitraukti į lietuvių kalbos išsaugojimo judėjimą „prieš sąmoningą diskreditavimą“, išskyrus keletą aktyvių vietos veikėjų, gana abejingai sutiko Didžiõjoje Lietuvojè vykstantį didlietuvių tautinį atgimimą. Dėl šių priežasčių mažlietuvių ir didlietuvių politinio suartėjimo idėja iki pat Pirmojo pasaulinio karo net nebuvo svarstoma.

Kitaip negu Didžiosios Lietuvos (29.2 pav.) lietuviai, mažlietuviai beveik neturėjo inteligentų. Mažlietuviams, kurie Rytų Prūsijoje sudarė vieną neturtingiausių gyventojų sluoksnių, buvo sunkiai prieinamas aukštasis mokslas. Tam įtakos turėjo materialiniai sunkumai ir pačių tėvų nenoras leisti vaikų į mokslą (tradiciškai vaikų ateitis buvo siejama su darbu žemės ūkyje). Prūsijos valdžia Karaliáučiaus universitete keliems studentams mažlietuviams mokėjo valstybės stipendijas, tačiau neretai, kai trūkdavo lietuvių studentų, jos buvo mokamos vokiečiams. Mažlietuviai jiems suteikta teise ne visada pasinaudodavo.

Kai 1871 m. Otas fon Bismarkas (Otto von Bismarck, 1815–1898) suvienijo vokiečių žemes ir įkūrė Vokietijos imperiją, sustiprėjo nacionalistinė valdžios politika – germanizãcija. Jos sudėtinė dalis – privalomas tik vokiečių kalbos vartojimas mokyklose ir per religines apeigas. Tai sukėlė visuotinį tautinių mažumų, taip pat ir mažlietuvių, nepasitenkinimą. Kilo vadinamasis Peticijų sąjūdis, į jį aktyviai įsitraukė ir mažlietuviai. 1878–1910 m. mažlietuviai įteikė 12 peticijų aukštiems vokiečių valdžios pareigūnams (kitais duomenimis, peticijos buvo rašomos „beveik pamečiui“). Be išimties visos peticijos buvo nepolitinės, jose pagrindinis dėmesys buvo skiriamas lietuvių kalbai. Tūkstančiai mažlietuvių, pasirašiusių peticijas, reikalavo panaikinti suvaržymus vartoti lietuvių kalbą. Panašūs reikalavimai buvo keliami lankantis pas Vokietijos imperatorių. Nors valdžia į reikalavimus neatsižvelgdavo, Peticijų sąjūdis už gimtąją kalbą telkė žmones.

Tokiomis aplinkybėmis 1885 m. Til̃žėje Martyno Jankaus (29.3, 29.4 pav.), Jurgio Mikšo, Kristupo Voskos, Ernesto Vejerio iniciatyva buvo įkurta mažlietuvių draugija „Birutė“ (29.5 pav.). Įdomu tai, kad draugijos steigėjai pasinaudojo J. Basanavičiaus parašytais neįkurtos Lietuviškos mokslo draugijos įstatais, kuriuose teigiama, jog numatoma išleisti naudingų mokslo knygų „prigimtoje kalboje“, atidaryti „lietuvišką knyginyčią ir senovystės daiktų rinkliavą“, surengti „skaitymus ant draugystės sueigų“ ir atlikti kitus panašius darbus. Draugija daug dėmesio skyrė mažlietuvių nutautėjimui, steigė savas mokyklas, rašė peticijas, taip pat kovojo, kad būtų panaikinti gimtosios kalbos vartojimo apribojimai. „Birutė“ leido savo spaudą ir darė didelę įtaką mažlietuviams. Deja, mažlietuvių padėtis išliko sunki (pavyzdžiui, 1908 m. gegužės 15 d. buvo priimtas Draugijų įstatymas, „kuriuomi visuose susirinkimuose buvo uždrausta vartoti lietuvių kalbą“).