Šioje temoje MES:
- sužinosime pagrindines imperializmo priežastis;
- apibūdinsime imperializmo politikos ypatumus;
- nustatysime imperializmo padarinius.
Imperializmo priežastys
AKTUALU! Kodėl XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje pirmiausia didžiosios Euròpos valstybės, kaip matyti iš 30.1 lentelės ir 30.1 paveikslo, siekė užgrobti kuo daugiau teritorijų kituose žemynuose?
30.1 lentelė. Teritorinis pasaulio padalijimas 1914 metais
Valstybė | Valdomos kolonijos (proc.) | Valdomų kolonijų gyventojai (mln.) |
Didžioji Britanija | 44,6 | 69,1 |
Rusija | 23,2 | 5,8 |
Prancūzija | 14,1 | 9,8 |
Vokietija | 4,0 | 2,1 |
JAV | 0,4 | 1,7 |
Japonija | 0,4 | 3,3 |
Nyderlandai, Belgija ir kt. valstybės | 13,2 | 8,0 |
Iš viso | 99,9 | 98,8 |
Dažniausiai imperija vykdo imperialistinę – grobikišką politiką kitų valstybių atžvilgiu. Imperialìzmas (lot. imperium – valdžia, viešpatavimas) – valstybės politika ir praktika, kai karinėmis ir ekonominėmis priemonėmis siekiama primesti savo įtaką kitoms šalims. Kaip pavyzdį galima paminėti Ròmos imperiją, kuri daug kariavo, buvo užėmusi dideles teritorijas. Bėgant laikui, imperijų pasaulyje neliko, bet niekur nedingo imperializmas. Tokia valstybė yra dabartinė Rusija, nes ji 2022 m. užpuolė Ukrainą. Ji vykdo imperialistinės valstybės politiką, nors oficialiai jai vadovauja ne imperatorius, bet prezidentas Vladimiras Putinas.
Naujaisiais laikais imperializmo laikotarpis apima 1870–1914 metus. Jo pradžia siejama su Rusijos ir Prancūzijos karu, o pabaiga – su Pirmojo pasaulinio karo pradžia. Dažnai šis laikotarpis dar vadinamas naujuoju imperializmu – taip pabrėžiamas skirtumas nuo anksčiau didžiųjų valstybių vykdyto kolonializmo, o jis ypač suaktyvėjo XV a. pabaigoje atradus naują žemyną Amèriką.
Imperializmui būdinga griežta užgrobtų teritorijų politinė kontrolė, sistemingas ekonomikos išteklių naudojimas, kelių, geležinkelių tiesimas ar uostų statyba. Imperialistinę politiką vykdė išsivysčiusios Vakarų valstybės, visų pirma Didžioji Britanija, Prancūzija. Valdas grobė ir sustiprėjusios JAV, susivienijusi Vokietija, Rusija ir kitos Vakarų valstybės (net nedidelės valstybės Bel̃gija ir Nýderlandai). Nuo XIX a. pabaigos imperialistine valstybe tapo Japònija – vienintelė iš Azijos valstybių.
Išskiriamos kelios imperializmo priežastys. Bene svarbiausia – dėl pramonės perversmo vykusi industrializacija, naujų technologijų diegimas Europoje (atsirado geležinkeliai, garlaiviai, sukurta naujų ginklų). Be šių technikos naujovių būtų buvę neįmanoma taip greitai pasiekti užjūrio valdų ir jose įsitvirtinti. Dėl sparčios industrializacijos ir aštuntajame dešimtmetyje daugelio šalių įvestų muitų (jie užkirto kelią kitų valstybių prekėms patekti į jų rinkas) išsivysčiusios valstybės ieškojo naujų rinkų savo pagamintai produkcijai. Be to, plėtojantis pramonei, reikėjo daugiau naujų žaliavų, o didelė jų dalis būdavo atsivežama iš užgrobtų valdų. Industrializacija, prasidėję dideli demografiniai pokyčiai lėmė spartų gyventojų skaičiaus augimą kapitalistinėse valstybėse. Tai buvo dar viena imperializmo priežastis.
Imperializmui didelę įtaką pirmiausia turėjo didžiųjų Europos valstybių varžymasis, siekis turėti kuo daugiau kolonijų. Tuo metu laikytasi nuostatos, kad kuo daugiau bus užgrobta valdų, tuo valstybė bus galingesnė. Tapti tokia „didžiąja valstybe“ siekė Vokietija, bet ji susivienijo tik 1871 m. ir pavėlavo į kolonijų dalybas. Vokiečiai, negalėdami susitaikyti su tuo, kad Didžioji Britanija ir Prancūzija už Europos ribų turi didelių prievarta įgytų valdų, ėmė vis labiau reikšti nepasitenkinimą ir pretenduoti į užjūrio valdas. Ryškiausia Vokietijos suvienijimo asmenybė O. fon Bismarkas pagrindinį dėmesį skyrė vokiečių politikai Europos žemyne. XIX a. pabaigoje naujasis Vokietijos imperatorius Vilhelmas II (Wilhelm II, valdė 1888–1918 m., 30.2 pav.), pašalinęs iš Vokietijos kanclerio pareigų O. fon Bismarką, siekė savo valstybę įtraukti į kolonijų dalybas. Jau pirmoje Vilhelmo II imperialistinėje kalboje, pasakytoje 25-ųjų Vokietijos imperijos metinių proga, buvo reiškiamas džiaugsmas dėl savo šalies laimėjimų: „Vokietijos imperija tapo pasauline imperija. Tūkstančiai mūsų tautiečių gyvena visur, tolimosiose Žemės rutulio dalyse. Ponai, jūsų šventa pareiga padėti man šią didžiąją Vokietijos imperiją sujungti su mūsų gimtąja šalimi.“ Nieko nuostabaus, kad naujasis Vokietijos kancleris Bernhardas fon Biulovas (Bernhard von Bülow, 1849–1929) 1897 m. Vokietijos parlamente Reichstage sakydamas kalbą pareikalavo „vietos po saule“ savo šaliai. Vokietijos valdžios supratimu, vokiečių valstybė, kaip ir kitos, turėjo virsti imperialistine.
Tokius Vokietijos, kaip, beje, ir kitų imperialistinių valstybių, planus lėmė imperializmo laikotarpiu sustiprėjęs nacionalizmas, jis vėliau pavirto į šovinizmą ar rasizmą – baltųjų žmonių rasės sureikšminimą ir kitų rasių menkinimą. Laikytasi nuostatos, kad baltųjų žmonių priedermė ir teisė – nešti civilizaciją kitoms rasėms. Todėl buvo pateisinamas vietos gyventojų sukurtõs kultūros užgrobtose valdose naikinimas, jos keitimas užkariautojų kultūra. Tokiai nuostatai atsirasti įtakos turėjo Čarlzo Roberto Darvino (Charles Robert Darwin, 1809–1882, 30.3 pav.) teorija apie rūšių kilmę. Šia teorija vadinamieji socialdarvinistai stengėsi pateisinti imperializmą ir skelbė, kad tik stipriosios valstybės turi teisę valdyti silpnesniąsias, t. y. baltųjų kultūra yra pranašesnė. Panašių minčių buvo matyti ir imperializmo laikotarpiu sukurtų autorių kūriniuose.
Kodėl karikatūroje Č. R. Darvinas vaizduojamas kaip beždžionė?
Imperializmui didelę įtaką turėjo europocentrizmas ir etnocentrizmas. Dvasininkų misionierių kelionės, siekis praturtėti ar padaryti karjerą už tėvynės ribų istorikų taip pat nurodomi kaip ne mažiau svarbios imperializmo priežastys, kurios turėjo įtakos XIX a. antroje pusėje imperialistinėms valstybėms dalijantis pasaulį.
Reikia nepamiršti, kad imperializmą įvairiomis priemonėmis, visų pirma pinigais, rėmė išsivysčiusių valstybių valdžia. Buvo siekiama ne įgyti kitų to meto valstybių autoritetą, bet pasinaudoti užgrobtų valdų ištekliais ir pagerinti savo šalies finansinę padėtį.
Klausimai ir užduotys
- Kokią valstybę galima vadinti imperialistine?
- Nurodykite chronologines imperializmo laikotarpio ribas.
- Kodėl Vokietija vėliau įsitraukė į kolonijų dalybas?
Didžiosios Britanijos galybė ir užgrobtų teritorijų valdymo formos
AKTUALU! Kodėl daug panašumų tarp Didžiosios Britanijos (30.4 pav.), Austrãlijos (30.5 pav.), Pietų̃ Ãfrikos Respùblikos (30.6 pav.) ir Naujõsios Zelándijos (30.7 pav.) vėliavų?
 30.4 pav. Didžiosios Britanijos vėliava |  30.5 pav. Australijos vėliava |  30.6 pav. Pietų Afrikos Respublikos vėliava |  30.7 pav. Naujosios Zelandijos vėliava |
Imperializmo laikotarpiu išsivysčiusios valstybės, lenktyniaudamos ir grobdamos naujas teritorijas, kontroliavo vis daugiau pasaulio. Jau XIX a. viduryje Didžioji Britanija valdė didelę dalį Ìndijos, toliau skverbėsi į Ãfrikos (siekė sujungti savo valdas nuo Kairo (Egiptè) iki Keiptauno (dabartinėje Pietų Ãfrikos Respùblikoje) ir kitus žemynus (1 šaltinis). Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Didžiosios Britanijos kolonijų valdos siekė 33,5 mln. km2, jose gyveno beveik 400 mln. gyventojų. O Prancūzijos prieš Pirmąjį pasaulinį karą valdoma teritorija sudarė 10,6 mln. km2 su 55 mln. gyventojų. Didžioji Britanija imperializmo laikotarpiu buvo pagrįstai laikoma kolonijų karaliene (30.8 pav.). Pačioje Didžiõjoje Britãnijoje gyveno tik 46,5 mln. gyventojų.
Nurodykite didžiausias Didžiosios Britanijos užkariautas valdas.
Dėl didelio kolonijų skaičiaus Didžioji Britanija dažnai buvo vadinama imperija. Iš tiesų ją valdė ne imperatorius, o karalius. XIX a., tiksliau, 1837–1901 m. šią šalį valdė karalienė Viktorija (30.9 pav.), o jos valdymas vadinamas karalienės Viktorijos epocha. Tuo metu Didžioji Britanija ne tik turėjo daugiausia kolonijų, bet ir buvo pasaulio lyderė pramonės gamybos, prekybos, ūkio laivyno srityse. Karalienės Viktorijos valdymas buvo siejamas su galybe, didybe ir stabilumu (3 šaltinis).
Užgrobta teritorija, visiškai priklausanti nuo kitos valstybės, buvo vadinama kolonija. Valstybė, grobianti kolonijas, buvo vadinta metropolija. Paprastai metropolija po kurio laiko kolonijai suteikdavo dalinę nepriklausomybę – protektorãtą. Tai tokia priklausomybės forma, kai svetima valstybė visiškai tvarko kitos valstybės užsienio politiką ir kontroliuoja vidaus politiką. Iš pradžių kolonijoms pavykdavo išsikovoti protektorato statusą, o vėliau – visišką nepriklausomybę. Tačiau vadinamoji dekolonizacija – kolonijų išsivadavimas – prasidėjo tik XX a. viduryje.
Retesnė kolonijos priklausomybės nuo metropolijos forma – dominija (lot. dominium – valdymas). Tai buvusios britų kolonijos, kurios tapo nepriklausomos, bet ir toliau simboliškai liko susietos su Didžiosios Britanijos karūna. Dominijos statusas reiškė, kad šią valstybę valdo vicekaralius, pavaldus Didžiosios Britanijos karaliui. Didžiosios Britanijos dominijomis XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje tapo Pietų Ãfrikos Respùblika, Austrãlija, Naujóji Zelándija. Net ir dabar šios valstybės yra Didžiosios Britanijos dominijos, nors bet kada gali nutraukti šiuos simbolinius ryšius. Turint omenyje Didžiosios Britanijos įtaką pasaulyje, dominijos statusas minėtoms valstybėms suteikia britų globą ir palaikymą vykdant tarptautinę politiką. Todėl minėtos valstybės nelinkusios nutraukti šių santykių. Tiesioginius ryšius su buvusia metropolija patvirtina ir Naujosios Zelandijos, Pietų Afrikos Respublikos, Australijos vėliavų panašumas į Didžiosios Britanijos vėliavą.
Yra dar kelios kolonizavimo formos: koncesinės, naujakurių ir prekybinės kolonijos. Koncesinės kolonijos turėjo tiesioginę įtaką naujakurių kolonijoms atsirasti. Pavyzdžiui, britas (2 šaltinis), vienos Pietų Afrikos kompanijos savininkas Sesilis Džonas Rodsas (Cecil John Rhodes, 1853–1902, 30.10 pav.) iš karalienės Viktorijos gavo koncèsiją mineralų paieškoms. Pamažu teritorija virto naujakurių kolonija – iš vietos gyventojų buvo atimta žemė ir išdalyta naujakuriams. Taip jiems atiteko Rodèzija (dabartinė Zimbãbvė ir Zámbija), Mozambikas, Angolà ir kitos teritorijos. Prekybinės kolonijos – tai tos teritorijos, kurių vietos gyventojai privalėjo tiekti tam tikras žaliavas (pavyzdžiui, kavos, gumos, kakavos) imperialistinėms valstybėms. Tokia sistema būdinga Nigèrijai ir Gãnai.
Kokia pagrindinė karikatūros mintis?
Imperialistinės valstybės savo užgrobtas valdas paprastai valdė dvejopai: tiesiogiai ir netiesiogiai. Pirmąjį būdą taikė Prancūzija. Ji siekė kiek įmanydama nutautinti kolonijų gyventojus, todėl pirmenybė be išimties būdavo teikiama prancūzams. Kita vertus, prancūzų valdomose kolonijose diskriminacija buvo mažesnė negu, pavyzdžiui, britų valdomose kolonijose Afrikoje, nors jie ir valdė netiesiogiai – kūrė vietos valdžios organus ar rėmėsi jau sukurtomis valdžios struktūromis ir kontroliuodavo jų veiklą. Tokia valdymo tvarka galiojo britų valdomose Afrikos kolonijose, Ìndijoje. Čia buvo sunkiai įsivaizduojama skirtingos rasės žmonių santuoka, nors prancūzų kolonijose tokių atvejų būdavo.
Klausimai ir užduotys
- Kuo skiriasi kolonija, protektoratas ir dominija?
- Kodėl ir šiais laikais išliko Didžiosios Britanijos dominijų?
Imperializmo padariniai
Perskaitykite šią potemę ir pamėginkite išspręsti nurodytą istorinę problemą.
PROBLEMA: kodėl imperializmo padariniai vertinami prieštaringai?
Vienas svarbiausių neigiamų imperializmo padarinių – masinis vietos gyventojų žudymas, vietos kultūrų naikinimas. Amerikos ir Australijos kolonizacija vyko palyginti neilgai, nes buvo nedaug vietos gyventojų, o kai kuriose gausiai apgyvendintose Afrikos vietovėse, visų pirma už Gerõsios Viltiẽs kyšulio ribų, imperialistinių valstybių atstovai be gailesčio naikino gyventojus, vietos kultūrą, gamtos išteklius. Kita vertus, imperializmas atvėrė pasaulinę rinką kolonijoms, tiesa, per prievartą. Išaugo kolonijose gaminamų prekių paklausa, tarp metropolijų ir kolonijų užsimezgė prekybos santykiai. Kolonijų gyventojai sužinojo apie išsivysčiusių valstybių laimėjimus ir pamažu juos perėmė. Kolonijose vyko vadinamoji vesternizacija – Vakarų kultūros perėmimas.
Reikėtų nepamiršti, kad kolonijos nebūtų išlaikiusios savo viešpatavimo be vietos gyventojų paramos. Metropolijos atstovai, siekdami turėti tinkamų pagalbininkų savo kolonijų administracijose, sudarė sąlygas daliai kolonijų jaunuolių įgyti išsilavinimą Europos universitetuose. Sugrįžę jie gaudavo tarnybą kolonijų administracijos valdžioje. Taip pamažu kolonijose pradėjo formuotis vietos inteligentija – ji 1885 m. susibūrė į Ìndijos nacionalinį kongresą, vėliau pradėjo vadovauti savo tautos nacionaliniam išsivadavimo iš metropolijos judėjimui. Bene iškiliausia šio judėjimo asmenybė – Mohandasas Karamčandas Gandis (1869–1948). Jis išsilavinimą įgijo Didžiojoje Britanijoje, vėliau tapo Indijos nacionalinio išsivadavimo lyderiu. Jo pastangomis Ìndija XX a. viduryje atsiskyrė nuo Didžiosios Britanijos. Buvusių britų kolonijų Naujosios Zelandijos (1893 m.) ir Australijos (1902 m.) moterims pirmą kartą pasaulyje buvo suteikta rinkimų teisė; tokios teisės neturėjo net Vakarų moterys.
Imperializmo laikotarpiu užgrobtose valdose metropolijos vykdė industrializaciją, atsirado pirmieji dideli miestai. XVII a. kolonizuojant Ìndiją, įsteigtos pakrančių bazės ilgainiui išaugo į didelius miestus. 1819 m. prie Malakos sąsiaurio buvo įkurtas Singapūras – strategiškai svarbi karinė ir prekybos bazė. 1788 m. kaip pataisos kolonija Austrãlijoje įkurtas Sidnėjus, vėliau, 1835 m., šiame žemyne įkurtas Melburnas, 1836 m. – Adelaidė ir 1840 m. – Brisbanas. 1830 m. prancūzai okupavo Alžỹrą ir plėtė jiems priklausančius pakrantės miestus. Antrosios imperijos laikotarpiu jie kolonizavo Indokiniją. Rùsija 1860 m. Azijoje įkūrė Vladivostoką, paskutinę Transsibiro geležinkelio stotį prie Ramiojo vandenyno.
Lenktyniaudamos ir dalydamosi teritorijas, didžiosios valstybės ėmė vis labiau nesutarti. Pavyzdžiui, 1898 m. britai ir prancūzai pradėjo konfliktuoti dėl Fašodos miestelio Sudanè. Prancūzams nusileidus, karo pavyko išvengti. Per Maròko krizę (1905–1911 m.), kai į šią teritoriją pretenzijas reiškė prancūzai ir vokiečiai, įsikišo Didžioji Britanija, taigi Vokietija nusileido ir nesutarimai kuriam laikui buvo pamiršti. Tačiau vos po trejų metų Vokietija su sąjungininkėmis sukėlė Pirmąjį pasaulinį karą, jame dalyvavo dauguma pasaulio valstybių, kurios dar neseniai dalijosi užjūrio valdas.
Klausimai ir užduotys
- Apibūdinkite neigiamus imperializmo aspektus.
- Ką imperializmas davė jį vykdžiusioms valstybėms?
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kokios pagrindinės imperializmo priežastys?
- Kodėl Didžiajai Britanijai pavyko turėti daugiau užgrobtų valdų?
- Nurodykite užgrobtų valdų priklausomybės formas.
- Apibūdinkite imperializmo padarinius imperialistinėms valstybėms ir užgrobtoms teritorijoms.
TYRINĖKITE!
Remdamiesi internetu, pasidomėkite, kaip šiais laikais jūsų pasirinktõs Europos valstybės visuomenė vertina iki 1914 m. jos vykdytą imperialistinę politiką. Kuo grindžiamas toks vertinimas?
Darbas su šaltiniais
1 ŠALTINIS
Apie Didžiosios Britanijos galią
XVIII a. – tai tolygaus Anglijos galios didėjimo amžius. 1707 m. Anglija ir Škotija sudarė uniją ir taip buvo sukurta iki šių dienų tebegyvuojanti Jungtinė Karalystė. XVIII a. šalis toliau plėtė savo kolonijų valdas. Nors 1776 m. Šiaurės Amerikoje nuo karalystės atsiskyrė ir tapo nepriklausomos 13 turtingų kolonijų, tai nepakirto jos galios. Amžiaus pabaigoje prasidėjus Prancūzijos nuosmukiui ir galiausiai ten kilus revoliucijai, Jungtinė Karalystė tuo sėkmingai pasinaudojo ir perėmė svarbias prancūzų valdas Indijoje ir Kanadoje. Prancūzijos imperatorius Napoleonas ketino atsiteisti, tačiau 1805 m. Prancūzijos laivyną anglai sumušė garsiajame Trafalgaro jūrų mūšyje. <...>
Sutriuškinus Napoleoną, Jungtinė Karalystė tapo galingiausia Europos ir pasaulio valstybe. XIX a., karalienės Viktorijos valdymo laikotarpis, – tai jos didžiausios galybės laikai. Britų valdose, išsimėčiusiose po visą pasaulį, „niekada nebenusileisdavo saulė“. Galią stiprino ir vis labiau plitęs pramoninis perversmas. Per tą laiką stiprėjo ir britų demokratija. Tokie Britanijos ministrai pirmininkai kaip Benjaminas Disraelis (1804–1881) ir Williamas Gladstone’as (1809–1898) tapo vienais iš žymiausių ir, galima sakyti, iki šiol nepralenktais parlamentinio valdymo autoritetais.
Pagal Gedimino Vitkaus knygą „Europos mozaika: 28 Europos Sąjungos valstybės“, Vilnius, 2013, p. 83.
Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus:
- Kodėl 13-os kolonijų Šiaurės Amerikoje atsiskyrimas nuo karalystės nepadarė didelio poveikio Didžiajai Britanijai?
- Kokie bruožai būdingi Didžiosios Britanijos tarptautinei politikai iki Napoleono Bonaparto atėjimo į valdžią Prancūzijoje?
- Kaip šaltinyje minimas Trafalgaro jūrų mūšis pakeitė Prancūzijos padėtį?
- Kurie šaltinyje minimi faktai patvirtina teiginį, kad karalienės Viktorijos valdymo laikotarpiu Jungtinė Karalystė tapo galingiausia Europos ir pasaulio valstybe?
- Šaltinyje pateikti faktai ar nuomonė? Atsakymą pagrįskite remdamiesi šaltinio tekstu.
2 ŠALTINIS
Iš Hanos Arent knygos „Totalitarizmo ištakos“
„Ekspansija – tai viskas“, – pasakė Cecilis Rhodesas ir puolė į neviltį, nes kiekvieną naktį matė virš savęs „tas žvaigždes <...> tuos neaprėpiamus pasaulius, kurių mes niekada nepasieksime. Jei tik galėčiau, aneksuočiau planetas.“ Jis atrado varomąjį naujos, imperialistinės eros principą (mažiau nei per du dešimtmečius Britanijos kolonijinės valdos padidėjo 4,5 milijono kvadratinių mylių ir 66 milijonais gyventojų, prancūzų nacija įsigijo 3,5 milijono kvadratinių mylių imperiją ir 14 milijonų gyventojų, o Belgija, vadovaujama savo karaliaus, pasisavino 900 000 kvadratinių mylių, kur gyveno 8,5 milijono žmonių), ir vis dėlto įžvalgos blyksnis Rhodesui atskleidė pamatinę šio principo beprotybę ir jo prieštaravimą žmogaus situacijai. <...>
Ekspansija kaip nuolatinis ir aukščiausias politikos tikslas yra svarbiausia politinė imperializmo idėja. <...> Ekonomikos srityje ekspansija buvo visiškai tinkama koncepcija, nes pramonės augimas buvo visiškai realus ano meto faktas. Ekspansija reiškė nuolat augančią vartojamų ir suvartojamų prekių gamybą. <...> Buržuazija ėmėsi politikos dėl ekonominės būtinybės: juk jei ji nenorėjo atsisakyti kapitalizmo sistemos, kuriai būdingas nuolatinio ekonominio augimo dėsnis, tai turėjo palenkti šiam dėsniui savo vyriausybes ir ekspansiją paskelbti galutiniu užsienio politikos tikslu.
Pagal Hannah Arendt knygą „Totalitarizmo ištakos“, Vilnius, 2001, p. 144–145.
3 ŠALTINIS
Apie Viktorijos laikų Didžiąją Britaniją
Britanijos gyvenimo gerovę įrodo 1851 m. didžioji Pasaulinė paroda, pirmoji tokio pobūdžio, ji visam pasauliui pademonstruoja nepaprastą Britų imperijos industrinę sėkmę. Geležinkelis, juodoji ir kitokia metalurgija, verpyklos, jūrų laivynas... <...> Demografiniai rodikliai be paliovos auga, padidėja stambiųjų urbanistinių centrų populiacija. Antroje XIX a. pusėje Mančesteryje gyventojų skaičius išauga nuo 340 000 iki 650 000, Liverpulyje – nuo 400 000 iki 700 000, Glazge – nuo 360 000 iki 920 000. Londonas žavi visą pasaulį sparčia plėtra. „Naujųjų laikų Babilonas“ neturi varžovų: su 4 milijonais gyventojų jis – neginčijamas metropolis, didžiausias pasaulio miestas.
Be abejo, medalis turi ir kitą pusę. Didžiosios pramonės plėtrai įkandin seka skurdas ir kančios. Darbininkams nuolat gresia nedarbas.
Pagal knygą „Nuo 1789 m. revoliucijos iki Gerovės amžiaus. Nuo 1789 m. iki 1914 m.“, Vilnius, 2008, p. 251.
Remdamiesi 2 ir 3 šaltiniais bei savo žiniomis, atsakykite į klausimus:
- Kaip tarpusavyje susiję šaltiniai?
- Kaip S. Dž. Rodsas susijęs su imperializmu?
- Kokie imperializmo bruožai minimi 2 šaltinyje, o kokie – 3 šaltinyje?
- Kaip 2 šaltinyje vertinamas imperializmas? Atsakymą pagrįskite šaltinio teiginiu.
- Kurie 3 šaltinio teiginiai leidžia kalbėti apie didelę Didžiosios Britanijos galią aptariamuoju laikotarpiu?
- Apibūdinkite šaltiniuose pateiktus imperializmo padarinius.
Sąvokos
Dominija (lot. dominium – valdymas) – autonominė valstybė, įeinanti į Britanijos imperiją ir pripažįstanti Didžiosios Britanijos karalių kaip valstybės vadovą.
Etnocentrizmas – tai įsitikinimas, kad viena etninė grupė yra pranašesnė už kitas grupes.
Europocentrizmas – europiečių gyvensenos ir kultūros laikymas geriausia, pranašesne už kitų pasaulio dalių.
Imperializmas (lot. imperium – valdžia, viešpatavimas) – valstybės politika ir praktika, kai karinėmis ir ekonominėmis priemonėmis siekiama valdyti kitas šalis.
Kolonializmas – silpniau išsivysčiusių kraštų grobimo ir ekonominio išnaudojimo politika.
Koncèsija – sutartis dėl valstybei ar savivaldybėms priklausančių gamtos turtų, įmonių ir kitų ūkio objektų atidavimo privatiems asmenims ar jų bendrovėms naudoti tam tikromis sąlygomis.
Protektorãtas – valstybės priklausymo forma, kai galingesnė valstybė tvarko ir vykdo silpnesnės valstybės vidaus bei užsienio politiką.
Socialdarvinistai – XIX a. antros pusės sociologijos kryptis, mechaniškai taikanti anglų gamtininko Čarlzo Darvino atskleistus biologijos dėsnius (kova už būvį ir natūralioji atranka) visuomenės reiškiniams aiškinti.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"