Šioje temoje MES:
- aptarsime imperializmo poveikį Afrikai ir Ãzijos valstybėms – Ìndijai ir Kinijai;
- nustatysime Berlýno kongreso (konferencijos) poveikį Afrikos žemynui;
- išsiaiškinsime, kaip Afrikoje ir Ãzijoje vyko pasipriešinimas imperializmą vykdžiusioms valstybėms.
Afrikos nukariavimas ir bandymai priešintis imperialistams
AKTUALU! Kurioms valstybėms Afrikos žemyne pavyko išlikti nepriklausomoms iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios?
Afrikos užkariavimas suintensyvėjo imperializmo laikotarpiu. 1876 m. buvo užimta tik 1/10, 1900 m. – jau 9/10 Afrikos žemyno (31.1 pav.). Imperializmo laikotarpiu Ãfrika buvo atrasta tarsi iš naujo. Kaip jau minėta, Didžioji Britanija užėmė didžiausias Afrikos valdas. Pavyzdžiui, 1822 m. ji užėmė Egiptą, nors formaliai jis ir toliau išliko Osmanų imperijos dalis. 1914 m. Egiptas buvo paskelbtas Didžiosios Britanijos protektoratu.
Afrikos žemyno dalybos paspartėjo po 1884–1885 m. vykusios Berlyno konferencijos (1 šaltinis). Šioje konferencijoje Kòngas, kurį 1879–1884 m. buvo užėmusi Bel̃gija, formaliai buvo paskelbtas nepriklausoma valstybe. Jai vadovavo Bel̃gijos karalius Leopoldas II (valdė 1865–1909 m.), visoms valstybėms buvo suteikta prekybos ir laivininkystės laisvė Kongo ir Nigerio upių baseinuose, uždrausta prekiauti vergais, pripažinta, kad kolonijos užimtos teisėtai. Konferencijoje dalyvaujantys Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Portugalijos, Ispanijos ir Belgijos atstovai, neatsižvelgdami į etnines ar geografines sąlygas, patikslino kai kurių kolonijų sienas ir pasidalijo Afrikos žemyną. Iki 1914 m. imperialistinės valstybės pasidalijo beveik visą Afriką, išskyrus dvi valstybes: Libèriją (jos nepriklausomybė pripažinta 1847 m.) ir Etiòpiją. Bendras kolonijų skaičius 1914 m. sudarė 74,9 mln. km2, šiame plote gyveno 568,7 mln. žmonių.
Užimtame žemyne Europos valstybės žiauriai išnaudojo vietos gyventojus, kai kuriose kolonijose jie net naikinti. Pavyzdžiui, Belgijos valdomame Kònge dėl griežto metropolijos valdymo per kelis dešimtmečius kolonijos gyventojų sumažėjo perpus (2 šaltinis). Baltosios rasės žmonių požiūris į afrikiečius ilgą laiką išliko neigiamas.
Didelėje Afrikos dalyje imperialistinės valstybės susidūrė su vietos gyventojų pasipriešinimu. Britams smarkiai priešinosi pietinėje Afrikoje gyvenantys zulusai, ašančiai ir fulanai (dabartinėje Gãnoje ir Nigèrijoje). Belgijos valdžia išžudė daug žmonių Konge, savo kolonijose panašiai elgėsi vokiečiai: pietvakarių Afrikoje (dabartinėje Namibijoje), kur buvo gausu vario išteklių, žudė vietos gyventojus. Jų pasipriešinimas, virtęs į sukilimą, buvo negailestingai numalšintas. Kitokia padėtis buvo Etiòpijoje – 1896 m. ji atsilaikė prieš Italijos organizuotą puolimą, Etiòpiją italams pavyko užimti tik XX a. ketvirtajame dešimtmetyje.
1899–1902 m. Pietų Afrikoje vyko Būrų kãras (31.2 pav.). Būrai – Nýderlandų naujakurių, kurie XVII a. apsigyveno Pietų Afrikos iškyšulyje, o vėliau britų buvo nustumti į šiaurę, palikuonys. XIX a. viduryje būrai įkūrė Pietų Afrikos respublikas Oranę ir Transvalį. Nors tarp būrų ir britų pasitaikydavo nesutarimų, juos pavykdavo išspręsti. Tačiau XIX a. pabaigoje konfliktas įplieskė karą. Britai, siekdami išplėsti valdas Pietų Afrikoje, kėsinosi užgrobti būrų žemes, kuriose buvo aptikta aukso ir deimantų. Britai pareikalavo, kad Oranės ir Transvalio gyventojai būrai suteiktų rinkimų teisę užsieniečiams, kurių daugumą sudarė britai. Būrai nesutiko. Taigi 1895 m., kai britų bendrovė pabandė užimti būrų žemes, kuriose buvo aukso, kilo karinis konfliktas. Tuomet Didžioji Britanija į Oranę ir Transvalį pasiuntė tūkstantinę kariuomenę. Oranės ir Transvalio respublikos, nežinodamos tikslių priešininkų planų, 1899 m. paskelbė karą Didžiajai Britanijai. Trejus metus vykusį karą tik didelėmis pastangomis laimėjo britai, jie 1900 m. prisijungė Oranę, 1902 m. – Transvalį. Abi valdos tapo Didžiosios Britanijos kolonijomis, o nuo 1910 m. – Pietų Afrikos Sąjungos (PAS), britų dominijos, dalimi. Afrikos gyventojų sudėtis iš esmės pasikeitė tik XX a. antroje pusėje, kai prasidėjo vadinamoji dekolonizacija – buvusių kolonijų gyventojai galutinai išsivadavo iš metropolijų ir sukūrė savo nacionalines valstybes.
Klausimai ir užduotys
- Apibūdinkite Vakarų valstybių politiką Afrikoje.
- Kas buvo būrai?
Imperializmas Indijoje ir Sipajų sukilimas
AKTUALU! Kaip Didžiajai Britanijai pavyko valdyti daug gyventojų turintį Indostano pusiasalį?
XIX a. Didžioji Britanija galutinai užvaldė Indiją, 1876 m. britų karalienė Viktorija tapo Indijos imperatore. Indija (ją sudarė dabartinė Indija, Pakistãnas ir Bangladèšas) pirmą kartą buvo suvienyta, nors greta kolonijinės administracijos valdomų provincijų, kurios sudarė Britanijos imperiją, išliko 560 įvairaus dydžio kunigaikštysčių. Jų galios buvo apribotos: jose stovėjo Didžiosios Britanijos karinės pajėgos, kunigaikščių veiklą kontroliavo britų metropolijos paskirti atstovai, kunigaikštystės negalėjo bendrauti tarpusavyje ar palaikyti santykių su užsienio valstybėmis. Oficialiai šalį valdė vicekaralius (buvo britas), tiesiogiai pavaldus Didžiosios Britanijos karalienei.
Anglų kalba Indijoje buvo paskelbta valstybine. Švietimo įstaigose, įvedant anglų kalbos mokymą, siekta indus supažindinti su anglų literatūra ir mokslu. Tikėta, kad indai pamažu pažins metropolijos kultūrą. Dėl tokios britų politikos pamažu atsirado naujas indų visuomenės sluoksnis, kuris pradėjo vadovauti Indijai. Kolonijoje atsirado pirmieji universitetai, formavosi vietos inteligentija. Nors britai valdė pagal griežtus įstatymus, administracijoje pareigas vis dažniau eidavo atrinkti vietos gyventojai. Po truputį kito visos gyvenimo sritys: ūkis pradėtas tvarkyti pagal kapitalistinius principus, plėtėsi geležinkelio linijų tinklas. XIX a. pabaigoje Indija buvo bene daugiausia pertvarkų patyrusi Azijos teritorija ir nusileido tik Japonijai.
Britų valdymas sukėlė vietos indų karių, tarnaujančių britams, t. y. sipajų, pasipiktinimą (31.3 pav.). 1857 m. Šiáurės Ìndijoje prasidėjo Sipãjų sukilimas. Sipajai sukilo dėl keleto priežasčių. Visų pirma, jie buvo nepatenkinti metropolijos valdžios politika ir norėjo jos atsikratyti. Vietos aukštuomenė nesiekė susigrąžinti valdžios. Be to, pasklido kalbos apie britų valdžios siekį pakeisti kastų sistemą. Būdami ištikimi tradicijoms, indai negalėjo su tuo susitaikyti. Alyvos į ugnį šliūkštelėjo gandas, kad sipajai bus prievarta krikštijami, kad naujo tipo šoviniai yra ištepti karvių ir kiaulių taukais (norėdamas užtaisyti šautuvą, kareivis turėjo įsikąsti vieną šovinio galą). Tai reiškė, kad musulmonai ir hinduistai bus verčiami ragauti gyvulių, kurie pagal jų religiją buvo nešvarūs ir sutepti (pavyzdžiui, kiaulės musulmonams) arba šventi (pavyzdžiui, karvės hinduistams), taukus. Be to, sipajai siekė atkurti iki britų įsigalėjimo buvusią tvarką. Turėdami gausesnę kariuomenę, didelėmis pastangomis britai 1859 m. pavasarį numalšino Sipajų sukilimą. Nors sipajai pralaimėjo, britai buvo priversti indams padaryti tam tikrų nuolaidų (pavyzdžiui, nuo 1861 m. Įstatymų leidybos taryboje savo atstovų galėjo turėti ir indai). Tačiau iš esmės dar keletą dešimtmečių indų padėtis nepagerėjo.
Klausimai ir užduotys
- Koks pagrindinis Sipajų sukilimo tikslas?
- Nurodykite Sipajų sukilimo padarinius.
Imperializmas Kinijoje
AKTUALU! Kaip Kinija XIX a. antroje pusėje tapo priklausoma nuo Europos valstybių, JAV ir net nuo kaimyninės Japònijos?
Šiais laikais Kinija laikoma viena galingiausių pasaulio valstybių, ji konkuruoja su JAV ir kitomis įtakingomis šalimis. Tačiau XIX a. Kinijos padėtis buvo priešinga – ji buvo visiškai priklausoma nuo Vakarų valstybių. Tai įvyko palaipsniui. Iki XIX a. antros pusės Kinija, valdoma Čingų dinastijos, vykdė izoliãcinę politiką – nepalaikė ryšių su kitomis valstybėmis. Kinija nebuvo užmezgusi jokių diplomatinių santykių nei su Vakarų valstybėmis, nei su Rusija, vyriausybė nepriėmė užsienio valstybių pasiuntinių ir nesiuntė savo diplomatų į užsienį. Taigi Kinijos valdžia nežinojo, kokia yra tarptautinė padėtis, šalies išsivystymo lygis buvo gerokai žemesnis negu Vakarų valstybių ar Rusijos, kurioje nuo XIX a. antros pusės pradėjo plėtotis kapitalizmas. Kinų valdžia dar 1757 m. uždarė visus uostus ir apribojo prekybą su užsieniu. Išimtis – Guangdžou, 1711 m. čia buvo įkurta britų Òst Ìndijos bendrovės faktòrija, vėliau įkurtos ir kitos užsieniečių faktorijos.
Izoliacinė Kinijos valdžios politika netenkino Vakarų valstybių, nes jos siekė šioje valstybėje turėti rinkų savo gamybos produkcijai. Kai nepavyko pavieniui susitarti ir užmegzti santykių, Vakarų valstybės ryžosi priversti kinų valdžią užmegzti tarpvalstybinius santykius. Tam pasitarnavo Pirmasis opijaus karas (1839–1842 m., 31.4 pav.). Jis kilo dėl to, kad Kinijos valdžia sunaikino 20 tūkst. dėžių su opijumi (31.5 pav.), kurį į Kiniją ketino įvežti britai (prekyba opijumi britams davė didelį pelną). Karą su Kinijos valdžia laimėjo Didžioji Britanija. 1842 m. kinų valdžiai Didžioji Britanija primetė nelygiateisę Nankingo sutartį. Joje britai įteisino gausybę nuolaidų, iš jų svarbiausios buvo šios: a) kinai britų prekybai atvėrė penkis uostus (tarp jų – Guangdžou ir Šanchajų), leido juose turėti savo konsulus; b) kinai turėjo išmokėti 21 mln. dolerių kontribuciją; c) kinai amžiams perdavė britams Siengango (Honkongo) salą. Kinija turėjo nustatyti mažus muitus britų prekėms ir taip sudaryti tinkamas sąlygas Dìdžiajai Britãnijai verstis prekyba Kinijoje.
Pasidomėkite, kodėl Kinijos valdininkai naikino opijų.
Tačiau dėl britų laisvos prekybos opijumi nebuvo susitarta. Britai sutiko nevežti į Kiniją opijaus, bet pažado nesilaikė. 1843 m. pasirašyta papildoma kinų ir britų sutartis suteikė Didžiajai Britanijai eksteritorialùmo téisę. Britai kinų uostamiesčiuose galėjo turėti teritorijų su savo valdžia, kariuomene ir policija. Vėliau panašias sutartis Kinija pasirašė su kitomis Vakarų valstybėmis. 1844 m. tokias pat teises, kokias turėjo Didžioji Britanija, gavo JAV ir Prancūzijà. Be to, prancūzai galėjo į Kiniją siųsti savo misionierius ir uostamiesčiuose statyti maldos namus.
1857–1860 m. Kinija pralaimėjo Antrąjį opijaus karą, teko pasirašyti sutartis dėl dar didesnių nuolaidų užsienio valstybėms, taigi šalis neteko kai kurių savo teritorijų ir tapo labai priklausoma nuo kitų valstybių. Pavyzdžiui, XIX a. pabaigoje Rusija privertė Kiniją perleisti jai Liaodongo pusiasalį su Port Artūro uostu. Rusija gavo teisę tiesti geležinkelį Kinijos teritorijoje. Šiaurės Mandžiūrijoje buvo nutiestas vadinamasis Kinijos Rytų geležinkelis, jį saugojo į Kiniją įvestos Rusijos karinės pajėgos. Iš esmės Kinijos Šiaurės Mandžiūrija buvo okupuota carinės Rusijos. Panaši padėtis išliko ir vėlesniu imperializmo laikotarpiu (31.6 pav.).
Kokia pagrindinė šios karikatūros mintis?
Klausimai ir užduotys
- Kodėl Vakarų valstybės XIX a. siekė užmegzti ryšius su Kinija?
- Kodėl Kinija palaipsniui tapo priklausoma nuo Vakarų valstybių?
Boksininkų sukilimas
AKTUALU! Kodėl 1900 m. Kinijoje prasidėjęs sukilimas buvo pavadintas Boksininkų sukilimu?
Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, JAV, Rusijos ir nuo XIX a. pabaigos Japonijos žiaurus valdymas Kinijoje sukėlė vietos gyventojų pasipiktinimą. 1900 m. Kinijoje įvyko Ichetvanininkų (kin. harmoningas, teisėtas kumštis), arba Boksininkų (31.7 pav.), sukilimas. Ichetvanininkai, kinų slaptosios organizacijos nariai, siekė iš šalies išvyti svetimšalius. Per sukilimą sostinėje Pekinè buvo žudomi užsieniečiai, siaubiami jų kvartalai, diplomatinės atstovybės, žuvo daug tūkstančių krikščionių kinų, imperialistinių valstybių misionierių. Rusijos, Japonijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kariuomenės be gailesčio numalšino sukilimą ir užėmė Pekiną (31.8 pav., 3 šaltinis). Jų nuotaikas taikliai atskleidė Vokietijos imperatoriaus Vilhelmo II kreipimasis į savo karius prieš Boksininkų sukilimo slopinimą: „Kaip hunai prieš tūkstantį metų, vadovaujami Atilos, užsikariavo šlovę, kuri davė jiems vietą istorijoje, taip ir dabar vokiečio vardas gali išgarsėti Kinijoje taip, kad nė vienas kinas niekada nebeišdrįs šnairai pažvelgti į vokietį.“ Pralaimėję kinai nugalėtojams turėjo sumokėti didelę kontribuciją ir buvo priversti pasirašyti žeminančią sutartį. Be to, Rusija ir Japonija užėmė didžiules teritorijas Kinijos šiaurėje, smuko Čingų dinastijos autoritetas, o per 1911 m. sukilimą, vadovaujamą kino Sun Jatseno, buvo nuverstas Kinijos imperatorius.
Kitokia padėtis susiklostė Japonijoje; jai, kaip matysime kitoje temoje, pavyko ne tik išsivaduoti iš Vakarų valstybių įtakos, bet ir pačiai tapti imperialistine valstybe.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite pagrindinį Boksininkų sukilimo tikslą.
- Kaip po Boksininkų sukilimo pasikeitė Kinijos padėtis?
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Apibūdinkite imperialistinių valstybių veiksmus Afrikos žemyne.
- Nurodykite britų ir būrų karo padarinius.
- Išskirkite svarbiausius britų vykdytos imperializmo politikos Indijoje bruožus.
- Dėl kokių priežasčių Kinijoje nepavyko Boksininkų sukilimas?
TYRINĖKITE!
Remdamiesi internetu, palyginkite pasirinktų dviejų Vakarų Europos valstybių vykdytą imperialistinę politiką Afrikoje arba Azijoje, nurodykite tos politikos panašumus bei skirtumus ir juos paaiškinkite. Gautus rezultatus pristatykite klasės draugams.
Darbas su šaltiniais
1 ŠALTINIS
Apie Berlyno kongresą ir Otą fon Bismarką
Berlyno kongresas (1878 m.) apribojo vyriausybių savivalę Europoje, tad pasitaikius progai pradėjo nevaržomą Afrikos grobimą. Vadai didžiavosi tolimųjų žemių užkariavimais. Prancūzija prarado Elzasą ir Lotaringiją, tačiau užkariavo Tunisą ir Vietnamą. Belgai užsimojo įsitvirtinti mineralų turtingame Kongo regione, portugalai – Angoloje ir Mozambike, o italai – Šiaurės ir Rytų Afrikoje. <...>
Bismarkui kolonijinės valstybės vizija nerūpėjo. Vokietija buvo grynai žemyninė valstybė, ir jos tikslai skyrėsi nuo Britanijos tikslų. „Nesu didelis kolonijų gerbėjas“, – kartą pasakė Bismarkas, kuris tuo metu buvo tapęs neoficialiu Europos „vadovu“. Todėl nenuostabu, kad 1885 m. jis sušaukė dar vieną Berlyno konferenciją, kuria tariamai turėjo būti susitarta dėl Afrikos žemėlapio. Ji pripažino Britanijos įtakos zonas „nuo Kongo iki Keiptauto“, tačiau siekė užkirsti Britanijai kelią naudotis Kongo upės teritorijomis, kurias Bismarkas Belgijos karaliui Leopoldui pasiūlė kaip asmenines valdas, o Leopoldas netrukus nesivaržydamas ėmė plėšti ir valdyti žiaurumu. Dalybos buvo tokios viliojančios, kad, nepaisant Bismarko prieštaravimo, prisijungė net Vokietija ir savo globon priėmė dabartines Namibijos, Tanzanijos, Togo ir Kamerūno žemes.
Pagal Simon Jenkins knygą „Trumpa Europos istorija. Nuo senovės Graikijos ir Romos iki 21-ojo amžiaus“, Vilnius, 2022, p. 256–257.
Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus:
- Kaip Berlyno kongresas susijęs su Afrika?
- Apibūdinkite šaltinyje minimus imperializmo politikos bruožus.
- Kuo skyrėsi Vokietijos ir Didžiosios Britanijos vykdyta imperialistinė politika? Pakomentuokite nurodytą esminį skirtumą.
- Kokie Vokietijos veiksmai ją vis dėlto leidžia laikyti imperialistine valstybe?
- Padarykite išvadą apie Europos valstybių požiūrį į kitų žemynų valstybes aptariamuoju laikotarpiu.
2 ŠALTINIS
Apie Belgijos veiksmus Konge
Europą apėmusi pramonės revoliucija praturtino bankininkus ir kapitalo savininkus, tačiau milijonus darbininkų pasmerkė apgailėtinam skurdui. Europos kolonijose padėtis buvo dar prastesnė. 1876 m. Belgijos karalius Leopoldas II įkūrė nevalstybinę humanitarinę organizaciją, kuri skelbėsi siekianti tirti Centrinę Afriką ir kovoti su vergų prekyba Kongo upės regione. Ji taip pat įsipareigojo gerinti čiabuvių gyvenimo sąlygas tiesdama kelius, statydama mokyklas ir ligonines. 1885 m. Europos galios sutiko pavesti šiai organizacijai 2,3 milijono kvadratinių kilometrų plotą Kongo upės baseine. Nuo tol ši 75 kartus už Belgiją didesnė teritorija žinoma nepriklausomos Kongo valstybės pavadinimu. Beje, tvarkant visus šiuos dalykus niekam nė į galvą neatėjo atsiklausti 20–30 milijonų teritorijos gyventojų nuomonės.
Gana greitai ši humanitarinė organizacija tapo verslo įmone, siekiančia pelnytis ir plėstis. Mokyklos ir ligoninės buvo užmirštos, o Kongo baseiną nusėdo kasyklos ir plantacijos, kurioms daugiausia vadovavo vietos gyventojus negailestingai išnaudoję belgų pareigūnai. Ypač reikšminga buvo sparčiai besivystanti kaučiuko pramonė – kaučiuko eksportas sudarė didžiąją Kongo pajamų dalį. Kaučiuką renkantys Afrikos kaimiečiai privalėjo pristatyti vis didesnį šios medžiagos kiekį. Nesugebėsi išpildyti kvotos – būsi žiauriai nubaustas už „tingumą“. <...> Pagal pačius nuosaikiausius vertinimus, 1885–1908 m. plėtros ir pelno vaikymasis kainavo 6 milijonų individų (bent 20 proc. Kongo gyventojų) gyvybę. Kai kuriais vertinimais, iš viso regione žuvo 10 milijonų žmonių.
Pagal Yuval Noah Harari knygą „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“, Vilnius, 2018, p. 308.
Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus:
- Kaip šaltinyje vertinama pramonės revoliucija? Kuo grindžiamas toks vertinimas?
- Nurodykite sunkumus, kurių patyrė Kongo upės baseino gyventojai, kol pateko Belgijos priklausomybėn.
- Koks buvo tikrasis Belgijos karaliaus Leopoldo II tikslas steigiant šaltinyje minimą nevalstybinę humanitarinę organizaciją?
- Kokiomis priemonėmis Belgijos valdžia siekė savo tikslo? Atsakymą pagrįskite šaltinio teiginiais.
- Remdamiesi Belgijos valdžios vykdyta politika Kongo upės baseine, padarykite išvadą apie Europos valstybių imperialistinę politiką prieš Afrikos gyventojus.
3 ŠALTINIS
Apie Kinijos valdžios veiksmus per Boksininkų sukilimą
Boksininkai žudė misionierius ir atsivertėlius, degino bažnyčias ir naikino Vakarų įtakos simbolius, pavyzdžiui, geležinkelius ir telegrafo linijas. Iš kaimo vietovių boksininkai prasiveržė į Tiandzinį ir Pekiną. <...>
Tada Čingų imperatoriaus rūmai priėmė pražūtingą sprendimą tapti boksininkų sąjungininkais. <...> Konservatyvioji imperatorienė našlė skatino provincijų pareigūnus remti boksininkus. <...>
Svetimšaliams įsibrovėliams nusigavus iki Pekino, rūmininkai vėl buvo priversti bėgti. Imperatorienė našlė spruko gėdingai persirengusi budistų vienuole. <...> Svetimšalių pajėgos 1900 metų rugpjūtį užėmė patį Uždraustąjį miestą – simbolinę imperijos valdymo sistemos širdį. <...> Čingų rūmai išsilaikė – tai buvo beveik savaime suprantama, nes europiečiai nesumąstė jokio geresnio būdo valdyti didžiulę imperiją, o tik grąžinti į valdžią imperatorienę našlę. <...> Tačiau po Boksininkų sukilimo imperija priėjo tokią ribą, kad kelio atgal nebuvo. Baigiamajame konflikto dalyvių susitarime svetimšaliai nugalėtojai pareikalavo kompensacijos, beveik dukart didesnės už visą imperijos nacionalinį biudžetą. <...> Į imperijos nepriklausomybę buvo pasikėsinta ir kitu būdu: svetimšaliai įsibrovėliai pasiliko teisę šalyje laikyti pajėgas ginti joje gyvenantiems savo šalių piliečiams.
Pagal Michael Schuman knygą „Supervalstybė grįžta. Pasaulio istorija pagal Kiniją“, Vilnius, 2022, p. 274–278.
Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus:
- Kaip šaltinyje vertinami Kinijos imperatoriaus našlės veiksmai per Boksininkų sukilimą? Atsakymą pagrįskite šaltinio teiginiu.
- Kurių valstybių atstovai sudarė šaltinyje minimas svetimšalių pajėgas?
- Kuris šaltinyje paminėtas miestas pavadintas Uždraustuoju?
- Nurodykite Boksininkų sukilimo padarinius imperatoriaus našlei ir Kinijai.
- Padarykite išvadą apie Kinijos padėtį aptariamuoju laikotarpiu.
Sąvokos
Būrų kãras – Didžiosios Britanijos 1899–1902 m. karas Afrikos pietuose (dab. Pietų Afrikos Respublikos teritorijoje) su būrų respublikomis Orane ir Transvaliu.
Eksteritorialùmo téisė – išskirtinė teisė; imperializmo laikotarpiu imperialistinės valstybės tokių teisių išsireikalaudavo iš užgrobtų valdų valdžios.
Faktòrija – prekybos kontora ir gyvenvietė, jas pirkliai steigdavo ekonomiškai atsilikusių šalių teritorijoje ir pusiau kolonijiniuose imperialistinių šalių pakraščiuose.
Izoliãcinė politika – uždara valstybės politika, kai nepalaikomi ryšiai su kitomis valstybėmis.
Sipãjų sukilimas – Indijos gyventojų sukilimas 1857–1859 m. Šiaurės Indijoje prieš Didžiosios Britanijos valdžią.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"