Šioje temoje MES:
- aptarsime svarbiausias antisemitizmo priežastis Europoje XIX amžiuje;
- išsiaiškinsime, kaip Dreifuso byla paveikė žydų tautą ir Prancūziją;
- nagrinėsime žydų mėginimus sukurti savo valstybę Palestinoje.
Žydų padėtis Europoje
AKTUALU! Kodėl XIX a. Europoje sustiprėjo priešiškumas žydams?
Dažnai per žiniasklaidos priemones girdime apie aštrius žydų valstybės – Izraèlio nesutarimus su arabų (musulmonų) valstybėmis arba tarp žydų ir arabų kilusius karinius veiksmus. 2023 m. spalį netikėtai Izraelio valstybę užpuolė „Hamas“ – didžiausia teroristinė palestiniečių organizacija, kurios pagrindinis tikslas – ginkluota kova su Izraeliu ir jo sunaikinimas, islamo valstybės Palestinoje sukūrimas. Tokios nuomonės laikosi dauguma musulmonų valstybių, kurios nėra pripažinusios 1948 m. įsteigtos Izraelio Valstybės. Tokiomis sąlygomis žydams nesaugu gyventi savo valstybėje, nors apie jos įsteigimą prabilta dar XIX amžiuje. Tai daryti vertė pasunkėjusi tuometė žydų padėtis.
XIX a. žydų padėtis Europoje buvo gana sunki. Europiečiai priešiškai žiūrėjo į judaizmą išpažįstančius žydus. Taigi žydų atsivertimas į krikščionybę buvo vienas iš būdų reaguoti į emancipãcijos amžių. Krikštas, t. y. tapimas maranu (krikščionybę priėmusiu žydu), Europos žydams buvo išsigelbėjimas nuo persekiojimų, o jie XIX a. buvo gana dažni. Tokiomis aplinkybėmis krikštas žydui buvo „bilietas į Europos visuomenę“. Įvairiais duomenimis, XIX a. Vidurio ir Rytų Europoje žydų, priėmusių krikščionybę, buvo mažiausiai 250 tūkstančių. Krikščionybę priimti jie buvo verčiami (pavyzdžiui, žydą vaiką krikštydavo) arba tai padarydavo savanoriškai. Tik pasikrikštiję žydai Europoje galėjo padaryti karjerą ar išsaugoti savo materialinę gerovę. Nors judaizmą išpažįstančių žydų padėtis Vakarų ir Vidurio Europoje gerėjo, jiems taip ir nepavyko įsitraukti į kitų Europos tautų bendriją, Rytų Europoje žydai buvo toliau persekiojami.
Nuosekliausiai ir žiauriausiai su žydais buvo elgiamasi carinėje Rusijoje (1 šaltinis). Pirmiausia čia žydams buvo nustatyta sėslùmo ribà (32.2.1 pav.). Nustatytą teritoriją sudarė 25 vakarinės provincijos nuo Báltijos iki Juodosios jūros. Be specialaus valdžios leidimo žydai neturėjo teisės keliauti, o juo labiau gyventi už tos ribos. Jau 1804 m. statute buvo nurodyta, kad žydai negali gyventi ar dirbti kaimuose ir pardavinėti alkoholio valstiečiams. Trečdalis žydų, kurie nuomojo kaimui žemę ar tvarkė kaimo viešbučius, neteko pragyvenimo šaltinio. Taip siekta atsikratyti žydų arba priversti juos pasikrikštyti. Minėti apribojimai nuskurdino šios tautybės žmones ir vertė ieškoti kitos gyvenamosios teritorijos, pirmiausia – keltis į miestus nustatytoje teritorijoje.
Kuriose Rusijos imperijos vietovėse žydų gyveno gausiausiai, o kuriose – mažiausiai? Kodėl žydai nebuvo pasklidę po visą Rusijos imperijos teritoriją?
Sėslumo įstatymai buvo tik nemalonumų pradžia. Rusijos valdžia žydams apribojo daugelį kitų dalykų: pavyzdžiui, pagal 1827 m. išleistus „Kantoro įsakymus“, į kariuomenę buvo šaukiami visi vyriškosios lyties 12–25 metų žydai; jauni žydai šauktinių karo mokyklose dažnai būdavo krikštijami prievarta. Žydams buvo draudžiama eiti valstybės pareigas Peterburge ir Maskvojè. Teoriškai žydas, turintis aukštąjį išsilavinimą, galėjo būti renkamas į tam tikrus valstybės postus, tačiau nekrikštytam žydui buvo „neįmanoma atitikti išankstinių valstybės tarnautojui keliamų reikalavimų“. Tik krikštyti žydai galėjo išvengti diskriminacijos, bent jau teoriškai. 1844 m. panaikinta žydų savivalda (kahalai), o 1882 m. išleistu įstatymu žydams uždrausta gyventi kaime ir turėti savo žemės.
Žydai buvo diskriminuojami visoje Rusijoje, prasidėjo žydų pogròmai (32.2.2 pav.). Nuo 1881 m. visuotinių pogromų pradžios daug Rusijos žydų buvo priversti emigruoti. 1905–1906 m. iš Rusijos pasitraukė apie 200 tūkst. žydų (daugiausia į JAV). Lietuvos visuomenėje buvo gausu antisemitizmo apraiškų (2 šaltinis). Tokia padėtis vertė žydus ieškoti naujų būdų išgyventi, prabilta apie galimybę turėti savo valstybę. Po pogromų Rusijoje Odesos gydytojas Leo Pinskeris savo 1882 m. knygoje „Autoemancipacija“ reikalavo suteikti tėvynę engiamai žydų tautai. Tais pačiais metais įkurta Siono mylėtojų sąjunga, jai priklausė ir L. Pinskeris. Ši sąjunga siekė, kad žydai kolonizuotų Palestiną.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl Europoje gyveno didelė dalis žydų?
- Apibūdinkite žydų padėtį Rusijos imperijoje XIX amžiuje.
Teodoras Herclis ir sionizmas
AKTUALU! Kaip atsirado idėja žydams sukurti savo valstybę Palestinoje?
Ieškoti išeities žydus paskatino ir 1895 m. vykusi vadinamoji Dreifuso bylà – Prancūzijos kariuomenėje tarnaujantis žydų kilmės karininkas Alfredas Dreifusas (Alfred Dreyfus, 1859–1935, 32.2.3 pav.) buvo apkaltintas šnipinėjimu Vokietìjos naudai. Nors A. Dreifusas kaltinimus neigė, jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos ir išvežtas į Prancūzìjos Gviãnos (Pietų Amerika) Velnio salą. Tik po atkaklių ir ilgai trukusių Prancūzijos ir kitų šalių iškilių asmenybių protesto akcijų (3 šaltinis) karo lauko teismas galiausiai bylą atnaujino ir rado tikrąjį šnipą (Prancūzijos karininką) bei asmenis, kurie klastojo bylos duomenis. Tik daugiau nei po dešimties metų neteisėtai įkalintas žydas A. Dreifusas buvo išteisintas.
Kuo iliustracijoje pavaizduotas asmuo išgarsėjo visoje Europoje?
Ši byla ir Prancūzijoje kilusi antisemitizmo banga parodė, kad mėginimas įtraukti žydus į Europos visuomenę buvo tik apsimestinis. Dėl kilusio sąmyšio žydai buvo priversti iš naujo įvertinti savo padėtį ir kurti naujus ateities planus.
Beveik tuo pačiu metu kilo sionizmas – siekis sukurti žydų valstybę Palestinoje, istorinėje vietoje, kur daugiau kaip prieš du tūkstančius metų iki Kristaus gyvavo Izraèlis (Sionas – istorinė kalva Jerùzalėje, šio miesto ir viso Izraelio simbolis). Sionizmo pradininkas buvo vengrų žydas Teodoras Herclis (Theodor Herzl, 1860–1904, 32.2.4 pav.). Jis buvo žurnalistas ir stebėjo A. Dreifuso bylos eigą. Iki tol žydų likimo reikalai T. Herclį mažai domino, tačiau jį sukrėtė tai, kad Prancūzijos karininkas A. Dreifusas buvo apkaltintas išdavyste ir Parỹžiuje nuteistas, kad išsilaisvinę žydai siekia pritapti prie vietos gyventojų ir neišsiskirti, tačiau į juos vis tiek žiūrima priešiškai. Kokia išeitis? Juk žydai irgi tauta, tai kodėl jiems reikia tapti prancūzais, vokiečiais, lenkais?
Dauguma Europos tautinių sąjūdžių kėlė tikslą sukurti tautines valstybes, taigi ir T. Herclis pradėjo galvoti apie politinę žydų valstybę. Iki to laiko žydai neturėjo bendros programos ar vadovybės. T. Herclio pastangomis buvo sukurta politinė programa. Joje pabrėžta, kad žydai turi teisę turėti savo valstybę ir kad jie yra pajėgūs tai padaryti. Tokią idėją T. Herclis iškėlė 1896 m. išleistoje knygoje „Žydų valstybė“ (Der Judenstaat) (32.2.5 pav.). Knygos pradžioje autorius teigė, kad „niekas žydų ramybėje nepaliks“, todėl valdovai turi suteikti žydams plotą žemės, kurios pakaktų tautos reikmėms užtikrinti. Visu kitu pasirūpins patys žydai.
Pasidomėkite, kuo iliustracijoje matoma knyga svarbi žydų tautai.
T. Herclio pastangomis 1897 m. rugpjūčio 29–31 d. Bazelyje (Šveicãrijoje) įvyko pirmasis sionistų kongresas. Jame knygos „Žydų valstybė“ autorius perskaitė pranešimą ir priėjo prie išvados, kad asimiliacija – tai ne sprendimas, nes žydai yra tauta, kuri kovoja dėl savo gyvenimo; „žydų klausimas“, kuris pirmiausia yra tautinio pobūdžio, gali būti išspręstas tik atkūrus žydų valstybę ir į ją perkėlus Europos žydus. T. Hercliui pritarė kongreso dalyviai, jis buvo išrinktas Pasaulinės sionistų organizacijos prezidentu.
Kongreso nariai priėmė programą, kuri nurodė pagrindinį sionizmo tikslą: „Tarptautinio susitarimo pagrindu ant Izraelio žemės sukurti nacionalinį židinį žydų tautai <...>“. Šiam tikslui kongrese pasiekti numatyti artimiausi uždaviniai: pagal priimtą planą Palestinoje apgyvendinti žydus: darbininkus, amatininkus, pramonininkus; vietos bendrose organizacijose žydus suvienyti pagal kiekvienos šalies įstatymus; stiprinti viso pasaulio žydų tautinį jausmą, žadinti savimonę; imtis veiksmų, kad būtų gautas vyriausybių sutikimas įgyvendinti sionizmo tikslus.
Tai pavyko įgyvendinti ne iš karto. Visų pirma, Palestinoje nuo seno gyveno vietos gyventojai palestiniečiai, dauguma jų, kitaip nei žydai, išpažino islamo tikėjimą. Jie į sionizmą žiūrėjo priešiškai. Panašiai elgėsi kitos islamą išpažįstančios valstybės. Siekdamos išlaikyti ramybę, Vakarų valstybės iš pradžių irgi gana priešiškai žiūrėjo į sionizmą. Nors žydai nuo XX a. pradžios ėmė supirkinėti žemę Palestinoje (į ją kėlėsi tūkstančiai žydų), galimo pavojaus baimė buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios Izraelio Valstybė buvo įkurta tik po Antrojo pasaulinio karo (32.2.6 pav.).
Nurodykite asmenį, kurio portretas kabo ant sienos. Kaip šis asmuo susijęs su paveiksle matomu įvykiu?
Klausimai ir užduotys
- Kaip Dreifuso byla susijusi su sionizmu?
- Apibūdinkite T. Herclio nuopelnus sionizmui.
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Nurodykite pagrindines antisemitizmo XIX a. Europoje priežastis.
- Kuo skyrėsi žydų padėtis Vakarų ir Rytų Europoje XIX amžiuje?
- Kaip Dreifuso byla paveikė Prancūzijos visuomenę?
- Apibūdinkite sunkumus, kurių iškilo žydams siekiant įkurti savo valstybę Palestinoje.
TYRINĖKITE!
Remdamiesi interneto svetaine epaveldas.lt, pasidomėkite, kaip periodiniuose lietuvių leidiniuose „Aušra“ ir „Varpas“ buvo pristatomi Lietuvoje gyvenantys žydai. Surinktus duomenis aptarkite su klasės draugais.
Darbas su šaltiniais
1 ŠALTINIS
Apie žydų padėtį Rusijos imperijoje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje
1881–1914 m. žydų padėtis Rusijos imperijoje smarkiai keitėsi. Dabar jie buvo didžiausia pasaulyje žydų bendruomenė, jų populiacija 1897 m. sudarė daugiau nei 5,2 mln. iš 126 mln. gyventojų <...>, ir daugiau žydų ėmė save laikyti tautinės ar nacionalinės bendruomenės dalimi ir atmetė požiūrį, kad jie galėtų būti sėkmingai integruoti į vietos visuomenę. Šis pakitimas buvo akivaizdus jų padėties Rusijos imperijoje pablogėjimo rezultatas, kurį iš dalies sukėlė imperijos vyriausybės nusivylimas tuo, ką ji laikė neigiamomis savo vykdytos „žydų integravimo“ politikos pasekmėmis, ypač valdant Aleksandrui II. <...> Imperijos politika visada buvo dvejopa: viena vertus, „civilizuoti“ žydus ir paversti juos naudingais imperatoriaus pavaldiniais, kita vertus, sumažinti „kenksmingą“ jų poveikį likusiai visuomenei. Šiuo laikotarpiu daugiau dėmesio buvo skiriama pastarajam tikslui. <...>
Nikolajaus II įžengimas į sostą neatnešė jokių svarbių politikos pokyčių žydų klausimu. Nikolajus, kaip ir jo tėvas, nemėgo žydų ir išplėtė diskriminavimo struktūrą, sukurtą po 1881 metų. XX a. pradžioje antižydiški įstatymai šiek tiek sušvelnėjo, o 1903 m. gegužę naujasis vidaus reikalų ministras Viačeslavas Plevė, uždraudęs žydams įsigyti žemės už centrinių krašto ribų, leido jiems įsikurti daugiau nei šimte vietų, kurios galėjo būti klasifikuojamos kaip miestai, sėslumo riboje.
Pagal Antony Polonsky knygą „Žydai Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje“, Vilnius, 2015, p. 122, 125.
Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus:
- Kodėl Rusijoje gyveno daug žydų?
- Kaip Rusijos valdžia vertino žydus? Nuo ko tai priklausė?
- Kokių sunkumų žydai patyrė gyvendami Rusijoje?
- Kaip žydai žiūrėjo į Rusiją? Atsakymą pagrįskite šaltinio teiginiu.
- Padarykite išvadą apie Rusijos valdžios vykdytą politiką žydų atžvilgiu.
2 ŠALTINIAI
Istorikas Darius Staliūnas apie lietuvių ir žydų santykius XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje
Didesnės žydų dalies požiūris į lietuvių, žemaičių ar baltarusių valstiečius tikrai nebuvo labai pagarbus. Žiūrėta kaip į neišsilavinusius, dažnai fizinę jėgą naudojančius žmones. Tuo tarpu lietuvių požiūris į žydus buvo paveiktas religijos. Tiek vieniems, tiek kitiems ta kita grupė buvo ne sava, pavojinga, priešiška. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje susiformuoja lietuvių inteligentija, kuri išreiškia lietuvių tautinio judėjimo siekius. <...>
Susiformavęs tautinis lietuvių elitas žydus matė kaip pavojingus, svetimus, prorusiškus, bet kartu ir kaip galimą sąjungininką kovoje su Rusijos valdžia ir su lenkais. Žydų visuomenėje tuo metu buvo įvairių politinių srovių: socialistų, sionistų, liberalų. Visų jų tikslas buvo Rusijos imperijos reformavimas, demokratizavimas, lygių teisių suteikimas visiems imperijos gyventojams. Žydų bendruomenė buvo pasklidusi teritorijoje, kurioje jiems buvo leista gyventi: Lenkijoje, dabartinėje Ukrainoje, Lietuvoje, Baltarusijoje, dalyje Latvijos ir Rusijos. Lietuvių ir lenkų tautiniai judėjimai, siekę sukurti tautines valstybes, turėję antisemitinių apraiškų, žydams netiko. Jie nebuvo suinteresuoti didžiulės žydų gyvenamosios erdvės suskaldymu. Dalis išsilavinusių žydų buvo perėmę rusų kultūrą. XIX a. pradžioje nedidelė žydų dalis jungėsi prie lenkiškos kultūros, o amžiaus pabaigoje jie jau stengėsi įsilieti į bendrą kultūrinę Rusijos imperijos erdvę. Lietuviai ir lenkai nepatikliai žiūrėjo į šią tendenciją.
Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus:
- Kokios priežastys lėmė šaltinyje aprašytą žydų požiūrį į lietuvių, žemaičių ar baltarusių valstiečius?
- Kodėl lietuviai žydus vertino neigiamai?
- Apibūdinkite žydų požiūrį į lietuvių tautinį atgimimą. Šį vertinimą pagrįskite dviem šaltinio teiginiais.
- Keliais bruožais charakterizuokite to meto Lietuvoje gyvenusių žydų bendruomenę.
- Kaip Lietuvoje gyvenantys žydai vertino Rusiją? Atsakymą pagrįskite šaltinio teiginiu.
- Padarykite išvadą apie lietuvių ir žydų santykius aptariamuoju laiku.
3 ŠALTINIS
Apie rašytojo Emilio Zolia (Émile Zola) laišką prancūzų visuomenei ir Dreifuso bylą
Periodinė spauda buvo viena iš antisemitinės ir rasistinės propagandos skleidimo įrankių <...> ir jų pozicija A. Dreifuso skandalo metu tapo itin radikali.
Iš kitos pusės, antisemitines idėjas ginantiems laikraščiams oponavo kairiųjų pažiūrų ir žydų spauda, pavyzdžiui, „L’Echo de Paris“, „Le Figaro“, „Archives Israélites“. Šie laikraščiai reikalavo viešo bylos svarstymo, kėlė abejonę dėl tyrimo skaidrumo ir kritikavo fobines nuotaikas žydų atžvilgiu kurstančius antisemitinius leidinius.
Šių įvykių kulminacija – dienraštyje „L’Aurore“ pasirodęs žinomo rašytojo Emilio Zolia laiškas prancūzų visuomenei „Aš kaltinu!“. Juo rašytojas norėjo atverti akis Prancūzijos žmonėms ir parodyti bylos proceso absurdiškumą bei įvardyti pačios visuomenės silpnybes. E. Zolia atvirai prabilo apie visuomenės trumparegiškumą ir nenorą pripažinti klydus. Nuosekliai aptaręs pažeidimus, įvykdytus bylos nagrinėjimo metu, jis įsiutino už bylą atsakingus valdžios pareigūnus. Tvirta Prancūzijos intelektualo pozicija akimirksniu išjudino įvairius visuomenės sluoksnius, privertė iš naujo įvertinti A. Dreifuso dramą ir antisemitizmą apskritai. Nors už „Aš kaltinu!“ E. Zolia buvo nuteistas kalėti, tačiau visuomenėje šis laiškas paskatino nesustabdomus procesus – kilęs nepasitenkinimas dėl valdžios veiksmų privertė teismą iš naujo ištirti bylą ir įvardinti tikruosius kaltininkus.
Pagal straipsnį „Alfredas Dreifusas – manipuliacijų viešąja nuomone auka“, Žurnalistikos tyrimai, Mokslo darbų žurnalas (Komunikacija ir informacija), 2008, Nr. 1, p. 84–85.
Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus:
- Kaip Dreifuso byla buvo vertinama Prancūzijos spaudoje?
- Koks pagrindinis rašytojo E. Zolia laiško prancūzų visuomenei „Aš kaltinu!“ tikslas?
- Kokį poveikį E. Zolia laiškas padarė jam pačiam ir Prancūzijos visuomenei?
- Padarykite išvadą apie Prancūzijos valdžios požiūrį į antisemitizmą aptariamuoju laikotarpiu.
Sąvokos
Antisemitizmas – politinė, ekonominė, socialinė veikla prieš žydus ir jos pateisinimas.
Dreifuso bylà – Prancūzijos kariuomenės Generalinio štabo kapitono Alfredo Dreifuso, melagingai apkaltinto šnipinėjimu Vokietij̀os naudai, byla ir jos sukelta politinė krizė.
Emancipãcija – išsivadavimas iš priklausymo, priespaudos, apskritai iš visko, kas yra pasenę.
Pogròmas – minios įvykdytas religinei, rasinei ar tautinei mažumai priklausančių žmonių grupės užpuolimas ar jų turto niokojimas, jį dažniausiai toleruoja arba sankcionuoja valstybės valdžia.
Sėslùmo ribà – Rusijos imperijos europinės dalies teritorijos, kurioje buvo leidžiama gyventi žydams, riba.
Sionizmas – XIX a. kilęs žydų nacionalinis judėjimas, jo tikslas – įkurti žydų valstybę Palestinoje.
Terorizmas – tai sistemingas paprastai organizuotų grupuočių grasinimas ar nenuspėjamo smurto naudojimas siekiant ideologinių tikslų. Dėl terorizmo daugiausia nukenčia civiliai gyventojai.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"