Šioje temoje MES:
- suprasime pagrindines Pirmojo pasaulinio karo priežastis;
- apibūdinsime karo eigą Rytų fronte;
- sužinosime, kuo ypatinga padėtis Vakarų fronte buvo iki 1917 metų.
Karo išvakarės
AKTUALU! Kodėl 1914 m. Europoje kilęs karas iš pradžių vadintas Didžiuoju karu?
Prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui, pasaulyje viešpatavo Europa. Prancūzijà, Didžióji Britãnija ir Rùsija kontroliavo 80 proc. pasaulio teritorijos. Prancūzija, Didžioji Britanija ir Vokietijà valdė daugiau kaip pusę pasaulio pramonės ir pusę tarptautinės prekybos. Nebuvo šalies, kuri būtų pajėgusi varžytis su šiomis Europos valstybėmis. Galbūt todėl visos kitos valstybės stengėsi kuo greičiau joms prilygti (ypač industrializacija). Iki Pirmojo pasaulinio karo tai padaryti beveik pavyko Japònijai ir JAV. Tačiau jų industrializacija neprilygo europinei: Japònija tik iš pirmo žvilgsnio priminė europietišką pramonės kraštą, o JAV vis dar buvo užsisklendusi šalis. Amerikiečių prekės menkai veikė Europos rinką, todėl pasaulinėje rinkoje JAV dar nebuvo grėsminga varžovė.
Nors Europos valstybės nekariavo nuo 1871 m., daug kartų skambėjo pavojaus signalai. Ypač kai didžiosios Vakarų valstybės ėmė ginkluotis, ieškoti sąjungininkų ir burtis į karines sąjungas. Vokietijos pastangomis 1882 m. buvo įkurta Trilypė sąjunga (dar vadinama Trijų sąjunga), į ją, be Vokietijos, įėjo Áustrija-Veñgrija ir Itãlija (38.1 pav.). Karo pradžioje dėl teritorinių nesutarimų su Áustrija-Veñgrija iš Trilypės sąjungos išstojo Italija (ji vėliau prisijungė prie Antantės), jos vietą užėmė Osmãnų imperija. Trilypė sąjunga siekė perdalyti pasaulį ir užvaldyti kuo daugiau kitų šalių žemių. Beje, „vietos po saule“ Vokietija reikalavo nuo 1871 m. susivienijimo, ji turėjo nedaug kolonijų ir siekė „padalyti pasaulį“.
Kaip atsakas Trilypei sąjungai XX a. pradžioje ėmė kurtis militaristinis blokas – Antantė (38.1 pav.). 1902 m. iš pradžių ją sudarė Didžioji Britanija ir Prancūzija, 1907 m. į ją įsitraukė Rusija. Antantė siekė atsilaikyti prieš Trilypę sąjungą ir išsaugoti turimą padėtį Europoje. Tačiau tarpusavio įsipareigojimai labai nevaržė šių abiejų bloko narių. Vokietija buvo įsipareigojusi padėti savo sąjungininkei Áustrijai-Veñgrijai, jeigu ją kas nors užpultų, bet Áustrijos-Veñgrijos niekas nepuolė. Antantė taip pat nebuvo tvirta sąjunga. Rusija ir Prancūzija įsipareigojo padėti viena kitai, jei kuri jų būtų užpulta, tačiau Didžioji Britanija oficialiai nepažadėjo griebtis ginklo joms ginti. Be to, Prancūzija po 1871 m. pralaimėjimo Prūsijai siekė revanšizmo – susigrąžinti iš jos atimtas žemes – Elzasą ir Lotaringiją.
Klausimai ir užduotys
- Apibūdinkite, kuo 1914 m. Europa buvo pranašesnė už kitus žemynus.
- Kuo skyrėsi Trilypės sąjungos ir Antantės siekiai?
Karo pradžia ir Vakarų frontas
AKTUALU! Kodėl karo pradžioje Vokietijai nepavyko įgyvendinti savo karinio plano?
Dingstimi pradėti karą tapo Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinio erchercogo Pranciškaus Ferdinando nužudymas (1 šaltinis). 1914 m. birželio 28 d. Sarãjeve slaptos serbų teroristinės organizacijos narys studentas Gavrila Principas, keršydamas Austrijos-Vengrijos vadovybei už Bòsnijos ir Hercegovinos prisijungimą (1908 m.), nušovė kronprincą ir jo žmoną (38.2 pav.). Tuo visų pirma siekė pasinaudoti Vokietija. Liepos 5 d. ji paragino Austriją-Vengriją imtis veiksmų prieš Serbiją. Pagaliau liepos 23 d. Austrija-Vengrija įteikė Serbijai ultimãtumą; jame, be kita ko, reikalavo, kad austrams būtų leista dalyvauti ieškant žudikų. Serbijos vadovybė sutiko su dauguma reikalavimų, tačiau vengė atsakyti ir paskelbė dalinę mobilizaciją. Liepos 28 d. Austrija-Vengrija paskelbė karą Serbijai, rugpjūčio 1 d. Vokietija paskelbė karą Serbijos sąjungininkei Rusijai ir rugpjūčio 3 d. – Prancūzijai. Kai Vokietija pradėjo pulti Prancūziją, šios ginti stojo Didžioji Britanija. Vėliau į karą įsitraukė Japonija, Osmanų imperija, Bulgãrija, Italija, Rumùnija ir kitos valstybės.
Visos didžiosios valstybės, išskyrus Itãliją, dalyvavo kare nuo jo pradžios. Konfliktas virto pasauliniu ir vėliau buvo pavadintas Didžiuoju karu. 1939 m. rudenį prasidėjus dar vienam karui, 1914 m. kilęs Didysis karas pradėtas vadintas Pirmuoju pasauliniu karu.
Britų istoriko Alano Džono Persivalio Teiloro (Alan John Percivall Taylor) teigimu, karas buvo kova dėl viešpatavimo. Kareiviai kovėsi dėl pergalės, kiti siekė apginti savo tėvynę (ar bent jau taip manė). Visus pagavo karo įkarštis, jis nustebino ir nuvylė revoliucionierius, mat jie tikėjosi, kad karas virs socialine revoliucija. Vokiečiai gynė tėvynę nuo rusų, šie gynė savo tėvynę nuo vokiečių. Prancūzija gynė savo tautos teritoriją. Britai, kuriems tiesiogiai niekas negrasino, gynė mažąją Bel̃giją. Ir visi tikėjo, kad saugią ateitį galima užtikrinti tik nugalėjus priešą ir jį ilgam išsekinus. Galutinė pergalė buvo laikoma vienintele gynybos priemone.
Siekdamas išvengti karo dviem fròntais (lot. frons, kilm. frontis – kakta), dar 1892 m. Vokietijos kariuomenės generalinio štabo vadas Alfredas fon Šlyfenas (Alfred von Schlieffen, 1833–1913, 38.3 pav.) parengė vadinamąjį Šlyfeno planą. Jis skelbė: „Nuo puolimo iš šono (rusų pusės) turėsim gintis silpnomis pajėgomis, kad galėtume pulti kitoje pusėje. Ši antroji pusė visada bus tik Prancūzija. Ten galima tikėtis greito sprendimo, kai tuo tarpu gynybinis karas iš rusų pusės yra be išeities... Tik žygiuojant per Belgiją galima tikėtis atakuoti ir sumušti prancūzų armiją kampanijos metu. Iš tiesų yra būtina iš vienos pusės padidinti Vokietijos aktyvias jėgas, o iš kitos – mūsų fortifikacijas Rytuose.“
Karo pradžioje beveik pavyko įgyvendinti Šlyfeno planą, bet ne visą. Rugpjūčio 4 d. vokiečių kariuomenė veržėsi į Prancūzijos gilumą, beje, per neutralią Belgiją, ir buvo sustabdyta tik už kelių šimtų kilometrų į rytus nuo Paryžiaus, ties Marnos upe, praėjus penkioms dienoms nuo karo pradžios. Paskui ji truputį atsitraukė ir abi kariaujančios šalys (prancūzų gretos labai padidėjo – įsiliejo Belgijos kariuomenės likučiai ir Didžiosios Britanijos į Europą permesti daliniai) įsirengė lygiagrečiai viena su kita gynybinių apkasų ir įtvirtinimų linijas, jos netrukus nutįso nuo Pa de Kalė sąsiaurio Flandrijoje iki pat Šveicãrijos sienos; vokiečiams atiteko didelė dalis Rytų Prancūzijos ir Belgija.
1914 m. rugsėjo 5–12 d. prie Marnos upės vyko mūšis, jame dalyvavo apie 2 mln. kareivių. Vokietijos kariuomenė buvo sustabdyta ir priversta truputį atsitraukti, mat Rusija netikėtai įsiveržė į Vokietijai priklausančią Rytų Prūsiją ir užėmė dalį jos teritorijos. Vokiečių vadovybė kovai su Rusija buvo priversta dalį savo kariuomenės iš Vakarų fronto permesti į Rytų frontą. Nuo tada Vokietija buvo priversta kariauti dviem frontais, nors to labiausiai ir bijojo.
Vakarų fronte po kelių nesėkmingų abiejų šalių bandymų įsivyravo pozicinis kãras, fronto linija nusidriekė daugiau kaip 700 km – nuo Lamanšo iki Šveicarijos (38.4 pav.). Kareiviai abipus fronto linijos iškasė apkasus, įrengė įtvirtinimus, aptvėrė juos spygliuotąja viela. Iš pradžių Serbijos kariuomenė sugebėjo atsilaikyti prieš Austrijos-Vengrijos puolimą. Nė vienai iš kariaujančių šalių nepavyko būti pranašesnei (2 šaltinis).
Remdamiesi žemėlapiu, palyginkite karo padėtį Vakarų ir Rytų frontuose.
Kad ir kaip stengėsi vokiečių kariuomenė (1915 m. pavasarį Ipro mūšyje ji pirmą kartą panaudojo chemines dujas), ji taip ir neįgijo persvaros Vakarų fronte. Vokiečių bandymas 1916 m. vasario–liepos mėnesiais pralaužti frontą ties Verdenu virto dviejų milijonų karių mūšiu. Milijonas žuvo arba buvo sužeisti. Britai puolė vokiečius prie Somos, kad priverstų nutraukti mūšį. Verdeno mūšyje Vokietija neteko apie 600 tūkst., Prancūzija – 358 tūkst. žmonių. Ir po Verdeno kautynių fronto linija nepasistūmėjo nei į vieną, nei į kitą pusę. Vakarų fronte padėtis nekito iki 1917 m. (38.4 pav.), tokią padėtį atspindėjo posakiu virtęs Ėricho Marijos Remarko (Erich Maria Remarque) romano „Vakarų fronte nieko naujo“ pavadinimas.
Apskritai Pirmojo pasaulinio karo aukų, iš jų ir civilių, skaičius išaugo pradėjus naudoti nuodingąsias dujas (pirmieji panaudojo vokiečiai), tankus (pradėjo naudoti britai), povandeninius laivus ir kitą naują karo techniką.
Klausimai ir užduotys
- Kurių valstybių teritorijose vyko didžiausi Pirmojo pasaulinio karo mūšiai iki 1917 metų?
- Kaip vykstant karui kito naujausia karinė technika?
Karo veiksmai Rytų fronte
Vakarų fronte nusistovėjo galios pusiausvyra, o Rytų fronte padėtis nuolat kito. Kai 1914 m. rugpjūtį Rusijos kariuomenė įsiveržė į Rytų Prūsiją, kiti jos daliniai pietuose įsiveržė į Galiciją, kuri priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai. Vokiečių karinė vadovybė pergrupavo savo karines pajėgas (pirmiausia dalį karinių dalinių permetė į Rytų frontą) ir rugsėjį prie Mozūrijos ežerų jos sutriuškino šiaurinius rusų kariuomenės pulkus. Pietiniai rusų kariuomenės pulkai buvo sustabdyti prie Krokuvos. 1915 m. gegužę Rytų fronte įvyko lūžis, kai vokiečių kariuomenė palaužė rusų karines pajėgas Galicijoje. Rugpjūtį vokiečiai užėmė Váršuvą ir susigrąžino Lvivą. Rudenį vokiečiai okupavo kai kurias carinės Rusijos vakarines gubernijas: dabartinės Lietuvõs, Baltarùsijos ir dalis Lãtvijos teritorijos buvo prijungtos prie Vokietijos. Tačiau visiškai palaužti Rusijos Vokietijai nepavyko.
Rusijos caras pats ėmėsi vadovauti savo kariuomenei. 1916 m. vasarą Rusijos kariuomenė pradėjo puolimą pietvakariuose ir užėmė dalį Galicijos ir Bukoviną. Rugpjūčio pabaigoje puolimas buvo sustabdytas, o vokiečių kariuomenė tų metų gruodį užėmė Rumùnijos sostinę Bukarèštą. Balkanų pusiasalyje Austrijos- Vengrijos imperijos karinės pajėgos 1915 m. spalį užėmė Belgrãdą, 1916 m. – Juodkalniją ir Albãniją. Kautis su serbais austrams pagelbėjo Bulgãrija, tačiau austrams ne itin sekėsi kariauti su italais. Per trejus metus trukusias kovas Itãlijos teritorijoje abi šalys prarado ne mažiau kareivių nei Vakarų fronte (38.4 pav.). Pavyzdžiui, 1917 m. pabaigoje prie Kaporeto vietovės žuvo pusė milijono kareivių. Austrų pralaimėjimas buvo skaudus smūgis Trilypei sąjungai, jos pozicijos Vakarų fronte ėmė svyruoti.
Klausimai ir užduotys
- Kaip karo veiksmai 1915 m. pakeitė Lietuvos gyventojų padėtį?
- Apibūdinkite Austrijos-Vengrijos imperijos veiksmus Rytų fronte.
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kokios pagrindinės Pirmojo pasaulinio karo priežastys?
- Apibūdinkite Trilypės sąjungos ir Antantės valstybių veiksmus karo pradžioje.
- Apibūdinkite svarbiausius Pirmojo pasaulinio karo bruožus.
- Kuo panašūs buvo karo veiksmai Vakarų ir Rytų frontuose iki 1917 metų?
TYRINĖKITE!
Remdamiesi internetine medžiaga ir papildoma literatūra, pasidomėkite, kaip jūsų gimtinę ar gyvenamąją vietą palietė Pirmasis pasaulinis karas. Rastą informaciją palyginkite su klasės draugų ir padarykite išvadas.
Darbas su šaltiniais
1 ŠALTINIS
Iš rašytojo Stefano Cveigo atsiminimų knygos
1914 metų birželio 28 dieną Sarajeve nuaidėjo šūvis, kuris vienu akimirksniu suskaldė į šipulius kaip tuščią molinį indą saugumo ir kūrybinio proto pasaulį, kuriame mes užaugome ir buvome išauklėti, kuris buvo mūsų namai. <...>
O ir ką 1914 metais, po beveik pusę šimtmečio trukusios taikos, dauguma žmonių žinojo apie karą? Jie nebuvo jo matę, kažin ar kada apie jį galvojo. Karas buvo legenda, ir kaip tik todėl, kad buvo labai toli, jis atrodė didvyriškas ir romantiškas. <...> „Kalėdoms grįšime namo!“ – 1914-ųjų rugpjūtį linksmai šaukė motinoms naujokai. <...> Trumpa išvyka į romantikos šalį, padūkęs vyriškas nuotykis – taip 1914-aisiais įsivaizdavo karą paprastas vyras, o jauni žmonės netgi būgštavo, kad gali pražiopsoti tą nuostabų ir jaudinantį gyvenimo įvykį.
Pagal Stefan Zweig knygą „Vakarykštis pasaulis. Europiečio prisiminimai“, Vilnius, 2005, p. 240, 252–253.
Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus:
- Kaip Pirmasis pasaulinis karas susijęs su 1914 m. birželio 28 d. įvykiu?
- Kaip šaltinio autorius vertina padėtį Europoje prieš Sarajevo įvykį ir po jo?
- Kaip šaltinio autorius vertina Europos padėtį XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje? Atsakymą pagrįskite šaltinio teiginiu.
- Apibūdinkite 1914 m. europiečių visuomenę. Kuo ji vadovavosi taip elgdamasi?
2 ŠALTINIS
Apie karą apkasuose
Pirmosios karo savaitės priminė Bismarko puolimą 1870-aisiais. Vokiečių armija įsiveržė į Prancūziją, kurios pajėgos buvo greitai sutriuškintos. Tada vokiečiai atsidūrė ties Marnos upe, kelių dienų atstumu nuo Paryžiaus. Prancūzijos vyriausybė su visais dokumentais pabėgo į pietuose esantį Bordo miestą. Vokiečių puolimą sustabdė jungtinė prancūzų ir britų kontrataka, nubloškusi vokiečius penkiasdešimt mylių atgal. 1914 m. rugsėjį fronto ribos driekėsi palei Prancūzijos Šiaurės Rytų sienas, nuo Lotaringijos iki kranto. Vokietija tuo pačiu buvo priversta atitraukti dalį karių ir rytiniame fronte stoti į kovą su Rusija – taip prasidėjo Tanenbergo mūšis. Tai užtruko trejus metus, nors pagal Šlyfeno planą to turėjo būti išvengta.
Tuometinės armijos, kurios buvo pasiruošusios kovoti atskirus mūšius ir pasiekti greitus rezultatus, tiesiogine prasme įstrigo. Dėl griovių ir spygliuotų tvorų armijos negalėjo laisvai judėti mūšio laukuose, nes sugriuvę Flandrijos laukų pylimai virto purvo klampynėmis, o kulkosvaidžiai ir artilerija – beverčiai ir netgi pražūtingi. Sėkmė mūšio lauke tapo įmanoma tik patiriant milžiniškus nuostolius. Karas apkasuose turėjo savo ritmą. Jį buvo sunku pralaimėti, bet ir sunku laimėti. <...>
Vakarų fronte 1916 m. vasarą karas pasiekė žemiausią lygį, kai Verdeno ir Somos mūšiai tapo tikromis skerdynėmis. <...> 1917 m. pradžia buvo niūriausi metai Europoje nuo pat Trisdešimties metų karo laikų. Fronte tuščiai, neprasmingai prarastos gyvybės. Tačiau šalies viduje karingas žmonių nusiteikimas niekur nedingo. Vyraujančios nuotaikos buvo puikiai įkūnytos Londono miuzikle „O! Koks žavus karas“.
Pagal Simon Jenkins knygą „Trumpa Europos istorija. Nuo senovės Graikijos ir Romos iki 21-ojo amžiaus“, Vilnius, 2022, p. 265–267.
Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus:
- Kuo Vokietijos taktika Pirmojo pasaulinio karo pradžioje buvo panaši į 1870–1871 m. vykusį karą tarp Prūsijos ir Prancūzijos?
- Kokia šaltinyje minimo Šlyfeno plano esmė?
- Apibūdinkite šaltinyje minimų mūšių baigtį.
- Kurios šaltinyje aprašytos priežastys neleido Vakarų fronte nė vienai kariaujančiai pusei 1914–1917 m. pasiekti pergalės?
- Nurodykite šaltinyje aprašytų kovų vaizdų padarinius kariaujančioms pusėms.
- Padarykite išvadą apie kovos veiksmus Vakarų fronte per pirmus trejus karo metus.
Sąvokos
Fròntas (lot. frons, kilm. frontis – kakta) – rikiuotės priešakys; kovinio kariuomenės išsidėstymo pusė, pavyzdžiui, Rytų frontas, Vakarų frontas.
Militarizmas – grasinimo karu, ginklavimosi ir rengimosi karui politika ar politinis kariaunos viešpatavimas ir ūkio pajungimas karo tikslams.
Pozicinis kãras – varginančios kovos apkasuose Pirmojo pasaulinio karo metais, kai Vokietijai nepavyko Vakarų fronte staigiai sutriuškinti Prancūzijos ir Anglijos kariuomenių.
Revanšizmas – agresyvų karą pralaimėjusios valstybės arba tam tikrų jos sluoksnių politika, kurios tikslas – pasirengti naujam karui ir atkeršyti už patirtą pralaimėjimą.
Ultimãtumas – tarptautinėje teisėje dokumentu arba žodžiu vienos valstybės kitai pareikštas reikalavimas, kuriame grasinama imtis tam tikrų poveikio priemonių, jei reikalavimas nebus įvykdytas nustatytu laiku.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"