Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas (43 tema)

Nors caro laikais lietuvių tauta sukildavo ar kitaip priešinosi Rusijos valdymui, apie nepriklausomą Lietuvą (dabartine prasme) vengta kalbėti. Iš tikrųjų Lietuvos nepriklausomybės idėjos pradininkais nebuvo ir negalėjo būti nei 1830–1831 m., nei 1863–1864 m. sukilimų vadai. Nepriklausomos Lietuvos idėja XIX a. pabaigoje atrodė neįgyvendinama net tokiems lietuvių tautos patriotams kaip J. Basanavičius ir V. Kudirka. Išimtis – pavieniai išeivijos lietuviai.

Apie politinės nepriklausomybės poreikį ir istorinį atskyrimą nuo lenkų vienas pirmųjų pradėjo kalbėti Jonas Šliūpas (43.1 pav.). 1887 m. JAV lenkų kalba išleistoje knygelėje „Lietuviai ir lenkai“ („Litwini i Polacy“) jis pirmasis iškėlė Lietuvos politinės nepriklausomybės nuo Lénkijos idėją.

XX a. pradžioje Lietuvoje vienas pirmųjų apie nepriklausomą Lietuvą prabilo Povilas Višinskis. 1901 m. jis rašė: „Mūsų idealas: laisva, neprigulminga Lietuva, nusikračiusi svetimų ir savų despotų, pamynusi po kojų tamsybes, išvien su kitomis liuosomis tautomis rūpinasi apie pagerinimą savo ekonomiškojo būvio ir žengia pirmyn...“ Panašias nuostatas skelbė ir 1902 m. įkurta Lietuvos demokratų partija. Po trejų metų Didžiajame Vilniaus Seime susirinkę tautiečiai pasisakė už autonomiją carinės Rusijos imperijoje. Reikalavimai nekito iki pat Pirmojo pasaulinio karo.

Vokiečiams, planuojantiems Lietuvą prijungti prie Vokietijos, reikėjo ir tam tikros lietuvių atstovybės, t. y. tarpininkės tarp Lietuvos gyventojų ir vokiečių. Buvo siekiama sudaryti „pasitikėjimo tarybą“, kuri uoliai vykdytų vokiečių vadovybės valią. Valstybingumu rūpinosi ir patys lietuviai, ypač kai 1916 m. lapkritį Vokietijà ir Áustrija-Veñgrija paskelbė, kad iš buvusių Lénkijos karalystės žemių sukuriama sąjunginiais ryšiais su jomis susieta Lenkijos karalystė. Tokiomis aplinkybėmis lietuvių inteligentai priėmė vokiečių valdžios pasiūlymą sudaryti tarybą, tačiau ne iš vokiečių valdžios parinktų žmonių, bet iš tų, kuriuos išrinks tam tikslui sušaukta lietuvių atstovų konferencija.

Lietuvių politiniai veikėjai pasiekė, kad 1917 m. rugsėjį Vilniuje būtų sušaukta konferencija. Jai atsakingai ruoštasi. Vokietijos valdžiai leidus, rugsėjo 18–22 d. Vilniuje, dabartiniame Vilniaus senojo teatro pastate (43.3 pav.), įvyko vadinamoji Vilniaus konferencija. Į ją buvo pakviesti 264 atstovai iš visos Lietuvos, atvyko 222 lietuviai. Iš pakviestųjų dėl nežinomų priežasčių nedalyvavo 29, kiti neatvyko dėl ligos ar okupacinės valdžios trukdymų.

43.3 pav. Vilniaus senasis teatras, kuriame vyko Vilniaus lietuvių konferencija

Dalis atvykusiųjų buvo išrinkti tam tikruose vietos susirinkimuose. Ten, kur vyko atstovų rinkimai, buvo renkami pasitikėjimą pelnę žmonės, spėję pasižymėti anksčiau ar vokiečių okupacijos metais. Tarp jų buvo keletas dvarininkų, atsisakiusių pritarti politiniams Lenkijos siekiams (dvarininkų, net ir Lietuvai palankių, nekviesta, nes konferencija buvo lietuvių, o dauguma dvarininkų buvo sulenkėję).

Konferencijos dalyviai atstovavo įvairiems visuomenės sluoksniams. Pagal profesiją ir socialinę padėtį didžiausias konferencijos dalyvių grupes sudarė katalikų dvasininkai (68, t. y. 31,1 proc.), ūkininkai (67, t. y. 30 proc.), mokytojai (20, t. y. 9 proc.). Konferencijos dalyviai atvyko iš 32 apskričių ir dviejų miestų. Iš Aukštaitijos su Kauno miestu buvo 66 (29,7 proc.), iš Žemaitijos – 45 (20,3 proc.), iš Suvalkijos – 36 (16,2 proc.) ir iš Dzūkijos – Piẽtryčių Lietuvõs be Vilniaus – 27 (12,2 proc.), o su Vilniumi – 75 (33,8 proc.) dalyviai.

Konferencijos dalyviai pasisakė už demokratinę nepriklausomą Lietuvą: „Lietuva galėtų laisvai plėtotis, turi būti sukurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, demokratiškais principais sutvarkyta... Steigiamasis seimas turės nustatyti valstybės pamatus ir santykius su kitomis valstybėmis“ (43.4 pav.). Šiam tikslui įgyvendinti slaptu balsavimu buvo išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba, jos pirmininku tapo A. Smetona. Viso krašto gyventojai pasitikėjo Lietuvos Taryba, jos siekius rėmė išeivijos lietuviai.

Taigi Vilniaus konferencija išreiškė iš atskirų partijų programų perkeltą viso krašto gyventojų siekį sukurti nepriklausomą Lietuvą. Praėjus metams, apie Vilniaus konferencijos svarbą lietuvių spauda rašė: „Konferencijos žodis yra visos Lietuvos žodis.“

Lietuvos Taryba nepateisino vokiečių valdžios lūkesčių. Nuo pat savo veiklos pradžios ji stengėsi ginti Lietuvos gyventojų interesus: palengvinti krašto gyventojų ekonominę ir kultūrinę padėtį, skleisti nepriklausomos valstybės atkūrimo idėją Lietuvoje ir užsienyje, vesti politines derybas su vokiečių okupacine valdžia. Lietuvos Taryba išsiuntė vokiečių okupacinei valdžiai daugiau kaip 500 raštų, o gavo tik 306 atsakymus. Tik 65 prašymai buvo visiškai patenkinti, 68 iš dalies patenkinti, 155 prašymai buvo griežtai atmesti, 18 raštų buvo informacinio pobūdžio.

Mindaugas – vienintelis Lietuvos karalius, karūnuotas dar XIII amžiuje. Vytauto Didžiojo pastangos 1430 m. karūnuotis baigėsi nesėkme. Nauja idėja Lietuvai turėti savo karalių vėl atgimė paskutiniais Pirmojo pasaulinio karo metais. Tai pirmiausia susiję su sudėtinga Lietuvos tarptautine politika. Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas nepakeitė okupacinio valdymo. Vokietija ir toliau siekė Lietuvą prijungti prie vokiečių žemių – Prūsijos arba Saksònijos.

Lietuvos Tarybai, 1918 m. liepą pasivadinusiai Lietuvos Valstybės Taryba, reikėjo laviruoti ir gelbėti valstybę. Bandyta Lietuvą paversti monarchija. Lietuvos Taryba ryžosi užmegzti santykius su katalikiška Viùrtembergo valstybe ir pakviesti jos kunigaikštį Vilhelmą Karlą fon Urachą (Wilhelm Karl von Urach, 1864–1928, 43.7 pav.) tapti Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Tokiu sprendimu Lietuvos Valstybės Taryba siekė išvengti Lietuvos prijungimo prie Vokietijos. Liepos 13 d. Lietuvos Valstybės Taryba išrinko V. K. fon Urachą Lietuvos karaliumi, bet Vokietija jo nepripažino. Tik kai 1918 m. lapkritį Vokietija pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą, Lietuvai pasitaikė proga tapti iš tiesų nepriklausomai. Monarchijos idėja atkrito, ir Lietuva, kaip ir skelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, tapo demokratine parlamentine respublika, tiesa, kitos valstybės neskubėjo jos pripažinti.

1918 m. lapkričio 11 d. buvo sudaryta pirmoji Lietuvos vyriausybė, vadovaujama profesoriaus Augustino Voldemaro. Pirmosios vyriausybės vadovas iš pradžių daugiausia dėmesio skyrė šalies vidaus valdymui, ketino sukurti valstybės valdymo organus, teismų, švietimo sistemą, savivaldybes, plėtoti gamybą, prekybą. Todėl, pristatydamas savo vyriausybės programą, A. Voldemaras nurodė, kad artimiausias vyriausybės uždavinys – apsaugoti šalį nuo netvarkos, kad kovai su įsisiautėjusiais plėšikais kuo skubiau turi būti sukurta „ginkluota pajėga – milicija ar policija“. Tarptautinė padėtis A. Voldemarui neatrodė grėsminga. Lietuvos sienų klausimą, tarptautinį pripažinimą ir saugumo klausimą vyriausybės vadovas siejo su Vakarų demokratinėmis valstybėmis, su Parỹžiaus taikos konferencija. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad lūkesčiai neišsipildys, į Lietuvą pradėjo veržtis bolševikų karinės pajėgos.