Napoleono Bonaparto iškilimas ir viešpatavimas Europoje (10 tema)

Per Prancūzijos revoliuciją kariniais gabumais atsiskleidė jaunas karininkas Napoleonas Bonapartas. Jis gimė Kòrsikoje, kurią prieš metus Liudvikas XV buvo nusipirkęs iš Gènujos. Napoleono kelias į valdžią buvo permainingas. Atvykęs į Prancūziją studijuoti karo mokslų, jis neturėjo nei turtų, nei visuomeninių ryšių ir netgi kaip reikiant nemokėjo prancūzų kalbos. Tačiau tai nesutrukdė siekti karjeros. Napoleonui, kuriam buvo vos 24-eri, 1794 m. už nuopelnus vaduojant Tulòną iš Prancūzijos karaliaus šalininkų ir anglų suteiktas artilerijos generolo laipsnis.

Po Termidòro perversmo nuvertus jakobinus, perversmininkai dviem savaitėms suėmė Napoleoną dėl tarnybos Tulonè kartu su M. Robespjero broliu. Kitų metų spalį prasidėjus monarchijos šalininkų maištui, Konvento pavedimu Napoleonas, turėdamas kelis kartus mažesnes karines pajėgas, greitai numalšino sukilimą. Po šio įvykio prasidėjo Napoleono karvedžio sėkmės laikotarpis. Jis buvo paskirtas Parỹžiaus įgulos vadu.

Valdžią į savo rankas perėmus Direktorijai, 1796 m. Napoleonui buvo pavesta vadovauti armijai, kuri turėjo kariauti su austrais Šiáurės Itãlijoje. Napoleoną lydėjo sėkmė: jo kariuomenei pavyko užimti Milãną, dar vėliau – įsiveržti į Áustriją ir priversti ją sudaryti paliaubų sutartį su Prancūzijà. Direktorija vis labiau pasitikėjo jaunuoju karvedžiu.

Siekdama pakirsti kolonijinę Didžiõsios Britãnijos galybę, Direktorija nusprendė pasiųsti savo karinę ekspediciją į anglų valdomą Ìndiją. Kadangi kelias į šalį ėjo per Egiptą, kuris priklausė Osmãnų imperijai, nuspręsta pirmiau užimti Egiptą ir susigrąžinti Prancūzijos prieš revoliuciją turėtą įtaką Rytuosè. Vykdamas į Egiptą, 1798 m. Napoleonas, be karių, pasiėmė ir 165 mokslininkus.

Iš pradžių Egiptè Napoleoną lydėjo sėkmė. Jo kariuomenei pavyko sutriuškinti vietinių mameliukų pajėgas ir įsiveržti į Kairą. Tačiau Didžiosios Britanijos karinis laivynas sumušė prancūzų laivyną ir atkirto nuo jo Napoleono kariuomenę. Egipte kilo partizaninis karas prieš Napoleoną, o Osmanų imperija paskelbė karą Prancūzijai. Napoleono padėtis Egipte tapo sudėtinga.

Dar keblesnėje padėtyje atsidūrė Prancūzijà. 1798 m. prieš Prancūziją susiformavo Didžiosios Britanijos, Austrijos, Rusijos, Osmanų imperijos ir Neãpolio karalystės koalicija. Dėl pralaimėtų karų prancūzai kitais metais buvo priversti pasitraukti už Reino, Šiaurės Italijos. Prancūzijos gyventojai buvo pasipiktinę karinėmis nesėkmėmis Euròpoje, nestabilia Direktorijos valdžia ir ėmė kalbėti apie tvirtos valdžios reikalingumą. Susidariusia padėtimi pasinaudojo Napoleonas.

Permainingai klostėsi Napoleono santykiai su kitomis Euròpos valstybėmis. Pamažu Rùsijos caras Aleksandras I ir kitų valstybių vadovai ėmė keisti savo požiūrį į Napoleoną. Aleksandras I ir kitų to meto Europos valstybių vadovai, matydami Prancūzijos Pirmojo konsulo karinius laimėjimus, pradėjo reikšti susierzinimą. Napoleonas laikytas išsišokėliu, griaunančiu senąją tvarką, naikinančiu „gerosios Europos“ vertybes. Tokį išsišokėlį Europos valstybės, pirmiausia Áustrija, Prūsija, Didžióji Britãnija ir Rusija, siekė pamokyti karinėmis priemonėmis. Bandyta Napoleoną nugalėti vandenyne ir sausumoje. Tuo metu Napoleonas siekė užtikrinti Prancūzijos dominavimą Europoje, todėl nuolat kariavo su kitomis šalimis, sudariusiomis jam priešišką koaliciją.

Nors Didžioji Britanija 1805 m. spalį Trafalgãro kautynėse sutriuškino Prancūzijos ir Ispãnijos karinį laivyną, Napoleonas išliko stiprus sausumoje. Likęs be savo karinio laivyno, Prancūzijos imperatorius 1806 m. paskelbė kontineñtinę blokãdą (dar vadinamą žemynine blokada) Didžiajai Britanijai. Šia Prancūzijos ekonomine politika siekta susilpninti Didžiąją Britaniją ekonomiškai ir priversti ją nutraukti karinius veiksmus prieš Prancūziją. Prancūzijos nukariautos valstybės ir sąjungininkai turėjo nutraukti bet kokius prekybos ar kitus ryšius su Didžiąja Britanija. Tokia Napoleono politika pablogino santykius su kitomis Europos valstybėmis, o svarbiausia – ekonomiškai nesužlugdė Didžiosios Britanijos, jos prekės įvairiais būdais pasiekdavo Europos šalis ir jos gausias kolonijas.

Priešingai nei vandenyne, sąjungininkams nepavyko Napoleono nugalėti sausumoje. 1805 m. gruodį Napoleono kariuomenė nugalėjo Austrijos ir Rusijos kariuomenę Áusterlico kautynėse (šiuo metu Slãvkovas, Čèkijos Respùblika). Austrijos padėtis tapo labai sudėtinga (2 šaltinis). Kitais metais Napoleonas prie Jènos ir Áueršteto sutriuškino Prūsiją, nes ji buvo labai nusilpusi. 1806 m. Napoleonas panaikino dar X a. įkurtą iš vokiečių žemių sudarytą Šveñtąją Ròmos imperiją ir jos pagrindu įsteigė Reino sąjungą. 1807 m. pr. Rusijos ir Prūsijos karinėms pajėgoms, net ir patiriančioms didžiulių nuostolių, pavyko atsilaikyti prieš Prancūziją prie Prūsų Ylavõs, netoli Karaliáučiaus. Birželį Napoleono kariuomenė nugalėjo Rytų̃ Prūsijoje, Frỹdlando mūšyje. Po šios pergalės Prancūzijos kariuomenė užėmė Karaliáučių, nes jį Rusija atidavė nė nestojusi į kautynes.

Po Frydlando mūšio 1807 m. vasarą Rusijos prašymu su Prancūzijà sudaryta Til̃žės taika. Pirmą kartą netoli Tilžės (dab. Kaliningrãdo sritis, Rusija), ant plausto Nẽmuno viduryje, susitiko Aleksandras I ir Napoleonas Bonapartas (10.5 pav.). Pagal Tilžės taiką Rusija prisijungė prie Napoleono paskelbtos kontinentinės blokados Didžiajai Britanijai, pripažino visus Prancūzijos užkariavimus, taip pat Napoleono įsteigtą Reino sąjungą. Remdamasi Tilžės taikos susitarimu, Rusija išvedė savo kariuomenę iš Valãkijos bei Moldãvijos ir Napoleonui perdavė Jònijos salas. Lenkiškų žemių pagrindu sudaryta Váršuvos kunigaikštystė (į jos sudėtį įėjo Suvalkijà, dar vadinama Ùžnemune), pavaldi Napoleonui. Iš Prūsijos atimtos žemės į vakarus nuo Elbės upės. Tilžės taika suardė prieš Napoleoną suburtą koaliciją, sudarytą iš Rusijos, Prūsijos, Didžiosios Britanijos, Saksònijos ir Švèdijos.

Kariaujant Napoleonui pavyko užimti didžiąją dalį Europos, o užkariautose šalyse į sostus jis pasodindavo savo giminaičius. Vykstant karams, susidurta ir su dideliais iššūkiais. Vienas jų kilo Ispãnijoje: 1808 m. Prancūzijos kariuomenei įsiveržus į šią šalį, prasidėjo partizaninis karas – gerilja, jis truko penketą metų. Dar didesnis iššūkis laukė Napoleono priėmus sprendimą 1812 m. užpulti Rusiją.