Šioje temoje MES:
- sužinosime, kodėl Itãlija nebuvo suvienyta iki XIX a. antros pusės;
- išanalizuosime Italijos suvienijimo eigą;
- sužinosime, kaip popiežius vertino Italijos suvienijimo klausimą.
1. Bandymai vienyti šalį XIX a. pirmoje pusėje
Perskaitykite šią potemę ir pamėginkite išspręsti nurodytą istorinę problemą.
PROBLEMA: su kokiais sunkumais susidurta bandant suvienyti Italiją XIX a. pirmoje pusėje? Kodėl?
Italų tautos kelias siekiant XIX a. suvienyti savo valstybę buvo sudėtingas. Šimtmečio pradžioje Apeninų pusiasalyje gyvavo kelios atskiros italų valstybės. Išskyrus Pjemònto ir Sardinijos karalystę bei Popiežiaus valstybę, visas kitas italų žemes buvo užvaldę užsieniečiai. Vienos kongreso protokolais Itãlijoje buvo atkurtos senos absoliutinės monarchijos, nepriklausomybę išsaugojo Pjemonto (kitaip Sardinijos) karalystė. Kitos italų valstybės politiškai priklausė nuo Áustrijos (1 šaltinis). Tokia padėtis netenkino italų, tarp jų dar Napoleono valdymo laikotarpiu kartu su vykdomomis reformomis kilo atgimimo – risordžimeñto idėjų.
XIX a. pr. Neãpolio karalystėje atsirado slapta revoliucinė italų organizacija karbonãrai (it. carbonari „anglininkai“). Svarbiausi jų centrai buvo įsikūrę pietinėje Italijoje ir Popiežiaus srityje, veikė ir už Apeninų pusiasalio ribų. Nors karbonarai neturėjo bendros programos, jų svarbiausias tikslas buvo ginkluotu sukilimu suvienyti Italiją. Vieningos valstybės valdymo forma turėjo būti respublika. Karbonarų iniciatyva 1820 m. sukilimas surengtas Neãpolyje, Ispãnijoje, Portugãlijoje, kitais metais – Pjemonte, 1830 m. – Popiežiaus srityje, dalyvauta 1830 m. kilusioje Prancūzijos revoliucijoje.
Minėtuose įvykiuose karbonarams patyrus nesėkmę, suvokta, kad savo tikslų negalima siekti tik revoliuciniu būdu. 1831 m. pradėjo veikti organizacija „Jaunoji Italija“, ją įkūrė buvęs karbonaras Džuzepė Madzinis (it. Giuseppe Mazzini), gyvenantis tremtyje Prancūzijoje. Jo vadovaujamoje organizacijoje veikė daug karbonarų. Siekta sukurti vieningą Italijos respubliką. „Jaunoji Italija“ 1833 m. Pjemonte, kitais metais Savõjoje bandė sukelti revoliucijas, bet patyrė nesėkmę. Per Tautų pavasarį Dž. Madzinis vietoj „Jaunosios Italijos“ įsteigė Italijos nacionalinį komitetą. Tačiau nuo 1848 m. Pjemontui perėmus Italijos valstybės vienytojo vaidmenį Dž. Madzinio įtaka sumenko.
Klausimai ir užduotys
- Įvardykite, kuri Europos valstybė prieštaravo Italijos suvienijimui.
- Kaip karbonarai bandė suvienyti Italiją XIX a. pirmoje pusėje?
2. Bandymai vienyti šalį 1848–1849 m., Italijos suvienijimas ir popiežiaus pozicija
Perskaitykite šią potemę ir pamėginkite išspręsti nurodytą istorinę problemą.
PROBLEMA: kodėl, suvienijus Italiją, iš pradžių šios valstybės sostine netapo Romà?
Per Tautų pavasarį daugelyje italų miestų ir valstybių kilo sukilimų prieš užsienio valstybių valdžią. 1848 m. pradžioje Sicilijoje kilus sukilimui, buvo siekiama suvienyti valstybę ir iš šalies pietinės dalies išstumti Prancūzijos Burbonų dinastijos valdymą. Sukilėliai įsteigė nepriklausomą Sicilijos karalystę, priėmė naują šios valstybės konstituciją. Po 16 mėnesių Burbonams pavyko atgauti valdžią, ir nepriklausoma Sicilijos valstybė buvo panaikinta.
Per 1848 m. kilusias revoliucijas Venècija ir Romà buvo paskelbtos respublikomis. O tarp Pjemonto (Sardinijos) ir Austrijos kilo karas. Pjemontą parėmė Venecija ir Lombárdija. Pjemonto kariuomenė neatsilaikė prieš austrų kariuomenę. Pjemonto karinės pajėgos privalėjo pasitraukti iš Lombardijos, nors nauja konstitucija ir liko veikti Pjemontè. Austrija laimėjo karą, todėl italų žemės liko susiskaldžiusios. Austrijai toliau priklausė Venecija ir Lombardija; Modenà, Toskanà ir Párma toliau buvo valdomos austrų kunigaikščių.
Per Tautų pavasarį italų valstybėse numalšinus sukilimus ir jose sugrąžinus absoliutizmą, geresnė padėtis išliko tik Pjemonto karalystėje. Ši valstybė, kurioje liko konstitucinė monarchija ir parlamentinis valdymas, ėmėsi Italijos suvienijimo lyderio vaidmens. Ta kryptimi daug nuveikė naujasis Pjemonto ministras pirmininkas Kamilas Bensas di Kavuras (Camillo Benso di Cavour) (16.2 pav.). Priešingai nei slapta veikiančiam Dž. Madziniui, Pjemonto vyriausybės vadovui pavyko bendram tikslui suburti didesnį būrį italų nacionalinio judėjimo lyderių. Dž. Madziniui, Krýmo kare parėmusiam Prancūziją ir Didžiąją Britãniją, pavyko užsitikrinti šių valstybių paramą. Pjemontui buvo svarbu turėti sąjungininkų prieš Austriją – pagrindinę Italijos suvienijimo priešininkę. Pjemontui kartu su Prancūzijà 1859–1860 m. nugalėjus Austrijos kariuomenę (16.1 pav.), pavyko išlaisvinti Lombardiją. Modènos, Pármos ir Toskãnos kunigaikštystėse sukilėlių dėka valdžia atiteko Pjemonto šalininkams. Prancūzijai už paramą kare su Austrija atiteko italų žemės Savojà ir Nicà.
Kaip 16.2 ir 16.3 paveiksluose matomi veikėjai K. B. di Kavuras ir Dž. Garibaldis prisidėjo prie Italijos suvienijimo?
Per Džuzepės Garibaldžio (Giuseppe Garibaldi) savanorių (jų buvo apie tūkstantį, todėl jų grupė vadinta Tūkstantine arba raudonmarškiniais) žygį Pietų Itãlijoje ir Sicilijoje pavyko nuversti Burbonų dinastijos valdžią (16.3 pav.). Per tris mėnesius užkariauta Abiejų Sicilijų karalystė tapo Italijos karalystės dalimi. Labiausiai K. B. di Kavuro dėka suvienytos italų teritorijos buvo prijungtos prie Pjemonto.
1861 m. Italijos parlamentas oficialiai priėmė šalies konstituciją, kuri įtvirtino konstitucinę monarchiją. Naujuoju šalies karaliumi tapo Pjemonto karalius Viktoras Emanuelis II, o Pjemonto vyriausybės vadovas K. B. di Kavuras – Italijos ministru pirmininku.
Italijos sostine paskelbtas Turinas, po ketverių metų – Floreñcija. Kurį laiką italams nepavyko savo valstybės sostine paskelbti istorinės sostinės – Ròmos miesto. Tam priešinosi Prancūzijà – ji bandė ginti Pópiežiaus valstybę. Padėtis pasikeitė 1870 m. Prancūzijai pralaimėjus karą Prūsijai ir pasitraukus iš Romos. Tais pačiais metais prieš popiežiaus valią prie Italijos prijungta Roma tapo Italijos sostine. Baigėsi Italijos suvienijimas, bet jis tarp Italijos ir popiežiaus sukėlė aršų konfliktą (2 šaltinis). Jį išspręsti pavyko tik 1929-aisiais.
Klausimai ir užduotys
- Kuri italų valstybė padėjo suvienyti Italijos žemes?
- Paaiškinkite, kodėl Roma iš pradžių nebuvo paskelbta Italijos sostine.
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip XIX a. pirmoje pusėje bandyta suvienyti Italiją?
- Įvardykite asmenis, daugiausia prisidėjusius prie Italijos suvienijimo.
- Su kokiais sunkumais susidūrė italai, siekdami suvienyti savo valstybę XIX amžiuje?
- Kuo Pjemontas buvo pranašesnis už kitas italų žemes?
- * Pagrįskite arba paneikite teiginį, kad Italijos suvienijimo procese dalyvavo platūs visuomenės sluoksniai.
TYRINĖKITE!
Remdamiesi internetu, klasės draugams išsamiau pristatykite svarbiausius vieno iš Italijos suvienytojų biografijos faktus. Kuo tie biografijos faktai padarė didžiausią įspūdį? Kodėl?
Darbas su šaltiniais
1 ŠALTINIS
Austrijos imperija ir italų valstybės XIX amžiuje
Didžiausią pavojų „Austrijos idėjai“ kėlė Italija. Habsburgų imperija rėmėsi tradicija, dinastinėmis teisėmis ir tarptautinėmis sutartimis; „įstatymo raidė“ jai buvo svarbiau už viską. O tautinis principas, kurį Italijoje pasėjo Napoleonas, nepripažino įstatymo raidės ir metė iššūkį pačiam Habsburgų egzistavimo pagrindui. Su kitais priešininkais Habsburgai dar galėjo ieškoti kompromiso: jie sugebėjo sudaryti sandėrį net su vokiečių nacionalizmu, kaip leidžia suprasti pusę amžiaus puoselėti planai dėl didžiosios Vokietijos; tik italų nacionalizmas buvo nepažabojamas. Italų radikalai neprašė nuolaidų iš Habsburgų <...>. Italijos sąjūdis, nors menkas ir silpnas materialiai, simbolizavo Habsburgų monarchiją griaunančią idėją, tad Meternicho sistema be perstojo su juo konfliktavo. Didžioji dalis Austrijos kariuomenės buvo sutelkta Italijos šiaurėje; Italiją Meternichas laikė svarbiausiu savo diplomatijos punktu; nuo Italijos įvykių, tiek 1848-aisiais, tiek 1859-aisiais, priklausė ir kitų imperijos regionų likimas. <...> Kaip ir konfliktas su Serbija šimtmečiu vėliau, Habsburgų imperijos ir italų nacionalizmo susidūrimas buvo simbolinis – tai dviejų pasaulių susidūrimas.
Pagal Alan John Percivale Taylor knygą „Habsburgų monarchija. 1809–1918. Austrijos imperijos ir Austrijos–Vengrijos istorija“, vertė Inga Mataitytė, Vilnius, 1999, p. 47–48.Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus:
- Su kokiais sunkumais susidūrė italų valstybės XIX amžiuje?
- Kokia pagrindinė šaltinyje aprašyto italų valstybių ir Habsburgų imperijos konflikto priežastis?
- Kokiomis aplinkybėmis Austrijos imperijos kariuomenė buvo sutelkta Italijos šiaurėje?
- Kodėl šaltinyje išskirti 1848 ir 1859 metai?
- Kokia Habsburgų imperijos ir italų nacionalizmo susidūrimo baigtis?
2 ŠALTINIS
Italų nacionalizmas ir popiežius
1846 m. išrinktas naujasis popiežius-karalius, pasivadinęs Pijumi IX, pasirodė esąs liberalus patriotas, skatinantis savo valdose reformas, neprieštaraujančias istorijos ir Risorgimento [Atgimimo] dvasiai – plačią amnestiją, politinių partijų įteisinimą, spaudos laisvę, patariamąjį susirinkimą. Bet tuo pasinaudojo jo priešininkai, tai yra slaptos draugijos, carbonari, masonai, laikantys popiežiaus valdžią svarbiausia Italijos suvienijimo kliūtimi, o patį popiežių – amžinu priešu, kurį reikia pašalinti. <...> 1870 m. rugsėjį <...> prancūzų imperatoriaus kariniai pulkai po pralaimėjimo Sedanè skubiai paliko Romą. Pjemonto karalius, kuris 1861 m. tapo „Italijos karaliumi“, beveik prieš savo valią paskelbė, kad nuo šiol jis vienas bus atsakingas už tvarką Italijos teritorijoje ir taip pat „už Šventojo Sosto apsaugą“. <...>
1870 m. rugsėjo 20 d. apie septyniasdešimt tūkstančių Pjemonto artileristų ir pėstininkų, vadovaujamų generolo Cadornos, per išlaužtus Porta Pia vartus įžengė į miestą. <...> Tą patį vakarą popiežius brūkštelėjo keletą žodžių savo sūnėnui Luigi: „Brangus sūnėne, viskas baigta! Neturėdamas laisvės, aš negaliu valdyti Bažnyčios. Melskitės už mane!“
Pagal Bernard Lecomte knygą „Vatikano paslaptys“, vertė Genovaitė Dručkaitė, Vilnius, 2010, p. 34–35.Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus:
- Kaip šaltinyje vertinamas popiežius Pijus IX ir italų kariuomenė?
- Kodėl popiežiumi Pijumi IX piktinosi šaltinyje minimi jo priešininkai?
- Kodėl šaltinyje Pjemonto karalius pavadintas „Italijos karaliumi“?
- Ko siekė Pjemonto karalius?
- Kuo baigėsi šaltinyje aprašytas konfliktas?
Sąvokos
Karbonãrai (it. carbonari „anglininkai“) – XIX a. pirmoje pusėje slapta revoliucinė Italijos organizacija, siekusi suvienyti Italiją.
Risordžimeñtas (it. risorgimento „atgimimas“) – XIX a. Italijos nacionalinio išsivadavimo judėjimas, siekęs suvienyti Italiją.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"