Kas yra romanas?
UŽDUOTIS
Pasirinkite kokį nors mokykloje ar savarankiškai skaitytą romaną, pavartykite jį iš naujo ir, atsakydami į klausimus, apibūdinkite jo žanrines savybes.
- Kokį laikotarpį aprėpia romano veiksmas?
- Kokiose vietose vyksta veiksmas?
- Kas yra pagrindiniai ir antraeiliai veikėjai?
- Kaip kuriami pagrindinių veikėjų paveikslai?
- Koks pasirinktas pasakojimo būdas (pirmuoju ar trečiuoju asmeniu, o gal pasakojimo būdas keičiasi)?
- Kokia pagrindinė romano tema?
- Kokios problemos svarstomos šiame romane?
- Ar jums patiko šis kūrinys? Jeigu taip, kuo patiko?
- Jeigu jums pasirinktas romanas patiko ir tai nėra klasėje skaitoma literatūra, kaip paskatintumėte draugus jį perskaityti?
Kas būdinga romanui?
Romanas – tai epinės literatūros žanras, pasakojamasis didelės apimties, gana laisvos sandaros prozos kūrinys. Romano žanras kinta. Skirtingų epochų romanai iš esmės skiriasi vienas nuo kito.
Romanas suklestėjo XVIII ir ypač XIX a., jo iškilimas siejamas su buržuazinės visuomenės įsivyravimu, asmenybei pradėjus išsiskirti iš bendruomenės. Romanas suteikia galimybę plačiai atsiskleisti ir pagrindinio veikėjo, dažnai vadinamo herojumi, ir autoriaus individualybei.
Bendriausia prasme romanas – savojo laiko epas, kurio raidą lėmė stiprėjantis individualizmas. Šis populiarėja, kai asmenybė supriešina savąjį dvasios pasaulį ir savo laisvę su įprastu tuometinės visuomenės gyvenimu. XIX a. romano herojaus siekiai ne tik nesutampa su visuomenės normomis, bet ir verčia jį arba su jomis kovoti ir dažniausiai pralaimėti, arba prisitaikyti prie jų ir prarasti save. Asmeninių ir visuomeninių interesų nesutapimas yra viena svarbiausių romano temų.
Romano pagrindinis veikėjas, arba herojus, – besiformuojantis žmogus, ieškantis savęs ir savo vietos pasaulyje. Jis vedamas per kliūtis, nuotykius, pagundas, sielvartus, praradimus. Todėl dažnai vaizduojamos kelionės – žmogaus išbandymo būdas, atskleidžiantis jo charakterio savybes. Romano veiksmas plėtojamas ne viena, bet keliomis susikertančiomis linijomis, į konfliktą įtraukiami vis nauji veikėjai, atstovaujantys įvairiems visuomenės sluoksniams. Šitaip siekiama sukurti platų visuomenės gyvenimo vaizdą.
Romano kelias
Romanas atsirado kaip ankstesnių literatūros žanrų junginys, savotiška enciklopedija, kurioje kaupiamos įvairiausios pasakojimų formos. Laisvas romano rašymo būdas leidžia autoriui būti tuo pat metu epiku ir lyriku, tragiku ir komiku.
Istorinis romano kelias ilgas, jo pradmenys siekia Antiką. Iki XVIII a. romanas vystėsi literatūros periferijoje. XVII a. romanui tenka gintis nuo įvairiopos kritikos, jį persekioja policija, kontroliuoja cenzūra, niekina dievobaimingi žmonės, pašiepia filosofai. Išsakomi priekaištai ir dėl romano stiliaus, nors labiau domimasi moralės, o ne meniškumo klausimais. Šis žanras buvo kaltinamas dėl ypatingo dėmesio meilės temai, kuri, pasak kritikų, demoralizuoja visuomenę. Moralės ir religijos vardu buvo skelbiama, kad meilės istorijos įžeidžia padorumą, užgauna drovią moterį, kelia grėsmę šeimai, taigi pavojingai ardo visuomenės santvarkos pamatus. Pamokslininkai svaidė prakeiksmus romanui, skelbė, kad jį žalinga skaityti, todėl reikėtų uždrausti spausdinti ir juo prekiauti.
Nuo Antikos laikų laikytasi nuomonės, kad žmogaus moralumas yra tiesiogiai susijęs su jo visuomenine padėtimi: kilnūs gali būti tik aukštiesiems visuomenės sluoksniams priklausantys veikėjai, o juokingi – žemųjų sluoksnių žmonės. Romanas pasiūlė kitokį požiūrį. XVII–XVIII a. romane populiari meilės tema: vaizduojamos įsimylėjėlių aistros, kėslai, malonumai, bet šie išgyvenimai nesiejami su kuriuo nors luomu. Taigi skaitytojų akyse skirtingų luomų veikėjai buvo lygūs – nesvarbu, ar jie nusidėjėliai, ar dori žmonės.
Charakteris tampa svarbiausiu romano elementu: vaizduoti reikia ne tipiškas asmenybes, o individą, pasižymintį specifiniais bruožais, atitinkančiais jo visuomeninę padėtį ir aplinką. Fizinė personažo išvaizda, veido bruožai, drabužiai, gyvenamoji aplinka, elgesys turi tarnauti vienam tikslui – atskleisti charakterio savybes.
Ankstesnėje literatūroje kūrinių temos dažniausiai būdavo imamos iš istorijos, mitologijos, legendų, o nuo XVIII a. romanų autoriai temas renkasi iš tikrovės. Kaip niekuomet anksčiau, iš romano reikalaujama naujumo, veikėjai yra individualizuoti charakteriai, veikiantys ypatingomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, Danielio Defo (Daniel Defoe, 1660–1731) Robinzonas Kruzas atsiduria negyvenamoje saloje. Romanistai siekia tiksliai papasakoti kasdienius įvykius, smulkiai aprašyti veiksmo aplinką, atskirus daiktus. Rašytojų supratimu, žmogiškąją būtį sudaro ne tik minčių pasaulis, bet ir žmogaus aplinka: namų baldų forma ir išdėstymas, pasirinkti drabužiai, jų spalvos.
Rašytojui neberūpi stiliaus puošnumas – jis siekia tiksliai perteikti žmogaus išgyvenimus, aplinką. Romanistai kritikuojami už nedailų ir gremėzdišką stilių. Dėl kasdienės šnekamosios kalbos, šiurkščių žodžių priekaištaujama ir XIX a. prancūzų rašytojui Onorė de Balzakui (Honoré de Balzac, 1799–1850) bei kitiems to meto rašytojams.
XIX a. romanas ištobulina tikrovišką vaizdavimo būdą, todėl laikomas savojo meto visuomenės gyvenimo vaizduotoju. Jis dominuoja tarp literatūros žanrų, didėja leidžiamų romanų tiražai, jie daro didelę įtaką masiniam skaitytojui.
Nuolatos atsinaujindamas romanas išlieka populiariausiu literatūros žanru XX a. ir iki šių dienų.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Nusakykite pagrindinius romano bruožus.
- Kaip romano suklestėjimas siejamas su visuomenės raida?
- Kokius veikėjus vaizduoja romanistai?
- Prisiminkite 2–3 skaitytus romanus. Nusakykite jų temas. Pasvarstykite, kaip pasirinktas romanas gali paveikti skaitytoją.
- Pasidomėkite, kada pasirodė pirmasis lietuviškas romanas, kas jo autorius ir koks tai romanas. Kokia jo tema?
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"