Ėrichas Marija Remarkas. „Vakarų fronte nieko naujo“ (ištraukos) (3.4 tema)

Vokiečių rašytoją Ėrichą Mariją Remarką (Erich Maria Remarque, 1898–1970) išgarsino romanas apie Pirmąjį pasaulinį karą „Vakarų fronte nieko naujo“ (1929). Skaitytojus sukrėtė autentiška patirtis – pats Ė. M. Remarkas dalyvavo kare, patyrė jo baisumą, buvo sužeistas. Jis romane ir vaizduoja karą eilinio kareivio, kurio jaunystę išsprogdino granatos, požiūriu.

Romano pagrindinis veikėjas Paulius Boimeris ir jo draugai savanoriais išeina į karą. Fronte paaiškėja, kad karas – ne romantiški nuotykiai ar didvyriški užmojai, o alkis, purvas, nuovargis, baimė, kraujas ir tūkstančiai mirčių. „Mes esame bejėgiai kaip pamesti vaikai ir patyrę kaip seniai, mes esame šiurkštūs ir liūdni, ir paviršutiniški, – aš manau, kad mes esame žuvę“, – taip veikėjas apibūdina savo kartos, dvidešimtmečių jaunuolių, likimą.

Beveik po dešimties metų, 1938-aisiais, Ė. M. Remarkas parašo romaną „Trys draugai“. Jame vaizduojamas buvusių frontininkų, nesugebančių rasti savo vietos pokario Vokietijoje, gyvenimas. Karo siaubas baigėsi, atrodo, gyvenimas prasideda iš naujo, bet fronto draugams tenka grumtis dėl išlikimo, nes šalis apimta ekonominės krizės. Nedarbas, skurdas, suirutė, netikrumas dėl rytojaus išbando visuomenės vertybes – laimi nuožmieji ir godieji. Naikinančiai karo jėgai ir gniuždančiai pokario tikrovei vienintelė atsvara yra žmogiškieji ryšiai – draugystė ir meilė.

Rašytojams, kurie išgyveno Pirmąjį pasaulinį karą ir apie jį parašė kūrinių, prigijo prarastosios kartos pavadinimas. Jį išpopuliarino Ernestas Hemingvėjus (Ernest Hemingway, 1899–1961). 1926 m. jis išleido romaną „Fiesta“ („Ir pateka saulė“), kurio epigrafas „Visi jūs – prarastoji karta“ ir tapo kartos ženklu. Kitas amerikiečių rašytojas Fransis Skotas Ficdžeraldas (Francis Scott Fitzgerald, 1896–1940) apie savo kartos pasaulėjautą rašė: „Visi dievai buvo mirę, visi mūšiai pralaimėti, ir niekas daugiau netikėjo žmogumi.“ Prarastosios kartos terminas apibūdina šį dvasinį sukrėtimą – karo siaubo, absurdo, vertybių griūties patirtį.

Perskaitykite Jadvygos Bajarūnienės straipsnio apie Ė. M. Remarko romaną „Vakarų fronte nieko naujo“ ištraukas ir atsakykite į klausimus.

REMARKAS IR JO ROMANAS „VAKARŲ FRONTE NIEKO NAUJO“

<...> 1929 metais pasirodęs Remarko romanas „Vakarų fronte nieko naujo“ tampa viena populiariausių knygų ne tik Vokietijoje. Išverstas į daugelį kalbų, jis milijoniniais tiražais paplinta visame pasaulyje. Pažymėtina, kad „Vakarų fronte nieko naujo“ – ne vien reikšmingas literatūrinio gyvenimo faktas. Remarko bestseleris sukelia politines aistras. Vokiečių literatūroje dar niekas nebuvo taip vaizdavęs Pirmojo pasaulinio karo: nuoširdžiai, atvirai, su tragizmo gaida. Poleminėje kovoje dėl Remarko romano kertasi politinės nuomonės, idėjinės pažiūros, skirtingiausi vertinimai. Liberaliai nusiteikę rašytojai – Bernardas Kelermanas, Brunas Frankas ir kiti – sveikina šį antimilitaristinį kūrinį, tikėdami, jog jis sukrės žmoniją ir pajėgs užkirsti kelią naujam karui. Reakcingi buržuaziniai sluoksniai Remarko romaną sutinka su neslepiamu priešiškumu. Autoriui priekaištaujama, kad jis skleidžiąs neviltį, demoralizuojąs vokiečių jaunimą, niekinąs patriotinius jausmus. „Vakarų fronte nieko naujo“ iš tikrųjų išsiskiria iš masinės to meto vokiečių literatūros apie Pirmąjį pasaulinį karą. Pavyzdžiui, promilitaristinių pažiūrų rašytojo Ernsto Jungerio knygose karo baisumai, tiesa, gana įtaigiai vaizduojami, tačiau karas jo kūryboje iškyla visų pirma kaip etinių savybių grūdinimo arena, šventa vokiečių tautos misija.

Išpuoliai prieš Remarko romaną sutampa ir su nacionalsocialistinio judėjimo stiprėjimu Vokietijoje (jau 1930 metais fašistai boikotavo pagal šią knygą sukurto filmo premjerą). Ir nors tendencingi literatūros kritikai pranašavo, jog po dvejų metų ši knyga bus užmiršta, nors 1933 metais kartu su daugeliu kitų vokiečių ir pasaulinės literatūros šedevrų Remarko romanas degė fašistų sukurto laužo liepsnose, daugeliui jis tapo ne tik stipriu meniniu išgyvenimu, bet ir padėjo demaskuoti imperialistinės politikos esmę, suvokti karo barbariškumą, jo beprasmybę.

<...> 1938 metais jam, kaip „literatūriniam pasaulinio karo kareivių išdavikui“, buvo atimta Vokietijos pilietybė. Rašytojas išvyksta į Niujorką. Nuo 1947 metų jis – JAV pilietis.

<...>

Romano „Vakarų fronte nieko naujo“ pasakotojas, jaunas savanoris kareivis Paulius Boimeris, kartu su savo draugais tiesiai iš mokyklos suolo, išėjęs karinį apmokymą, patenka į frontą. Pirmojo pasaulinio karo įvykiai sudaro epinio veiksmo foną. Ankstyvą 1917 metų rudenį Boimerio ir jo draugų kuopa, prieš tai patyrusi sunkių karinių nuostolių, stovi keli kilometrai nuo fronto linijos. Taip prasideda pasakojimas. Karo eiga, stumianti Vokietiją į neišvengiamą pralaimėjimą, o jos kareivius – į neviltį ir mirtį, lemia romano įvykių chronologiją. Romane nemaža istorinių bei geografinių realijų, tačiau autorius sąmoningai atsiriboja nuo strateginių, karinių bei istorinių klausimų. Karas vaizduojamas iš eilinio kareivio pozicijų, ir tai sąlygoja idėjinį emocinį romano turinį.

Boimeris – patrauklus, reljefiškas charakteris. Jo santūrumas ir gyvenimo troškimas, jausmų subtilumas ir praktinis nuovokumas, humoras ir melancholija susilydo į vientisą paveikslą. Vaizdingas, dinamiškas, emocionalus pasakojimas atitinka dvidešimtmečio kareivio patirtį ir suvokimą. Tiesa, apmąstymuose (tai jau atskiras kompozicinis bei kalbinis sluoksnis) girdimas ir autoriaus balsas. Jo ir romano herojaus idėjinė pozicija – bekompromisis karo neigimas – iš esmės sutampa.

Tačiau Pauliaus Boimerio paveikslas tampa „prarastosios kartos“ likimo simboliu. Tikrasis kūrinio herojus yra ne „aš“, o „mes“ (būtent šis daugiskaitos įvardis dominuoja kūrinio tekste). Romano veikėjus jungia ne tik „ta pati baimė ir tas pats gyvenimas“, bet ir natūralūs žmogiški ryšiai. Eilinių kareivių draugystė – svarbiausia humaniškumo apraiška, vienintelė prasminga atsvara visa kas gyva naikinančiai karo stichijai. Šį jausmą rašytojas ypatingai poetizuoja. Draugų balsai, išgirsti pavojaus valandą, Pauliui yra „brangesni už gyvenimą, <...> brangesni už motinos meilę, stipresni už bet kurią baimę, jie yra didžiausia ir patikimiausia apsauga“.

Iš palyginti negausaus veikėjų būrio išsiskiria „filosofas“ Kropas, „rajūnas“ Tjadenas, grupės siela, „ištvermingas, gudrus, suktas“ Katčinskis, valstietis Dėteringas ir dar keletas. Šiems personažams suteikiamas vienas kuris nors išskirtinis būdo ar išorės bruožas, atskleidžiantis dramatišką ar komišką karo kasdienybę; tuo tarpu karą visi, būdami tokie skirtingi, vertina priešiškai, ir būtent šis nusistatymas leidžia juos apibūdinti kaip kolektyvinį veikėją.

Boimeris ir jo draugai – karo aukos. Kariauti jie išėjo dar nesubrendę nei morališkai, nei intelektualiai, todėl susižavėję skambiais patriotiniais lozungais. Mūšio lauke jaunuoliai susiduria su žiauria realybe: „Pirmoji sprogusi granata pataikė mums į širdį.“ Remarkas parodo karą be romantikos ir heroizmo, jis vaizduoja kareivių baimę, nuovargį, alkį, kraują, nors, kita vertus, herojai patiria nemaža nuotykių ir anekdotiškų situacijų. Rašytojas meistriškai kuria kautynių vaizdus, nevengdamas ir natūralistinių detalių (lavonai, žiurkės, sprogimo bangos išmesti karstai su negyvėliais). Šėlstančios ir degančios žemės fone Remarko kareiviai išgyvena nuolatinę akistatą su mirtimi. Kareivių padėtis dvilypė – be galo mylėdami gyvenimą, jie savo ginklus atgręžia prieš žmogų.

<...>

III

Katčinskis yra nepakeičiamas žmogus – jis turi šeštąjį pojūtį. Visur yra tokių žmonių, tačiau niekad jų iš karto nepažinsi. Kiekviena kuopa tokių turi po vieną arba du. Katčinskis – labiausiai velnių priėdęs iš visų, kuriuos pažįstu. Iš profesijos jis, rodos, kurpius, bet tai nieko nereiškia – moka visus amatus. Gera su juo draugauti. Mudu su Kropu draugaujame su juo, Hajė Vesthusas, galima sakyti, irgi priklauso mūsų šutvei. Tiesa, tai daugiau vykdomasis organas: kai pasitaiko koks reikalas, kur neapsieisi be stiprių kumščių, jis darbuojasi Kato vadovaujamas. Už tai gauna savo dalį.

Pavyzdžiui, naktį mes atvykstame į visiškai nežinomą vietą, į kokį apgailėtiną miesčiuką, kur iš karto matyti, kad čia viskas jau išgrobstyta, likusios tik plikos sienos. Buveinę mums paskiria mažame, tamsiame, ką tik šiam reikalui pritaikytame fabrikėlyje. Jame stovi lovos, tiksliau, medinės kartelės, o tarp jų ištemptas vielų rezginys.

Vielų rezginys yra kietas. Mes neturime ko pasikloti – antklodės mums reikalingos užsikloti. Palapinės brezentas per plonas.

Katas viską apžiūri ir sako Hajei Vesthusui:

– Eime.

Jie išeina į visiškai nepažįstamą vietovę. Už pusvalandžio grįžta su dideliais glėbiais šiaudų. Katas rado arklidę ir joje šiaudų. Dabar galėtume šiltai išsimiegoti, jeigu mums taip žarna žarnos nerytų.

Kropas kreipiasi į vieną artileristą, kuris jau senokai stovi šioje apylinkėje:

– Ar čia nėra kur nors kantinos?

Tas juokiasi:

– Dar ko užsimanysi! Čia nieko nepeši. Net ir plutelės duonos čia negausi.

– Argi čia nebėra nė vieno gyventojo?

Artileristas nusispjauna:

– Kur nebus, vienas kitas yra. Bet ir jie patys trainiojasi aplink kiekvieną lauko virtuvę ir elgetauja.

Reikalai prasti. Matyt, reikės susiveržti diržus ir laukti iki ryto, kol atgabens maisto.

Bet čia aš matau, jog Katas užsideda kepurę, ir klausiu:

– Kur tu, Katai?

– Eisiu pasižvalgyti. Gal ką dar išsunksim.

Jis išeina.

Artileristas šaiposi:

– Sunk, sunk! Tik nepatrūk besunkdamas.

Nusivylę mes virstame į lovas ir svarstome, ar nesugraužti kokio kąsnelio iš neliečiamo davinio. Bet tai per daug rizikinga. Todėl pamėginame užmigti.

Kropas perlaužia cigaretę ir pusę duoda man. Tjadenas pasakoja apie pupas su lašiniais  – jo krašte visų labai mėgstamą valgį. Jis keikia tuos, kurie jas taiso be ankščių. Svarbiausia, reikia viską virti kartu, jokiu būdu negalima atskirai virti bulvių, pupų ir lašinių. Kažkas ima niurnėti, kad jis patį Tjadeną sutrinsiąs į pupų košę, jeigu šis tučtuojau nenutilsiąs. Po to dideliame ceche pasidaro tylu. Tik pora žvakių mirksi butelių kakluose ir kartkartėmis nusispjauna artileristas.

Mes jau pradedame po truputį snūduriuoti, kai staiga atsidaro durys ir įeina Katas. Aš tariuosi sapnuojąs: po pažastimi jis turi du kepaliukus duonos, o rankoj – kruviną maišą su arkliena.

Artileristui iškrinta pypkė iš burnos. Jis apčiupinėja duoną.

– Iš tiesų tikra duona, ir dar šilta.

Katas apie tai nekalba. Jis gavo duonos, o visa kita nesvarbu. Esu įsitikinęs, kad jeigu jį kas išsodintų dykumoje, per valandą jis sumedžiotų vakarienę iš datulių, kepsnio ir vyno.

Jis trumpai pasako Hajei:

– Priskaldyk malkų.

Paskui iš po munduro išsitraukia keptuvę, o iš kišenės išsiima saują druskos ir net gabalą taukų; jis nieko nepamiršo. Hajė asloje užkuria ugnį. Ji garsiai spraga tuščiame fabriko ceche. Mes išlipame iš lovų.

Artileristas dvejoja. Jis svarsto, ar reikia girti – tuomet galbūt ir jam šis tas nukristų. Bet Katčinskis net nepažvelgia į jį, tai tuščia vieta. Tada artileristas keikdamas išeina.

Katas žino, kaip minkštai iškepti arklieną. Nereikia jos iš karto dėti į keptuvę, tuomet bus kieta. Iš pradžių ją reikia truputį pavirinti vandenyje. Mes su savo peiliais sutupiame ratu aplink ugnį ir prisikemšame kiek tik lenda.

Tai toks yra Katas. Jeigu kur nors pasaulyje būtų tokia vieta, kur tiktai vieną valandą per visus metus galima gauti ko nors valgomo, jis kaip tik šią valandą, tarsi kokio įkvėpimo genamas, užsidėtų kepurę, išeitų, nukeliautų tiesiai lyg pagal kompasą ten, kur yra valgis, ir jį surastų.

Jis randa viską: kai šalta, jis ras mažą krosnelę ir malkų, šieno ir šiaudų, stalų, kėdžių, bet pirmiausia – ko nors paėsti. Tai yra kažkokia mįslė, galima pamanyti, kad jis iš žemės iškasa. Didžiausias jo laimėjimas buvo keturios dėžės omarų. Beje, mums mieliau būtų buvę taukai.

V

*

<...>

– Kokius uždavinius Likurgas laikė svarbiausiais valstybėje? – šnibžda Miuleris ir apsimeta taisąs pensnė.

– Kaip bus taisyklingai: „Mes, vokiečiai, bijome Dievo ir nieko kito pasaulyje“ ar „Mes, vokiečiai, bijome tiktai Dievo ir daugiau nieko pasaulyje“? – klausiu aš.

– Kiek gyventojų Mèlburne? – čiauška Miuleris.

– Kaipgi jūs gyvensite, jeigu nežinote tokių dalykų? – pasipiktinęs klausiu aš Albertą.

– O ką jūs galite papasakoti apie sankabos jėgas? – atkerta jis.

Iš visų šitų gudrybių mes atsimename ne per daugiausia. Jos mums nedavė jokios naudos. Užtat niekas mūsų mokykloje nepamokė, kaip per lietų ir vėtrą užsidegti cigaretę, kaip užkurti laužą iš šlapių malkų; niekas nepaaiškino, kad durtuvu geriausiai smeigti į pilvą, nes ten jis taip tvirtai neįstringa kaip tarp šonkaulių.

Miuleris susimąstęs sako:

– Kas iš to? Juk mums vis tiek reikės sėsti į mokyklos suolą.

Aš manau, kad to jokiu būdu nebus.

– Gal mums padarys lengvatų per egzaminus.

Vis tiek turėsi pasiruošti. O jeigu ir išlaikysi, kas paskui? Būti studentu ne kažin kiek geriau. Jei neturi pinigų, vis tiek reikia kalti.

– Vis dėlto šiek tiek geriau. Bet ir ten jie tau kals į galvą visokius niekus.

Kropas išreiškia mūsų visų nusiteikimą:

– Kaip galima į visa tai rimtai žiūrėti, kai kartą pabūni fronte?

– Bet juk tau reikia turėti kokią nors profesiją, – prieštarauja Miuleris, lygiai taip, kaip sakydavo pats Kantorekas.

Albertas peiliu valosi panages. Mes stebimės, ko jis čia taip dabinasi. Bet jis tai daro tiktai iš susimąstymo. Jis pastumia peilį ir pareiškia:

– Tai tiesa. Ir Katas, ir Dėteringas, ir Hajė vėl grįš prie savo profesijos, nes jie turėjo ją jau anksčiau. Himelštosas – taip pat. O mes jos neturėjome. Ir kaip galime po viso šito čia, – jis parodo galva į fronto pusę, – priprasti prie kokio nors darbo?

– Reikėtų pasidaryti rentininku, tuomet galėtum visiškai vienas apsigyventi kokiame nors miške... – sakau aš, bet tuojau susigėstu dėl šitos didybės manijos.

– Tai kas gi iš mūsų bus, kai grįšime? – klausia Miuleris – net ir jis jaučiasi suglumęs.

Kropas gūžteli pečiais.

– Nežinau. Pirmiausia reikia sugrįžti, o jau tada pamatysim.

Iš tiesų nė vienas iš mūsų nežinome, ką sakyti.

– Tai ką gi mes veiktume? – klausiu.

– Manęs niekas nevilioja, – pavargusiu balsu atsako Kropas. – Vieną dieną vis tiek mirsi, ir kas tau iš visko? Aš netikiu, kad mes apskritai kada grįšime.

– Kai pagalvoju apie tai, Albertai, – sakau po valandėlės ir apsiverčiu aukštielninkas, – rodos, jei išgirsčiau žodį „taika“ ir jei iš tikrųjų tai būtų tiesa, galėčiau padaryti ką nors neįsivaizduojamo – stačiai galva svaigsta nuo to žodžio. Žinai, ką nors tokio, kas parodytų, kad ne be reikalo mes gulėjome šiame purve. Tik aš negaliu nieko įsivaizduoti. Visa tai, kas galima, visas tas profesijos įsigijimas ir studijos, ir alga, ir taip toliau – nuo to mane verčia vemti, nes taip buvo visuomet ir visa tai yra šlykštu. Bet aš nieko nerandu, nieko nerandu, Albertai.

Staiga nuo viso to mane suima neviltis, ir aš nematau jokios prošvaistės.

Ir Kropas apie tai galvoja.

– Apskritai mums visiems bus labai sunku. Nejaugi jie ten, namie, tikrai niekuomet apie tai nepagalvoja? Dvejus metus šaudyti ir mėtyti rankines granatas – juk to negalima paskui taip paprastai išmesti kaip senos kojinės...

Mes visi sutariame, kad panašiai yra kiekvienam, ne tiktai mums čia; taip yra visur, visiems, kurie atsidūrę panašioje padėtyje; tik vienas tai jaučia labiau, kitas mažiau. Toks jau bendras mūsų kartos likimas.

Albertas šią mintį pasako garsiai:

– Karas mus visus pagadino.

Jis sako tiesą. Mes jau nebe jaunimas. Mes jau nebenorime šturmuoti pasaulio. Mes bėgliai. Mes bėgame patys nuo savęs. Nuo savo gyvenimo. Mes buvome aštuoniolikos metų ir tik pradėję mylėti pasaulį ir gyvenimą; mes turėjome į tai šaudyti. Pirmoji sprogusi granata pataikė mums į širdį. Mes atskirti nuo naudingos veiklos, nuo žmogaus siekimų, nuo pažangos. Mes tuo nebetikime; mes tikime karu.

*

Besirengiant išeiti, Katas klausia mane:

– Ką tu manai apie keptą žąsį?

– Būtų ne pro šalį, – atsakau.

Mudu sulipame į mašiną su šaudmenimis. Kelias mums kainuoja dvi cigaretes. Katas gerai įsidėmėjo vietą. Tvartas priklauso kažkokio pulko štabui. Aš imuosi išnešti žąsį, ir Katas painstruktuoja mane. Tvartas stovi už mūrinės tvoros, o jo durys užkištos tik kaiščiu.

Katas pakiša rankas, aš atsispiriu į jas koja ir perlipu per tvorą. Katas pasilieka saugoti.

Keletą minučių pastoviu, kad akys priprastų prie tamsos. Paskui įžiūriu paukštidę. Patyliukais prislenku prie jos, apčiupinėju kaištį, ištraukiu jį ir praveriu duris.

Tamsoje pamatau dvi baltas dėmes. Žąsys dvi – tai negerai: čiupsi vieną – kita ims girgsėti. Vadinasi, reikia stverti abi, jei vikriai apsisuksiu, pavyks.

Vienu šuoliu prišoku prie jų. Vieną nutveriu iš karto, po akimirksnio antrą. Lyg pašėlęs daužau jų galvas į sieną, norėdamas apsvaiginti. Tačiau, matyt, reikėjo trenkti smarkiau. Tos prakeiktos bjaurybės gargia ir daužo aplink save kojomis bei sparnais. Aš kovoju įnirtęs, tačiau, velniai griebtų, kiek jėgos turi štai tokia žąsis! Jos tampo mane taip, kad svyrinėju į visas puses. Bjauru žiūrėti, kaip jos plaikstosi tamsoje lyg balti skarmalai; man užaugo sparnai, ir aš beveik bijau, kad tuoj pakilsiu į padangę, lyg būčiau įsikibęs aerostato.

Štai jau kyla ir triukšmas: viena ilgakaklė įtraukė oro ir sučirškė lyg žadintuvas. Nespėju nė apsidairyti, kai kažkas atlapsi prie paukštidės, aš gaunu smūgį, pasijuntu begulįs ant žemės ir girdžiu piktą urzgimą. Šuo. Žvilgteliu į šalį; jis jau štai griebs mane už gerklės. Aš tuojau sustingstu ir pirmiausia įtraukiu smakrą į apykaklę.

Tai dogas. Praeina ištisa amžinybė, kol jis atitraukia galvą ir atsitupia šalia manęs. Bet kai tik pamėginu sujudėti, urzgia. Aš galvoju. Vienintelis daiktas, ką galiu padaryti, tai kaip nors pasiekti savo revolverį. Turiu būtinai iš čia išsinešdinti, kol ateis žmonės. Centimetras po centimetro siekiu ranka ginklo.

Man atrodo, kad praėjo kelios valandos. Vos tik sujudu, dogas ima pavojingai urgzti; guliu sustingęs ir vėl mėginu siekti. Kai revolveris jau mano rankoje, toji pradeda drebėti. Prispaudžiu ją prie žemės ir galvoju, ką daryti: staiga pakelti revolverį, iššauti, kol dogas spės įsikabinti, ir sprukti.

Palengva atsikvepiu ir aprimstu. Paskui, sulaikęs kvapą, greitai pakeliu revolverį; šūvis, dogas kaukdamas metasi į šalį, aš šoku prie durų ir klupteliu ant vienos iš pasprukusių žąsų.

Bėgdamas dar suskumbu ją pačiupti, vienu mostu permetu per tvorą ir lipu pats. Nespėju perlipti, kai dogas atsigauna ir šoka prie manęs. Aš greitai nusiritu žemėn. Už dešimties žingsnių stovi Katas su žąsimi po pažastimi. Kai tik jis mane pamato, mudu leidžiamės bėgti.

Pagaliau galime atsikvėpti. Žąsis jau nebegyva. Katas kaipmat nusuko jai galvą. Nusprendžiame ją tučtuojau iškepti, kad nė lapė nesulotų. Aš atnešu iš barako puodus ir malkų, mudu sulendame į apleistą daržinėlę, kurią buvome numatę tokiems dalykams. Vienintelį langelį aklinai uždengiame. Čia yra lyg kokia viryklė: ant plytų uždėta geležinė plokštė. Užkuriame ugnį.

Katas peša žąsį ir ruošia ją kepti. Plunksnas rūpestingai dedame į šalį. Iš jų ketiname padaryti dvi pagalvėles su užrašu: „Saldaus miegučio patrankoms griaudžiant!“.

Fronto artilerijos dundesys supa mūsų prieglobstį. Liepsnos atspindžiai mirga mūsų veiduose, šešėliai šokinėja ant sienos. Kartais nuaidi duslus trenksmas, tuomet daržinė suvirpa. Tai aviacijos bombos. Vieną kartą išgirstame neaiškius riksmus. Matyt, bomba pataikė į baraką.

Dūzgia lėktuvai; pasigirsta kulkosvaidžių tratėjimas. Tačiau iš daržinės neprasiveržia nė spindulėlis šviesos, kurį būtų galima pastebėti.

Taip mudu sėdime prieš kits kitą, Katas ir aš, du kareiviai palaikiais mundurais, ir vidurnaktį kepame žąsį. Mes daug nekalbame, bet parodome vienas kitam tiek švelniausio rūpestingumo, kad turbūt vargiai jo tiek gali parodyti net įsimylėję jaunuoliai. Esame du žmonės, dvi menkutės gyvybės kibirkštėlės, o aplinkui naktis ir mirties viešpatija. Sėdime prie jos ribos, pavojų tykomi ir nuo jų pabėgę, mums per rankas teka taukai, mūsų širdys plaka išvien, ir šią valandą jose dedasi tas pats, kas ir šioje daržinėlėje: švelnioje ugnies šviesoje virpėdami šmėsčioja jausmų atspindžiai ir šešėliai. Ką jis žino apie mane? Ką aš žinau apie jį? Anksčiau nė viena mudviejų mintis negalėjo būti panaši, o dabar mes sėdime priešais žąsį, jaučiame vienas antrą ir esame tokie artimi, kad net nenorime apie tai šnekėti.

Žąsis ne taip jau greit iškepa, net jeigu ji jauna ir riebi. Todėl mudu kepame pakaitomis. Vienas laisto ją taukais, o kitas tuo metu miega. Pamažu daržinėje pasklinda nuostabus kvapas.

Garsai lauke virsta ištisine juosta, sapnu, bet sąmonė dar ne visai išsijungia. Aš pusiausnūda matau, kaip Katas pakelia ir nuleidžia šaukštą; aš myliu jį, jo pečius, jo kampuotą palinkusią figūrą ir tuo pat metu matau už jo miškus ir žvaigždes, ir kažkieno geras balsas ištaria žodžius, ir šis ramina mane, kareivį, kuris su savo dideliais batais, savo diržu ir savo duonmaišiu toks mažas po aukštu dangaus skliautu traukia nutįsusiu prieš jį keliu, kuris greitai viską užmiršta ir tiktai retkarčiais būna liūdnas, kuris eina vis tolyn ir tolyn po didžiuliu naktinio dangaus stogu.

Mažas kareivis ir geras balsas, ir jeigu kas nors jį paglostytų, galbūt jis jau nebegalėtų to suprasti; šis kareivis dideliais batais ir žemėmis apiberta širdimi, kuris žygiuoja todėl, kad avi didelius batus ir yra užmiršęs viską, išskyrus tai, jog jam reikia žygiuoti. Kas ten matyti horizonte? Ar gėlės ir kažkoks gamtovaizdis, toks ramus, jog kareiviui širdis sugrunda? Gal ten vaizdai, kurių jis neužmiršo, nes niekad jų ir nežinojo, jaudiną vaizdai ir vis dėlto jam amžinai dingę? O gal ten jo dvi dešimtys metų?

Ar ne drėgnas mano veidas? Kur aš dabar? Katas stovi prieš mane, jo milžiniškas sulinkęs šešėlis krinta ant manęs tarsi sveikinimas iš gimtųjų namų. Jis tyliai kažką sako, šypso ir nueina atgal prie ugnies.

Paskui jis sako:

– Iškepė.

– Taip, Katai.

Aš pasipurtau. Vidury daržinės žvilga paskrudęs kepsnys. Mes išsitraukiame sudedamąsias šakutes bei kišeninius peilius ir atsipjauname po kulšį. Valgome kepsnį su kareiviška duona, kurią pamirkome į padažą. Valgome palengva, pasimėgaudami.

– Skanu, Katai?

– Labai! Tau irgi?

– Labai, Katai.

Mes esame broliai ir duodame vienas kitam geriausius kąsnius. Paskui aš užsirūkau cigaretę, Katas – cigarą. Žąsies dar daug liko.

– Kažin, Katai, jeigu taip nuneštume po gabalą Kropui ir Tjadenui?

– Gerai, – sako jis.

Mes atpjauname porciją ir rūpestingai suvyniojame į laikraštį. Likučius, tiesą sakant, rengiamės neštis į savo baraką, bet paskui Katas nusijuokia ir ištaria tik vieną žodį:

– Tjadenas.

Aš suprantu, kad reikia paimti viską. Taip mes vykstame į vištidę prižadinti abiejų draugų. Bet pirmiau dar sutvarkome plunksnas.

Kropas ir Tjadenas palaiko mudu fatamorgana. Paskui sutraška jų žandikauliai. Tjadeno burnoje sparnas, kurį jis laiko abiem rankomis tarsi lūpinę armonikėlę ir kramto. Jis užgeria taukais iš puodo ir čepsi:

– To aš niekada neužmiršiu!

Mes einame į savo baraką. Virš mūsų vėl aukštas dangus su žvaigždėmis ir apyaušrio balzganumu, ir aš einu po juo, kareivis dideliais batais ir pilnu pilvu, mažas kareivis ankstų rytą, o greta manęs, palinkęs ir kampuotas, žingsniuoja Katas, mano draugas.

Ryto prieblandoje barako kontūrai artėja prie mūsų tarsi juodas malonus miegas.

IX

*

Atsargiai persiritu per duobės kraštą ir kaip gyvatė šliaužiu pirmyn. Keturpėsčias ropoju toliau; viskas sekasi gerai, aš nustatau kryptį, žvalgausi aplinkui ir iš pabūklų blykčiojimų stengiuosi įsidėmėti vietą, kur stovi mūsų baterijos, kad rasčiau kelią atgal. Paskui mėginu užmegzti ryšį su draugais.

Aš vis dar tebebijau, bet tai jau protinga baimė, tai nepaprastai padidėjęs atsargumas. Naktis vėjuota, ir kai iš vamzdžių blyksteli ugnis, žeme bėgioja šešėliai. Dėl to matyti ir per mažai, ir per daug. Dažnai sustingstu vietoje, bet kiekvieną kartą įsitikinu, kad pavojaus nėra. Taip aš nusigaunu gana toli ir padaręs lanką grįžtu atgal. Užmegzti ryšį su draugais taip ir nepavyko. Artėjant prie mūsų apkasų, kiekvienas metras didina mano pasitikėjimą, žinoma, aš vis labiau ir labiau skubu. Dabar įkliūti jau būtų visai kvaila.

Bet staiga aš vėl išsigąstu. Nebegaliu nustatyti, ar teisinga kryptimi šliaužiu. Tyliai atsitupiu vienoje duobėje ir mėginu susiorientuoti. Ne kartą yra atsitikę, jog kareivis patenkintas įšoka į apkasą ir tik tada apsižiūri, kad apkasas ne mūsų.

Po kurio laiko aš vėl imu klausytis. Vis dar negaliu nustatyti, į kurią pusę šliaužti. Granatų išraustų duobių tokia daugybė ir jos taip susimaišiusios, kad susijaudinęs galutinai nebežinau, į kur man sukti. Galbūt šliaužiu lygiagrečiai su apkasais? Tuomet šliauši šliauši ir galo nebus. Todėl vėl pasuku.

Prakeiktos raketos! Atrodo, kad jos dega visą valandą. Vos krustelsi, ir tučtuojau ims aplinkui švilpti kulkos.

Tačiau nieko nepadarysi, man reikia iš čia kraustytis. Sustodamas slenku toliau, kaip vėžys rėplioju žeme ir iki kraujų susidraskau rankas į dantytas skeveldras, aštrias kaip skustuvai. Kartais atrodo, kad dangus akiratyje lyg ir šviesėja, bet galbūt man tik vaidenasi. Vis dėlto palengva pasidaro aišku, kad dabar šliaužiu vien gelbėdamas savo gyvybę.

Drioksteli granata. Tuojau po jos dar dvi. Na, ir prasideda. Ugnies ataka. Kulkosvaidžiai trata. Dabar nieko kito nelieka, kaip tiktai gulėti. Atrodo, bus ataka. Visur kyla raketos. Viena po kitos.

Guliu susirietęs didelėje granatos duobėje, iki juostos vandenyje. Jei prasidės ataka, krisiu į vandenį, veidu į dumblą, įlįsiu kiek galima giliau, kad tik neprigerčiau. Man reikia apsimesti negyvam.

Staiga išgirstu, kaip ugnis atšoka atgal. Tuojau nuslystu žemyn į vandenį, šalmą nustumiu visai ant pakaušio, burną laikau iškišęs iš vandens tik tiek, kad galėčiau kvėpuoti.

Paskui visas sustingstu; kažkur kažkas žvanga, kažkas šlepsi ir tapnoja artyn, mano nervai susitraukia į ledinį kamuoliuką. Kažkas pražvanga virš manęs – prabėgo pirmoji puolančiųjų vora. Man į galvą įstrigo viena mintis ir atrodė, kad nuo jos ims ir sprogs kiaušas: ką tu darysi, jei kas nors įšoks į tavo duobę? Dabar greitai išsitraukiu savo mažąjį durklą ir tvirtai suspaudęs jo rankeną kišu jį kartu su ranka į dumblą. „Jei tik kas nors čia įšoks, aš tučtuojau dursiu“, – kaip kūjis kala mano galvoje mintis; reikia išsyk perdurti gerklę, kad negalėtų rėkti, kitaip negalima: jis išsigąs ne mažiau už mane, ir jau iš baimės mudu pulsime vienas kitą. Tad aš turiu būti pirmasis.

Pradeda šaudyti mūsų baterijos. Vienas sviedinys sprogsta netoli manęs. Dėl to aš baisiai įsiuntu: to betrūko, kad į mane pataikytų mūsų pačių sviedinys; keikiu ir griežiu dantimis, net dumblas lenda į burną; tai pykčio priepuolis; galų gale aš įstengiu tiktai aimanuoti ir melstis.

Mano ausį pasiekia granatų traškėjimas. Jeigu į kontrataką eina mūsiškiai – aš išgelbėtas. Prispaudžiu galvą prie žemės ir girdžiu duslų dundesį lyg tolimus sprogimus kasyklose, paskui vėl ją pakeliu norėdamas išgirsti garsus viršuje.

Trata kulkosvaidžiai. Aš žinau, kad mūsų vielų užtvaros stiprios ir beveik nesugadintos; kai kur per jas paleista aukštosios įtampos elektros srovė. Šautuvų ugnis eina smarkyn. Jie nepraeis, jie turi trauktis atgal.

Aš vėl krintu ant duobės dugno, nepaprastai įsitempęs. Vis arčiau girdėti barškėjimas, šlepsėjimas ir žvangėjimas. Įsimaišo vienas vienintelis spiegiamas riksmas. Jie apšaudomi, ataka atmušta.

*

Dar labiau prašvito. Pro mano duobę dunda skubūs žingsniai. Pirmieji. Prabėgo. Vėl žingsniai. Kulkosvaidžių tratėjimas susilieja į vieną nenutrūkstamą grandinę. Kaip tik tuo metu, kai noriu truputį pasisukti, pasigirsta duslus triukšmas, ir sunkiai žnektelėdamas pas mane į duobę įkrinta kūnas, nusirita žemyn ir užgriūva ant manęs...

Aš nieko negalvoju, niekam nesiryžtu, tik žaibo greitumu duriu ir jaučiu, kaip kūnas trūkčioja, o paskui suglemba ir susmunka. Kai atsikvošiu, mano ranka kažkokia lipni ir šlapia.

Žmogus gargaliuoja. Man atrodo, kad jis riaumote riaumoja, kiekvienas jo atsikvėpimas – tai lyg koks riksmas ar griausmas, bet iš tikro tai tik kraujas tvinksi mano gyslose. Norėčiau užspausti jam burną, prikimšti į ją žemių, dar kartą jam durti, kad tik nutiltų; juk jis išduos mane; tačiau aš jau tiek atsikvošėjau ir staiga taip nusilpau, kad daugiau nebegaliu pakelti prieš jį rankos.

Nušliaužiu į tolimiausią kampą ir ten pasilieku nenuleisdamas nuo jo akių, tvirtai suspaudęs durklą ir pasirengęs, kai tik jis sujudės, vėl pulti; bet to jis nepadarys, tai jau girdžiu iš jo gargaliavimo.

Aš jį vos įžiūriu. Dabar tenoriu vieno – pasišalinti iš čia. Ir ilgai laukti negalima, nes dar labiau prašvis; jau ir dabar sunku. Bet vos pamėginęs pakelti galvą iš karto pamatau, kad pabėgti iš čia jau nebegalima. Kulkosvaidžių ugnis tokia tanki, kad nespėjęs padaryti nė vieno šuolio jau būčiau sušaudytas kaip rėtis.

Mėginu dar kartą tai patikrinti su savo šalmu, kurį truputį iškišu pro duobės kraštą ir pakeliu, norėdamas nustatyti, ar aukštai lekia kulkos. Po akimirksnio kulka išmuša jį man iš rankos. Vadinasi, kulkos lekia visiškai pažemiu. Esu taip arti prie priešininko pozicijų, kad jeigu pamėginčiau pabėgti, snaiperiai tuojau mane nupiltų.

Vis labiau švinta. Degdamas nekantrumu laukiu mūsiškių atakos. Mano pirštai per krumplius pabąla – taip aš juos spaudžiu, taip maldauju, kad ugnis liautųsi ir ateitų mano draugai.

Minutė slenka po minutės. Nebedrįstu pažvelgti į juoduojančią žmogystą duobėje. Įsitempęs stengiuosi nežiūrėti į ją ir laukiu, laukiu. Kulkos švilpia be pertraukos, jos sudaro plieninį tinklą, jų švilpimas nesiliauja, nė kiek nesiliauja.

Pamatau, kad mano ranka kruvina, ir staiga man pasidaro bloga. Paimu žemių ir trinu jomis odą; dabar ranka bent jau purvina, ir kraujo nebematyti.

Ugnis nemažėja. Ji vienodai stipri iš abiejų pusių. Mūsiškiai turbūt mane laiko jau seniai žuvusiu.

*

Išaušta šviesus pilkas rytas. Gargaliavimas nesiliauja. Aš užsikemšu ausis, bet tuojau vėl ištraukiu pirštus, nes kitaip negirdžiu ir kitų garsų.

Žmogysta priešais mane sujuda. Išsigąstu ir nejučiomis pažvelgiu į ją. Dabar jau nebegaliu atitraukti nuo jos akių. Ten tįso vyras mažais ūseliais, jo galva nusvirusi į šoną, viena ranka pusiau sulenkta, ant jos bejėgiškai guli galva. Kita ranka uždėta ant krūtinės, ji kruvina.

Jis negyvas, sakau aš sau, jis turbūt negyvas, jis nieko nebejaučia; gargaliuoja tiktai jo kūnas. Tačiau staiga jis mėgina pakelti galvą, vienu metu aimanavimas pasidaro garsesnis, paskui kakta vėl nusvyra ant rankos. Žmogus dar nenumirė, jis miršta, bet jis dar nenumirė. Pradedu slinkti arčiau prie jo, sustoju, pasiremiu rankomis, vėl pasislenku šiek tiek toliau, palaukiu, vėl toliau be galo ilgas šis bjaurus trijų metrų kelias, baisus kelias! Pagaliau atsiduriu šalia jo.

Tada jis atmerkia akis. Matyt, išgirdo mane ir dabar žiūri su didžiausiu siaubu. Kūnas guli ramiai, užtat akyse toks baisus troškimas bėgti, jog valandėlę man atrodo, kad joms užtektų jėgų nunešti su savim visą kūną. Vienu trūkiu nunešti šimtus kilometrų. Kūnas yra ramus, visiškai ramus, dabar neišleidžia nė garso, gargaliavimas nutilęs, bet užtat akys šaukia, rėkia, jose susitelkė visa gyvybė, virtusi neįtikimomis pastangomis pabėgti, baisiu siaubu, kurį sukelia mirtis, kurį sukeliu aš.

Man sulinksta kojos, ir aš krintu ant alkūnių.

– Ne, ne, – šnibždu.

Akys seka mane. Kol jos į mane žiūri, aš neįstengiu nė krustelėti.

Paskui jo ranka palengva nuslenka nuo krūtinės, ji sujuda tik trupučiuką, paslenka kelis centimetrus, tačiau su šiuo judesiu jo akys netenka galios man. Aš pasilenkiu į priekį, purtau galvą ir šnibždu: „Ne, ne, ne“, pakeliu ranką, – aš turiu parodyti, kad noriu jam padėti, – ir paglostau jam kaktą.

Pastebėjusios artėjant mano ranką, akys baikščiai krūptelėjo, dabar iš jų dingsta sąstingis, blakstienos nusileidžia žemiau, įtampa atslūgsta. Aš atsegu jam apykaklę ir patogiau pataisau galvą.

Jo burna pravira, ji stengiasi sudaryti žodžius. Lūpos išdžiūvusios. Gertuvės aš neturiu, jos nepasiėmiau su savimi. Tačiau duobės dugno dumble yra vandens. Nuropoju žemyn, išsitraukiu nosinę, išskleidžiu ją, prispaudžiu prie dumblo ir sauja semiu išsisunkusį pro ją gelsvą vandenį.

Sužeistasis jį nuryja. Atnešu dar. Paskui atsegioju jam mundurą, rengdamasis, jeigu bus galima, jį perrišti. Tai aš turiu būtinai padaryti, nes jeigu patekčiau į nelaisvę, jie pamatytų, jog norėjau jam padėti, ir manęs nenušautų. Jis mėgina gintis, tačiau rankos per silpnos. Marškiniai prilipę, ir aš nepajėgiu jų nutraukti į šoną – jie iš užpakalio užsegioti. Nieko kito nelieka, kaip tik juos perpjauti.

Ieškau durklo ir jį randu. Bet kai tik pradedu pjauti marškinius, dar kartą atsimerkia akys, ir vėl jose matyti riksmas ir beprotiškas žvilgsnis, tad norom nenorom turiu uždengti, užspausti jas ir šnibždu:

– Aš gi noriu tau padėti, drauge, camarade, camarade, camarade¹²... – primygtinai kartoju šį žodį, kad jis suprastų.

Jo kūne trys žaizdos. Mano tvarsčiai jas uždengia, bet kraujas vis tiek sunkiasi; kai juos tvirčiau suveržiu, jis sudejuoja.

Tai ir viskas, ką galiu padaryti. Dabar mums reikia laukti, laukti.

*

Ak, šitos valandos! Jis vėl pradeda gargaliuoti. Vis dėlto kaip palengva miršta žmogus! Juk aš žinau: išgelbėti jo jau negalima. Tiesa, iš pradžių mėginu save įtikinti, kad jis gyvens, bet vidurdienį jo dejavimas išblaškė, pavertė niekais šitą mano įsikalbėjimą. Jei tik šliauždamas nebūčiau pametęs savo revolverio, dabar jį nušaučiau. Nudurti jo negaliu.

Vidurdienį mano sąmonė ima temti. Mane kamuoja alkis, ir aš vos neverkiu – taip noriu valgyti, tačiau niekaip nesuimu savęs į rankas. Keletą kartų atnešu mirštančiajam vandens ir pats jį geriu.

Tai pirmasis žmogus, kurį nužudžiau savo rankomis ir kuris miršta mano akyse, kurio mirtis yra mano darbas. Katui, Kropui ir Miuleriui taip pat yra pasitaikę matyti žmonių, kuriuos nukovė jų kulkos, daugeliui iš mūsų taip yra atsitikę, kautynėse vyras prieš vyrą dažnai taip būna...

Ir vis dėlto kiekvienas jo atodūsis perveria man širdį. Šitas mirštantysis turi sąjungininkų: minutes ir valandas, jis turi nematomą peilį ir juo mane bado. Tai laikas ir mano mintys.

Aš nežinau, ką duočiau, kad tik jis pasiliktų gyvas. Taip nepaprastai sunku čia gulėti ir žiūrėti, kaip jis miršta.

Trečią valandą popiet jis nebegyvas.

Lengviau atsikvepiu. Tačiau neilgam. Greitai man pasirodo, kad pakelti tylėjimą dar sunkiau negu dejones. Norėčiau vėl girdėti jo gargaliavimą, su protrūkiais, užkimusį, kartais tyliai švilpiamą ir paskui vėl užkimusį ir garsų.

Tai, ką aš darau, yra beprasmiška. Bet turiu ką nors veikti. Taip dar kartą pataisau negyvėlį, kad jam būtų patogiau gulėti, nors jis jau nieko nebejaučia. Užspaudžiu jam akis. Jo akys rudos, plaukai juodi, ties smilkiniais truputį garbanoti.

Po ūsais – putlios ir minkštos lūpos; nosis trupučiuką kumpa, oda rausva, dabar ji neatrodo tokia išblyškusi kaip pirmiau, kai dar jis buvo gyvas. Vieną akimirksnį veidas atrodo net beveik visai sveikas; paskui jis greitai virsta tuo svetimu negyvėlio veidu, kuriuos tiek kartų esu matęs ir kurie panašūs vienas į kitą.

Dabar jo žmona tikriausiai galvoja apie jį ir nežino, kas atsitiko. Jis atrodo taip, lyg būtų jai dažnai rašęs; ji dar gaus iš jo laiškų, gaus rytoj, po savaitės, o gal koks paklydęs laiškas ateis ir po mėnesio. Ji skaitys laišką, ir tame laiške jis kalbėsis su ja.

Man darosi vis blogiau ir blogiau, aš nebegaliu sulaikyti minčių antplūdžio. Kaip atrodo jo žmona? Gal kaip ta lieknoji juočkė anapus kanalo? Ar ji man nepriklauso? Galbūt dabar, po to, kas įvyko, ji vis dėlto man priklauso! Ak, kad čia šalia manęs sėdėtų Kantorekas! Jeigu dabar mane pamatytų mano motina?.. Tas žmogus tikrai būtų dar galėjęs išgyventi trisdešimt metų, jeigu būčiau geriau įsidėmėjęs kelią atgal. Jeigu jis būtų bėgęs du metrai toliau į kairę, sėdėtų dabar savo apkase ir rašytų naują laišką žmonai.

Bet ką padės tokie svarstymai! Juk toks mūsų visų likimas: jeigu Kemerichas būtų laikęs savo koją per dešimtį centimetrų toliau į dešinę, jeigu Hajė būtų pasilenkęs penkiais centimetrais žemiau...

*

Tyla vis dar nenutrūksta. Aš kalbu, nes turiu kalbėti. Kreipiuosi į jį ir sakau:

– Drauguži, aš nenorėjau tavęs nužudyti. Jeigu tu įšoktum čia dar kartą, to nepadaryčiau, žinoma, jeigu ir tu elgtumeis protingai. Bet anksčiau tu man buvai tiktai abstrakti sąvoka, minčių kombinacija, kuri gyveno mano smegenyse ir sukėlė man pasiryžimą; šią kombinaciją aš ir nudūriau. Tik dabar matau, kad ir tu esi toks pat žmogus kaip ir aš. Aš galvojau apie tavo rankines granatas, apie tavo durtuvą ir tavo ginklus; dabar aš matau tavo žmoną, tavo veidą ir tai, kas tarp mudviejų yra bendra. Atleisk man, drauguži! Mes visuomet per vėlai praregime. Kodėl mums niekas visą laiką nekartoja, kad jūs esate tokie pat nelaimingi vargšai kaip ir mes, kad jūsų motinos taip pat kenčia baimę dėl jūsų kaip ir mūsiškės, kad mes visi vienodai bijome mirties ir visi vienodai mirštame ir vienodai kenčiame skausmą?.. Atleisk man, drauguži. Kaip tu galėjai būti mano priešas? Jeigu mes nusimestume šituos ginklus ir šitas uniformas, galėtum būti taip pat mano brolis kaip Katas ir Albertas. Imk, drauguži, iš manęs dvidešimt metų ir kelkis, imk daugiau, nes aš nežinau, ką man dabar su jais daryti.

Visai tylu, fronte ramu, girdėti tik šautuvų pokšėjimas. Kulkos lekia tankiai, šaudoma planingai, abi pusės šaudo į taikinius. Aš negaliu iš čia pasišalinti.

– Aš parašysiu tavo žmonai, – greitai sakau negyvėliui, – aš jai parašysiu, tegul ji iš manęs viską sužino, aš noriu jai pasakyti tą patį, ką sakau tau; ji neturi kęsti skurdo, aš noriu jai padėti, ir tavo tėvams, ir tavo vaikui...

Jo munduras dar pusiau atsegiotas. Piniginę rasti nesunku. Bet aš neskubu jos atidaryti. Joje yra kareivio knygutė su jo pavarde. Kol nežinau jo pavardės, galbūt dar galiu jį užmiršti, laikas ištrins jo paveikslą. O jo pavardė – tai vinis, kuri bus įkalta į mane ir kurios niekad nebus galima ištraukti. Ji turės pakankamai jėgos ir visada galės viską man priminti, ir viskas vėl galės nuolat sugrįžti ir atsistoti priešais mane.

Nepajėgdamas ryžtis laikau piniginę rankoje. Ji iškrinta ant žemės ir atsidaro. Iš jos išslysta keletas fotografijų ir laiškų. Aš viską surenku ir noriu sudėti atgal, bet mane apėmusi prislėgta nuotaika, neaiški padėtis, alkis, pavojus, šitos valandos su negyvėliu – visa tai įstūmė mane į neviltį. Aš noriu pagreitinti atomazgą, sustiprinti kančias ir išsyk padaryti joms galą; taip žmogus trenkia nepakenčiamai skaudamą ranką į medį, visai negalvodamas, kas iš to bus.

Tai vienos moters ir mažos mergaitės fotografijos, mėgėjo padarytos siauros nuotraukos gebenėmis apsivijusios sienos fone. Šalia jų guli laiškai. Aš juos išimu ir mėginu skaityti. Didesnės dalies nesuprantu, – rašysena sunkiai įskaitoma, be to, aš labai prastai moku prancūziškai. Tačiau kiekvienas žodis, kurį įstengiu išsiversti, sminga man į krūtinę kaip kulka, kaip durklas...

Mano smegenys visiškai sudirgintos. Bet tiek aš dar suprantu: šitiems žmonėms aš niekuomet negalėsiu parašyti, kaip buvau galvojęs anksčiau. Negalima. Dar kartą pažiūriu į fotografijas; tai neturtingi žmonės. Galėčiau jiems siųsti pinigų, nenurodydamas savo pavardės – kada nors vėliau, kai jau šiek tiek uždirbsiu. Įsikimbu į šią mintį, tai yra bent šioks toks atramos taškas. Šis negyvėlis yra susijęs su mano paties gyvybe, todėl viską turiu daryti ir prižadėti, kad išsigelbėčiau pats; nieko negalvodamas prisiekiu, kad noriu gyventi tik jam ir jo šeimai; drėgnomis lūpomis įtikinėju jį, o kažkur mano sielos gilumoje slypi viltis, kad šitais pažadais išsipirksiu ir galbūt man vis dėlto pavyks iš čia išsikapstyti maža klasta, kurią vėliau visuomet dar galima kaip nors pataisyti. Ir todėl aš atverčiu jo kareivišką knygutę ir palengva skaitau: „Žeraras Diuvalis, spaustuvininkas.“

Mirusiojo pieštuku voke užsirašau adresą ir staiga skubiai viską sukemšu jam į kišenę.

„Aš nužudžiau spaustuvininką Žerarą Diuvalį. Aš turiu tapti spaustuvininku, – galutinai sumišęs galvoju, – tapti spaustuvininku, spaustuvininku...“

*

Popiet šiek tiek nusiraminu. Mano baimė buvo be pamato. Jo vardas manęs nebegąsdina. Priepuolis praėjo.

– Drauge, – sakau aš, pasisukęs į nukautą kareivį, bet dabar jau ramiu tonu. – Šiandien tu, rytoj aš. Bet jeigu aš grįšiu namo, drauguži, tai kovosiu su tuo, kas mudu abu sunaikino: tau gyvybę, o man?.. Taip pat gyvybę. Aš tau prižadu, drauguži. Tai niekada neturi pasikartoti.

Saulė jau žemai. Aš visai apdujęs nuo alkio ir nuovargio. Vakarykščia diena man atrodo kaip migla, aš nebesitikiu iš čia ištrūkti. Snūduriuoju ir net nesuvokiu, kad artinasi vakaras. Pradeda temti. Dabar man atrodo, kad temsta labai greitai. Dar viena valanda. Jeigu būtų vasara, tai dar būtų trys valandos. Dar valanda.

Staiga aš imu drebėti. O kas bus, jeigu kas nors man sutrukdys? Jau nebegalvoju apie nukautąjį, dabar man jis visai neberūpi. Manyje staiga pabunda troškimas gyventi, ir prieš jį nublanksta viskas, kam buvau pasiryžęs. Tik bijodamas užsitraukti dar kokią nelaimę, aš mechaniškai taršku:

– Aš viską ištesėsiu, ką esu tau pažadėjęs, viską ištesėsiu. – Bet jau dabar gerai žinau, kad to niekad nepadarysiu.

Ūmai man topteli į galvą, kad jeigu šliaušiu į savo pusę, tai į mane gali imti šaudyti mano paties draugai – juk jie nežinos, jog tai aš. Pradėsiu šaukti kuo iš toliau, kad jie mane suprastų. Tol gulėsiu prieš apkasus, kol jie man atsakys.

Pasirodo pirmoji žvaigždė. Fronte visai ramu. Giliai atsikvepiu ir iš susijaudinimo kalbuosi pats su savimi:

– Dabar tik nepadaryk kvailystės, Pauliau. Ramiai, Pauliau, ramiai, tuomet tu išsigelbėsi, Pauliau.

Tariu savo vardą, ir tai padeda. Atrodo, lyg su manimi kalbėtų kažkas kitas, kuris turi man daugiau galios.

Temsta vis labiau. Mano susijaudinimas praeina, aš laukiu tik iš atsargumo, kol pradeda kilti pirmosios raketos. Tada iššliaužiu iš duobės. Nukautąjį jau užmiršau. Priešais mane – prasidedanti naktis ir blyškiai apšviestas laukas. Įsižiūriu duobę; kai tik užgęsta šviesa, puolu į ją, ieškau akimis kitos duobės, smunku į kitą, pasilenkiu, sėlinu toliau.

Priartėju prie apkasų. Staiga raketos šviesoje pamatau, kaip prie vielų užtvaros kažkas sujuda ir sustingsta; aš guliu nejudėdamas. Kitai raketai sušvitus, vėl matau kažką judant; tai tikriausiai kareiviai iš mūsų apkasų. Bet aš atsargus ir tyliu, kol pažįstu mūsų šalmus.

Tada imu šaukti.

Tučtuojau atsakymo vietoje pasigirsta mano vardas: „Pauliau! Pauliau!“.

<...>

XI

*

Čia yra tiek daug lėktuvų, ir lakūnai tokie drąsūs, kad jie medžioja atskirus žmones nelyginant zuikius. Vienam vokiečių lėktuvui tenka mažiausiai penki anglų ir amerikiečių. Vienam alkanam, pavargusiam vokiečių kareiviui apkasuose tenka penki stiprūs, žvalūs kareiviai priešininko apkasuose. Vienam vokiečių kareiviškos duonos kepaliukui tenka penkiasdešimt mėsos konservų skardinių anoje pusėje. Mūsų niekas nesumušė, nes mes esame geresni ir labiau prityrę kareiviai; mus tik sugniuždė ir atstūmė atgal keleriopai didesnė jėgų persvara.

Keletas lietingų savaičių – pilkas dangus, pilka patižusi žemė, pilka mirtis. Kai tik išvažiuojam, drėgmė tuojau skverbiasi pro milines ir drabužius, ir taip trunka visą laiką, kol būname priešakinėse linijose. Mes niekaip negalime išdžiūti. Dar tebeturintys aulinius batus apriša jų aulus viršuje smėlio maišeliais, kad į juos taip greitai nepatektų molinas vanduo. Šautuvai purvini, mundurai purvini, viskas teka ir viskas praskydę, žemė pavirto varvančia, šlapia alyvuota mase, kurioje telkšo geltoni klanai su raudonomis spiralinėmis kraujo dėmėmis ir kurioje palengva skęsta nukautieji, sužeistieji ir gyvieji.

Mus čaižo ugnies antpuoliai, skeveldrų kruša iš pilkai geltono chaoso išplėšia aštrius vaikiškus sužeistųjų riksmus, o naktimis dejuoja sudraskytos gyvybės, grimzdamos į amžiną tylą.

Mūsų rankos yra žemė, mūsų kūnai – molis, o mūsų akys – lietaus klanai. Mes nežinome, ar dar gyvename.

Paskui į mūsų duobes tarsi medūza įšliaužia drėgna, tvanki kaitra, ir vieną iš šitų vėlyvos vasaros dienų, eidamas atnešti valgio, krinta Katas. Mudu esame vieni. Aš sutvarstau jam žaizdą; atrodo, sutrupintas blauzdikaulis. Teko į kaulą, ir Katas nusiminęs aimanuoja:

– Dabar... Lyg tyčia kaip tik dabar...

Aš jį guodžiu:

– Kas žino, kiek šita makalynė dar truks! O tu bent išsigelbėjai...

Žaizda ima smarkiai kraujuoti. Kato negalima palikti vieno, kol aš surasiu neštuvus. Be to, nežinau, kur čia arti būtų sanitarinis punktas.

Katas nelabai sunkus, todėl užsiverčiu jį ant pečių ir grįžtu atgal, į tvarstomąjį punktą.

Du kartus sustojame pailsėti. Nuo nešimo Katui skauda. Mudu kalbamės mažai. Aš atsisegiojau palaidinės apykaklę ir tankiai alsuoju, mane pila prakaitas, ir mano veidas nuo įtampos pritvinkęs kraujo. Vis dėlto raginu Katą judėti toliau, nes vietovė čia pavojinga.

– Na kaip, Katai, eisim?

– Reikėtų, Pauliau.

– Tai einam.

Aš jį pakeliu, jis atsistoja ant sveikosios kojos ir laikosi už medžio. Tuomet atsargiai imu sužeistąją koją, jis pašoka, ir aš pasibruku po pažastimi ir sveikosios kojos kelį.

Eiti darosi vis sunkiau. Kartais girdėti, kaip atšvilpia granata. Skubu kiek galėdamas, nes iš Kato žaizdos ant žemės laša kraujas. Mes negalime kaip reikiant apsisaugoti nuo sprogimų, nes kol suskumbame pasislėpti, sviedinys jau būna sprogęs.

Nusprendžiame kiek palaukti ir sugulame į nedidelę duobę. Aš duodu Katui arbatos iš savo gertuvės. Surūkome po cigaretę.

– Taip, Katai, – sakau liūdnai, – dabar vis dėlto mudviem reikės išsiskirti.

Jis tylėdamas žiūri į mane.

– Ar dar atsimeni, Katai, kaip mudu rekvizavome žąsį? Ir kaip tu išgelbėjai mane iš bėdos, kai buvau dar naujokėlis ir pirmą kartą sužeistas? Tuomet aš dar verkiau. Nuo to laiko, Katai, praėjo jau beveik treji metai.

Jis linkteli.

Mane suima vienatvės baimė. Kai Katas išvažiuos į ligoninę, aš nebeturėsiu nė vieno draugo.

– Katai, mudu būtinai turime susitikti, jeigu, kol tu grįši, iš tikrųjų bus taika.

– Ar tu manai, kad su šitokia koja jie mane dar pripažins tinkamu karinei tarnybai? – klausia jis su kartėliu.

– Tu ją neskubėdamas išsigydysi. Juk sąnarys sveikas. Galbūt viskas bus gerai.

– Duok man dar vieną cigaretę, – paprašo jis.

– Gal po karo mudu drauge imsimės kokio darbo, Katai.

Man labai liūdna, aš negaliu įsivaizduoti, kad Katas, mano draugas Katas su nusmukusiais pečiais ir retais, minkštais ūsais, Katas, kurį pažįstu taip, kaip nieką kitą, Katas, su kuriuo praleidau visus šituos metus... ne, tai neįmanoma, kad aš galbūt daugiau nebesimatysiu su Katu.

– Duok man savo namų adresą, Katai, dėl visa ko. O štai mano, aš tau jį užrašysiu.

Aš įsikišu raštelį į vidinę kišenę. Koks aš jau dabar vienišas, nors jis dar sėdi šalia manęs! O gal man persišauti koją, kad galėčiau palikti su juo?

Staiga Katas sugargaliuoja, ir jo veidas pasidaro žalsvai geltonas.

– Einam toliau, – sumurma jis.

Aš pašoku, trokšdamas jam padėti, užsikeliu ant pečių ir imu bėgti, bėgu ilgais lėtais žingsniais, kad per daug nesikratytų jo koja.

Mano gerklė išdžiūvusi, akyse mirga raudoni ir juodi ratilai, kai aš, sukandęs dantis, klupdamas ir mirtinai nuvargęs, galiausiai pasiekiu sanitarinį punktą.

Čia suklumpu, bet dar turiu tiek jėgų, kad nuvirsčiau į tą pusę, kur yra Kato sveikoji koja. Po keleto minučių palengva vėl atsistoju. Mano kojos ir rankos smarkiai dreba, vargais negalais susirandu savo gertuvę, norėdamas nuryti gurkšnį arbatos. Geriant virpa lūpos. Tačiau aš šypsausi – dabar Katas saugioje vietoje.

Po valandėlės jau imu suprasti surizgusius garsus, kuriuos sugauna mano ausis.

– Be reikalo tu taip stengeisi, – sako sanitaras.

Nieko nesuprasdamas žiūriu į jį.

Jis parodo į Katą.

– Juk jis negyvas!

Aš jo nesuprantu.

– Jam sužeistas blauzdikaulis, – pratariu.

Sanitaras tebestovi.

– Blauzdikaulis irgi...

Aš apsigręžiu. Man vis dar tamsu akyse, mane vėl išpila prakaitas, jis teka per vokus. Nusišluostau prakaitą ir žiūriu į Katą. Jis guli nejudėdamas.

– Apalpęs, – sakau skubiai.

Sanitaras tyliai švilpteli:

– Aš tai žinau geriau. Jis negyvas. Galiu lažintis iš ko tik nori.

Papurtau galvą.

– Negali būti! Prieš dešimt minučių su juo dar kalbėjau. Jis apalpęs.

Kato rankos šiltos, aš paimu jį už pečių ir rengiuosi ištrinti jį arbata. Bet tuo metu pajuntu, kad mano pirštai sušlampa. Kai juos ištraukiu jam iš po galvos, pamatau, kad jie kruvini. Sanitaras vėl tyliai švilpteli pro dantis:

– Na, matai...

Nė nepastebėjau, jog Katui pakeliui pataikė į galvą skeveldra. Skylutė visai nedidelė, skeveldra turėjo būti visai mažytė, iš kažin kur užklydusi. Tačiau ir jos užteko. Katas nebegyvas.

Pamažu atsistoju.

– Ar tu paimsi jo kareivio knygutę ir daiktus? – klausia mane grandinis.

Aš linkteliu, ir jis man viską atiduoda.

Sanitaras nustebęs:

– Juk jūs ne giminės?

Ne, mes ne giminės. Ne, mes ne giminės.

Argi aš einu? Argi aš dar turiu kojas? Pakeliu akis, vedžioju jomis aplinkui ir sukuosi kartu su jomis, vis ratu, ratu, kol pagaliau sustoju. Viskas tebėra kaip buvę. Tik eilinio Stanislavo Katčinskio nebėra.

Daugiau aš nieko nebeatsimenu.