Kazys Boruta. „Baltaragio malūnas“ (ištraukos) (3.7 tema)

Kazys Boruta (1905–1965) gimė Kūlõkuose (Marijámpolės r.), mokėsi Maskvõs ir Marijampolės gimnazijose, Marijampolės mokytojų seminarijoje. Tarpukariu studijavo universitetuose Kaunè, Vienoje ir Berlýne.

K. Boruta paprastai pristatomas kaip kraštutinių politinių pažiūrų, jokiai valdžiai neparankus asmuo. Dėl savo įsitikinimų K. Boruta ne kartą nukentėjo: 1924 m. buvo pašalintas iš mokytojų seminarijos, 1925 m. – iš universiteto, suimtas ir kalėjo, tarpukariu turėjo emigruoti, Lietuvojè buvo uždraustos platinti jo knygos. Antrojo pasaulinio karo metais rašytojas dirbo Mokslų akademijoje, stengdamasis apsaugoti nuo sunaikinimo lituanistikos rankraštinius fondus, gelbėjo žydus. Sovietmečiu K. Boruta kelerius metus kalėjo lageryje, vėliau ilgą laiką jam kliudyta spausdinti savo kūrybą.

Kūrybos kelią K. Boruta pradėjo kaip poetas (pirmasis poezijos rinkinys „A-lo!“ išleistas 1925 metais). Jo eilėraščiai kupini maišto, įtūžio, išreiškiamo laisvo vėjo, šėlstančios vėtros metaforomis, juose neretai kalbama „lietuviško berno“, aštriai kritikuojančio socialines ir politines šalies negeroves, vardu.

Žymiausias jo romanas – „Baltaragio malūnas“ (pats rašytojas jį laikė apysaka). Jis sukurtas tada, kai pasaulyje siautė Antrasis pasaulinis karas ir Lietuvà kentė okupacijas: pirmiausia – sovietų, o paskui – vokiečių. Tuo metu rašytojas slapstėsi, išgyveno dėl savo, inteligentijos ir tautos likimo. Šiuo laikotarpiu kūrėjas atsigręžė į tautosaką, kuria domėjosi dauguma jam artimų žmonių, ieškančių stiprybės tautos atmintyje.

Perskaitykite, kaip 1957 m. K. Boruta aprašo romano „Baltaragio malūnas“ atsiradimą. Kas šiame pasakojime atrodo tikroviška, o kas – ne? Kas lėmė tokio romano atsiradimą Antrojo pasaulinio karo metais?

Perskaitykite Dalios Striogaitės straipsnio ištrauką apie aptariamą romaną.

<...> Dėmesys sutelkiamas ne į vieną veikėją, bet į kolektyvinę tautos patirtį. Nauja ir tikrai savita laiko problema: epocha čia nekonkretizuojama, tiesiog laikai – kiek senesni, o žmonės nėra istoriški. Tai atgaivintas tautosakinis pasaulis. Kūrinio tikrovė – kaimo kasdienybė, realūs veikėjai, jų valstietiška gyvensena glaudžiai yra susipynusi su giliausia senove – su tuo, „kaip gyveno tėvų tėvai“, kaip būta „nuo neatmenamų laikų“. Kaimo bendruomenė gyvena nuo seno įprastu ritmu: visi žino, ko tikėtis iš malūnininko, snūduriuojančio klebono, klastingo karčiamninko, piktos davatkos ar nelemtojo arkliavagio. Gana harmoningai bėga gyvenimas. Bet nelaimės ištikto, sutrikusio žmogaus sieloje netikėtai prasiveržia pasąmonės „tamsuma“ – ieškoma anapusybės paramos, griebiamasi burtų. Darnią gyvenimo tėkmę sutrukdo iracionalusis mitologinis pradas, įnešdamas daug paslapties, baimės, siaubo. Kažkas visai savaip ir nuožmiai ima tvarkyti visų likimus. Tokią iš esmės pairusią gyvenimo sampratą bei su tuo iškilusias skaudžias problemas ir siekta atkurti „Baltaragio malūne“.

V

Už septynių mylių nuo Paudruvės krašto, Daugnõrų kaime gyveno Jurgis Girdvainis, jaunas ir išdidus jaunikis, kuris niekaip negalėjo sau mergos susirasti, nors apvažiavo su piršliu, to paties kaimo skerdžiumi Anupru, septynias mylias aplinkui su geriausiais obuolmušiais žirgais.

Tuos stõninius⁴⁸ obuolmušius žirgus paliko jam mirdamas tėvas ir įsakė juos saugoti kaip savo akį, nes, tarė, kol eržilai obuoliuoti bus, tol jo gyvenimas bus kaip obuolys. Sūnus šventai dabojo tėvo prisakymą, nes tie obuolmušiai žirgai buvo visas jo mandrumas ir pasididžiavimas. Tiktai Girdvainis jaunas buvo ir jokio saiko neturėjo. Per tuos obuolmušius visą ūkį apleido, kurį tėvas paliko pilną kaip aruodą, bet užtat, kai išvažiuodavo su savo obuolmušiais, tai kaip su paukščiais – lygus kelias ar pabjuręs – nulėkdavo.

Pradėjo Girdvainis su savo obuolmušiais važinėti ieškodamas mergos, kuri nesibijotų visą gyvenimą važinėti su tokiais kaip viesulai arkliais. Bet pravažinėjo Girdvainis visą rudenį aplinkui pas visas mergas ir už septynių mylių, bet tokios nesurado. O kaltas čia buvo paties Girdvainio pernelyg didelis išdidumas ir tas mandrumas neapsakomas.

Kinkydavo Girdvainis savo obuolmušius, kurie vietoje negalėdavo nustovėti, ne į karietą gražiai maliavotą⁵⁰, bet į apskretusį mėšlavežimį, už piršlį pasiimdavo ne liežuvingą ūkininką, bet nuskurdusį kaimo skerdžių Anuprą Visgirdą, kuris viena akim neprimatė ir viena ausim neprigirdėjo, pats apsivilkdavo ne išeiginiais drabužiais, bet išverstais kailiniais, kad svetima merga neprikibtų, persijuosdavo pančiu, kad nesužavėtų, įsistodavo į klumpes ir, įsimetęs Anuprą į vežimą, – padėk Dieve, nurūkdavo su savo dvejetu obuolmušių, kaip su paukščiais, vieškeliu ar šunkeliu, žiūrint, kur merga į akį kritusi buvo. Paskui jaunikį su piršliu tik dulkių stulpai, jei vasarą, palikdavo ant kelio, o jei rudenį, tai net padanges aptaškydavo.

Taip išvažinėjo Girdvainis visą kraštą bemerginėdamas, bet savo mergos nesurado, nes visos merginos nuotakos pradėjo viena kitą tokiu mandru jaunikiu baidyti ir juoktis. Tiktai vienas Girdvainis nieko nepaisė, savo darė ir savo kalbėjo.

– Su tokiais arkliais, nors ir pasaulio krašte, o savo mergą atrasiu.

Bet, deja, tokios mergos vis neatsirasdavo, kuri susigundytų tokiais arkliais ir tokiu jaunikiu. O uošvių ir gundyti nereikėjo, nes jiems atrodė, kad visas Girdvainio gyvenimas kaip ta statinė be šulų, kuri niekada nebus pilna.

Kaip iš tikrųjų su tais šulais buvo, nežinia, jeigu jau trūko, tai visų tų šulų, kuriais rimti ūkininkai ramsto savo gyvenimą, o Girdvainis ne tik neramstė, bet tarsi su tais savo obuolmušiais ant visų vėjų ištaršyti norėjo. Todėl jam ir tokios mergos reikėjo, su kuria galėtų lėkti kaip su paukščiais, žemės nesiekdamas.

Bet kur tokią rasi? Visos buvo rimtų ūkininkų rimtos dukterys. Tai nugirdęs, kad Paudruvės krašte yra Baltaragio malūninko nepaprasta duktė, pas kurią niekas su piršliais negali atvažiuoti, pirmą sekmadienį atvažiavo su savo obuolmušiais į Švendubrę pasidairyti ir pasiklausyti.

Švendubrės mergos nuotakos ir bernai jaunikiai tuojau pažino Girdvainį iš jo obuolmušių žirgų, kurie žvengdami sustojo prie šventoriaus. Mergos nuotakos spruko prunkšdamos į šalis, kad keistas jaunikis neužkalbintų ir dėl to kalbų nekiltų. Bernai apstojo Girdvainio obuolmušius ir negalėjo atsigėrėti.

– Tai bent žirgeliai! – ne vienas su pavydu garsiai pasakė, o pats sau pagalvojo: – Su tokiais galima ir pas Baltaragio dukterį nuvažiuoti, nors ten ir kažin kokie užkerėjimai būtų.

Tuojau išgirdo apie nepaprastą jaunikį, atvažiavusį į Švendubrę, ir Jurga, kai išsiskyrė su Uršule prie varpinės ir nuėjo kvatodama. Viena kita merga, sprukdama nuo šventoriaus, prunkštelėjo Jurgai prabėgdama:

– Tavasis atvažiavo!

– Koks? – nesuprato Jurga.

– Nagi tas, su obuolmušiais žirgais, su išverstais kailiniais.

– O gal ir manasis? Ką tu žinai? – pyktelėjo Jurga, kad mergos drįsta iš jos juoktis. – Kur jis?

– Nagi, anava, ar nematai, stovi, – pirštu parodė į stovintį prie šventoriaus ąžuolo Girdvainį ir besidairantį po minią.

Jurga tiesiai ir nuėjo prie Girdvainio. Daug buvo girdėjusi apie jo obuolmušius žirgus, mėšlavežimį, išverstus kailinius ir kurčią piršlį, su kuriuo mergas gąsdindamas važinėjo. Patiko Jurgai Girdvainio keistas būdas, jo žirgai, su kuriais kaip su paukščiais skraidė, bet ėmė pagunda pasijuokti iš berno ir atkeršyti už visas mergas nuotakas, pas kurias jis lyg juokais važinėjo. Tai Jurga pastojo Girdvainiui kelią, kai tas, kaip tik jos ieškodamas, norėjo pereiti per šventorių.

– Pas visas mergas važinėji, – pasakė tiesiai į akis žiūrėdama, – o pas mane neužsuki. Negi aš tau per prasta merga, o gal paskalų bijaisi, kad pas mane kelias užkerėtas?

Girdvainis iš karto pažino, kad čia ta, kurios ieško, nes tokios gražios ir drąsios mergos jis dar nebuvo matęs. O tokios jam kaip tik ir reikėjo.

– Neprasta tu merga, – atsakė Girdvainis, – ir paskalų nesibijau. Galiu su savo obuolmušiais išsklaidyti visus užkerėjimus nuo tavo kelio.

– Tai išsklaidyk, – atsakė Jurga, ir jos akys šyptelėjo. – Jei išsklaidysi, gal ir eisiu už tavęs.

– Eisi – neisi, – atgavo Girdvainis išdidumą, – o atvažiuosiu su savo piršliu Anupru.

Tuo metu, pamatę kalbantį Girdvainį su Jurga, susirinko aplinkui mergų ir bernų būrys, o kiti dar bėgo per šventorių, palikę net Girdvainio arklius.

Kai Girdvainis prižadėjo su piršliu atvažiuoti, nusiprunkštė mergos į saujas, o bernai visa gerkle nusižvengė.

– Toks tokį pažino ir alaus pavadino, – kažin kas iš užpakalio atsiliepė.

O Jurga, visai užmiršusi, kad aplinkui minia susirinkusi ir ją stebi, meiliai pažiūrėjo Girdvainiui į akis ir visa nukaisdama tarė:

– Lauksiu. Neužmiršk.

Tai pasakiusi, nuėjo nuleidusi akis, bet išdidi ir graži kaip karalaitė.

Girdvainis nespėjo nei atsakyti, tik nusekė paskui ją nustebusiu žvilgsniu.

– Tai bent merga! – nutirpęs iš džiaugsmo širdyje kartojo ir akių negalėjo atitraukti nuo jos liekno liemens ir išdidžių žingsnių.

Bet Jurga greitai išnyko iš akių, ir Girdvainis veltui klajojo po atlaidų minią, ieškodamas degančiomis akimis dar kartą ją pamatyti. Bet niekur jos nesurado. Ji su savo tėvu Baltaragiu jau buvo išvažiavusi namo.

Tai ir Girdvainis, nieko daugiau nelaukdamas, apsuko savo obuolmušius ir išvažiavo su tokiu džiaugsmu širdyje, kurio, rodos, nei jo obuolmušiai nepaveš, nors ir lėkė šuoliais.

Tiktai ar ne per greitai Girdvainis susižavėjo?

X

Dvylikti metai baigėsi, o Baltaragis vis dar negalėjo nusiraminti. Per dienas žiūrėdavo į savo dukterį, tarytum atsižiūrėti negalėdamas, ir vis liūdnesnis darėsi. To liūdesio neišsklaidydavo nei dukters juokas, kuri kas metai vis gražėjo ir linksmėjo, tuo dar labiau nuliūdindama tėvą.

Baltaragis iš to liūdesio ir gailesčio vis labiau nyko. Ir juo labiau, nes savo sielvartu su nieku negalėjo pasidalinti. Tai pats vienas graužėsi ir krimtosi, kol pavirto žmogaus šešėliu, ant kurio galvos vėjas taršė žilus plaukus, tarytum rudenį ant medžių paskutinius pageltusius lapus.

Kur ėjo, ką darė, vis iš galvos neišėjo tas pažadas Pinčukui, už kurį su džiaugsmu būtų priėmęs amžinas kančias, kad tiktai išgelbėtų vienintelę savo našlystės paguodą – dukterį Jurgą, dėl kurios taip sielojosi. O duktė net nežinojo, kad tėvas sielvartauja, nes kitokio, kaip susirūpinusio ir susikrimtusio, ji niekada nematė. Tiktai jautė jo begalinę meilę, ir to jai visiškai pakako, kad augtų linksma ir laiminga.

O Baltaragis per tuos rūpesčius ir susigraužimą viską pasaulyje – be dukters – užmiršo ir apleido. Net malūno neprižiūrėjo, ir jį baigė vėjai kedenti. Viena Uršulė viskuo rūpinosi, – ji pasidarė tiesiog pavydulinga šeimininkė, – plūdo Baltaragį už jo nerūpestingumą, o matydama, kad Baltaragis visai nepaiso nei jos, nei plūdimų, keikdavosi pritrūkus kantrybės, net susiriesdama, kad pas tokį glušą, kuris pirma buvo galvą praradęs dėl malūno, paskui dėl pačios, o dabar dėl dukters (kam tokiam Dievas ir galvą davė? – nesuprato), ji nebegalinti ilgiau gyventi, eitų primaniusi, kur akys mato, nors ir už paties velnio pagaliau, nes su tokiu kelmu gyvendama vis tiek prasikeiksi ir į pragarą pateksi.

Tai išgirdęs Baltaragis staiga pralinksmėjo. Dingtelėjo jam į galvą, o kodėl jis negali apgauti Pinčuko, kuris jį apgavo, ir vietoj dukters išleisti už velnio tą ligi gyvo kaulo įgrisusią senmergę Uršulę? Kaip sumanė, taip ir padarė. Suėjo dvylikti metai, ir atvažiavo Pinčukas su piršliu aukso karietoje. Iškišo jam tada Baltaragis dukters vietoje Uršulę ir atsiėmė pažadų raštą. Toks laimingas, kaip tą vakarą, dar niekada nebuvo Baltaragis. Tarytum didžiausias akmuo būtų nuo krūtinės nusiritęs, kuris slėgė ištisus dvylika metų.

Duktė net nepažino tėvo ir nesuprato, kodėl jis taip atsimainė.

– Pagyvensime dabar, dukrele, – mylavo savo vienturtę, pro jo suvargusias akis tryško dar lig šiol nematytas džiaugsmas. – Vieni du, be rūpesčių ir sielvarto.

Jurga pamanė, kad tėvas taip džiaugiasi Uršule nusikratęs, ir pati apsidžiaugė, nes ta niurzga visą jaunystę buvo jai apkartinusi.

Bet tėvo ir dukters laimė neilgai truko. Jau auštant pamatė Baltaragis atbėgantį Pinčuką ir nusiminė. Bet greitai susigriebė. Velniukas atrodė toks nelaimingas, suniurkytas, aplamdytas, ir net vienas ragas nusuktas, kad Baltaragis ir nusigandęs tuojau suprato, kad ne jis, o velnias jo rankose.

– Kas yra? – paklausė Baltaragis. – Šaunios vestuvės, matyt, buvo, kad net jaunikiui kliuvo.

– Kokios ten vestuvės? – numykė Pinčukas. – Nepriėjome dar ligi vestuvių, o aš vos gyvas likau. Nenoriu daugiau pačios. Pasiimk tu savo tą dukterį atgal.

Suprato Baltaragis, kad smarkiai velniui nuo Uršulės kliuvo, ir pamanė, kad reikia dar jį prigriebti, kad jis nedrįstų prie jo kabinėtis, jeigu kartais ir klastą suprastų.

– Ne, taip nebus, – sako Pinčukui. – Suvedžiojai mano dukterį, kur dabar aš ją dėsiu? Turi imti ją už žmoną.

– Ne, jokiu būdu, – net atbulas atšoko Pinčukas. – Ko nori reikalauk už suvedžiojimą, bet už žmoną aš jos neimsiu.

Pagalvojo kiek Baltaragis ir tarė:

– Ką čia dabar su tavim darysi? Jeigu sutiktum būti pas mane septynerius metus už berną, sukti malūno sparnus už vėją ir visus kitus darbus dirbti, kuriuos įsakysiu, tai gal atleisčiau tave nuo pareigos vesti mano dukterį.

Pinčukas net apsidžiaugė:

– Gerai, – sako. – Būsiu pas tave septynerius metus už berną ir kuo ištikimiausiai tarnausiu.

– Gerai, – sutiko ir Baltaragis. – Paskui galėsi eiti sau kitos pačios ieškoti.

– Ne, – pasipurtė velniukas. – Niekada daugiau neieškosiu jokios pačios. Ir pagalvoti apie tai nenoriu.

– Kaip žinai, – patraukė pečiais Baltaragis, – tavo reikalas. O dabar, matai, jau išaušo. Metas pradėti darbą.

– Ką paliepsi daryti? – sukruto velniukas, tarsi visai nenukamuotas būtų buvęs.

– Daug malimo turiu, – sako Baltaragis, – o nėra vėjo. Pasuk malūno sparnus už vėją.

– Gerai, – sutiko Pinčukas ir užlėkė ant malūno sparnų kaip vėjas.

Malūnas tuojau pradėjo suktis, ir juo toliau, juo smarkiau, kad Baltaragiui teko net tramdyti berną, kad per daug spartus nebūtų. O Pinčukui taip patiko suktis su malūno sparnais, kad net užmiršo pereitos nakties visas nuoskaudas, ir iš viso daug smagiau buvo, negu liūne gulėti ir trūnyti. Net stebėjosi iš savęs Pinčukas, kaip jis anksčiau to nesuprato ir neatėjo Baltaragiui į talką.

Bet per anksti Pinčukas apsidžiaugė. Pradėjus dienoti, pamatė pareinančią iš pelkių Uršulę ir nesavu balsu keikiančią Baltaragį ir jį, Pinčuką, bei visus kitus velnius. Taip nusigando Pinčukas, kad iš tos baimės pats nepasijuto, kaip šoko nuo sparno tiesiai pro langiuką į malūną ir visas drebėdamas susmuko prie Baltaragio kojų.

– Kas atsitiko? – nustebo Baltaragis.

– Gelbėk, tavo duktė pareina, – gailiai sucypė velniukas.

– Ką tu sakai? – nusigando Baltaragis ir pažiūrėjo pro langiuką.

Nagi iš tikrųjų pareina pūškuodama Uršulė.

– Na, vyruti, dabar ne juokai. Matyt, gerai tu ją įpykinai. Gali abiem kliūti. Lįsk tu kol kas po girnomis ir tūnok, o aš eisiu malūno durų užremti.

Palindo Pinčukas po girnomis ir tūno drebėdamas, Baltaragis nuėjo, užrėmė ir žiūri pro plyšiuką, kas čia bus. Parėjo Uršulė, pasiautėjo, buvo pribėgusi prie malūno, bet į vidų nemėgino veržtis (Baltaragis jau nusigando, ar ne per silpna durų sklendė), o paskui apsisukus išbėgo iš namų su ryšulėliu, vis atsigrįždama ir grūmodama.

O kai Uršulė jau taip toli nubėgo, kad nebuvo matyti ir girdėti jos keiksmų, Baltaragis atsiduso su palengvėjimu ir tarė Pinčukui:

– Lįsk iš po girnų. Šį kartą pagriaudėjo ir praėjo. Bet tu būk atsargus! Moterys, kaip ir jūs, velniai, gali viskuo apsimesti. Pamatęs tokį sutvėrimą su sijonu, lįsk po girnomis ir būk nematomas, nes kai užklups, o ypač ta ragana, ir aš neišgelbėsiu.

Pinčukas, vis dar drebėdamas, išlindo iš po girnų visas miltuotas ir išklausė Baltaragio pamokymo kaip tikro savo tėvo, nepraleisdamas nė vieno žodžio. Paskui šventai to laikėsi: kai tik pamatydavo moterį, tuojau sprukdavo po girnomis ir tūnodavo, bijodamas net sučiaudėti.

Tokios baimės jam, vargšui, įvarė Uršulė. O Baltaragis šį kartą buvo visiškai Uršule patenkintas ir net jai dėkingas.

XIV

Tai nelengvas buvo ir Girdvainiui kelias pas Baltaragio dukterį Jurgą, nors ir su obuolmušiais žirgais.

Visą savaitę laukė nesulaukdamas subatvakario, o paskui pavakarės, kad galėtų važiuoti su savo piršliu Anupru.

Pagaliau atėjo ta laiminga valanda, išvedė iš stoniõs negalinčius vietoje nustovėti obuolmušius ir norėjo kinkyti ne į mėšlavežimį, bet į karietą dažytą, dar tėvų tėvo paliktą, bet Anupras pertarė:

– Kam reikia? – pasakė. – Kaip pas visas važinėjome, taip ir pas šitą nuvažiuosime. Ne į kokį dvarą, o į malūną važiuojame.

– Bet vis dėlto, dėde, – paabejojo Girdvainis, – gal šį kartą geriau būtų, kad su karieta važiuotume.

– Nesirūpink, – mostelėjo Anupras. – Nesvarbu, su kuo važiuosime, kad tik nuvažiuotume.

– O kodėl nenuvažiuotume? – nustebo Girdvainis.

– Girdėjai, ką žmonės kalba? – atsakė susirūpinęs Anupras.

– Paskalos ir pasakos, – su panieka numojo Girdvainis.

– Pamatysime, – pasakė Anupras, vis labiau susirūpindamas, tarsi į tolimą ir pavojingą žygį išsirengdamas.

Pakinkė obuolmušius į tą patį mėšlavežimį, su kuriuo pas kitas mergas juokais važinėjo. Tiktai šį kartą jaunikis neturėjo tos drąsos ir ryžtingumo, kaip anais kartais, o piršlys buvo ne tik susirūpinęs, bet ir kažkoks paslaptingas.

Prieš išvažiuodamas apėjo vežimą ir arklius, kažką po nosimi murmėdamas, lyg burtus darydamas, o paskui pats persižegnojo ir jaunikį peržegnojo.

– Sėsk, – tarė pagaliau. – Su pono Dievo pagalba važiuosime.

Keistas pasirodė Girdvainiui Anupro prietaringumas, bet supaisysi seną žmogų? O Girdvainiui ir taip nekantru buvo, tai šoko į vežimą, švilptelėjo ir išdundėjo.

Pakilo obuolmušiai kaip viesulai ir taip lėkė, kaip dar niekada – kalnas ar klonis – žemės nesiekdami. Anupras tramdė Girdvainį, kad nepervarytų arklių, nes kelias tolimas – septynios mylios, prireiks dar eiklumo, bet Girdvainis tiktai su panieka truktelėjo pečiais, – didelis čia daiktas! – ir leido obuolmušius kiek įkabina.

Nepasijuto, kaip pralėkė tolimą kelią ir atsidūrė Paudruvės krašte. Tarp kalnų tyvuliavo ežerai ežeriukai, kelias išsisukinėjo pro ežerų alkūnes, tilteliai peršokinėjo per sąsmaukas, upelius, kilo į kalnus, leidosi į pakalnę ir painiojosi begaliniuose vingiuose. Tuose kelio vingiuose arkliai staiga pradėjo prunkšti, ausimis karpyti, akimis žaibuoti ir, tarsi ko išgąsdinti, taip lėkė, kad net Girdvainis pradėjo stabdyti savo obuolmušius.

– Nieko, – tada pertarė jį Anupras. – Dabar tegu lekia.

Girdvainis pažiūrėjo nustebęs į Anuprą ir nieko neatsakė. Tiktai keista pasirodė, kad Anupras nestabdė arklių, kada jis ir smarkios risčios vengdavo.

O arkliai vis smarkiau lėkė. Atrodė, šį kartą nenuvažiuos, bet lėkti nulėks, jeigu tik vadelės atlaikys. Ir Girdvainiui, nors ir norėjo greičiausiai nuvažiuoti pas Baltaragį, įtartinas pasirodė tas arklių nepaprastas eiklumas ir Anupro rimtas susikaupimas, ir kažkokie paslaptingi ženklai, kuriuos jis aplinkui darė. Negi iš tikro kelias užkerėtas? – pagalvojo Girdvainis. Tada dar smarkiau paleido arklius, kiek tik įkabina, kad net kvapą užėmė.

Taip lekiant arkliams, pasigirdo kažkoks cypimas, unkštimas, čia vienoje ratų pusėje, čia kitoje, čia užpakalyje. Apsidairė Girdvainis – nieko nematyti, tiktai Anupras kažkokius ženklus daro. O kai suko Aklojo ežero alkūnę, tas cypimas nuzvimbė tiesiai per liūną ežero sąsmaukos link, kur buvo tiltelis.

Įsilėkę arkliai nespėjo priešakinėm kojom ant to tiltelio atsistoti, tiltelis – triokšt ir sugriuvo, bet įsismarkinę arkliai peršoko per sugriuvusį tiltelį, pernešdami oru ir vežimą.

Tada dar labiau kažkas po ratais suunkštė ir sucypė, tarytum būtų kas suvažinėtas, arkliai dar labiau padūko ir taip lėkė, kad Girdvainis nespėjo nei atsigrįžti pažiūrėti, kas čia atsitiko.

Neatsigrįžo nei Anupras, tiktai kažkokį ženklą padarė ir Girdvainiui pasakė:

– Nesidairyk atgal. Dar tiktai vieną tiltelį pervažiavome, o jų septyni. Lėk tiesiai, nieko nežiūrėdamas.

Girdvainis, net ir norėdamas, būtų kitaip negalėjęs, nes arkliai taip įšėlo, kad buvo nesulaikomi. Bematant privažiavo antrą tiltelį – tas pats atsitiko. Tiktai šį kartą arkliai spėjo ant tilto kojomis atsistoti. Trečią tiltą ligi pusės įvažiavo, kai jis griuvo. Ketvirtą net nepastebėjo, kaip pralėkė. Penktas griuvo, kai baigė per jį važiuoti. Šeštas – nudardėjo, kai buvo pervažiavę, o septintą ir patys nežino, ar jį pravažiavo, ar jis kur dingo.

Jau buvo matyti ant kalno Baltaragio malūnas, kai staiga iš Pinčuko pelkių pakilo nepermatomas rūkas ir viską užliejo – kelius, ežerus, kalnus, – nors durk į akį, nieko nematyti. Visa laimė, kad Girdvainis spėjo pastebėti Baltaragio malūno kryptį ir paleido arklius tiesiai į tą pusę.

Arkliai net šniokšdami lėkė – nesuprasi, ar į kalną, ar į pakalnę. Taip akla buvo. O paskui ratus jau ne cypė, bet tiesiog kažkas kriokė vydamasis ir neatgaudamas kvapo. Ir juo smarkiau lėkė arkliai, juo daugiau atsiliko tas uždusęs kriokimas.

Pagaliau arkliai patys sustojo ir taip nusižvengė, kad rūkas staiga išsisklaidė, ir Girdvainis pamatė, kad atvažiavo į Baltaragio kiemą, tiktai ne keliu, bet nuo ežero pusės, stačiausiu skardžiu, kur net pėsčiam užlipti sunku buvo. Bet to nei Girdvainis, nei Anupras nepastebėjo, tiktai Baltaragis nuo malūno slenksčio pamatė ir todėl nesiryžo prieiti prie atvažiavusiųjų, nes buvo neaišku, kas jie tokie.

Girdvainis su Anupru, atvažiavę į Baltaragio kiemą, dairėsi aplinkui ir stebėjosi. Važiavo pro nepermatomą rūką, o čia giedriausias vakaras, skaidrus kaip ežero vanduo. Šviesioje prieblandoje stovi suglaudęs sparnus malūnas, lyg užsnūdęs, o viršum jo spindi vakarinė žvaigždė. Tiktai apačioje garuoja Udruvės ežeras, ir rūkas skleidžiasi pievose ir pelkėse.

Taip tylu buvo, tarytum nei gyvos dvasios aplinkui nebūtų, ir sustoję Girdvainis su Anupru žiūrėjo vienas į kitą, girdėdami tiktai savo kvėpavimą ir nuvarytų arklių šniokštimą.

– Matai, ir atvažiavome su Dievo pagalba, – pagaliau sakė Anupras ir pradėjo dairytis, ar ko nepamatys.

Išgirdęs Dievą minint, pakilo nuo malūno slenksčio Baltaragis ir priėjo prie atvažiavusiųjų.

– Labas vakaras, – pasakė. – Ar iš toli keliaujate?

– Taip iš toli, kad net patys gerai nežinome, – atsakė Anupras. – Bet važiavome, važiavome ir paklydome. Tiktai jūsų malūnas ir išgelbėjo. Ar priimsite pakeleivius kiek pailsėti ir atsikvėpti?

– Labai prašome, – nusilenkė Baltaragis, ir jo balti plaukai prieblandoje nušvito.

Girdvainis, pasisveikinęs su Baltaragiu, vis dar žvalgėsi aplinkui, ar nepamatys tos, dėl kurios atvažiavo. Nuklydo akys į seklyčios langus, bet ten mirguliavo tiktai vakaro žvaigždės.

– Statykite arklius ir eisime į vidų, – girdi lyg pro sapną Girdvainis Baltaragio balsą, o akių negali nuo seklyčios langų atitraukti.

Pastatė arklius prie malūno ir nuėjo į seklyčią. Ten juos sutiko Jurga, pasipuošusi ir išdidi, pasisveikino su Anupru, o Girdvainiui sako:

– Tai vis dėlto išsklaidei burtus nuo mano kelio?

– Išsklaidžiau, – atsakė Girdvainis ir išdidus pasijuto. – Visus tiltus nugrioviau.

– Tai gerai, – nusijuokė merginos akys. – Naujus pastatysime.

– Pastatysime, – atsakė Girdvainis, žiūrėdamas į merginos akis ir svaigdamas iš nežinomo džiaugsmo.

Baltaragis pakvietė svečius už stalo.

– Ačiū, – atsakė Anupras ir išsitraukė iš kišenės butelį ir skarelę.

<...>

Anupras apsakinėjo Baltaragiui sunkią kelionę į jo malūną, Baltaragis klausė ir šypsojosi lyg netikėdamas, o jaunieji iš viso negirdėjo, ką seniai kalba, nes jie tarp savęs akimis kalbėjo. O ta kalba daug ką jiems sakė, nes jie pasijuto, kad surado vienas antrą.

Tai ir užtruko subatvakaris ligi trečiųjų gaidžių, nes kalbos buvo apstu ir alaus nestigo. Alaus statinė kamaroje, visą savaitę tūtavusi, nesiliovė putojusi.

XXII

Po susitikimo su Girdvainiu Anupras nuėjo ne atgal į savo kaimą, bet pasuko keliu Paudruvės link.

Iš Girdvainio pasiilgimo, kuris pasigirdo jo balse, kai jiedu pakelėje ant akmens sėdėjo, Anupras suprato, kur galima būtų rasti pagalbą prieš ištikusią Girdvainį nelaimę ir kas galėtų nuimti užkerėjimą nuo jo galvos, – nustelbti obuolmušių žvengimą ir jį sugrąžinti į namus iš bergždžių klaidžiojimų keliais ir šunkeliais.

Tai supratęs, Anupras su palengvėjimu atsiduso ir, nors pavargęs buvo, kol surado Girdvainį, bet pasiryžo, neatidėdamas ir namo neužsukdamas, tuojau pat nuvykti į Paudruvės kraštą ir pasikalbėti su Baltaragiu ir jo dukterimi.

Tai buvo tolimas ir sunkus kelias. Prieš pat pavasario pabjurimą. Išmaltas, duobėtas, kad Anupras, tiktai didelio ir skubaus reikalo spiriamas, galėjo pasiryžti jį nugalėti. Gaila jam buvo Girdvainio, to mandro jaunikio, kuris, vaikydamasis vėją laukuose, gali visai pražūti. Tai klupdamas, slidinėdamas ir vėl pasikeldamas, pagaliau temstant pasiekė Paudruvės kraštą ir Baltaragio malūną.

Stovėjo malūnas vakaro prieblandoje, suglaudęs sparnus ir nykus kaip baidyklė. Aplinkui nė gyvos dvasios nesimatė. Pasižiūrėjo Anupras į trobos langus. Taip pat tamsu. Jokio žiburėlio. Net žvaigždės languose nemirga.

– O gal jų ir gyvų nebėra? – apsidairė ir atsiduso Anupras. – Kas tada bus?

Bet čia išgirdo, tarytum kas leidžiasi malūno laiptais. Sunkiai, pamažu, graibaliodamas patamsėje.

Prasivėrė malūno durys, ir Anupras pamatė Baltaragio šešėlį. Pūstelėjo vėjas, ir sujudėjo šešėlis. Anupras net krūptelėjo, ar tik nesivaidena kartais Baltaragio dvasia.

– Ar dar gyvas, svotai, ar tik tavo šešėlis iš ano pasaulio pasirodo? – paklausė Anupras, žiūrėdamas į Baltaragį, ant kurio vienplaukės galvos vėjas taršė visai pražilusius plaukus.

– Dar gyvas, – atsakė vos girdimai Baltaragis. – Ką čia Dievas siunčia mums į svečius?

– Tai aš, – nudžiugo Anupras, kad su gyvu žmogum, o ne dvasia, susitinka. – Argi nepažįsti? Tai aš, tavo piršlys Anupras.

Nušvito Baltaragio šešėlis, sujudėjo ir, priėjęs prie Anupro, drebančiomis rankomis jį apkabino.

– Su kokia žinia ateini? – paklausė sveikindamas.

– Pagalbos ieškodamas, – atsakė Anupras.

– Nežinau, – atsiliepė Baltaragis atsidusdamas. – Ar galima pas mus kokią pagalbą rasti?

– Tiktai pas tave ir tavo dukrą, – atsakė Anupras. – Jeigu nesurasiu, nueis Girdvainis su vėjais.

– Tai eisime į trobą, pasitarsime, ką čia mes galėtume padėti, – pakvietė Baltaragis.

Ir abu seniai nuėjo susirūpinę į trobą, kokia čia pagalba gali būti ir kaip ją surasti.

Troboje prie lango sėdėjo Jurga ir žiūrėjo į vakaro prieblandoje paskendusį Udruvės ežerą, tarytum kažko laukdama. Ko laukė, pati nežinojo, nes visko buvo išsižadėjusi ir norėjo tiktai vieno – viską užmiršti. Tik širdis neklausė. Ji visą laiką virpėjo krūtinėje, tarsi paukštė rankoje, su baime kažko laukė ir pyko ant savęs, kad laukia.

Išgirdusi priemenėje tėvą su kažkuo ateinantį, pakilo nuo lango ir, visa įsitempusi, žiūrėjo į duris, negalėdama įspėti, kas pro jas įeis. Nuo tų nelaimingų užsakų kaimynai vengė pas juos užeiti, ir niekas beveik nebuvo užėjęs nuo to laiko. Tai kas gi dabar čia atėjo? Negi jis? Bet pro duris įėjo tiktai tėvas ir kažkoks senis, kurio Jurga iš karto nepažino, ir širdis, baisiai nusivylusi, lyg nukrito.

– Labas vakaras, mergele, – pasakė Anupras, į trobą įėjęs. – Pas tave tolimą kelią ėjau su dideliu reikalu.

Iš balso Jurga pažino Anuprą, širdis vėl pakilo ir sustingo laukdama: matyt, atėjo su kokia nors žinia apie Girdvainį. Bet su kokia? Visa nerimo, bet staiga pamestos nuotakos išgyventas nusivylimas kaip ledas sukaustė krūtinę, ir ji visa atšalo.

– Nežinau, – atsakė abejingai, nors ir pati su savimi kovodama, – ar verta pas mane eiti tolimą kelią su kokiais nors reikalais.

– Verta, – tarė neabejodamas Anupras. – Tik tu viena gali čia padėti, ir niekas kitas. Senas aš žmogus, žinau, ką darau ir kalbu. Tiktai ar pajėgsi tu, mergele, pati save pergalėti? Jeigu pajėgsi, viskas gerai bus, jeigu nepajėgsi – viskas pražuvo.

– Argi dar nėra viskas pražuvę? – paabejojo Jurga. Viltis ir neviltis iš abiejų pusių ją plėšė.

– Ne, mergele, – pasakė Anupras. – Ne viskas dar pražuvo. Viską dar galima išgelbėti. Reikia tik gerų norų ir valios.

– Nežinau, ką čia, dėde, kalbi, – tarė pati nuo savęs bėgdama Jurga, nepajėgdama daugiau su savimi kovoti.

– Palauk, mergele, atsisėsim, pakalbėsim, aš tam juk ir atėjau, – neskubėdamas Anupras dairėsi, kur čia kepurę pasidėjus ir kur pačiam atsisėdus.

Tai pamatęs Baltaragis pakvietė svečią už stalo.

– Ačiū, – padėkojo Anupras. – Nors čia ir skubus reikalas, bet negi stovėdami jį aptarsime? Prisėsime, pagalvosime.

Nors ir skubėjo Anupras ateiti, bet atėjęs delsė, tarsi apgalvodamas savo žygį ir jį persvarstydamas. Tad atsisėdęs kerčioje, kalbėjo apie šį, apie tą, nei žodžio neužsimindamas, ko atėjo.

Tiktai paskui, po vakarienės, kai prisikimšo pypkę lapinio tabako ir užsitraukė dūmą, atidžiai pažiūrėjo į Jurgą, tarsi ja nepasitikėdamas ar dėl savo sumanymo abejodamas, bet, sukaupęs visą pasiryžimą – kaip bus, taip bus, pagaliau tarė:

– Tai va, mergele, koks mano reikalas. Tiktai vienas Girdvainis galėjo pas tave atvažiuoti su savo obuolmušiais ir išsklaidyti burtus nuo tavo kelio. Bet užtat pats pakliuvo į velnio žabangas, prarado savo obuolmušius ir, monų vedžiojamas, klaidžioja keliais ir šunkeliais. Tai dabar tavo eilė, mergele. Tiktai tu viena gali išsklaidyti tuos monus nuo jo kelio, nustelbti jo ausyse užkerėtą žvengimą, grąžinti jį iš klaidžiojimo vėl į žmonių pastogę. Ar padarysi tai? – paklausė Anupras, dar atidžiau žiūrėdamas į Jurgą.

– Kaip aš tai galiu padaryti? – nuleido akis Jurga.

– Labai paprastai, mergele, – atsakė Anupras. – Tau širdis pasakys, ką turi daryti. Turi jį surasti pasiklydusį ant kelio, turi savo juoku nustelbti jo ausyse pražuvusių obuolmušių žvengimą, turi savo šypsena išsklaidyti monus nuo jo kelio ir savo meile užstoti jam visą pasaulį, nes kitaip jis pražuvęs, ir tu neišsigelbėsi.

– Niekados! – pašoko tada Jurga iš vietos ir visa užsidegė. – Tegu jis pražus, bet aš niekados jo neieškosiu, mane palikusio ir išbėgusio į visus vėjus, paskui savo pavogtus eržilus. Niekados aš jam nenusišypsosiu ir nenusijuoksiu, nes mano šypseną ir juoką jis išmainė į savo obuolmušių žvengimą. Niekados aš jam savo meile neužstosiu pasaulio, nes tą meilę jis sumynė su savo eržilais po kojomis. Tegu dabar jis klaidžioja savo šunkeliais, man jo daugiau nereikia.

Vienu atsikvėpimu visa tai pasakė Jurga, paskui, lyg kvapo pritrūkusi, staiga sustojo, ir ašaros pradėjo riedėti per jos išblyškusius veidus. Tada pabėgo į seklyčią ir ten ligi valiai paleido savo širdgėlą ir visas mergautines ašaras.

Pasilikę vienu du, Baltaragis su Anupru pasižiūrėjo vienas į kitą, nežinodami, ką daryti. Ak, ta jaunystė! Niekada ji neklausė ir nepaklausys seno proto. Atsiduso Baltaragis, o Anupras palingavo galva ir tarė:

– Taigi! Šitaipos.

– Palauk, – pertarė jį Baltaragis. – Nenusimink pirma laiko. Aš dar bandysiu pakalbėti.

Bet nuėjo tėvas pas dukrą į seklyčią – nesusikalbėjo. Sugrįžo atgal pas Anuprą ir atsisėdo žodžio neprataręs. Suprato Anupras viską ir be žodžių.

Taip prasėdėjo abudu seniai per naktį už stalo nei žodžio nepratardami. Abudu savo galvojo, bet kalbėti nebuvo ko, nes abudu gerai žinojo, kad senių išmintis nenugalės įžeistos meilės. Ji eis savo keliais, viską sumins, viską išniekins ir pražudys, nei savęs, nei kito nepasigailės. Ak, juk tai abudu seniai gerai žinojo! Ir nors vienam buvo gaila savo dukters, kitam savo jaunikio, bet ką jiedu čia galėjo padaryti, kada viena žliumbė seklyčioje visko išsižadėjusi, o kitas – viską užmiršęs, klaidžiojo šunkeliais paskui savo eržilų žvengimą.

Prieš aušrą pakilo seniai, atsisveikino ir nuėjo kiekvienas savo keliais. Kas bus, tas bus – nieko čia nepadarysi. Jeigu artinasi nelaimė, žinojo, jos neaplenksi, lieka ją tiktai pakelti. Todėl ir palinko senatvės pečiai, nujausdami visą jos sunkumą.

XXXIII

Tą naktį pabudo Jurga iš klaikaus sapno ir visa drebėdama pašoko iš lovos. Pro seklyčios langus švietė kažkokia atšvaistė, o už langų skardeno kažkoks nepaprastas žvengimas, kad net visa seklyčia drebėjo.

Jurga vis dar sirgo ir kliedėjo nuo to vakaro, kai išgąsdino ją nepaprastas pelėdos ūkimas. Dar pereitą rytą buvo pakilusi kliedėdama, apsirengusi ir buvo besiruošianti kažkur išeiti, tiktai tėvas, neišleisdamas sergančios dukters iš akių, spėjo sulaikyti tarpduryje.

– Kur eini, dukrele? – nustebęs paklausė.

– Girdvainio ieškoti, – atsakė be sąmonės Jurga.

– Kur tu jo ieškosi, dukrele, pati sirgdama? – iš karto nesuprato tėvas, kad duktė kliedi. – Palauk, pasveiksi, o gal ir jis, suradęs savo obuolmušius, atvažiuos pas tave.

– Ne, – atsakė Jurga. – Be manęs jis niekada nesuras savo obuolmušių ir pas mane neatvažiuos. Turiu aš jį surasti ir visa taip padaryti, kaip Anupras sakė, nes kitaip jis be manęs pražus ir man nebus be jo gyvenimo.

Ir veržėsi išeiti pro duris. Tėvas vos pajėgė sulaikyti ir paguldyti atgal į lovą. Supyko net ant Anupro, ko jis čia buvo atėjęs ir sukėlęs visus tuos atsiminimus, kuriuos Jurga, atrodė, jau baigia užmiršti. Ir kam dar jis gundė eiti ieškoti pamišusio jaunikio? Geriau jis būtų niekada neatvažiavęs, negu tokią bėdą pramanęs.

Bet paguldyta Jurga nurimo, tarsi užmiršo savo ketinimą eiti Girdvainio ieškoti, ir ramiai užmigo.

Pramiegojo ligi pavakarės, o paskui pabudusi apsidairė aplinkui, lyg nesuprasdama, kas čia atsitiko, kad taip ilgai mieganti, tuojau pašoko iš lovos, lyg nesirgusi, buvo nepaprastai linksma ir gera su tėvu.

– Ak, tėveli, – skundėsi lyg susisarmatijusi. – Kokia aš miegalė pasidariau! Ir kaip apleidau viską. Nepyk, tėveli! Aš tuojau apsiruošiu.

Tėvas nustebęs žiūrėjo į dukrą ir nežinojo pats ką galvoti. Negi iš tikrųjų būtų pasveikusi? Kokia tat laimė būtų! Ir tėvo sunykusiose akyse švystelėjo vienas kitas džiaugsmo spindulėlis.

O Jurga, tarsi visai nesirgusi ir viską užmiršusi, sukosi linksma po trobą, tvarkėsi, ruošėsi lyg prieš didelę šventę. Nei žodžiu neužsiminė apie Girdvainį, tarytum nei jo pažinusi, nei apie jį girdėjusi, ne tik kad širdyje būtų kada nors turėjusi.

Apsitvarkiusi paruošė iškilmingą vakarienę, lyg svečių būtų, užtiesė stalą balta staltiese ir, žiūrėdama į tėvą, tarsi prisimeilindama, tarsi atsiprašydama, pasakė:

– Eikš, tėveli, pavakarieniausime. Tu toks suvargęs, sunykęs, kad gaila į tave žiūrėti. Ak, tai vis aš kalta! Bet aš dabar pasitaisysiu, tėveli, ir pamatysi, kokia aš gera būsiu.

Tėvas tik žiūrėjo į dukterį ir šypsojosi. Taip gera jam buvo, kad pagaliau dukra pasveiko. Atsisėdęs už stalo valgė už du, lyg iš badų parėjęs, nes iš tikrųjų seniai jau buvo taip vakarieniavęs. O Jurga, atsisėdusi šalia tėvo, ne tiek pati valgė, kiek jį penėjo ir žiūrėjo į jį pilnomis meilės ir pasigailėjimo akimis.

– Kaip man gera su tavim, tėveli, – glausdamasi kalbėjo. – Visą amžių taip gyvenčiau ir niekada nesiskirčiau. Nieko man daugiau nereikia, tiktai matyti tavo žilą galvą ir tavo prašvitusias akis.

– Ak, tu mano varguolėle, gražuolėle! – ne mažiau džiaugėsi tėvas, tarsi būtų prasidėjęs naujas, šviesus ir laimingas gyvenimas. – Kaip aš norėčiau, kad tu visada tokia laiminga ir linksma būtum!

– Ir būsiu, – spindėjo visa Jurga.

Prie stalo užtruko ligi vėlių išvakarių, negalėdami atsiskirti ir atsidžiaugti savo naujai surasta laime.

Ak, ta laimė, kokia ji paprasta!

Jurga, eidama gulti į seklyčią, išbučiavo iš džiaugsmo apsvaigusį tėvą. Baltaragis net neatsimena, kada jis toks laimingas buvo, kaip tą vakarą.

– Labanakt, tėveli! – šypsojosi ant slenksčio laiminga Jurga. – Labanakt, tu mano šviesusis mėnuli su išsisklaidžiusiais rūpestėlių debesėliais.

Negalėdama atsiskirti, pribėgo dar kartą prie tėvo, prisiglausdama ir jį bučiuodama.

– Na, dukrele, ar ne per daug šiandien laimės? – glostė tėvas ramindamas dukters gelsvas kasas.

– Eik išsimiegok gerai ir atsikelk rytoj kaip šviesi saulelė.

Palydėjo dukrą į seklyčią, paguldė, užklostė ir sugrįžo atgal į trobą. Atsigulė, bet užmigti iš tos nepaprastos laimės ir su praskaidrėjusia širdimi ir galva negalėjo. Tai nuėjo dar kartą į seklyčią pažiūrėti savo dukters.

Nuėjęs atrado Jurgą ramiai miegančią, tarsi po didelių vargų ir sunkių darbų ilsinčią ir pro sapną šypsančią. Pažiūrėjo tėvas į miegančią dukrą, paglostė jos galvą, nusiramino ir sugrįžo atgal į trobą visas spindėdamas. Atsigulė ir tuojau užmigo kietu, laimingu miegu, kaip seniai buvo miegojęs. Bet šį kartą – ir paskutinį – apgavo Baltaragį šviesi laimė šypsena.

Jurga, vos spėjusi numigti pirmą miegą, pabudo iš klaikaus sapno ir – baisiai išsigandusi ir visa drebėdama – pašoko iš lovos.

Prisisapnavo jai Girdvainis, tarsi jis būtų važiavęs pas ją su savo obuolmušiais, bet prasivėrusi bedugnė ir nugarmėjęs jis kiaurai žemę su savo žirgais.

Prikėlė ją paskutinis obuolmušių žvengimas. Toks skardus, kad net seklyčios langai sudrebėjo. Bent taip pasirodė Jurgai iš miego ir išgąsčio.

Visa drebėdama pribėgo prie lango pažiūrėti, kas čia atsitiko. Tolumoje švietė gaisras, o aplinkui ūžavo pavasario vėjai, keldami audrą. Ir pasivaideno Jurgai, kad už lango stovi baisiai nuliūdęs Girdvainis. O jo žvilgsnis, kai susitiko akis į akį, toks nusiminęs, kad net širdį perveria. Pamojo lyg su ranka, kviesdamas išeiti.

Sušuko tada nesavu balsu Jurga ir išbėgo vienmarškinė į kiemą. Bet už lango Girdvainio jau nebuvo. Jo šešėlis, vėjo blaškomas, tolo Udruvės ežero link.

Vėjas pagavo Jurgą ir nunešė paskui.

– Palauk! – šaukė ji šešėliui. – Nepražūk antrą kartą. Dabar niekur ir niekada nuo tavęs nesiskirsiu.

O vėjas jau nešė ją Udruvės ežero pačia pakriūte.

Pro šalį pralėkdama sukliko žuvėdra, lyg išgąsdinta, ir dingo tamsoje.

Apačioje šniokštė ežeras, verždamasis iš savo krantų. O vėjas vis didėjo. Jis nešte nešė Jurgą.

Vėjas išskleidė Jurgos palaidas kasas, ji ištiesė rankas ir krito, tarsi į mylimojo glėbį, į šniokščiančius prieš audrą Udruvės ežero vandenis.

Atsiritusi banga pagavo ją ir nunešė į ežero vidurį.

O Jurga vaizdavosi, tarsi ji važiuotų į savo vestuves. Ir atrodė jai, tartum ne šaltos bangos ją glamonėja, bet mylimojo rankos. Ir tokia nepaprasta ir didelė laimė, rodos, apglobė ją, kad širdis neišturėjo ir sustingo iš džiaugsmo.

Tada dangus prasivėrė, ir žvaigždės mirgėdamos skambėjo kaip varpai.

Ak, tai tik pavasario audra, pasikėlusi ant Udruvės ežero, nusinešė kvatodama savo glėbyje gražiausią Paudruvės krašto merginą, Baltaragio dukterį ir Girdvainio nuotaką.

O audra tarsi džiūgaudama vis labiau šėlo.