Chapter 4.3 (Literatūra 9)

Poetinė raiška (4.2 tema)

Pakartojimo reikšmė. Paralelizmas

Pakartójimas yra vienas svarbiausių bet kokio meninio teksto – tiek tautosakinio, tiek ir literatūrinio – bruožų. Kai kalbėdami ką nors pakartojame, atkreipiame klausytojų dėmesį į kartojamus žodžius. Pakartojimo vaidmuo ypač akivaizdus liaudies dainose, todėl iš pradžių aptarsime kelis jų poetikos bruožus. Pakartojimai dainose sukuria ritmą, o jis yra eiliavimo sistemos ir melodijos pagrindas; pakartojimu remiasi skirtingų temų – gamtos ir žmogaus – gretinimas. Vadinamasis sintaksinis paralelizmas yra viena kertinių ne tik tautosakos, bet ir literatūros vaizdo kūrimo priemonių.

Paralelizmas – tai tokia poetinė priemonė, kai dainoje arba eilėraštyje antra frazė kartoja pirmosios sintaksinę sandarą, bet nekartoja jos turinio ir įveda naują temą:

Ir užkrykštė antelė
​Ant marių,
​Ir užverkė mergelė
​Nevalioj.

Dviejų pirmų ir dviejų paskutinių eilučių sintaksinė sandara labai panaši, bet pirma dainos posmo dalis pasakoja apie gamtos reiškinį, o antroji – apie žmonių santykius. Turinio požiūriu šios dvi dalys yra skirtingos, tačiau sintaksiškai – vienodos, ir šis formalus, sintaksinis tapatumas suartina abiejų dalių skirtingą turinį. Šitaip atsiranda galimybė suartinti, tapatinti skirtingus dalykus, – tai svarbiausias poetinės reikšmės atsiradimo būdas poezijoje.

Šiuo skirtingų dalykų sugretinimo principu remiasi daugelis poetinių priemonių. Dainose dažnai vartojamos mergelės ir rūtelės, bernelio ir žirgelio paralelės. Abi, žmogiškoji ir gamtiškoji, temos gali būti įvardytos dainoje, bet gali būti minimas tik vienas paralelės narys, pavyzdžiui, mergelė nutylima, o paminima tik rūtelė – ši tokiu atveju primena ir nutylėtąjį paralelizmo narį.

Aišku, kad dainoje svarbesnis yra kalbėjimas apie mergelę ir bernelį, bet paralelės su gamta padeda nusakyti veikėjų savijautą, atrodymą ir pan. Tokio paralelizmo reikšmė yra artima palýginimui: mergelė verkė kaip antelė krykštė. Jei žmogiškąją paralelizmo dalį nutylime ir dainoje paminime tik gamtiškąją, tai tampa metãfora. Vienas metaforos narys minimas, o kitas numanomas: sakome rūtelė, bet galvoje turime mergelė. Rūtelė, žirgelis dar vadinami mergelės ir bernelio sim̃boliais.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Savarankiškai perskaitykite ir aptarkite vestuvinę liaudies dainą „Oi, žydėk žydėk“.
– Oi, žydėk žydėk,
​Sausa obelėle,
​Oi, žydėk žydėk,
​Sausa be lapelių,
​Oi, žydėk žydėk,
​Sausa be lapelių.
– Oi, kaip man žydėt,
​Sausai obelėlei,
​Oi, kaip man žydėt
​Sausai be lapelių,
​Oi, kaip man žydėt
​Sausai be lapelių?
Kas man išsprogins
​Žaliuosius lapelius,
​Oi, kas man sukraus
​Raudonus žiedelius,
​Oi, kas man sukraus
​Raudonus žiedelius?
– Vėjelis supūs
​Žaliuosius lapelius,
​Saulutė sukraus
​Raudonus žiedelius,
​Saulutė sukraus
​Raudonus žiedelius.
– Oi, tekėk tekėk,
​Jauna mergužėle,
​Oi, tekėk tekėk,
​Jauna be tėvelių,
​Oi, tekėk tekėk,
​Jauna be tėvelių.
– Oi, kaip man tekėt,
​Jaunai mergužėlei,
​Oi, kaip man tekėt
​Jaunai be tėvelių,
​Oi, kaip man tekėt
​Jaunai be tėvelių?
Oi, kas man gi duos
​Didį pasogėlį,
​Oi, kas man sukraus
​Didelį kraitelį,
​Oi, kas man sukraus
​Didelį kraitelį?
– Mėnulis duos
​Didį pasogėlį,
​Saulutė sukraus
​Didelį kraitelį,
​Saulutė sukraus
​Didelį kraitelį.
  1.  
    1. Aptarkite paralelę sausa obelėlė mergelė be tėvelių, kuria paremta daina. Kuria prasme gamtinė dainos dalis artima žmogiškajai?
    2. Kokie tėvelių pakaitalai minimi dainoje? Kaip tai galima būtų suprasti?
    3. Apibūdinkite našlaitės padėtį.
    4. Stebėkite, kas kartojasi dainoje net ir keičiantis jos turiniui. Koks pakartojimų vaidmuo? Kiek jie gali būti susiję su dainavimu?
    5. Aptarkite šios dainos nuotaiką. Atkreipkite dėmesį, kad tai vestuvinė, tiksliau – mergvakario daina. Pagal tradicinius vestuvių papročius mergvakaris rengiamas prieš pat jungtuvių dieną, kai jau viskas yra nuspręsta ir merginos bei jaunuolio laukia netrukus prasidėsiantis naujas gyvenimas.

Garsinė poezijos instrumentuotė

Poezijos menas paremtas tuo, kad įprastus kirčiuotus ir nekirčiuotus kalbos skiemenis papildo poezijos ritmas. Eilėraščio ritmas yra tolydus kirčiuotų skiemenų pasikartojimas eilutėje. Taikydamas vieną ar kitą ritmo sistemą, poetas žodžius jungia į reikšmingas frazes ar sakinius. Eilėraštį sudarančių žodžių ar jų grupių įspraudimas į ritminę schemą, atrodytų, riboja poeto pasirinkimą. Rašyti rišliais sakiniais ir kartu išlaikyti pasirinktą eiliavimo principą (eilutės ilgį, kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaitą, rimavimą ir kt.) reiškia, kad turinio ir raiškos plotmės susiejamos tvirtais saitais. Natūralus žodžio kirtis kartais nesutampa su eilėraščio ritmine schema, eilutės ilgis neretai laužo natūralią kalbos sintaksę. Bet gebėjimas tai suderinti rodo poeto meistriškumą ir išmonę.

Jau nuo seno pastebėta, kad atskiri garsai ir jų junginiai turi tam tikrą nuotaikos atspalvį – vieni tamsūs, kiti šviesūs, vieni linksmi, kiti liūdni. Itin didelę reikšmę fonetinei eilėraščio instrumentuotei teikė kai kurios modernistinės literatūros kryptys. Antai keturvėjininkai bandė kurti nesąvokinę kalbą, siekė išvaduoti žodį iš reikšmės nelaisvės, kvietė įsiklausyti į garsinį ir ritminį žodžių bei frazių skambėjimą. Šie poezijos eksperimentai įdomūs tuo, kad eilėraščio prasmę siūlo atrasti ne per žodžių reikšmes, bet laisvai sudarytuose, tarsi nieko nereiškiančių garsų junginiuose. Pavyzdžiui, Kazio Binkio eilėraštyje „Augnelijų arija“ garsažodžiai lyg aidas atkartoja prasmingų žodžių skambėjimą. Štai paskutinis eilėraščio posmas:

Žinia, jog iš dulkių ir virsim į dulkes,
​O dulkės taip lakios, taip lengvos, taip smulkios,
​Kaip lėta livano alenga.
​Tad laukim augnelijų arijos ada,
​Tad būkim kaip altra ridėlijų rėja.

Vis dėlto kalbos prigimtis reikalauja, kad žodis turėtų reikšmę. Didžiausias įspūdis pasiekiamas, kai eilėraštyje žodžio garsinė raiška susijusi su jo reikšme. Čia aptarsime kelias pagrindines garsinio instrumentavimo priemones.

Asonánsas – tikslingas tų pačių ar panašių balsių kartojimas eilutėse, frazėse, posmuose:

Prie didelio kelio stovėjom – žiūrėjom…
​O liūdesiai gūdūs kelių didelių!
​Nuėjo, nuėjo… žiūrėkit! – nuėjo
​Pavasaris mūsų didžiuoju keliu!

Salomėja Nėris, „Prie didelio kelio“

Balsės ū ir ė poezijoje dažniau siejamos su liūdesio, apgailestavimo nuotaikomis; jų pakartojimas, tiksliau sakant, gaudesys sudaro jausminį foną kalbėjimui apie praeinantį pavasarį. Taigi garsinė posmo instrumentuotė paremia sakomų žodžių reikšmes, todėl kalbėjimas darosi įtaigesnis.

Aliterãcija – tikslingas tų pačių ar panašiai
skambančių priebalsių kartojimas eilutėse, frazėse, posmuose:​

Anksti rytą baltos laumės
Laimę lėmė man jaunai

Salomėja Nėris, „Anksti rytą“

Ypatinga instrumentavimo priemonė yra onomatopėja – tikrovės garsų pamėgdžiojimas kalbos garsais. Pavyzdžiui, lapų šnarėjimas ir vėjo ūžimas perteikiamas tokioje strofoje:

Ša ša – krinta lapai,
​Ū-ū – lekia vėjas,
​O naktis bekraujė
​Tyli kaip tylėjus.

Salomėja Nėris, „Našlaitės naktis“

Viena vertus, vartojant onomatopėją, į poetinį tekstą bandoma perkelti gamtos garsus. Kita vertus, onomatopėja tarsi pabrėžia, kad žodžių reikšmės ir jų skambėjimas yra susiję. Sakome, kad gegutė kukuoja, varna krankia, varpai gaudžia ir t. t.

Poetinė frazė

Kasdieniame gyvenime kalbančiojo jausmus išreiškia ne tik pasakyti žodžiai, bet ir intonacija, neįprastos pauzės ir kt. Eilėraštyje tai gali būti panaudojama ir dar labiau sustiprinama. Jausmą perteikia frazių ilgis, žodžių tvarka, kalbėjimo pertrūkiai, kai frazė dalijama į skirtingas eilutes, garsinis instrumentavimas. Viename paskutinių prieš mirtį rašytų V. Mačernio eilėraščių iš ciklo „Songs of myself“ visai paprastais žodžiais kalbama apie lyrinio subjekto stebimą vaizdą upėje. Bet skaitant atrodo, kad žodžiai dėliojami taip, tarsi poetą slėgtų bloga nuojauta (po kelių dienų 1944 m. spalio 7 d. V. Mačernis žus sprogus artilerijos sviediniui). Lyrinis subjektas mato tarsi nutolstantį vaizdą. Štai eilėraščio pabaiga:

Bangos upėje yra mažos, ir vėjas švelnus.

Jeigu jie ant vandens nedainuotų, aš nebūčiau liūdnas.

Gera yra žaisti ir mylėti…

Jaunystė yra tas metas, kada negalima pastebėt, kaip upė teka.

Jaunimo ant vandens yra daug.

Ten yra mergaičių, ir jų rūbai turi daug spalvotų dėmių.

Mano akys yra liūdnos, nes jos mato daug spalvų, kurios blunka.

Mergaitės yra neprotingi padarėliai, ir jos žaidžia jaunystės spalvomis…

Trūkčiojantis kalbėjimo ritmas, visiškai nepoetiški, trumpi sakiniai. Kartais neįprasta net žodžių tvarka, nuolat kartojant vardinę tarinio dalį yra, kuri paprastai praleidžiama. Kelios frazės skamba, lyg būtų prastas vertimas iš kitos kalbos: „Jaunimo ant vandens yra daug.“ Apie mirtį tiesiogiai nekalbama, tėra kelios užuominos: jaunystėje nepastebima, kaip teka laiko upė, o laikas kiekvienam žmogui yra lemtingas. Kalbantysis liūdnomis akimis mato spalvas, „kurios blunka“. Taigi mirtis neįvardijama, bet parodomas kontrastas tarp jaunystės, gyvybės, judesio, žaismingų spalvų ir liūdną visos tos žaismės baigtį numatančio žmogaus, kuris stovi ant kranto. Paskutinis sakinys tariamas ramiai, tai lyg apibendrinimas, bet jis slepia dramatišką turinį: „Mergaitės yra neprotingi padarėliai, ir jos / žaidžia jaunystės spalvomis…“

Eilutė, perkėlimas, posmas

Eilùtė yra pagrindinis eiliuotos kalbos ritminis vienetas, pasižymintis intonaciniu bendrumu. Dėl to ji užrašoma kaip savarankiška kalbos atkarpa. Dažnai eilutė sutampa su sintaksine kalbos fraze:

Ramios, malonios vasaros naktys;
​Medžio užmigęs nejuda lapas;
​Viskas nutilo, viskas nurimo,
​Vienos tik žvaigždės mirkčioja, dega.

Maironis, „Vasaros naktys“

Kiekviena šio posmo eilutė galėtų būti trumpas atskiras sakinys. Šis taisyklingas frazių išdėstymas išreiškia ramybės, vakaro susikaupimo nuotaiką. Tačiau dažnai eilutės ir žodžių junginio sintaksinės ribos nesutampa. Tuomet turime poetinio pérkėlimo atvejį. Pavyzdžiui:

Tekėjo mėnuo. Iš kalnų
​Žiedai kvepėjo jazminų…

Maironis, „Ant Drūkšės ežero“

Intonaciškai abi eilutės panašios, bet jos sudarytos iš dviejų nevienodo ilgio frazių. Štai čia aiškiai matome poetinės kalbos žaismę. Eilutės sandara reikalauja skaityti nepertraukiamai „tekėjo mėnuo iš kalnų“ ir tarsi po kablelio „žiedai kvepėjo jazminų“. Bet sintaksinė frazių sandara (pirmos eilutės viduryje baigiasi sakinys) reikalauja skaityti kitaip: „iš kalnų žiedai kvepėjo jazminų“. Taigi žodžiai „iš kalnų“ pagal eilėraščio logiką priklauso pirmai eilutei ir gali būti perskaitomi su pirmu sakiniu (gal tikslesnis pasakymas būtų „virš kalnų“), bet pagal sintaksinę kalbos logiką juos reikėtų jungti prie antros eilutės. Vadinasi, žodžiai „Iš kalnų“ sukuria dviprasmybę. Poetas, matyt, to ir siekia, t. y. kad skaitytojas tuo pat metu remtųsi ir eilėraščio, ir kalbos sintaksės logika. Gali kilti klausimas: o koks tokios žaismės tikslas? Akivaizdu, kad frazė „Iš kalnų“ glaudžiau susieja tekantį mėnulį ir jazminų kvapą. Taip kuriamas visapusiškesnis vakaro vaizdas.

Paprastai frazė suskaidoma perkėlimu, kai norima pabrėžti įvykio ar jausmo neįprastumą, dramatiškumą. Perkėlimas tarsi sujaukia, sukomplikuoja ramią eilučių grandinę ir padeda išreikšti lyrinio subjekto jaudulį.

Saulėtų krantų pasigedo
​Širdis. Nebgaliu.
​Ir bėgu per lūžtantį ledą
​Skenduolių keliu.

Salomėja Nėris, „Per lūžtantį ledą“

Antra eilutė, kurioje tęsiama pirmoji frazė, perskirta gilios intonacinės pauzės – sakinio pabaigą žymi taškas. Balsas lyg lūžta, o po pauzės pasigirsta dejonę primenantis žodis „Nebgaliu“. Tad perkėlimas čia panaudotas ne tiek siekiant dviprasmybės, kiek norint išreikšti vidinę žmogaus įtampą ir dvasinės būsenos prieštaringumą.

Põsmas – tai ritminis eiliuotos kalbos vienetas, eilučių derinys, pasižymintis intonacine vienove ir sistemingai pasikartojantis kūrinyje. Posmą gali sudaryti dvi, trys, keturios ar daugiau eilučių. Dažniausiai visi to paties eilėraščio posmai yra panašiai sudaryti, bet keičiasi jų turinys, vaizdinė medžiaga.

Grafinis posmo pavidalas gali įvairuoti. Tradiciškai kiekviena posmo eilutė pradedama didžiąja raide, nors pati eilutė galbūt ir nesudaro atskiro sakinio. Kai kurie poezijos žanrai turi aiškiai apibrėžtą strofinę sandarą (pavyzdžiui, sonetas). Moderniojoje poezijoje eilutės dažnai pradedamos mažosiomis raidėmis, jų pabaigoje vengiama bet kokių skyrybos ženklų. Parašoma eilėraščių, kurie neskirstomi į posmus, o vadinamieji eilėraščiai proza neturi tradicinių poezijos eilučių.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Savarankiškai perskaitykite Algimanto Mackaus eilėraštį „Hermetiškoji daina, I“ ir atsakykite į klausimus.
Hermetiškoji daina, I
Į avilį nebelėk,
​medaus nebenešk,
​bitele pilkoji;
koris išvalgytas,
​avilys išdraskytas,
​bitele pilkoji;
sudegink sparnus,
​geluonį įleisk,
​bitele pilkoji;
valandėlę gyvenk,
​ir ramios tau mirties,
​bitele pilkoji.
  1.  
    1. Aptarkite sintaksinę šio eilėraščio sandarą, skaidymą į posmus, pakartojimus.
    2. Kaip eilėraštyje kuriama bitės ir žmogaus gyvenimo paralelė? Prisiminkite, kad A. Mackus Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus ir skaudžiai išgyveno tiek dėl savo, kaip išeivio, tiek dėl sovietų okupuotos gimtinės likimo.
    3. Kaip manote, ką reiškia neįprasti, metaforiški raginimai bitelei nebenešti medaus?
  2. Dar kartą perskaitykite N. Abrutytės eilėraštį „Riedučiai su pačiūžomis“ (p. 9) ir aptarkite:
    • kasdienės kalbos frazių skaidymą į eilutes, perkėlimus, kurie leidžia skirtingai perskaityti tuos pačius žodžius;
    • pasikartojimus ir jų reikšmę;
    • eilėraščio skaidymą į eilutes, posmus;
    • eilėraščio intonaciją.

Rimas. Baltosios eilės

Rimas – tai eilučių pabaigų sąskambis. Maironio eilėraščio „Išnyksiu kaip dūmas“ pirmas posmas rimuojamas kryžmiškai: pirma eilutė su trečia, o antra su ketvirta:

Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,
​Ir niekas manęs neminės!
​Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo,
​O kas jų bent vardą atspės?

Šio posmo rimuojamų eilučių pãbaigos fonetiškai yra labai artimos: vėjo kentėjo, neminės atspės. Posmas skyla į dvi dalis: pirmose dviejose eilutėse lyrinis subjektas kalba apie save, paskutinėse – apie kitus. Paralelė tarp savęs ir kitų paremta vienodu eilučių ilgiu ir rimais, kurie savo skambėjimu tarsi sukabina dvi skirtingas temas. Poetinis rimo efektas remiasi minėtu eiliuoto teksto principu – panaši išraiška jungia skirtingo turinio žodžius ar frazes.

Čia buvo kalbėta apie vieno posmo rimą, bet tas pats rimas gali būti išlaikytas visame eilėraštyje. Pajutęs, kad eilučių pãbaigos eilėraštyje rimuojamos, skaitytojas ima laukti pakartojimų, bet šis lūkestis nebūtinai patenkinamas. Žaismė tarp laukiamo dalyko ir nukrypimo nuo jo sudaro poetinio teksto esmę. Tradicinėje poezijoje dažniau patenkinamas skaitytojo laukimas, o modernioji poezija linkusi atitrūkti nuo to, kas, atrodo, tuoj pat pasigirs.

Analizuojant ir interpretuojant poetinį tekstą, rimas gali būti vertinamas tik neišleidžiant iš akių teksto visumos. Nėra prasmės aptarinėti vien formalių rimų bruožus, visuomet reikia kelti klausimą, koks vienokio ar kitokio rimavimo tikslas, kokia jo reikšmė. Eilėraščio rimavimas pabrėžia būtinybę mintimis nuolatos grįžti prie ankstesnio, jau perskaityto teksto ir pagalvoti apie rimu nutiesiamų sąsajų prasmę.

Ne visa poezija rimuota. Rimo dažnai nelieka modernioje poezijoje. Neretai poetinis tekstas rašomas laikantis kurios nors eiliavimo sistemos, bet atsisakant jai būdingo rimo. Tai vadinama baltõsiomis eilėmis. Baltosios eilės ypač būdingos eiliuotoms poetinėms dramoms. Pavyzdžiui, Balio Sruogos dramoje „Milžino paunksmė“ rašoma 10–11 skiemenų eilutėmis, bet jos nerimuojamos:

Kaip liūdna mirt senam, tu nesuprasi.
​Gyvenimą kaip elgetai praleidus!
​Karalius! Dengia galvą karūna!
​Bet pats tu – kalinys! Tu – juodas vergas,
​Visiems tu tarnas vienas visuomet!
​Tu nesuprasi, riteri, manęs…

Metras, pėda, silabinė ir silabotoninė eilėdara, verlibras

Kalba yra ritmiška. Joje kartojami garsai, skiemenys, žodžiai, frazės, sakiniai. Šnekamoji kalba, be to, skaidoma įvairiomis intonacinėmis pauzėmis, joje balsas pakeliamas arba nuleidžiamas. Prie šio ne itin taisyklingo šnekamosios kalbos ritmo eiliuotoje kalboje priduriami papildomi griežti posmo, eilutės, ilgųjų ir trumpųjų, kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų ritmai, kurie yra tvarkingi, metriški. Metriškas ritmas – tai pasikartojimai pagal kokį nors nuolatinį principą, aiškų ir lengvai atspėjamą. Bendras poetinio ritmo principas yra mètras.

Lietuvių liaudies dainų eilėdara vadinama silãbine. Tai reiškia, kad eilutės turi apytikriai vienodą skiemenų skaičių. Eilučių bendramatiškumą paryškina panaši jų sintaksė, vienodos gramatinės formos eilučių pabaigose, o tai jau savaime kuria rimus.

Ankstyvoji lietuvių rašytinė poezija taip pat dažniausiai parašyta silabine eilėdara, turi vienodą skiemenų skaičių eilutėje ir kirtį eilutės pabaigoje (paskutiniame arba priešpaskutiniame skiemenyje), kuris natūraliai sutampa su žodžio kirčiu arba yra nenatūralus. Šį kirčių sutapatinimą pavykdavo pasiekti tik geriausiems poetams. Silabine eilėdara parašytas Antano Baranausko „Anykščių̃ šilelis“. Šioje poemos ištraukoje matome vienodą skiemenų skaičių ir natūraliai kirčiuojamą priešpaskutinį eilutės skiemenį.

Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!
​Kas jūsų grožei senobinei tiki?
​Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?
​Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,
​Kai balto miško lapeliai šlamėjo
​Ir senos pušys siūravo, braškėjo?

XIX a. pabaigoje lietuvių poezijoje įsigalėjo vadinamoji silabotòninė eilėdara. Silabotoninės eilėdaros pagrindą sudaro kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų deriniai, pasikartojantys eilutėje. Tai vadinamosios pėdos, kuriose vienas skiemuo ištariamas stipriau. Skiriamos dviskiemenės, triskiemenės pėdos. Kai dviskiemenės pėdos pirmas skiemuo kirčiuotas, antras nekirčiuotas (I –), ji vadinama chorėju. Kai pirmas skiemuo nekirčiuotas, antras skiemuo kirčiuotas (– I), tokia pėda vadinama jámbu. Panašiu principu skiriamos triskiemenės pėdos, kuriose kirčiuotas gali būti pirmas, vidurinis ar paskutinis skiemuo: dãktilis (I – –), amfibrãchis (– I –), anapèstas (– – I).

Taigi jambu parašytas eilėraštis yra sudarytas iš vienodo pėdų skaičiaus eilutėje, o pėdą sudaro vienas nekirčiuotas ir vienas kirčiuotas skiemenys:

Užtrauksme naują giesmę, broliai,
​– I ⁄ – I ⁄ – I ⁄ – I ⁄ –
​Kurią jaunimas tesupras!
​– I ⁄ – I ⁄ – I ⁄ – I
​Ne taip giedosme, kaip lig šiolei:
​– I ⁄ – I ⁄ – I ⁄ – I ⁄ –
​Kitas mąstysime dūmas.
​– I ⁄ – I ⁄ – I ⁄ – I

Maironis, „Užtrauksme naują giesmę“

Matome, kad norėdamas išlaikyti tikslų metrinį piešinį Maironis vienu skiemeniu trumpina kelis žodžius: vietoj užtrauksime rašo užtrauksme, vietoj giedosime giedosme, bet, kai reikia, rašo visą veiksmažodžio formą mąstysime.

Chorėjas silabotoninėje eilėdaroje yra dviskiemenė pėda, kurios pirmas skiemuo kirčiuotas, o antras nekirčiuotas:

Miškas ūžia, verkia, gaudžia;
​I – ⁄ I – ⁄ I – ⁄ I –
​Vėjas žalią medį laužo
​I – ⁄ I – ⁄ I – ⁄ I –
​Nuliūdimas širdį spaudžia,
​I – ⁄ I – ⁄ I – ⁄ I –
​Lyg kad replėmis ją gniaužo.
​I – ⁄ I – ⁄ I – ⁄ I –

Maironis, „Miškas ūžia“

Neretai eilėraščiuose skirtingos posmų eilutės turi nevienodą metrinę schemą, arba atskirose eilutėse nežymiai nukrypstama nuo griežto ritminio piešinio.

Greta griežtų eilėdaros sistemų yra paplitusios ir laisvesnės. Tvarkingo kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų piešinio fone jos sukelia netikėto, impulsyvaus (arba uždelsto, arba pagreitinto) ritmo įspūdį. Taisyklingo metro atsisakymas laisvesnės sandaros eilėse dažniausiai kompensuojamas kitokio pobūdžio pakartojimais: kartojami tie patys arba panašiai skambantys žodžiai, sintaksinės konstrukcijos ir pan.

Modernioje poezijoje paplitusi eilėdara, vadinama verlibrù. Šia eilėdara parašytas eilėraštis neturi aiškaus metro, bet turi tokių ritminių ir intonacinių ypatybių, kurios atriboja jį nuo prozinės kalbos. Verlibras gali būti grindžiamas kylančia, stiprėjančia, o nuo tam tikros eilėraščio vietos – krintančia arba silpnėjančia intonacija. Kartais intonacijos banga gali būti netgi grafiškai pavaizduojama:

Jos eina ir eina
​Per Neringõs klampų smėlį,
​Palinkusios nuo vėjo vakario,
​Aukštos, bežadės ir bešakės – pušys
Su išsiūbuotom viršūnėm,​
​Su audrų nenumaldomo gausmo ir žuvėdrų
​Verksmo našta.
​Kaip senos pažaliavusios vario statulos,
​Kaip didžiulė, tyli, įtempta minia
​Eina palinkusios Neringos pušys
​Nuo jūros – per klampų smėlį
​Mano seserys
​Aukštos.

Janina Degutytė, „Neringos pušys“

Iki ilgiausios eilutės intonacija kyla, o po jos krinta. Bangavimą primenantis intonacinis piešinys temiškai siejasi su eilėraščio turiniu – kalbama apie pajūrio smėlį ir linguojančias pušis.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Eilėdaros požiūriu aptarkite du jau skaitytos liaudies dainos „Oi, žydėk žydėk“ posmus. Suskaičiuokite, kiek skiemenų sudaro eilutes.
– Oi, žydėk žydėk,
​Sausa obelėle,
​Oi, žydėk žydėk,
​Sausa be lapelių,
​Oi, žydėk žydėk,
​Sausa be lapelių.
– Oi, kaip man žydėt,
​Sausai obelėlei,
​Oi, kaip man žydėt
​Sausai be lapelių,
​Oi, kaip man žydėt
​Sausai be lapelių?
  1. Paanalizuokite šiuos du Maironio poezijos posmus ir nustatykite jų eilėdarą.
Ilgai miegojo mūsų žemė;
​Didžiavos vien tėvų kapais;
​Prašvis laikai lig šiol aptemę:
​Jaunųjų girsimės darbais.
ir
Girios tamsios, jūs galingos,
​Kur išnykote, plačiausios?
​Dienos praeigos garsingos,
​Kur pradingote, brangiausios?
  1. Perskaitykite Henriko Nagio eilėraščio „Sūnūs palaidūnai“ pirmą posmą ir nustatykite jo eilėdarą, sintaksinę sandarą, perkėlimus.
Taip vėlų vakarą atėjome prie miesto vartų išdidžių.
​Sargai mus švietė mėlyna žibintų ugnimi į veidus.
​Mes klausėm tylūs, plakančiom širdim, skaudžių
​keiksmų; apdriskę, permerkti rudens lietaus liūčių…
​Įeikit, valkatos – jie šaukė mums. Jie mus įleido
Please wait