Poema (4.4 tema)

Poemà tradiciškai laikoma epinės literatūros žanru, tačiau Romantizmo epochoje kai kuriais bruožais ji priartėjo tiek prie lyrikos, tiek prie dramos. Tai visų literatūros rūšių bruožus susiejantis poezijos žanras: iš lyrikos perėmė abstraktesnį, metaforišką vaizdavimo būdą, iš epinio pasakojimo – fabulą, veikėjų charakterius, veiksmo vietos aprašymus, iš dramos – monologą, dialogą, draminio veiksmo techniką. Romantinė poema iškėlė asmenybės dvasinę istoriją, filosofinį tautos kelio apmąstymą. Naujojoje lietuvių literatūroje poemos žanrui priskiriama Maironio „Jaunoji Lietuva“, tautosakiniais motyvais sukurta Salomėjos Nėries „Eglė Žalčių karalienė“, Sigito Gedos „Strazdas“ ir kiti. Šiuolaikinėje literatūroje poemas reikėtų skaityti labiau kaip eilėraščius negu kaip prozinius pasakojimus, nes dažnai jas sudaro eilėraščius primenančios dalys.

S. Geda poemoje „Strazdas“ (1967) kalba apie XIX a. pradžios lietuvių kunigą-poetą Antaną Strazdą. Poetinis vaizdas remiasi paukščio ir žmogaus gretinimu. Štai kaip S. Geda komentuoja savo poemos atsiradimą:

Motina, eidama į ežerą skalbti, nešdavosi ir mane. Prisižiūrėjau visokių paukščių, žuvų ir gyvulių, dar nemokėdamas kalbėti. Abiejuose ežero galuose kitados stovėjo po karčiamą. Galbūt todėl sugrįžau prie Strazdo.

Jis buvo aprėpęs Lietuvą – jos žmones, jautelius, pasvydusią Aušros žvaigždę užtvindęs begaliniu savo širdies gerumu; viską troško išsaugoti, išgelbėti nuo Nebūties.

Ir visa tai man pasirodė esą nesenstantys dalykai.

STRAZDAS

(ištraukos)

Suartėjimas

Kai Drazdauskas iš po medžių
​Kartą rinko uogeles,
​Tai žiūrėjo tartum magas
​Į gamtos akis žalias.

Su galvijais, su vaikais
​Jau šienavo Lietuvà.
​Besikeičiančiais vaizdais
​Švietė didelė galva.

Štai Drazdauskas girdi strazdą
​Leidžiant balsą per miškus
​Apie tai, kad lazdos žalios
​Sukuproja mužikus.

Ir ūmai pasaulis plečias –
​Keliasi erdvė kaip gaubtas –
​Ar ne angelas čia plazda,
​Išvarytas iš dangaus?

O, kaip jūs ilgai artėjote –
​Miškas – laukas – ganykla –
​Žalias paukštis ir gamta –
​Žemiška kažkas ir dieviška.

Vartosi prie žemės lygūs –
​Žmonės – paukščiai – gyvuliai, –
​Savo kelio atkakliai
​Besilaikanti gyvybė.

Ir Drazdauskas pasiryžo –
​Didelė gamta tylėjo, –
​Kai Žmogus į Paukštį grįžo,
​Paukštis gi – į Žmogų ėjo.

Atsivėrė Žmogui akys,
​Paukščiui – plėtėsi širdis,
​Du sparnu padangėj plakėsi
​Kaip visa visa Būtis.

Kai dabar Drazdauskas traukė –
​Pusė paukščio ir žmogaus –
​Buvo – tarsi koks kentauras,
​Žmogų – paukštį žemė jautė.

Tardymas

Kai seniausi malūnai
​Jau pavasarį jautė,
​O iš tvartų sulūžusių
​Ėjo žmonės ir jaučiai,

Kilo, stiebėsi žalios –
​Žydros žolės ant šlaitų,
​Strazdas Vilniun važiavo –
​Gal knygelę išleistų.

Apdainavo jis žmogų,
​Paukštį, gyvulį, žuvį, –
​Kas gi žemėj pranoko
​Dieviškąjį liežuvį?

Visą šitą pasaulį
​Jis į giesmę sudėjo.
​Giesmėje apsaugoti
​Akmenėliai kalbėjo.

Skraidė moterys baltos.
​Kažkokioj erdvėje
​Kaip vėlė, kaip dvasia
​Visas gyvis nekaltas.

Žydra žydra. Ten angelas
​Ant žagrelės – danguos –
​Ten išgelbėtas, atpirktas –
​Su jauteliais žmogus.

Tarsi kūdikis juokiasi,
​Anei menkas, nei mažas.
​… Strazdas būtų šlajukėmis
​Šitą kraštą išvežęs.

Bet apspito jį ponai,
​Svetimtaučiai klebonai
​Knygą atėmė, arklį,
​O jį patį – ištardė:

Koks vardas?
​Kokia pavardė?
​O šita raidė –
​A ar B?

Iš kur toks ėmeisi?
​Turėjai moterį?
​Sukalbėk poterį.
​Užtrauk „Kyrie eleison“¹⁷.

Aha, papuolei!
​Prieš valdžią dar šiaušiesi!
​Traukitės, ponai,
​Aš – laisvas paukštis!!!

- - - - - - - - - - - - - - - -

Skrenda, lekia Strazdelis,
​Skvernais paplasnodamas.
​Danguje plevėsuoja
​Paukščių Takas raudonas.

Epilogas

Šneka pusprotis vienas,
​Kad turėjo sparnus.
​Kaip Pažáislyje, Viešpatie,
​Išlaikyti durnus!

Guli senis ant krosnies –
​Tie ilgi vakarai –
​Paukščio snapas – ar nosis,
​Plunksnos – ar skudurai…

Buvo paukštis – nebuvo…
​Gal visai netiesa
​Tie sapnai apie Būtį,
​Ta Raudona Šviesa.

Gal jau erdvės liepsnoja? –
​Perskeltas pagalys.
​Žemės kraštas? – Sienojai? –
Dievas čia – ar svirplys? –

Rudeninį dirvoną
Verčia kiaulė knysle,
​​​Miega sapnas raudonas
​Ąžuolų šaknyse.

Gyvulėlis. Pašiūrėj
​Gal Kalėdų naktis…
​Ir kaip tąsyk vėl žiūri
​Amžina prapultis.

O Būtis kaip padūkus
​Lekia lekia ir skambina –
​Giesmę, šaukia, man duokit,
​Vardą duokite amžiną!..

1963–1965