Sigitas Parulskis. „Cepelinai ir krepšinis“ (6.4 tema)

Pakalbėkim apie cepelinus ir krepšinį.

Pastaruoju metu pastebiu įdomų reiškinį – lietuviai vis daugiau ir daugiau ima kalbėti apie save – kas jie tokie, kuo jie įdomūs, kuo jie skiriasi iš kitų. Tiesą sakant, būta tokių šnekų ir anksčiau, daugiau nei dvidešimt metų pilasi paistalai, kaip mums nustebinti pasaulį, kaip parašyti euroromaną, kaip sukurti tautos esmę atitinkantį ženklą (kokia kvailystė, kai pagalvoji). Pagaliau išsikristalizavo dvi pagrindinės su mūsų tapatybe siejamos temos – cepelinai ir krepšinis. Cepelinai atstovauja žemajai sferai (natūra), krepšinis – aukštajai (kultūra).

Man labiau patinka cepelinai. Su spirgais, grietine, gaminti namie. Nuostabus valgis. Žinau, kad tai mirtinas nuodas, bet juk viskas, kas skanu ir malonu, – nuodai.

Su Rita, Lietuvos kultūros atašė Áustrijoje ir Kroãtijoje, gėrėme kavą vienoje jaukiausių Zalcburgo užeigų „Cafe Tomaselli“, be abejo, kavos įkalti čia kadaise užsukdavo jau Wolfgangas Mozartas. Ir Hugo von Hofmannstahlis, Herbertas von Karajanas, Nikis Lauda ir Marius von Ivaškevičius… Aplinkui sukinėjosi juodbruvas padavėjas. Priėmęs mūsų užsakymą, mandagiai paklausė – kokia kalba jūs šnekate? Žinoma, ne austras. Austras nesikabinėtų prie žmonių dėl kalbos. Kalbos kompleksai visuomet kankina tik atvykėlius (išvykėlius).

Krepšinis! – nuskambėjo iš jo lūpų stebuklingas žodis, kai sužinojo, iš kur esame. Nesunku atspėti, kokios tautybės tas tipas. Žinoma, serbas. Ir dar pilnas nuoskaudos serbas, nes Lietuvõs rinktinė davė į kaulus serbams pasaulio čempionate. Mes jums atsilyginsime per Euròpos čempionatą, pažadėjo padavėjas, imdamas arbatpinigius. Atkeršysime! Net akimis sužaibavo. Koks šūdas, pagalvojau. Kodėl krepšinis? Kodėl aukščiausias mūsų kultūros pasiekimas – tik krepšinis? Aš nenoriu tapatintis su jokiu sporto žaidimu, nes tai tik sumautas žaidimas, tai pramoga, laisvalaikio praleidimas, tik tiek. Žinoma, tikėtis, kad serbas padavėjas, išgirdęs lietuvių kalbą, ims cituoti Donelaitį ar Radauską, prabils apie mūsų lazerinės fizikos mokslininkus ar širdies chirurgus, taip pat kvaila. Vis dėlto norėtųsi harmoningos pusiausvyros – jeigu tautos vertybinėje hierarchijoje žaidimas užima aukščiausią vietą, su tokia tauta kažkas negerai.

Krepšinis. Kodėl man nepatinka krepšinis? Ne vien tik dėl to, kad tai sportas, laisvalaikis, prakaitas, pramoga. Jis kvepia ne tik prakaitu, jis trenkia ir krauju, štai kodėl. Ten, giliau, pasąmonėje. Tai pjautynių tarp tautų pakaitalas. Sporto halė, futbolo stadionai – ankstesnių gladiatorių arenų pakaitalas, sumautų diktatorių ir amoralių politikų organizuotų masinių pjautynių imitacija. Žiūrovai susirenka ne dialogo tarp tautų ir kultūrų, o tik kraujo. Ir kuo daugiau, tuo geriau. Kuo labiau bus pažemintas, sutryptas priešininkas, tuo malonesni jausmai. Užmušk savo artimą – toks devizas kabo ant stadiono vartų. Tai, tiesą sakant, labai normalu. Nors ir bjauru. Tai instinktas. Žmogus kaip individas yra plėšrus, egoistiškas, savanaudis padaras. Jis jungiasi į didesnes grupes tik dėl to, kad vienas negali užmušti savo artimo. Reikalinga ideologija, vėliava, ritualai, pateisinantys žudymą. Iš esmės visas sportas toks. Ypač surenkantis mases. Todėl man mielesni cepelinai. Jie bent jau neapsimeta esantys geresni, nei yra. Valgymas taip pat išlikimo instinkto tenkinimas, taip pat susijęs su žudymu, bet bent jau ne savo artimo. Šiokia tokia paguoda. Ir net jeigu cepelinai ne lietuviškas valgis – nusispjaut. Man patinka, vadinasi, gerai. Ir jeigu man patinka būti lietuviu be jokios priežasties – irgi gerai. Tiesą sakant, man patinka būti žmogumi, lietuvis – per siaura sąvoka, per ankšta forma. Kaip rusas, anglas, japonas ar panašiai.

Tapatybė. Kiek mes vargstame su ja. Dar buvo kalbama apie kalbą, Darių ir Girėną, istoriją, Tadą Blindą, katalikybę. Blinda buvo vagis ir šunsnukis, Darius ir Girėnas – didvyriai nevykėliai, su jais tapatindamasis iš karto persiimi aukos vaidmeniu, o auka būti negerai. Katalikybė – juokinga. Devyniasdešimt penki procentai lietuvių tiki televizoriumi, o ne Dievu. O lietuviškos televizijos (su nedidelėmis išimtimis) pavirto mėšlynais, kuriuose knebinėjasi, kuičiasi, blaškosi keisčiausių spalvų mėšlavabaliai.

Kažkada teko dalyvauti radijo laidoje, pokalbis sukosi apie panašius dalykus – kodėl lietuviai tokie ar anokie. Pamenu, ten buvo entuziastas, rengiantis Lietuvos himno giedojimą visame pasaulyje. Lyg ir gerai, bet kartu – kažko trūksta. Kai išgirstu lietuvius, ožių balsais drebinančius „Lietuva, tėvyne mūsų…“ Neveža. Net jeigu tai ir Adomo Mickevičiaus teksto parafrazė – vis tiek neveža. Forma sena, o naujo turinio nėra. Tačiau kai Jimis Hendrixas elektrine gitara atlieka Amèrikos Jungtinių Valstijų himną – šiurpuliai per kūną bėga. O mūsų mokyklose bet kokia oficialesne proga deklamuojamas Justinas Marcinkevičius: vaiko akys stiklinės, žodžiai beriami automatiškai, be jokios aistros. Taip ir turi būti, nes tai ta pati bėda: reikia naujo turinio. O iš kur jį paimsi, jeigu švietimo sistema serga smegenų užkietėjimu, o Lietuvos valdžią jau tiek metų kankina politinės valios tryda.

Lietuvą mylėti, su ja tapatintis reiktų tokiu būdu, kuris tau priimtiniausias, maloniausias, kurį geriausiai moki, kuris tau artimas ir suprantamas, o ne pagal instrukcijas. Jeigu vaikas kokia nors proga (tėvynė, laisvė, partizanai ir pan.) skaitytų savo paties parašytą eilėraštį, būtų kur kas įdomiau ir prasmingiau. Ir pirmiausia – jam pačiam. Jis dalyvautų procese, kurį vadiname patriotizmu, ne atspindėtų kitų nuomonę apie jį.

Alfonsas Nyka-Niliūnas prieš daugiau nei dešimtį metų į klausimą, ką reiktų daryti, kad būtum geras poetas, atsakė labai paprastai: būti savimi. Būti autentiškam, bet būti iš esmės, tikrai, realizuot savo unikalumą – daugiau nieko nereikia. Tai ir yra sunkiausia. Didžiausia problema, iškylanti lietuviui ieškant savo tapatybės, yra ta, kad jis niekaip nenori būti savimi. Vienas nulis cepelino naudai.

2010